1985 m. liepos 27–29 d. išeiviai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos suorganizavo labai originalią akciją – Baltijos taikos ir laisvės ryžto žygį Baltijos jūra iš Stokholmo į Helsinkį ir atgal. Ja siekta atkreipti Vakarų visuomenės ir politikų dėmesį į Baltijos šalių okupaciją, žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje ir aktualizuoti Baltijos laisvės bylą. Prieš pat šį kruizą, 1985 m. liepos 25–26 d. Kopenhagoje buvo surengtas visuomeninis tarptautinis tribunolas, kuris pasmerkė Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietinę okupaciją.
Organizaciniame šios akcijos už Lietuvos laisvę komitete lietuviams atstovavo Gintaras Grušas, Kazys Bobelis ir Liūtas Grinius. Laivu plaukė 360 išeivijos atstovų iš JAV, VFR, Prancūzijos, Australijos, Švedijos, Kanados, Venesuelos ir kt. Laivui plaukiant išilgai Lietuvos krantų, tautiečius simboliškai sveikino Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) vicepirmininkas L. Grinius ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai bei Pasaulio lietuvių bendruomenei atstovavęs G. Grušas.
SSRS vadovybė siekė sužlugdyti minėtus renginius bauginimu – trijų karo laivų „palyda“, bandymu nupirkti kruizo laivą. Anuomet ši istorija Lietuvoje buvo žinoma iš Vakarų radijo transliacijų ir kad ir kaip būtų keista, domėjimąsi ja paskatino su sveiku protu prasilenkianti, įniršio kupina propaganda sovietinėje žiniasklaidoje. Šiandien šią jau laiko dulkėmis padengtą istoriją padės atgaivinti pokalbis su vienu iš akcijos organizatorių – Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu.
Gerbiamas Ekscelencija, kas buvo dabar pamirštos akcijos „Baltijos taikos ir laisvės ryžto žygio“ idėjos autoriai ir organizatoriai?
Artėjant Baltijos valstybių 45-osioms okupacijos metinėms ir Helsinkio konferencijos 10-mečiui svarstėme, diskutavome, kaip paminėti šitas datas. Šios akcijos idėja 1984 m. kilo Švedijoje gyvenusiems latviams ir estams. Vyko didelis organizacinis darbas. Pagrindiniai organizatoriai buvo baltų santalka World Baltic Conference, kuri vienijo didžiausias latvių, estų ir lietuvių išeivijos organizacijas. Latviams atstovavo Pasaulio latvių federacija, estams – Pasaulio estų taryba, o lietuviams – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Patį laivą suorganizavo Baltijos šalių išeivių jaunimas. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga buvo pagrindinė kruizo organizatorė, o aš tuo metu buvau jos pirmininkas.
Laive „Baltic Star“ plaukė vienas Švedijos parlamento narys, 70 televizijos, radijo ir spaudos žurnalistų iš daugelio valstybių: britų, latvių, estų, prancūzų, vokiečių ir kt. Kai atplaukėme į Helsinkį, prisidėjo dar tiek pat žurnalistų. Buvo numatyta plaukti iš Stokholmo pro Gotlando salą link Karaliaučiaus, vėliau palei jūrines sienas pro Palangą, Liepoją, Estijos salas Helsinkio link ir grįžti į Stokholmą, priplaukti prie pat Sovietų Sąjungos jūrinės sienos ribos. Prie kiekvienos sienos turėjo būti rengiamas minėjimas.
Prašyčiau papasakoti apie Kopenhagoje vykusį teismą.
Prieš laivui išplaukiant iš Stokholmo, Kopenhagoje įvyko visuomeninis tarptautinis tribunolas. Jame dalyvavo žymūs Anglijos, Prancūzijos, Austrijos, Švedijos tarptautinės teisės specialistai, politikai. Sovietų Sąjunga buvo teisiama už neteisėtą Baltijos šalių užgrobimą ir žmogaus teisių pažeidimus.
Buvo išklausyti liudytojai ir kaltintojai. Parodymus davė 17 liudytojų. Apie padėtį Lietuvoje kalbėjo Kęstutis Jakubynas, Aleksandras Štromas, Violeta Rakauskaitė-Štromienė, Bronius Venclova, Tomas Venclova ir kiti. Jie buvo gyvenę Sovietų Sąjungoje, o vėliau vienaip ar kitaip pasiekė Vakarus. Tribunolas priėmė manifestą, kuriame buvo pasmerkta Baltijos šalių sovietinė okupacija, žmogaus teisių pažeidimai, raginama tarptautiniu lygiu kelti Baltijos šalių laisvės klausimą.
Kokie buvo Baltijos kruizo akcijos tikslai?
Šiuo kruizu buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Baltijos šalių okupaciją, žmogaus teisių pažeidimus. Akcijos data buvo parinkta neatsitiktinai, ji buvo priderinta prie Helsinkio žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo dešimtmečio. Nuspręsta iš Kopenhagos vykti į Stokholmą, iš ten plaukti kuo arčiau trijų Baltijos valstybių krantų, pasiekti Helsinkį ir ten paminėti deklaracijos dešimtmetį. Be politikų, žurnalistų, okupuotų šalių išeivijos jaunimo, čia dalyvavo ir disidentai, tokie kaip Vladimiras Bukovskis, kuris pasakė kalbą. Grįžus į Stokholmą, turėjo įvykti demonstracija ir konferencija. Tarp disidentų buvo į Vakarus pabėgęs rusas KGB pulkininkas. Jį saugojo nemaža Švedijos valdžios skirta apsauga. Akcijos dalyviai žinojo jo situaciją, ji buvo plačiai nušviesta spaudoje. Žiniasklaida kėlė politinius reikalavimus, tarp jų – ir trijų Baltijos šalių laisvės.
padėta bomba
Kaip dabar, praėjus keletui dešimtmečių, galite įvertinti šią akciją, ar buvo pasiekti jos tikslai?
Tikrai taip. Man atrodo, kad itin svarbus buvo valandos trukmės pristatymas apie Baltijos šalių okupaciją Švedijos televizijoje, speciali pusvalandžio programa BBC, nekalbant apie šimtus straipsnių, kurie pasiekė ne tik latvių, lietuvių, estų spaudą, bet pasklido ir tarptautinėje erdvėje, labai plačiai nuskambėjo. Turiu pasakyti, kad prie to savaip prisidėjo ir sovietai: apie teismą, mūsų laivą TASS‘as (Tarybų Sąjungos telegramų agentūra) išplatino žinias, kurios užsienio spaudai pasirodė pakankamai pikantiškos. Jie pristatė kiekvieną organizatorių ir mane įvardijo kaip karingą aktyvistą, žmonių grobiką ir CŽV agentą. Žmonių grobiku pristatė dėl to, kad 1984 m., kai Los Andžele vyko olimpinės žaidynės, pavergtų tautų bendruomenės suorganizavo slėptuves, namus pabėgusiems Rytų bloko sportininkams pasislėpti. Buvo pasimokyta iš precedento, nutikusio per 1976 m. Monrealio olimpiadą. Tuomet vienas Rytų bloko sportininkas bandė pabėgti. Kad nekiltų tarptautinio skandalo, Kanados policija perdavė jį atgal jo valdžios atstovams. Norėdami ateityje to išvengti, parūpinome butus tokiems sportininkams. Buvome akivaizdžiai stebimi, nes mane susiejo su ta veikla, tai įrašyta ir mano bylose.
Vis dėlto sovietų pateikta informacija apie Baltijos žygį sudomino Vakarų spaudą, nuskambėjo ir Lietuvoje, nes „Komjaunimo tiesa“ rašė straipsnius apie tariamų piratų laivą, taigi, tie, kurie skaitė tarp eilučių, suprato sovietinės spaudos taktiką ir žinojo apie laisvės žygį.
Ką ši akcija davė Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui?
Manau, kad vienas iš svarbesnių dalykų buvo tai, kad žmonės įvairiose šalyse dar kartą išgirdo apie Baltijos šalių sovietinę okupaciją. Tai reiktų susieti su kitais to meto įvykiais: demonstracijomis prieš Olimpines žaidynes po sovietų įvykdyto Pietų Korėjos keleivinio lėktuvo numušimo, demonstracijomis prie sovietų ambasadų, reikalaujant laisvių. Taip pat buvo išplėtota lobistinė veikla įvairių šalių parlamentuose, ypač JAV kongrese, kitose valdžios institucijose. Tuo metu Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas pasirašė deklaraciją dėl Baltijos šalių laisvės dienos paskelbimo. Apskritai, mintis apie išsilaisvinimą gan plačiai sklido ir išeivijoje. Be to, pogrindinė spauda, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika buvo verčiama į kitas kalbas, plačiai skelbiama.
Kokį poveikį, atgarsį turėjo laisvės kruizo akcija, lyginant ją su kitomis išeivijos iniciatyvomis?
Man atrodo, kad šis kruizas papildė kitus veiksmus, kurie buvo daromi dėl Baltijos šalių laisvės. Norint sudominti žiniasklaidą ir politikus, reikėjo iš įvairių pozicijų skelbti ir kartoti tiesą apie Baltijos tautų padėtį. Kruizas laivu tikrai buvo neįprastas būdas tą žinią skelbti, minėti Helsinkio deklaracijos dešimtmetį ir atkreipti pasaulio dėmesį į deklaracijos pažeidimus.
O ar 1979 metų 45 Pabaltijiečių memorandumas turėjo poveikį šios akcijos atsiradimui?
Be abejo, tai buvo plačiai nuskambėjęs dalykas, kaip ir Helsinkio dešimtmetis – visa tai turėjo savo įtaką, veikė kompleksiškai. Memorandumas suaktyvino emigracijos veiklą. VLIK‘as buvo egzilinė vyriausybė, kovojusi už Lietuvos laisvę. Pagrindinis jos principas buvo siekti Lietuvos Nepriklausomybės. Tai buvo jos raison d‘être (tikslas). JAV lietuvių bendruomenė ne tik darbavosi dėl Lietuvos Nepriklausomybės, bet pirmiausia siekė puoselėti, saugoti kultūrą. Labai aiškiai matosi, kad po to, kai buvo paskelbta ir įtvirtinta Lietuvos Nepriklausomybė, VLIK‘as nustojo veikti, o lietuvių bendruomenė tęsė savo darbą.
Kurios išeivijos organizacijos, ypač JAV, buvo aktyviausios, labiausiai prisidėjo prie Baltijos taikos ir laisvės žygio?
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga ir VLIK‘as. Deja, tarp jų atsirado įtampa. Jos ne tik nedirbo kartu, bet ir susipriešino. VLIK‘as įsteigė Pasaulio lietuvių bendruomenę, kuri vaidino didesnį vaidmenį. Aš atsidūriau kryžminėje ugnyje, nes kaip Pasaulio lietuvių sąjungos pirmininkas buvau Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyboje ir organizavau renginį kartu su VLIK‘u. Pasaulio lietuvių bendruomenei tas labai nepatiko, tad man teko pasitraukti iš oficialių organizatorių. Taigi, organizatoriumi buvau iki akcijos pradžios. Laive Ofelija Baršketytė perėmė iš manęs pirmininkavimą, bet iš esmės organizavimas liko mano rankose.
Dėl ko atsirado minėta priešprieša?
Juokaujama, kad ten, kur penki lietuviai, atsiranda septynios lietuviškos nesutariančios organizacijos. Be abejo, pačioje bendruomenėje buvo ir kurstymų iš šalies, neretai padiktuotų asmeninių ambicijų.
Papasakokite apie katalikiškų organizacijų aktyvumą. Ar daugelis lietuvių bendruomenės narių buvo katalikai?
matyti plakatas su J. Sasnausko portretu
Taip, dauguma. Pačiame laive vyko įvairios pamaldos, lietuvių ekumeninės pamaldos, meldėmės už prie Gotlando salos žuvusius Baltijos šalių pabėgėlius, prie kiekvienos šalies kranto buvo prisiminti žuvusieji už laisvę.
Religija išeivijoje visada buvo svarbi. Lietuviškos bendruomenės visuomet būrėsi prie parapijų. Vienu metu itin aktyviai veikė Lietuvių katalikų religinė šalpa, kuri daug prisidėjo verčiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką į užsienio kalbas ir taip skleidė informaciją apie Bažnyčios persekiojimus Lietuvoje. Taip pat Šalpa organizavo ir teikė paramą kalintiems disidentams bei Bažnyčiai.
Kokį vaidmenį atliko Vladimiras Bukovskis, visą laiką plaukęs laive kartu su Jumis?
Šis garsus disidentas, pasiekęs Vakarus, gyvai dalijosi savo patirtimi. Jis visuose mūsų renginiuose buvo pagrindinis kalbėtojas. Ypač svarbi buvo jo kalba Helsinkyje prie paminklo, kur vyko demonstracija. Jo, kaip disidento, vaidmuo buvo labai svarbus išgarsinant Baltijos šalių situaciją, tai buvo liudijimas iš pirmų lūpų.
Pasak aktyvios Amerikos baltų laisvės lygos narės (1985–1992 m.), šios akcijos talkininkės Mildos Mikėnas, apie KGB veikimo taktiką turėjo daryti pranešimą ir KGB Latvijos padalinio darbuotojas Imants Lesinskis, vadovavęs užsieniečių, ypač studentų, kurie atvažiuodavo į kursus, verbavimui. Jis buvo gavęs politinį prieglobstį JAV. Kur tik jis pasirodydavo, sulaukdavo grasinimų susprogdinti…
Keli rusų agentai bandė iš savininko išpirkti laivą prieš pat mums išplaukiant. Stokholme susilaukėme kelių grasinimų susprogdinti, švedų pareigūnai su šunimis tikrino visus mūsų lagaminus, nors sprogmenų nerado. Na, o Lesinskis nusprendė pranešimo nedaryti.
Buvo daug įtampos. Ją išgyveno ir mano mama. Su ja 1979 m. buvome atvykę į Lietuvą, iš kurios ji buvo pasitraukusi tik 1960 m. Nežinojome, kaip bus reaguojama. Viena jos buvusi mokytoja iš Lietuvos, gyvenusi Los Andžele, parapijos kieme paklausė: „Maryte, maniau, kad esi protinga moteris, kaip tu galėjai savo vienturtį sūnų leisti plaukti tuo laivu?!“ Mat ir spaudoje buvo rašoma, kad sovietai ruošiasi nuskandinti mūsų laivą.
Taigi, įtampų tikrai buvo, beveik per visą kelionę radare matėme, kad mus seka trys sovietiniai kariniai laivai. Kai priartėjome prie tarptautinių vandenų, sovietų patrulinis laivas ėmė plaukti tiesiai į mus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: visi žurnalistai išbėgo ant denio, filmavo, fotografavo, kaip mus ruošiasi pulti sovietai. Tuomet laivas pasuko į šalį.
Bijojote?
Pietų Korėjos civilinio lėktuvo numušimas parodė, kad iš sovietų galima tikėtis visko. Vis dėlto, sakyčiau, buvo daugiau įtampos negu baimės. Kai kažką darai, susitelki į tai ir būna ne taip baisu.
Gal galėtumėte prisiminti ir papasakoti apie 1987–1988 m. Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Australijoje? Ar tai buvo 1985 m. akcijos tąsa?
Tai buvo kitas renginys, šeštasis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Jo šūkis – „Tautos likimas – mūsų atsakomybė“. Šie kongresai, į kuriuos iš viso pasaulio suvažiuodavo jaunimas, vyko kas ketverius metus, prieš tai buvo Šiaurės Amerikoje, Europoje. Į Australiją suvažiavo apie 300 jaunuolių, aplankė keturis miestus: Sidnėjų, Kanberą, Adelaidę ir Melburną. Kanberoje vyko studijų dienos, Adelaidėje – jaunimo stovykla, Sidnėjuje – kongreso atidarymas, Melburne – uždarymas. Kanberoje suorganizavome 200 žmonių demonstraciją, Australijos spauda gan plačiai ją apžvelgė, nes tai buvo neįprasta. Buvome priėję prie Sovietų sąjungos ambasados vartų įteikti memorandumą, reikalavusį Lietuvos Nepriklausomybės, bet mūsų nepriėmė, tad įdėjome jį į pašto dėžutę.
Kongreso metu buvo išrinktas naujas Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas, nes aš tuo metu baigiau savo kadenciją. Renginiai vyko dvi savaites, kol vieni dalyvavo studijų dienose, kiti pagal turistinę programą keliavo po Australiją, tada vyko stovykla. Pagrindinis mūsų tikslas buvo palaikyti lietuvybę, įtraukti jaunimą į organizacinį veikimą politikos, kultūros srityse. Dalyviai buvo pamokyti, kaip organizuoti demonstracijas grįžus į savo miestus. Iš esmės tai buvo naujų lietuvių bendruomenės veikėjų rengimas ateičiai.
Kaip suprantu, šie ir panašūs judėjimai baigėsi su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu. Kokios dabar yra lietuvių iniciatyvos išeivijoje švietimo, kultūros srityse? Ar yra organizacijų, kurios tuo rūpinasi? Ar Lietuva nėra užmiršta JAV gyvenančio lietuvių jaunimo?
VLIK‘as baigė savo veiklą, o Lietuvių bendruomenė ir Lietuvių jaunimo sąjunga gana plačiai tęsia savo darbą ir šiandien. Be to, keičiasi, kartos, keičiasi ir migracijos pobūdis. Gimusieji Lietuvoje, atvykę į svečias šalis, aktyviai dalyvauja Lietuvių bendruomenės ir Jaunimo sąjungos veikloje. Jie tuo suinteresuoti, nes Lietuvių bendruomenė rūpinasi visame pasaulyje pasklidusių lietuvių švietimu, auklėjimu, kultūra. Atvykusieji iš Lietuvos rūpinasi ir savo vaikų lietuvišku ugdymu.
Taigi, Lietuva JAV gyvenančių lietuvių tikrai neužmiršta, tik, sakyčiau, pasikeitė pagalbos Lietuvai modelis. Nebeliko Lietuvos Nepriklausomybės klausimo, tarp išeivių mezgasi ryšiai daugiau profesiniu lygmeniu, pvz., buriasi dirbantys finansų srityje, jie sukūrė finansų tinklus. Dirbantys mokslo srityje taip pat vienas kitą palaiko, talkina Lietuvos kolegoms. Taip pat tęsiama politinė lobistinė veikla, ieškoma JAV paramos karinėje srityje, siekiant, kad Lietuvoje būtų dislokuoti Amerikos, NATO kariai. Manau, kad lietuvių išeivių kontaktai su JAV politikais, Kongreso nariais, senatoriais irgi daro savo įtaką.
Ko palinkėtumėt Lietuvos jaunimui?
Lietuvos jaunimui galiu tik priminti popiežiaus Pranciškaus Katedros aikštėje pasakytus žodžius. „Vienoje gražioje alpiečių dainoje yra maždaug tokie žodžiai: Kopimo meno paslaptis yra ne nenukristi, bet nukritus nelikti gulėti. Visada pradėti iš naujo ir šitaip kopti aukštyn. Ir jūsų Tėvynės laisvė yra iškovota tų, kurie nesileido įveikiami teroro ir nelaimių. <…>
Latvijos valstybinio archyvo nuotrauka
Viešpats mus gelbsti padarydamas mus tautos dalimi. Viešpats mus gelbsti leisdamas tapti tautos dalimi. Jis mus įtraukia į tautą, ir mūsų tapatybė galų gale bus priklausymas tautai. Niekas negali sakyti: „Aš išsigelbėsiu pats vienas“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“. Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukia mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visapusišką tapatybės ir priklausomumo prasmę. <…>
Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Tie, kurie eina vieni, niekada taip ir nenueina. Taip, gyvenime tu galėtum susilaukti sėkmės, bet be meilės, be bičiulių, be priklausymo tautai, be gražios patirties rizikuoti drauge. Negalima keliauti vieniems. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, žiūrėti į savo pilvą, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą patvirtinkime, kad „tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man“. Eikime prieš srovę nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus! <…> Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn.“
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Jūratė Terleckaitė
Straipsnis iliustruotas Mildos Mikėnas ir arkivyskupo Gintaro Grušo asmeninių archyvų nuotraukomis
