Kartą būrelis draugų susitikome dvasingai pasikalbėti ir kažkas pasiūlė, kad kiekvienas pasidalintų kokiu nors konkrečiu pavyzdžiu iš savo patirties, kaip gyvenime suranda Dievo valią ir priima sprendimus. Susitikime viešpatavo pasitikėjimas, laisvė, draugiškas artumas, norėjome vieni iš kitų pasimokyti ir pasisemti įkvėpimo gyventi Dvasioje, tad nuoširdaus pasitikėjimo atmosfera skatino atverti sielos dalykus. Taip galiausiai tikrai pasimokėme vieni iš kitų. O mane tą popietę nustebino štai kas: nesitikėjau, kad taip mažai praktikuojame įžvalgos meną, kad daugeliui žmonių laisvo pasirinkimo erdvė yra labai siaura, o sąmoningai Dvasioje priimami sprendimai daugumos gyvenime užima menką vietą, net jei kalbame apie sąmoningus ir pasišventusius Dvasioje gyventi žmones. Šią išvadą priėjau per tą susitikimą pastebėjęs, kad beveik visi, dalindamiesi pasirinkimo patirtimis, pasakojo tik apie svarbius gyvenimo momentus, ypatingas aplinkybes ir sunkius apsisprendimus, kai klausimo rimtumas ir svarba privertė juos galvoti, melstis ir įžvalgiai apmąstyti. Žinoma, pasakodami apie svarbius atvejus siekėme geriau nušviesti pasirinkimo temą, tačiau visgi mane stebina ir liūdina tai, kad per ilgą dalinimąsi mintimis ir patirtimi niekas nė neužsiminė apie apsisprendimus ir Dievo valios ieškojimą mažuose dalykuose, kasdienėse smulkmenose, įprastoje gyvenimo rutinoje ir virtinėje kuklių įvykių, sudarančių mūsų būtį. Atrodo, lyg dvasios pasirinkimai būtų it demokratiniai rinkimai, priklausomai nuo konstitucijos vykstantys kas ketverius ar penkerius metus – ypatinga ir iškilminga proga, kuriai ilgai ruošiamasi ir negailima pastangų, o po to reikia atsipūsti, kol neišvengiamai ateis kitas kvietimas į rinkimų apylinkę. Tokį liūdnoką įspūdį man sukėlė tos dienos pasidalinimai. Tokia padėtis kelia susirūpinimą.
Tikra tiesa, kad kruopščiausiai renkamės svarbiomis progomis. Be abejonės, taip ir yra. Tačiau renkamės ir menkomis progomis, apie ką daugelis pamiršta ir vėliau dėl to kenčia. Gyvenimas nėra sudarytas vien iš krizių, bet taip pat – ir daug labiau – iš kasdienių įvykių, kurie savo kukliomis alternatyvomis irgi skatina mankštinti dvasios galias be paliovos praktikuojantis paprastuose dalykuose. Nematau jokios prasmės dabar rašyti apie dideles krizes, nes kai tokia užklumpa, niekas neturi nei laiko, nei jėgų skaityti knygą. Priešingai nutinka praktikuojant kasdienio pasirinkimo meną – taip, jis svarbus, nes kiekviena diena atneša daugybę progų lavintis, be to, tai yra geriausias būdas pasiruošti kriziniam pasirinkimui, kai tokia akimirka užklups. Smulkūs kasdieniai pasirinkimai kuria tikrus gyvenimo metmenis, sielos atmosferą ir dvasios tvirtumą; jie akimirka po akimirkos lemia vidinę laikyseną ir galiausiai sukuria nuolatinę būseną, kuri gyvenime ir yra lemtinga. Menas pasirinkti – tai menas gyventi, ir gyvename kiekvieną akimirką, nes kiekvieną akimirką pasirenkame. Tačiau tik nuo mūsų priklauso, kaip tai darome: rutiniškai, neįsisąmonindami, o gal dėmesingai ir apmąstydami. Tai ir lemia, koks bus mūsų gyvenimas: atbukinanti kartojimosi monotonija ar unikalus kūrybiškas kiekvienos akimirkos džiaugsmas. Visi mano apsisprendimai yra mano gyvenimas: tiek didelės dilemos, tiek mažos kryžkelės, herojiški pasiryžimai ir spontaniški pasirinkimai, dideli šuoliai ir maži žingsneliai. O mažų žingsnelių gyvenime yra daug daugiau nei didelių šuolių. <…>
Kai su kitais jėzuitais dalyvavau susitikime Goa Gerojo Jėzaus bazilikoje priešais atidengtą šv. Pranciškaus Ksavero kūną, Tėvas Arupė (Pedro Arrupe) mums pasakė: „Jėzuitas – tai žmogus, gyvenantis pasirinkimo būsenoje“. Nuostabus apibrėžimas. Trokštu jį išplėsti, kad apimtų visus kunigus bei vienuolius ir apskritai visus Dvasios keliais einančius vyrus ir moteris, tad vietoje „jėzuitas“ manau turįs teisę pasakyti bendresnę, universalesnę sąvoką: „Krikščionis – tai žmogus, gyvenantis pasirinkimo būsenoje“. Tačiau čia dar ne pabaiga: gyvenu tarp indusų ir musulmonų, parsių ir džainistų, esu giliai įsišaknijęs tarp jų, todėl netgi rašydamas ispaniškai jaučiu įkvėpimą dar labiau atverti aną posakį, įtraukdamas ir juos į šį pamatinį apibrėžimą, nors nesugalvoju, kokią sąvoką pasitelkti. Tai – praktinio religinio dialogo problema, su kuria susiduriu labai artimai. Galbūt galėtume sakyti, kad kiekvieną religingą žmogų galima apibrėžti kaip gyvenantį pasirinkimo būsenoje. Čia svarbus žodis yra „būsena“ – procesas, tęstinumas. Būti visada laiku, visada atidžiam, visada pasiruošusiam. Štai aš jau esu įsisavinęs ir integravęs taisykles ir elgsenos būdus, pavertęs juos kasdienės savo praktikos dalimi, kai juos taikau nuolat, kas žingsnį rinkdamasis veiksmų margumyne. Čia kalba jau eina nebe apie pasirinkimus, bet apie gyvenimą pasirinkimo būsenoje. Visas gyvenimas virsta vienu nepaliaujamu rinkimusi, nes juk gyvenimas tai ir yra. Pusiausvyra, kontaktas, laisvė, dosnumas. Kiekvienas nervas suderintas kaip styga, kiekvienas raumuo ištreniruotas – toks ir žengiu į gyvenimą pasitikti tūkstančių jo situacijų. Štai proga rinktis. Kokiu keliu pasukti? Asmeninis kompiuteris įsijungia ir pradeda duoti komandas. Prašom sukti čia. Pirmyn, dar žingsnį. Ačiū. Lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas. Kiekvienas mažas apsisprendimas suteikia pasitenkinimą ir paruošia kitam – tarsi alyva sutepa įrenginį ir palaiko jį optimalios būklės. Dar viena abejonė. Išspręsta. O dabar – rimta situacija. Tegul ateina, aš pasiruošęs. O dabar paprastas žingsnis. Jį žengiu natūraliai, tačiau sąmoningai suvokdamas, kad priimu sprendimą. Visada eiti toliau. O tai gali reikšti kas žingsnį keisti kryptį.
Esame kelio šeimininkai, nes esame savęs pačių šeimininkai. Išgyvename atsakomybę ir pasimėgavimą kaip vairuotojas, kuris žvelgia į kelią, liečia stabdį, tvirtai laiko vairą ar jį užtikrintai pasuka, pasirenka eismo juostą, įsilieja į transporto srautą, vertina greitį, atstumą, posūkį, horizontą, padidina greitį, tvirtai ir saugiai vairuodamas savo automobilį, kas akimirką priimdamas sprendimus, kas sekundę keisdamas jo judėjimą lengvu rankos judesiu, galiausiai laimingai užbaigia kelionę ir džiaugiasi atsipalaidavimu. Mes irgi laikome vairą rankose. Taigi, mėgaukimės vairuodami.
Užsibrėžęs visą dieną praktikuoti įžvalgų apmąstymą, Ignacas naudojo metodą, tapusį išskirtiniu jo dvasingumo bruožu – tai sąžinės peržvalga. Ketvirtis valandos dukart per dieną, ir dar ketvirtis po kiekvienos apmąstymų valandos bei nuolatinis „atskirų peržvalgų“ (isp. examen particular) budrumas per dieną. Tokią tvarką jau Pratybų pradžioje įtvirtino detalios taisyklės ir nuolat Konstitucijose kartojami paliepimai; tą ir jis pats praktikavo iki gyvenimo pabaigos. Žinoma, kad Ignacas nė vieno iš savo pavaldinių niekada neatleisdavo nuo kasdienės sąžinės peržvalgos – nors ligoniams ar labai užsiėmusiems darbais ir studijomis jis kartais leisdavo „peršokti“ privalomą maldą, bet sąžinės peržvalgos – niekada. Ne vieną stebina toks primygtinumas, o kai kam net atrodo atstumiantis. Vienas garbus jėzuitas, svarbias pareigas užimantis jaunų brolių ugdytojas, kartą man prasitarė: „Kai sužinojau, kokią perdėtą svarbą šv. Ignacas teikė tokiai mechaniškai praktikai kaip sąžinės peržvalga, praradau jam bet kokią pagarbą.“ Jeigu ši praktika tikrai būtų mechaniška, jis elgtųsi visiškai teisingai taip jos nemėgdamas. Tačiau nieko nėra svetimesnio šv. Ignaco minčiai nei sustabarėjusi elgsena, dvasinė apyskaita ar ydų bei dorybių inventorizacija. „Kalbama ne apie gerų ir blogų veiksmų sąrašą, bet apie pajautimą, kaip Viešpats mus veda iš mūsų jausminės (isp. afectiva) sąmonės gelmės, lyg mus patraukiantis Tėvas (plg. Jn 6, 44). Kalbama, kaip įžvelgti, ar kiekvienas širdies judesys, ar polinkis atitinka mūsų tikrąją esybę – sielos centre esantį Kristų. Pamatinė laikysena yra įsiklausyti, laukti, atsiliepti. Kalbama apie nuolatinį dvasios nusiteikimą, o ne reglamentuotą ceremoniją“ (George A. Aschenbrenner, SJ). Šis nusiteikimas ir yra svarbiausia. Tai – budrumas, sąmoningumas, atidos būsena. Iš tiesų peržvalga turėtų trukti ne ketvirtį valandos, bet 24 valandas. Tos penkiolika minučių tėra praktinis priminimas, intensyvus kursas, sargybos postas. Jos greitai praeina, o sielos būsena tęsiasi. Kaip nuo gimimo talentingas muzikai žmogus ne visą laiką kuria, bet visgi kiekvieną akimirką esti muzikas, kompozitorius, menininkas, ir jo galvoje nuolat sukasi natos, ritmai, melodijos, pasiruošusios vos pamojus sugulti į partitūrą. Kūrybos momentas sustiprina įkvėpimą, ir šis latentiškai toliau pulsuoja visą dieną, kiekvieną valandėlę, kad ir kuo tas žmogus užsiimtų. Mocartas visada buvo Mocartas.
O Ignacas visada buvo Ignacas. Išliko įdomus liudijimas, kaip jis suprato ir praktikavo savo taip menkai suprastą peržvalgą. Apie tai prabėgomis užsimenama dienoraščio puslapiuose, kur 1544 m. vasario 19 d. įrašas prasideda žodžiais: „Pabudęs rytą ir pradėjęs peržvelgti sąžinę…“ Tai bent būdas pradėti dieną! Peržvelgiant sąžinę – tikiuosi, kad mano kritiškasis bičiulis apie tai nesužinos. Ką gi peržvelgdavo tas šventas žmogus vos pabudęs rytą? Savo sapnus? Froidas dar nebuvo gimęs. Savo elgesį? Tačiau miegas yra gailestingas moratoriumas mūsų sąžinei: nenusidedame, kol pučiame į akį. Ne, pabudęs Ignacas nenagrinėdavo ydų ir dorybių – jis susirasdavo save patį. Atlikęs paskutinę peržvalgą išvakarėse, kai atsigulė miegoti, tuo metu paleistą siūlą jis iškart sugriebia pabudęs, nes jam peržvalga – tai būdas jaustis gyvam, jaustis Dievo akivaizdoje, užčiuopti Jo valią, būti atidžiam, paskaičiuoti savo pulsą, „atpažinti dvasias“, interpretuoti aplinkybes, sutvarkyti dieną ir gyventi savo gyvenimą. Todėl jis šitaip pradėdavo dieną ir šitaip ją užbaigdavo vakare. O tarp šių dviejų riboženklių reikėjo kreipti, vesti, „peržvelgti“ kiekvieną susitikimą ir kiekvieną žodį, instinktą, reakciją, tačiau ne juos „procesuoti“ šaltais elektroninės grandinės kanalais, bet peržvelgti pulsuojančia ištikimo žmogaus širdimi, kuri visomis aplinkybėmis ir kiekvieną valandėlę žinojo esanti savo gyvojo ir tikrojo Dievo akivaizdoje.
Ir taip – nuo ryto iki vakaro. Taip atrodo Dvasioje išgyventa diena. Atsikelti su lūkesčiu: ką man šiandien yra paruošęs Dievas? Ką man pasakys? Per ką mane ves? Kokie bus svarbūs dienos momentai, susitikimai, kryžkelės, netikėtumai? Kas nieko nesitiki, tas nieko ir nesuranda. Minties nuobodis yra viena iš mėgstamiausių žmonijos ligų. Nieko nenutinka, nes nieko nelaukiama įvyksiant, ir gyvenimas neatsiplėšia, nepakyla skristi, nes jo pilotas nė nesitiki, kad gali pakilti. Jei nieko ypatingo mums nenutinka gyvenime, tai dėl to, kad neturime kūrybiškumo, jautrumo ir laisvės, kurių reikia norint leisti, jog mums kažkas nutiktų. „Palaiminti, kurie nieko nesitiki, nes jie nebus apvilti.“ Tai – mirties palaiminimas. Kapinių ramybė. Dėl tokios neverta nė gimti. Atsikelk vienu šuoliu ir apsidairyk aplink save. Įsižiūrėk į horizontą, žiūrėk – skrenda paukščiai. Įtempk ausis – jauti muziką? Atsibusk kiekvieną dieną nujausdamas naujumą, dar nematyto filmo ar vaidinimo premjerą, netikėtumą, kurį pateiks gyvenimas, visada naujas savo aromatu ir šviežumu. Nėra dviejų vienodų saulėtekių.
Toliau eina malda, karūnuosianti dieną. Melstis reiškia vėl ir vėl surasti Dievo veidą, kuris yra visada naujas ir visada pilnas kuriančios šviesos. Melstis reiškia žvelgti ir klausytis, kontempliuoti. Kontempliacija, kuri Ignacui buvo kontempliavimas veikiant – tikriau, „kontempliavimas veiksmui“– yra įžvalga maldoje, ką reikia nuveikti, siekis gauti iš aukštybių paliepimus keliui, sužinoti iš vyriausios būstinės strategiją dienos kovoms. O po to jau tegul ateina puolimai, mūšiai ir pasipriešinimai. Diena jau yra užantspauduota iš aukštybių, veiksmai numatyti ir surepetuoti kontempliuojant. Maldavimas užpildo dieną, nes apsprendžia, kokia bus mūsų laikysena kiekvieną akimirką. Reikia gerai nusitaikyti prieš paspaudžiant gaiduką. <…>
O dabar mums prieš akis – visa diena. Toji Dievo valia, kurios šaukėmės, sulig kiekviena akimirka darosi ryškesnė. Įvykiai ir naujienos, darbai ir susitikimai. Kiekvienas mano sutiktas žmogus atsineša su savimi sudėtingą subtilių sprendimų naštą. Ar man su juo pasisveikinti? Stabtelėti pasikalbėti? Sustoti ilgėliau ar greitai atsisveikinti? Turėčiau laikytis santūriai ar su pasitikėjimu atsiverti? Rodytis abejingas ar susidomėjęs? O gal parodyti jam simpatiją? Atsitiktinis susitikimas ir visa krūva apsisprendimų… Taip būna, jei suvokiu ir reaguoju gyvai, leisdamas sau prabangą būti laisvam ir spontaniškam kiekvieną akimirką. Jei praleidžiu tokias progas ir tampu kurčias kitų buvimui, netenku savo paties gyvybingumo, mano dienos virsta rutina. Galiausiai pamatau, kad visą laiką sakau tą patį tiems patiems žmonėms ir toje pačioje vietoje. Ir visada darau tą patį ir tokiu pat būdu, ir su tuo pačiu nuoboduliu. Tačiau jei suvokiu, kaip subtiliai skiriasi kiekviena diena ir kiekviena akimirka ir priderinu laisvą savo reakciją prie kiekvieno žmogaus kiekvieną akimirką – prie jo veido, akių, šypsenos, šviesų žaismės ir vėjelio dvelksmo, prie dabartinio momento ir amžinos jo gelmės, tuomet įšoku į gyvenimą ir save atiduodu, ir mėgaujuosi, surandu save patį ir prisidedu prie išganymo užduoties išlaisvinti pasaulį iš rutinos pančių.
Kartais viskas tampa rimta. Svarbus sprendimas, abejonė, krizė. Ir aš žengiu į ją su visa siela, nes esu išsitreniravęs ir budrus, ir žinau, kad tai darydamas einu pirmyn gyvenime ir priartėju prie Dievo didesnei Jo garbei ir šlovei. Skelbiu ypatingąją padėtį, įtempiu jusles, užvedu mašinas. Priežastys, patarimai, motyvų mišinys ir pasekmių panorama. Tačiau gilumoje – Dvasios kvietimas, malonės trauka, aiškumas, ramybė, džiaugsmas, pranešantys, kad tai patinka Dievui, rodantys kelią ir skatinantys keliauti. Kiek palaukiu. Neskubu, bet ir nedelsiu. Kiekvienas sprendimas turi savo „žvaigždėse įrašytą“ momentą, kai įsiterpia į savo vietą ir suveša, užmezga gyvenimą. Jaučiu, kaip priešais mane atsiveria laiko pilnatvė. Atsiduodu potvyniui. Palenkiu galvą, priimu sprendimą, tariu „Taip“ ir patikiu tai Dievui. Jis irgi palenkia galvą, priima ir palaimina. Tikėjimo susitikimas. Ir aš einu toliau džiugus ir ryžtingas, sustiprintas gyvos gyvo pasirinkimo patirties. Diena pašventinta.
Tačiau būna ir taip, kad suklystu. Nors nesėkmė dar nereiškia, kad blogai pasirinkau. Galbūt tuo metu, kai rinkausi, tą padariau teisingai, remdamasis tuo metu turėtais duomenimis, bet vėliau įvykiai pasisuko kitaip ir mano pasirinkimas subyrėjo. Priimu tai. Rezultatas – nemalonus, tačiau procesas buvo galiojantis, kaip rungtynės, kurias vertėjo žaisti, nors jų baigtis buvo ne tavo naudai. Teisėjas pasirašo, kad aš pralaimėjau, tačiau žinau, kad sužaidžiau gerai ir pasidžiaugiau rungtynėmis. Taip mokausi. Prisiimu visišką atsakomybę už savo sprendimus ir visas galimas jų pasekmes, numatytas ar nelauktas, malonias ar nemalonias. Neverčiu kaltės aplinkybėms, blogam orui ar nemokšiškiems patarimams, papročių sugedimui ar valdžiai. Netgi neverčiu kaltės sau pačiam. Tačiau punktas po punkto išanalizuoju procesą, kuris iškrypo iš kelio. Ir staiga suprantu, kad iš tiesų vėl darau peržvalgą. Viskas pasitarnauja tolimesnei kelionei.
Būna, kad šviesos užgęsta visiškai. Absoliuti tamsa. Kabelis nutrūko, ir šviesa manęs nepasiekia. Nėra vedimo, nėra nuotaikų, nėra ženklų, paukščiai negieda ir nesimato langų, nes jie susilieja su nakties tamsa. Žemė sunki kaip švinas, gyvenimas slegia. Tuomet prisiverčiu prisiminti – kad ir kaip sunku ir skausminga būtų tą daryti: tyla irgi yra kalba, o tamsa taip pat neša žinią, ir jeigu priklausau nuo Dievo, ir trokštu, kad mane vestų ir kreiptų, turiu gerbti Jo būdą ir leisti Jam su manimi elgtis taip, kaip Jam atrodo geriau. Turiu Jam leisti būti su manimi tokiam, koks Jis nori būti man. Ir jeigu Jis renkasi tylėti, aš garbinsiu Dievą tyloje, sustiprinsiu savo budrumą, pasitelksiu savo žiburius ir eisiu toliau, visada žinodamas, kad Jis yra čia, saugodamas mane tyloje, ir kad už kažkurio kelio posūkio vėl parodys man savo veidą – jei tik judėsiu toliau.
Ateina naktis, laikas užbaigti dieną. Paskutinis žvilgsnis atgal. Dėkingas susumuoju dienos patirtis. Nuleidžiu vėliavą, kad valia atsipūstų ir atsakomybė atsipalaiduotų. Nėra sprendimų naktį. Tik latentinis apsisprendimas rytą būti pasiruošus, kai užgiedos gaidys ir aušra ims glamonėti mano akis. „Pabudęs ir pradėjęs peržvelgti sąžinę…“ Gyvenimas tęsiasi, nes tęsiasi apsisprendimai. Būk pasveikinta, nauja diena.
Pagal Carlos G. Vallés, SJ knygą „Saber escoger. El arte del discernimiento“ (Santander, 1986) parengė Jūratė Micevičiūtė