Ar kažkuris vienas auklėjimo, santykių su vaikais elementas gali būti svarbiausias? Kodėl tėvai yra linkę abejoti, ar pakankamai myli savo vaikus? O susidūrus su elgesio problemomis, nori nenori mintyse pradeda kirbėti – gal savo vaikui leidžiu per daug? Dar sunkiau pripažinti, kad auklėju per griežtai… Kita vertus, ar vien besąlygiškos tėvų meilės vaikui pakanka, kad jis užaugtų brandžia, save ir pasaulį mylinčia asmenybe?
Pradėkime nuo elementariausio (bet tikrai ne paprasčiausio) dalyko – meilės. Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, kokio jis amžiaus, būtina jaustis mylimam, suprastam, pripažintam, gerbiamam, reikalingam. Tačiau vaikui tai ypatingai reikšminga – be meilės jis tiesiog negali užaugti. Ir tai, kaip vaikas ateityje save priims – jo savivertė – daugiausia priklauso nuo to, kiek bus patenkintas jo meilės poreikis.
Mažas vaikas dar nieko nežino apie save, jis mato save tokį, kokį jį mato artimieji. Kiekvienu bendravimo su vaiku būdu – žodžiais, intonacija, gestais, netgi tyla – mes pasakome jam kažką naujo apie jį patį. Iš pasikartojančių pagyrimų, meilės ir apkabinimų vaikui formuojasi pojūtis „aš geras“. Tačiau bausmę, ypač maži vaikai, yra linkę suprasti kaip pasakymą „tu blogas“, kritiką – kaip „tu negali“, dėmesio stoką – kaip „turiu svarbesnių reikalų nei tu“ ar net „aš tavęs nemyliu“. Todėl bendraujant su vaikais ir auklėjant, tėvams labai svarbu nuolatos reflektuoti – kokią žinutę savo žodžiais ir elgesiu aš siunčiu vaikui? Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo informacija, kurią jis gauna iš tėvų, yra svarbesnė. Beje, psichologai pastebi, kad mažiems vaikams tėvai paprastai skiria pakankamai dėmesio ir šilumos, tačiau kuo vaikas darosi didesnis, tuo labiau tėvai yra linkę jį „auklėti“ net nesusimąstydami, kaip labai tam mūsų paaugliui svarbu šiluma, dėmesys, priėmimas, pagyrimas. Tam tikru vaiko augimo metu tėvai dažnai tiesiog nebefokusuoja savo dėmesio į tai, kaip jie elgiasi su savo vaiku. O vaikai tėvus visada supranta tiesiogiai – ir tonas, kuriuo kažkas pasakoma, yra daugiau svarbiau nei pati prasmė.
Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių – nepamiršti rodyti savo vaikams meilės „ženklus“: kalbėkite palaikančius žodžius, nepamirškite apkabinti, prisiliesti, žiūrėkite į akis. Tai galbūt viena sudėtingiausių pamokų apskritai – mylėti savo vaiką ne dėlto, „kad jis…“ arba ne dėl to „jeigu jis…“, o vien dėl to, kad jis yra.
Pakalbėkime apie laisvę ir ribas.
Čia, deja, psichologai pastebi, jog labai daug tėvų įsitikinę, kad svarbiausia (jei ne vienintelė) auklėjimo priemonė – tai paskatinimai ir bausmės. Bet juk auklėjimas – tai ne dresūra, ir tėvai egzistuoja ne tam, kad išmokytų savo vaikus sąlyginių refleksų. Visų pirma, turime sukurti santykį su savo vaiku. Prieš pradėdami vaiką auklėti, kritikuoti ar bausti dėl elgesio, kuris mums nepatinka, turime išmokti besąlygiškai jį priimti.
Mama sako savo dukrai: „Jei elgsiesi gerai, aš tave mylėsiu.“ Bet juk meilė – tai ne prekė ir ne pinigai. Dėl psichologinės gerovės vaikui svarbu tvirtai jausti, kad mūsų meilė nėra įkainota ir nepriklauso nuo kažkokių sąlygų. Tik besąlygiškai priimdami savo vaiką, mes galime visa kita: auklėti, tartis, kurti discipliną, sutarti dėl bausmių, jei yra toks poreikis.
Tačiau meilė nereiškia – leidžiu savo vaikui viską. Juk augindami vaikus, mes padedame jiems subręsti žmonėmis ir mokome juos, kad neturėtume vien paklusti instinktams ir tik tenkinti savo poreikius. Mes negalime apsieiti be ribų nustatymo, kurios būtinos vaiko gerovei. Tačiau kaip dažnai tėvai, bijodami nuliūdinti savo vaiką, tenkina kiekvieną jo norą – kad tik šiam būtų gerai. Vis tik taip nepadedame vaikui tapti žmogumi, tik užverčiame jį rūpesčiu, kuris malonus tik mums patiems – maitiname tuo, kas „sveika“ ir privaloma jo amžiuje, saugom nuo menkiausio šalčio, karščio, mikrobų, mums nepatinkančių žmonių įtakos, kišamės į jo gyvenimą su įkyria pagalba ir rūpesčiu.
Dar, kalbant apie ribas, vaikai labai gerai supranta, kai tėvai pradeda daryti nuolaidas ir tą pačią akimirką pajaučia, jei tėvų „ne“ pradeda reikšti „taip“, „kartais“, „galbūt“… Natūralu, kad vaikai savo elgesiu siekia suprasti, tikrinti, gal net priešintis – jiems būtina išsiaiškinti, ko mes, kaip tėvai, iš jų tikimės bei reikalaujame. Išmokti nustatyti ribas yra labai svarbu, nes tai rodo rimtus mūsų ketinimus ir požiūrį. Štai paprastas, kasdienis pavyzdys. Mama sako vaikui: „Jei pamatysiu, kad vėl šokinėji nuo sūpynių, supyksiu!“ Ką girdi vaikas? Kad mama pyksta ir supyks dar daugiau. Jokių kitų pasekmių vaikas nemato ir toliau daro tai, kas jam uždrausta. Daug efektyviau būtų pasakyti: „Jei dar kartą nušoksi, turėsi susirasti ką kita veikti.“ Dėmesys akcentuojamas ne ties santykiais ir jausmais, o ties pasekmėmis. Vaikui pranešama, ko iš jo tikimasi, ir kas bus, jei jis to nesilaikys. Negėdiname, nekaltiname, nerėkiame. Kalbame aiškiai, tvirtai ir pagarbiai. Būtent taip ir turėtų būti brėžiamos ribos ir auklėjama – pagarbiai, bet tvirtai. Juk kai pratrūkstame, tai tereiškia viena – kad praradome kontrolę.
Pratęsiant ribų temą, galima pridurti, kad labai svarbu vaikui pateikti ribotą galimų sprendimų pasirinkimą. Taip vaikui suteikiama galimybė pasirinkti bet kurią išeitį iš konkrečių pateiktų variantų. Žinoma, kiekvienas amžiaus tarpsnis reikalauja skirtingo požiūrio ir priėjimo, juk negalime iš trimečio reikalauti to paties, ko iš dvylikamečio, arba laikyti nubrėžę tas pačias ribas.
Auklėjant vaikus labai svarbu išmokti atsisakyti nuostatos, santykio su vaiku, kuris išreiškiamas tokiu principu – „daryk taip, kaip aš pasakau“. Auklėti – tai rodyti pavyzdį. Beprasmiška nustatinėti taisykles, kurių patys nesilaikome. Dar vienas svarbus dalykas – aiškinimas ir supratimas, kodėl tam tikros taisyklės ir apribojimai mums yra reikalingi. Tėvams neretai atrodo, kad draudimus jie pirmiausia nustato dėl savęs (dėl savo pačių ramybės) arba dėl kitų (tarkim, siekiant padėti vaikams adaptuotis visuomenėje). Todėl tėvai neretai jaučia kaltę, bijo versti vaiką kažką daryti, atimti iš jo laisvę, apriboti asmenybę. Tėvai dažnai tiesiog bijo piktnaudžiauti savo valia. Tačiau vaiko, nežinančio jokių ribų, negalima vadinti nei laisvu, nes jis tampa savo emocijų ir impulsų įkaitu, nei laimingu, nes jis gyvena nuolatiniame nerime. Vaikui, kuris daro viską, kas tik jam šauna į galvą, neegzistuoja joks veiksmų planas, išskyrus poreikį tuojau pat pildyti savo norus. Jis kažko nori – ir ima. Jis kažkuo nepatenkintas – daužo ir laužo. Tam tikrame amžiuje taip elgtis pakankamai normalu ir leistina, tačiau daug sudėtingiau mokytis save riboti pačiam. Jei ir vėliau elgsimės vadovaudamiesi vien savo norais ir instinktais, gyvenimas gali pavirsti džiunglėmis, kuriose veikia tik stipresniojo įstatymas. Taigi tėvai ne tik turi teisę, bet ir privalo vaikui nustatyti tam tikras ribas, kurios leistų jam tapti žmogumi ir padėtų įsisavinti gyvenimo tarp kitų žmonių taisykles. Taisyklės yra tai, ką žmonės susitaria vieni su kitais, ir būtent tai daro įmanomą žmonių bendravimą bei sugyvenimą tarpusavyje.
Mums, tėvams, labai svarbu įsivertinti, ar patys vaikystėje neturėjome problemų su ribomis ir autoritetais. Jei mūsų tėvai vaikystėje neribojo, dabar bus sunku įskiepyti vaikams tinkamus orientyrus, nes patys jų neturėjome. Kita vertus, jei suaugusieji mus vaikystėje „laikė po griežtu kumščiu“, mes, patys tapę tėvais, bijosime „perlaužti lazdą“ ir pastūmėti savo vaikus jaustis taip, kaip jautėmės patys. Būtent pastaroji baimė ir priverčia tėvus atsisakyti būti tvirtais ir neleisti vaikams elgtis netinkamai.
Paskutinis dalykas. Jei jums taip nepatinka ribos, pabandykite susikurti savo šeimos taisykles, kurių laikysitės visi. Juk svarbiausia, kad ne tiek stengtumėmės „pataisyti“ vienas kitą ar savo vaikus, reguliuoti elgesį ar riboti, o išmokti gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Elgesio ir bendravimo taisyklės ne tik padeda vaikams suprasti skirtumą tarp to, kas leidžiama ir draudžiama, bet įgalina spręsti ne tik lengvas, bet ir sudėtingas užduotis, kurių kasdien kyla šeimos gyvenime. Beje, taisykles galima (ir reikia!) keisti. Kiekvienoje šeimoje ateina laikas, kai reikia jas peržiūrėti: vaikai auga, keičiasi aplinkybės.
***
Vaikai į mūsų gyvenimą įneša nuostabių, bet kartu ir sukrečiančių pokyčių. Mes mokomės būti tėvais iš ilgų valandų, praleistų šalia miegančio ar savimi užsiėmusio vaiko, kai jis nieko nereikalauja, o tiesiog gyvena. Mes mokomės būti tėvais iš minčių, kuriomis uoliai apgaubiame savo vaiką. Būdami šalia savo vaiko, būdami su juo, jam augant, augame ir mes, tėvai. Tik padedami savo vaiko, išmokstame būti tėvais. Tėvystės semiamės ne iš knygų. Tėvystė gimsta mumyse. Ir negali būti nieko vertingesnio.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. III