Mark Manson. Viskas, ką reikia žinoti apie santykius: 1500 porų patarimai. II dalis

Tai antroji tinklaraštininko Marko Mansono straipsnio, kuriame pristatomi daugiau nei pusantro tūkstančio „gyvenančių ilgai ir laimingai“ porų patarimai, dalis. Pirmąją galite rasti žurnale „Kelionė“ 2022 m. Nr. 2 (22). Daugiau Marko Mansono straipsnių rasite adresu www.markmanson.net.

Kalbėkitės atvirai apie viską, ypač – apie skaudžius dalykus

Mes visada kalbamės apie tai, kas mus erzina kitame, tarpusavyje, o ne su kuo nors iš pašalies! Turime tiek daug draugų, kurių santuokos nedarnios, ir jie viskuo skundžiasi. Negaliu jiems padėti – jie turi apie tai šnekėtis su savo sutuoktiniais. Jei rasite būdą pasikalbėti būtent su sutuoktiniu apie tai, kas jus trikdo, problemą išspręsti pavyks. Ronis

Paslapčių negali būti. Paslaptys jus skaldo. Visada. Treisė

Kiekvieną savaitę gaunu šimtus el. laiškų iš skaitytojų, prašančių gyvenimiškų patarimų. Didelė dalis šių laiškų yra apie sunkumus romantiniuose santykiuose. (Norite tikėkite, norite ne, bet šių laiškų turinys taip pat stebėtinai kartojasi.)

Prieš porą metų susivokiau, kad į daugelį šių laiškų apie santykius atsakau identiškai: „Atsispausdinkite šį laišką, kurį ką tik man atsiuntėte, ir parodykite savo partneriui. Tada vėl kreipkitės su savo klausimu.“ (Tiesą sakant, šis atsakymas tapo toks dažnas, kad įtraukiau jį į kontaktinę formą savo svetainėje, nes labai pavargau jį vis kopijuoti ir įklijuoti.)

Jei santykiuose jus kažkas erzina, turite apie tai kalbėtis. Tas kuria pasitikėjimą, o jis savo ruožtu – intymumą. Gali būti nemalonu, bet vis tiek turite tai daryti, nes niekas kitas negali sutaisyti jūsų santykių už jus. Kaip keliant skausmą raumenims jie stiprėja, taip ir per pažeidžiamumą jūsų santykiai tampa stipresni.

Kartu su pagarba pasitikėjimas buvo dažniausiai minimas bruožas, būtinas sveikiems santykiams. Daugelis žmonių tai paminėjo pavydo ir ištikimybės kontekste – pasitikėdami partneriu suteikite jam laisvės, nesibaiminkite ar nepykite, jei matote, kad jis kalbasi su kitu žmogumi, ir panašiai.

Vis dėlto pasitikėjimas yra kur kas giliau nei vien žinojimas, kad kitas tavęs neapgaudinėja. Juk kai iš tikrųjų ryžtatės ilgalaikiams santykiams, susiduriate su rimtomis žūtbūtinėmis situacijomis. Jei rytoj sužinotumėte, kad sergate vėžiu, ar pasitikėtumėte savo mylimuoju, kad palaikys ir rūpinsis? Ar patikėtumėte sutuoktiniui savaitę ar ilgiau vienam prižiūrėti judviejų vaiką? Ar pasitikite juo, kad susitvarkys su finansais ar priims pagrįstus sprendimus esant reikalui? Ar pasitikite juo, kad neužsipuls ir nekaltins jūsų, kai susimausite?

Tai sunkūs klausimai ir juos dar sunkiau apgalvoti santykių pradžioje. Tarsi sakytumėte: „Oi, pamiršau telefoną jos bute, pasitikiu, kad ji jo neparduos ir už tuos pinigus nenusipirks kokaino… Turbūt.“

Tačiau gilėjant įsipareigojimui, vis labiau susipins ir jūsų gyvenimai, tuo labiau turėsite pasitikėti partneriu, kad elgsis atsakingai ir rūpinsis jumis.

Jei negalite pasitikėti, negalima pasitikėti ir jumis. Nepasitikėjimas gimdo nepasitikėjimą. Jei, sakykime, jūsų mylimoji nuolat naršo jūsų daiktus, kaltina, kad padarėte kažką, ko nepadarėte, ir abejoja visais jūsų sprendimais, natūralu, kad imsite abejoti ir jos ketinimais. Kodėl ji tokia nesaugi? O gal ir pati ką nors slepia?

Svarbiausia, ko reikia, kad santykiuose būtų puoselėjamas ir išlaikomas pasitikėjimas, – abu partneriai turi būti visiškai atviri ir pažeidžiami.

Jei kas nors erzina, pasakykite. Tai svarbu ne tik sprendžiant problemas, kai jos iškyla, bet ir įrodo jūsų sutuoktiniui, kad neturite ko slėpti.

Turite keblių kompleksų, kuriais nenorite dalytis su kitais? Pasidalykite jais su savo mylimuoju. Tai ne tik gydo – abudu turite gerai suprasti vienas kito kompleksus ir būdą, kuriais juos kompensuojate.

Davę pažadą, tesėkite jį. Vienintelis būdas tikrai atkurti pasitikėjimą jam žlugus – įrodymai laikui bėgant. Negalite sukaupti šių įrodymų, kol nepripažinsite ankstesnių klaidų ir nesiimsite jų ištaisyti.

Mokykitės skirti savo partnerio elgesį, kurį lemia jo netobulumo šešėlis, nuo savo nesaugumo (ir atvirkščiai). Tai sunkus kelias, greičiausiai pareikalausiantis tam tikros konfrontacijos. Tačiau daugumoje konfliktų viena pusė mano, kad kažkas yra visiškai „normalu“, o kita – kad tai visiškas „iškrypimas“. Dažnai labai sunku atskirti, kuris veikia iracionaliai ir jaučiasi nesaugus, o kuris kalba protingai ir tiesiog gali pastovėti už save. Būkite kantrūs aiškindamiesi, kas yra kas, o kai pagaunate savo didelį, nemalonų kompleksą (o kartais taip ir nutiks, patikėkite manimi), būkite sąžiningi. Pripažinkite tai. Ir stenkitės būti geresni.

Pasitikėjimas yra it porcelianinė lėkštė – jei numetę ją sudaužote, galite suklijuoti tik įdėję daug darbo ir rūpesčio. Jei numesite ją antrą kartą ir vėl sudaužysite, ji suskils į dar daugiau dalių ir prireiks daugiau laiko ir rūpesčio, kad vėl jas sujungtumėte. Tačiau ją numetus ir sudaužius pakankamai daug kartų, lėkštė suskils į tiek daug dalių, kad niekaip nebegalėsite vėl jos sudėti.

Sveikiems santykiams reikia dviejų sveikų žmonių

Supraskite, kad laimės turite siekti patys, tai NĖRA jūsų sutuoktinio darbas. Nesakau, kad neturėtumėte daryti gražių dalykų vienas kitam arba kad partneris kartais negali jūsų patenkinti. Tik sakau: nesitikėkite iš kito, kad padarys jus laimingą. Tai ne jo atsakomybė. Išsiaiškinkite, kas jus daro laimingus kaip atskirus asmenis, o tada kiekvienas įneškite tai į santykius. Mendė

Visi kalba apie aukojimąsi santykiuose. Turėtumėte išlaikyti laimę santykiuose, nuolat aukodamiesi dėl partnerio ir jo norų bei poreikių. Tiesa, kad kiekvieni santykiai reikalauja, kad jų dalyviai sąmoningai nuspręstų kartais kažko atsisakyti. Problema kyla tada, kai visa laimė santykiuose priklauso nuo kito asmens, ir abu žmonės nuolat aukojasi. Imkite ir perskaitykite tai dar kartą. Argi neskamba siaubingai? Santykiai, pagrįsti nuolatinėmis ir abipusėmis aukomis, negali išsilaikyti ir ilgainiui pakenks abiem.

Prastiems, kopriklausomiems santykiams būdingas stabilumas, nes abu esate įklimpę numanomame susitarime toleruoti blogą kito elgesį, mat jis toleruoja jūsiškį, ir nė vienas nenorite būti vienišas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai „santykių kompromisas, juk taip daro visi“, tačiau realybė tokia, kad apmaudas auga, ir abi pusės tampa kito žmogaus emociniais įkaitais, kad nereikėtų pripažinti savųjų nesąmonių ir su jomis tvarkytis (beje, man prireikė keturiolikos metų, kad tai suprasčiau). Karen

Sveikiems ir laimingiems santykiams reikia dviejų sveikų ir laimingų asmenų. Čia raktinis žodis yra „asmenų“. Tai reiškia du žmones, turinčius savo tapatybes, interesus, perspektyvas ir veiklas, kuriomis užsiima atskirai, savo laiku.

Štai kodėl bandymas kontroliuoti sutuoktinį (arba perleisti jam savo kontrolę), kad būtų „laimingas“, galiausiai grįžta bumerangu – tai sudaro sąlygas sunaikinti kiekvieno asmens individualias tapatybes – tas pačias, kurios iš pradžių leido vienam kitą pritraukti ir suartino.

Nemėginkite pakeisti sutuoktinio. Tai žmogus, kurį pasirinkote. Jis buvo pakankamai geras, kad su juo susituoktumėte, todėl nesitikėkite, kad dabar turėtų pasikeisti. Elison

Niekada neišsižadėkite savęs dėl žmogaus, su kuriuo esate. Tai duos tik priešingus rezultatus ir jus abu padarys nelaimingus. Turėkite drąsos būti savimi, o svarbiausia – leiskite savo partneriui būti savimi. Juk esate du žmonės, kurie kadaise įsimylėjo. Deivas

Bet kaip tai padaryti? Atsakymą duoda šimtų šimtai sėkmingų porų, tą patį patarusių savo el. laiškuose.

Suteikite vienas kitam erdvės

Būtinai turėkite savo gyvenimą – antraip bus sunkiau gyventi kartu. Turėkite savo pomėgių, savo draugų, savo palaikymo tinklą ir savo hobius. Sutapkite, kur galite, bet nebūdami identiški turėsite apie ką pasikalbėti. Be to, tai padės plėsti akiratį kaip porai. Džeimsas

Vienas iš dažniausių dalykų, kuriuos man rašę žmonės pabrėžė, buvo erdvės tarp partnerių sukūrimo ir atskirumo nuo kito svarba.

Žmonės liaupsino atskiras banko sąskaitas, atskiras kredito korteles, atskirus draugus ir skirtingus pomėgius, kasmetines atostogas pavieniui (tai buvo labai svarbu mano santykiuose). Kai kurie netgi rekomendavo atskirus vonios kambarius ir atskirus miegamuosius.

Dalis žmonių bijo suteikti sutuoktiniui laisvę ir nepriklausomybę. Taip yra dėl nepasitikėjimo ir (arba) nesaugumo: esą, jei kitam suteiksiu per daug erdvės, jis nutars, kad nebenori būti su manimi. Paprastai, kuo mažiau esame tikri dėl savo vertės santykiuose, tuo labiau stengiamės kontroliuoti kito asmens elgesį.

Dar svarbiau – negebėjimas leisti mylimajam būti savimi yra subtili nepagarbos forma. Galų gale, jei negalite išleisti vyro išvykti pažaisti golfo su draugais arba bijote leisti žmonai po darbo nueiti į barą, ką tai sako apie jūsų pasitikėjimą jų gebėjimu prireikus susivaldyti? Ką tai kalba apie jūsų savigarbą? Galiausiai, jei manote, kad po darbo užtenka poros gėrimų, kad partneris atitoltų nuo jūsų, akivaizdžiai galvojate apie save ne itin gerai.

Jei pakankamai mylite savo vyrą, leisite jam būti savimi – jis nėra jūsų nuosavybė, nevaldote, su kuo jis bendrauja, ką veikia ar kaip jaučiasi. Mane varo iš proto, kai matau, kaip moterys neleidžia savo vyrams pasibūti su draugeliais arba pavydi kitoms moterims. Natalija

Jūsų partneris ir jūs augsite ir keisitės taip, kaip nesitikėjote – priimkite tai

Per dvidešimt metų abudu labai pasikeitėme. Keitėsi mūsų tikėjimas, politinės partijos, išbandėme daugybę plaukų spalvų ir stilių, bet mylime vienas kitą ir galbūt net labiau nei pradžioje. Mūsų suaugę vaikai nuolat pasakoja draugams, kokie beviltiški romantikai esame. O svarbiausia, dėl ko esame stiprūs, – nesidomime, ką kiti sako apie mūsų santykius. Dotė

Viena temų, kuri vis kartojosi, ypač susituokusių prieš dvidešimt ir daugiau metų laiškuose, buvo tai, kad kiekvienas žmogus keisis dešimtmečiams bėgant ir kad abudu turite būti pasirengę šiuos pokyčius priimti. Viena skaitytoja pasidalijo, kad per vestuves pagyvenęs giminaitis jai pasakė: „Vieną dieną po daugelio metų pabudusi suprasi, kad tavo sutuoktinis visai kitas žmogus – būtinai pamilk ir tą žmogų.“

Iš to išplaukia, kad jei santykiai grindžiami pagarba svarbiausiems abiejų interesams ir vertybėms (daugiau apie tai: markmanson.net/personal-values) ir abu skatinami puoselėti savo augimą ir tobulėjimą, svarbu priimti, jog kiekvienas žmogus laikui bėgant vystysis skirtingai ir nenumatytai. Tada pora turi kalbėdamasi užsitikrinti, kad nuolat žinotų apie pokyčius, vykstančius sutuoktinio gyvenime, ir nuosekliai priimtų ir gerbtų tuos pokyčius, jiems įvykus.

Aš nekalbu apie smulkmenas – kalbu apie gana rimtus gyvenimo pokyčius. Atminkite: jei ketinate kartu praleisti dešimtmečius, jus užklups (ir kartais apgriaus) tikrai stiprios audros. Dideli gyvenimo pokyčiai (daugiau apie tai: markmanson.net/four-stages-of-life), kuriuos, pasak žmonių, patyrė (ir atlaikė) jų santuokos: religijos pakeitimas, persikraustymas į kitą valstybę, šeimos narių (įskaitant vaikus) mirtys, parama pagyvenusiems giminaičiams, politinių įsitikinimų kaita, netgi seksualinės orientacijos pokyčiai, o keliais atvejais – ir lytinės tapatybės kaita.

Kas nuostabu – šios poros išgyveno, nes pagarba vienas kitam leido prisitaikyti ir leisti abiems toliau žydėti bei augti.

Kai įsipareigoji žmogui, iš tikrųjų nežinai, kam įsipareigoji. Žinai, kas jis yra šiandien, bet neįsivaizduoji, kas tas žmogus bus po penkerių ar dešimties metų. Turite būti pasiruošę netikėtumams ir nuoširdžiai paklausti savęs, ar žavitės šiuo žmogumi, nepaisant paviršutiniškų (ar ne itin paviršutiniškų) detalių, nes pažadu: kone visos tos detalės kada nors pasikeis arba išnyks. Maiklas

Žinoma, būti atviram tokiems dideliems pokyčiams nelengva – iš tiesų tai kartais tiesiog kels sielvartą. Štai kodėl ir jūs, ir jūsų partneris turite išmokti nesutarti.

Išmokite ginčytis

Santykiai yra gyvas, kvėpuojantis organizmas. Panašiai kaip kūnas ir raumenys, jis negali stiprėti be streso ir iššūkių. Jūs turite pyktis. Turite aiškintis. Kliūtys santuoką stiprina. Rajenas

Džonas Gotmanas yra puikus psichologas ir tyrėjas, daugiau nei trisdešimt metų analizavęs sutuoktinių elgesį, ieškodamas priežasčių, kodėl jie išlieka kartu (ir kodėl išsiskiria. Daugiau apie tai: markmanson.net/how-to-break-up-with-someone). Tiesą sakant, jo įžvalgos dominuoja temoje „santykių tvirtumo priežastys“.

Koks Gotmano metodas? Jis pakviečia sutuoktinius į kambarį, pastato vaizdo kameras ir paprašo pasipykti. Atkreipkite dėmesį: jis neprašo jų kalbėti apie tai, koks puikus yra kitas. Jis neklausia jų, kas jiems labiausiai patinka jų santykiuose. Jis prašo ginčytis – jiems liepiama pasirinkti vieną savo problemų ir apie tai pasikalbėti priešais kamerą.

Tada Gotmanas analizuoja poros diskusiją (arba varžymąsi, kas garsiau rėkia) ir gali stulbinamai tiksliai nuspėti, pora išsiskirs ar ne.

Visgi įdomiausia Gotmano tyrime yra tai, kad dalykai, lemiantys skyrybas, nebūtinai yra tai, ką įsivaizduojate. Jis pastebėjo, kad sėkmingos poros, kaip ir nesėkmingos, nuolat pykstasi. O kai kurios jų tai daro įnirtingai.

Gotmanas sugebėjo išskirti keturis poros bruožus, lemiančius skyrybas. Atkakliai dirbdamas jis savo knygose įvardijo šiuos „keturis santykių apokalipsės raitelius“:

1. Kritika partnerio charakteriui („tu toks kvailas“, „pasielgei kvailai“).

2. Gynybiškumas (arba iš esmės kaltės perkėlimas kitam: „Nebūčiau taip pasielgęs, jei nuolat nevėluotum“).

3. Panieka (partnerio nuvertinimas ir žeminimas).

4. Atsitvėrimas siena (atsitraukimas nuo ginčo ir partnerio ignoravimas).

Jūsų visų, skaitytojai, el. laiškai tai irgi patvirtina. Iš tų pusantro tūkstančio, kuriuos gavau, beveik kiekviename buvo paminėta, kaip svarbu mokėti spręsti konfliktus.

Keli skaitytojų patarimai:

Niekada neįžeidinėkite ir nepravardžiuokite sutuoktinio. Kitaip tariant: nekęskite nuodėmės, mylėkite nusidėjėlį. Gotmano tyrimas parodė, kad panieka – sutuoktinio nuvertinimas ir menkinimas – yra garsiausias skyrybų pranašas.

Neminėkite ankstesnių nesutarimų ar ginčų vykstant dabartiniam. Tai nieko neišsprendžia ir tik dar labiau apsunkina barnį. Taip, pakeliui namo pamiršo užsukti nusipirkti maisto, bet ką bendro su tuo turi vyro elgesys su jūsų motina per praėjusias Velykas ir panašiai?

Jei pokalbis pernelyg įkaista, atsikvėpkite. Atsitraukite ir grįžkite, kai emocijos šiek tiek atvės. Man asmeniškai tai labai padeda: kartais, kai ūmiai supykstu ant žmonos, suprantu, kad užvaldė jausmai, ir tiesiog išeinu. Paprastai apeinu kvartalą 2–3 kartus ir leidžiu sau šiek tiek viduje pavirti. Tada grįžtu ir, kai abudu jau esame kiek nurimę, galime tęsti diskusiją taikesniu tonu.

Atminkite, kad būti „teisiam“ nėra taip svarbu, kaip tai, kad abu jaustųsi gerbiami ir girdimi. Galbūt esate teisūs, bet jei tampate teisūs tokiu būdu, kad partneris pasijunta nemylimas, tada niekas nieko nelaimi.

Tačiau iš viso to savaime išplaukia kitas svarbus dalykas: pirmiausia reikia norėti ginčytis.

Kai žmonės visą laiką kalba apie „geros komunikacijos“ būtinybę, tai turėtų reikšti štai ką: būti pasirengusiems dalyvauti nepatogiuose pokalbiuose, būti pasirengusiems ginčytis, kalbėtis apie nemalonius dalykus ir apie viską kalbėti atvirai.

Tai buvo nuolatinė išsiskyrusių skaitytojų tema – dešimtys patyrė daugmaž tą pačią liūdną istoriją:

Vis dėlto tai jokiu būdu negali būti vien jos kaltė. Buvo laikai, kai matydavau didžiulius įspėjamuosius signalus. Užuot bandęs išsiaiškinti, kas visgi negerai, aš tiesiog yriausi į priekį. Pirkau daugiau gėlių, saldainių arba labiau prisidėjau prie namų ruošos. Buvau „geras“ vyras visomis šio žodžio prasmėmis. Tačiau ko nedariau – aš nekreipiau dėmesio į tai, į ką reikėjo atkreipti… Ir užuot ką nors pasakęs, ignoravau visus signalus. Džimas

Iš anglų kalbos vertė Kšištofas Kšivecas

„Kelionė“ 2022 m. Nr. I (21)