Jūratė Micevičiūtė. Driežo smegenys: mūsų silpnoji vieta ar apsaugantis stabdis?

Prieš tris dešimtmečius Pau­lis Mac­Lea­nas paskelbė hipotezę, kad žmogaus smegenys savotiškai „užkonservavo“ evoliucijos etapus, tai yra išsaugojo tris sritis, tarsi tris biologinius „kompiuterius“, sujungtus tarpusavyje, tačiau skirtingus, kai kiekvienas jų „protauja“, „jaučia“ ir „atsimena“ savaip. Giliausiai slypi vadinamosios „driežo smegenys“ – primityviausios, kontroliuojančios ne tik instinktyvias reakcijas (širdies plakimas, kvėpavimas…), bet ir lemiančias organizmo išgyvenimą aplinkoje. Antrosios, limbinės smegenys atspindi ankstyvąjį žinduolio vystymosi etapą ir yra atsakingos už emocijas, malonumo ar skausmo išgyvenimą. Ir galiausiai trečios, naujojo žinduolio smegenys, tarsi apgaubiančios kitas, yra atsakingos už mąstymą, abstrakciją, suvokimą, – vadinamąsias aukštesnes smegenų funkcijas.

Dažnai teigiama, kad kaip tik primityviausioje smegenų dalyje slypi „mygtukai“, ir apsukriems manipuliuotojams juos paspaudus puolame pirkti ir balsuoti taip, kaip jie nori. Vadinasi, driežo smegenys yra mūsų silpnoji vieta? O gal visgi priešingai, jos veikia kaip… mus apsaugantis stabdis?

Populizmo ir marketingo sėkmės paslaptis

Paieškoję smegenyse trejopo padalinimo, tyrinėtojai vieningai paneigė šią teoriją: organizmui evoliucionuojant vystosi ir kaskart sudėtingesnes funkcijas atlieka tos pačios smegenys. Tačiau P. MacLeano pasiūlymas puikiai perteikia seną įsitikinimą, kad mūsų protavimo procese persipina trejopi svertai: instinktai, emocijos ir racionalūs argumentai. Pirmuosius atspindinti sąvoka „driežo smegenys“ tapo parankia metafora ne tik žiniasklaidoje, bet ir kognityviniuose moksluose ir net „sausoje“ juristų terminijoje: driežo smegenys prisimenamos, kai mokoma, kaip nuteikti prisiekusiuosius prieš kaltinamąjį, įteigiant jiems neapibrėžtą jausmą, kad pastarojo veiksmai kažkaip kelia grėsmę jiems patiems ar jų artimiesiems, arba priešingai, kaip sugriauti tokią nuostatą kuriančius argumentus.

Nuo kai kurių klaidingų pasirinkimų geriausiai apsaugo

ne „saugių būdų“ mokymas, bet…

paprasčiausias kai kurių dalykų nežinojimas.

Apie driežo smegenų svarbą politikai ir ekonomikai mėgsta priminti žinomas Meksikos rašytojas ir diplomatas, forumo „Idėjų miestas“ sumanytojas Andresas Roemeris. Anot jo, populistai rinkimuose laimi mūšį po mūšio, nes meistriškai apeliuoja į šią primityviausią rinkėjų smegenų dalį: „Driežo smegenys visuomet laimi“, – tvirtina A. Roemeris. Anot jo, tai matyti net plika akimi mūsų kasdienybėje: apsisprendžiame anaiptol ne pasitelkę racionalų protą siekdami geriau panaudoti savo išteklius, kaip iš Adamo Smitho teorijos jau tris šimtmečius mokosi ekonomistų ir politikų kartos. Psichologas Danas Ariely duoda pavyzdį: pamiršę raktą išsikviečiame spynų meistrą, kuris pasikrapštęs porą minučių atidaro duris ir paprašo 90 eurų, o mes pasipiktiname: tokie pinigai už porą minučių?! Bet jei meistras yra atgrubnagis, kuris prie spynos prakaituoja dvi valandas, versdamas mus laukti, tą sumą jam sumokame nė nemirktelėję – mat jaučiame, kad jis tuos pinigus užsidirbo. Aišku, protas „žino“, kad turėtume skatinti meistriškumą, o ne savo ir svetimo laiko gaišimą (nors ir gerais norais grįstą), tačiau… širdžiai neįsakysi.

Dėl tos pačios priežasties, anot A. Roemerio, gerokai dažniau skiriasi poros, jau gyvenusios kartu iki vestuvių: teoriškai šie žmonės žengia prie altoriaus ar Civilinės metrikacijos stalo daug daugiau žinodami vienas apie kitą – kuris knarkia ir kuris moka meistriškai išsisukti nuo pareigos išnešti šiukšles, – tačiau rezultatą nulemia jausmas. Jei žmonės ėmė gyventi kartu „be ceremonijų“, tai ir išsiskirs taip pat lengvai, nes jų širdies nesuvirpina vestuvių apeigų iškilmingumas.

Taip ir kilus konfliktui ar stresui, pirmiausia „įsijungia“ driežo smegenys, ypač pamatiniai išlikimo ir dauginimosi instinktai. Štai kodėl, anot A. Roemerio, daugėjant sąmoningumą skatinančių kampanijų, ne mažiau daugėja ir pastojusių paauglių ar neblaivių vairuotojų. Tiesiog nuo kai kurių klaidingų pasirinkimų geriausiai apsaugo ne „saugių būdų“ mokymas, bet… paprasčiausias kai kurių dalykų nežinojimas – bent jau kol smegenyse neaprimo hormonų audros, – neduodant galimybės driežo smegenims įkūnyti neaiškų nerimą į aiškius pavidalus. Daugybė žmonijos amžių liudija, kad šiokios tokios brandos nepasiekusį žmogų geriau apsaugo ne didelis žinojimas, bet… draudimų, bausmių ir skaudžių pasekmių priminimo sistema, „įjungianti“ driežo smegenyse slypintį baimės mechanizmą.

Kaip veikia žmogaus instinktai? Ar nesustabdomo impulso „mygtukas“ tikrai slypi medžiagiškiausioje žmogaus prigimties dalyje?

Žmogaus sąranga

Du Pradžios knygoje pateikti pasakojimai skiriasi detalėmis, bet sutampa esme: žmogų sukūrė Dievas „iš žemės dulkių“ (Pr 2, 7), kaip ir augalus („iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių“, – Pr 2, 9) bei gyvūnus („padarė iš žemės visus laukinius gyvulius ir padangių paukščius“, – Pr 2, 19), tačiau tik žmogui davė kai ką daugiau: „įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Pr 2, 7), taip padarydamas jį „pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27). Vadinasi, esame suformuoti iš tos pačios medžiagos kaip driežas ir neturėtume stebėtis aptikę savyje jo instinktus. Tačiau kaip Dievo alsavimas žemės gniutulą su driežo smegenimis padarė panašų į Kūrėją?

Išminčiai sako, kad virsmą įvykdė laisvės dovana – galimybė pasirinkti. Kitaip nei augalai ir gyvūnai, pajungti feromonų ir hormonų diktatūrai, žmogus gavo galią valdyti savo „driežo smegenis“. Vadinasi, net ir sprendimą pasiduoti driežiškam impulsui šokti ant patelės / patino, pulti varžovą / varžovę ar dėti į kojas žmogus, kitaip nei driežas, priima sąmoningai. Ši tiesa nėra patogi, nes su savimi atsineša atsakomybę. Nenuostabu, kad dar rojuje žmogus pabandė ją neigti: Adomas – nustumdamas atsakomybę Ievai, o ši – žalčiui. Biblija neperduoda, kaip teisinosi žaltys, bet galėčiau lažintis, kad jis atsakomybę stūmė dar toliau – jį tokį sukūrusiam Dievui (įprastas diskusijų apie blogio kilmę akligatvis).

Žmonės iki šiol elgiasi kaip jų pirmieji tėvai, ir tą darome ne tik mes, vakariečiai, dėl visų savo nesėkmių kaltinantys vaikystėje mus traumavusius tėvus. Keliasdešimt metų Indijoje neturtingų indų šeimose gyvenęs Carlosas G. Vallésas, matematikos dėstytojas jėzuitas, įžvalgioje knygoje apie pasirinkimus pasakoja apie savo studentą, purkštavusį ant tėvų, nes jie, kaip liepia tradicija, išrinko jam nuotaką. Priremtas prie sienos klausimu, kodėl jiems nepasipriešina, galiausiai atsakė bevelijantis paklusti: jei ateityje santuoka nepavyksianti, visada galėsiąs suversti kaltę tėvams (Saber escoger. El arte del discernimiento. Santander, 1986, p. 37).

Pradžios knyga sako, kad, sukūręs driežą (ir jo smegenis) šeštosios dienos rytą, Dievas „matė, kad tai gera“ (Pr 1, 25), o vakare, jau sukūręs ir žmogų, „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad tai buvo labai gera“ (Pr 1, 31, išskirta J. M.). Vadinasi, Kūrėjo alsavimui persmelkus tvarinį, sukurtasis pasaulis buvo tarsi pakylėtas į aukštesnę kokybę, nes dabar žmoguje ir per žmogų jau galėjo pasirinkti garbinti ir mylėti Kūrėją, o ne vien instinktyviai stiebtis prie Jo kaip savosios gyvybės versmės. „Krikščionis yra asmuo, gyvenantis nuolatinio pasirinkimo būsenoje“, – užrašė Carlosas G. Vallesas, perfrazuodamas charizmatiškojo tėvo Arrupės duotą jėzuitų apibrėžimą; ir prisiminęs daugybę savo metų, nugyventų tarp indusų, parsių, musulmonų ir džainistų, tuoj pasitaisė: iš tiesų tokioje būsenoje gyvena kiekvienas žmogus (ten pat, p. 164).

Štai kodėl, anot Peterio Kreefto, žmogumi ne gimstama, bet tampama, ir tik žmogus gali būti nežmoniškas, nors trikampis visada bus trikampiškas, šuo – šuniškas, o driežas – driežiškas. Didis ispanų filosofas Xavieras Zubiris tai pavadino „morale kaip struktūra“, norėdamas pasakyti, kad ten, kur driežas reaguoja į tikrovę tiesiogiai, žmogus reaguoja į savo tikrovės suvokimą, tai yra tarp dirgiklio ir atsakomojo veiksmo neišvengiamai įsiterpia intelekto judesys. „Protiniai atvaizdavimai, griežtai filosofiškai kalbant, yra sąvokos, konceptai – pradmenys pažinimui, kuris prasideda juslėmis“ (Robertas Dabkevičius, OSB. „Prologas“ iš Aistros įveika. Kaunas, 2019, p. 35). Tai ir yra laisvės erdvė, į kurią „kelio nežino joks plėšrus paukštis, sakalo akis jo nėra mačiusi. Išdidūs žvėrys nėra juo takus mynę, liūtas nėra juo vaikščiojęs“ (Job 28, 7–8). Tačiau čia taikosi prasmukti politinių ir komercinių šūkių kūrėjai. O ieškant, kaip nuo jų šią erdvę apsaugoti, gimė neaprėpiama, žilą senovę siekianti įvairių tautų išminties tradicija.

J. P. Sartras sakė, kad esame „pasmerkti laisvei“ arba, anot Ortegos I. Gasseto, „priverstinai laisvi“: mes jau nebegalime reaguoti į seksualinį partnerį taip, kaip į jį reaguoja driežas, nes iš tiesų reaguojame į mūsų galvose susiformavusią seksualinio partnerio idėją. Ir ten, kur driežas atsimuša į tikrovę kaip į nepajudinamą duotybę, mes ne atsitrenkiame, bet… panyrame į savo protinių atvaizdavimų jūrą, kurioje galime rinktis, kur plauksime.

Apie tai irgi pasakojama Biblijoje – ne veltui sakoma, kad ji talpina savyje visas visų laikų žmonių situacijas. Štai nepaprasto grožio pasakiškai išsipusčiusi Judita, lydima tik vienos tarnaitės, atėjo į priešų kariuomenės sto­vyk­lą. Apstulbę „vyrai, klausydamiesi jos paaiškinimo, spoksojo į jos veidą – jiems ji atrodė žavingai graži,<…> visa stovykla ūžė iš susidomėjimo, nes žinia apie jos atėjimą sklido iš palapinės į palapinę. Subėgusi minia apspito iš visų pusių Juditą“ (Jdt 10, 14. 18). Atėjo ir jų vadas Holofernas ir „žiūrint į ją jam pamišo širdis“ (Jdt 12, 16), tačiau šis grubus kareiva, užuot tuojau pat įsitempęs ją į savo palapinę pritariamai šūkaujant kariams, savo troškimą įgyvendinti ėmėsi tik po keturių dienų, nors „degė geismu, nes sueiti su ja buvo laukęs progos nuo tos dienos, kai ją išvydo pirmą sykį“ (Jdt 12, 16). Tad netgi „pamišus širdžiai“ Holofernas nesielgė kaip patelę pajutęs driežas: būdamas žmogus, jis rinkosi, o šiai laisvei priklauso ir laiko pajutimas – žvilgsnis į ateitį. Holofernas sąmoningai atidėjo geismo tenkinimą, kad nesugriautų kito savo siekio – užkariauti Jeruzalę.

Be šio vidinio stabdžio (o Holofernas jį turėjo silpnoką), egzistavo ir išorinis, apie kurį užsiminė pati Judita neįtikėtinai subtiliai sudėtoje savo kalboje, kurioje nepasakiusi nei vieno melagingo žodžio paskelbė asirui ketinanti jį sunaikinti. Judita tarė: „Tegyvuoja visos žemės karalius Nebukadnezaras, kuris pasiuntė tave įvesti tvarką visiems gyvūnams! Juk ne tik žmonės tavo dėka jam tarnauja, bet taip pat ir laukiniai gyvuliai, ir galvijai, ir padangių paukščiai per tavo jėgą gyvens Nebukadnezarui ir jo namams“ (Jdt 11, 7). Geismo apsvaigintas Holofernas neįžvelgė ironijos: joks žmogus neturi valdžios gamtai, veikiančiai pagal tvirtus savojo Kūrėjo dėsnius: „Tu padėjai žemę į vietą ir ji tebestovi. Visa tveria lig šiol kaip tavo nuspręsta“ (Ps 119, 91). Ir vienas iš šių dėsnių yra tas, kad gvieštis pačiam nepriklausančios moters nieko gero neatneša (devintasis Dievo įsakymas).

Kitaip nei augalai ir gyvūnai, pajungti feromonų ir hormonų diktatūrai,

žmogus gavo galią valdyti savo „driežo smegenis“.

Kaip svarbu neprarasti ryšio su Dievo sukurtąja medžiagine tikrove, rašė šv. Ignacas laiške šv. Pranciškui Bordžijai, perspėdamas dėl netikrų pranašų: „Kuo daugiau racionali būtybė atsitraukia nuo materialių dalykų, tuo labiau jos supratimas įsitvirtina tame, ką išmoksta teisingo ar klaidingo, ir tokiems žmonėms dažnai nutinka – ypač jeigu juos apakina kokios nors aistros dūmai <…> – kad abejotinus ir net klaidingus dalykus jie ima laikyti kuo tikriausiais“ (1549; Ignacas Lojola. Laiškai. Rinktinė. Lietuvos jėzuitų provincija, 2021, p. 130).

Senasis žaltys mums nepasakė svarbios „smulkmenos“: savavališkai brėžti ribą tarp gėrio ir blogio mes galime tik savo galvose, o tikrovėje ji ir toliau bus ten, kur ją nubrėžė Kūrėjas. Jei Holofernas būtų paisęs šios ribos, jis greičiausiai būtų išsaugoję savo galvą ant pečių ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.

Dekalogas – „Gamintojo“ instrukcijų knygelė

Psalmistas prašo Dievą: „Tavo rankos mane padarė – padėk man suvokti, kad reikia mokytis tavo įsakymų“ (Ps 119, 71, išskirta J. M.). O jų mokytis turbūt reikia, kad žinotume, ką daryti ar nedaryti, idant po mirties pakliūtume ant balto debesėlio į put­lių angeliukų draugę, užuot pragaro ugnyje kentėję gausybe lakios žmonių vaizduotės sukurtų būdų? Iš tiesų Senąjį Testamentą užrašę įkvėptieji autoriai tik labai miglotai įžvelgė, kas laukia žmogaus už mirties slenksčio. Jiems rūpėjo vien tai, ką žmogui rinktis „šiandien“ (plg. Įst 30, 15. 18. 19) – šiame gyvenime, kad jis kuo ilgiau tęstųsi ir klestėtų.

Tai reiškia, kad Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų – yra ne baudžiamasis kodeksas, kaip manėme ilgus amžius, bet… naudojimo instrukcijų knygelė. Ne vienas pasipiktinsime tokiu grubiu palyginimu: juk mes – ne koks šaldytuvas! Populiarusis ispanų teologas Luisas González-Carvajalis, atsiprašęs už šį palyginimą, paaiškina: „Drįsčiau sakyti, kad Dekalogas yra žmonijos „Gamintojo“ instrukcijų knygelė. Kai norime išnaudoti visas kokio nors prietaiso galimybes ir išlaikyti jį geros būklės, pirmiausia atidžiai perskaitome gamintojo instrukcijas, kadangi niekas geriau už jį nepažįsta jo gaminio. Tokiu pat būdu, jei norime „gerai veikti“ ir gyventi laimingi, turime vykdyti mūsų „Gamintojo“ instrukcijas“ (El Decálogo sin naftalina. Madrid, 2015, p. 14). Biblija tvirtai žada: „Jei laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus“, kitaip „šiandien tau pasakau, kad tikrai žūsite“ (Įst 30, 16. 18).

Vadinasi, beveik visuomet renkamės tarp galimybių, kurios mums nėra vienodai naudingos – kaip skirsis rezultatas, jei elektrinį virdulį nušluostysime skudurėliu ar pamerksime į vandenį, arba kaip nėra tas pats pakeisti automobilio tepalą ar to nepadaryti. Apie tai gamintojas mus perspėja iš anksto, ir, tiesą sakant, išvengtume daugybės klaidų, jei jo instrukcijas perskaitytume, užuot atsainiai numetę jas į stalčių.

Taip pat nevienodai žmogų paveikia sprendimas vogti ar gerbti kito turtą, paleistuvauti ar susilaikyti… Saugikliai slypi jau pačiame kūne, kuris pasisotina daug greičiau nei beribiai mūsų norai. Mūsų seneliai tą žinojo ir sakė: „akys mato, bet dantys dar nepriprato“. Galime geisti daugybės gardėsių, bet skrandis – ne guminis, tad kažkurią akimirką turime liautis valgę arba išvemti kas suvalgyta, kaip puotaudami darydavo turtingi romėnai. Be to, moksliškai įrodyta, kad didžiausią pasimėgavimą suteikia pirmieji kąsniai, o tolimesnieji jo teikia vis mažiau. Tas pats nutinka ir su nuosavybe: laimės pajutimą žmogus išgyvena tik kol patenkina būtiniausius poreikius (konkreti „laimės riba“ priklauso nuo būsto svajonių vietoje, maisto ir kitų dalykų kainų skirtingose šalyse, bet Vakaruose ji sukasi apie 300 tūkst. eurų. Ją peržengus laimės išgyvenimas „sustoja“, o dažniausiai net ima mažėti, nes žmogų užgula rūpestis dėl turto ir baimė jį prarasti). Taip pat veikia ir sekso perteklius: paniręs į pornografiją žmogus praranda realų lytinį pajėgumą, o didelės lytinio gyvenimo įvairovės keliama įtampa greitai ima mažinti gaunamą pasitenkinimą. Taigi, driežą, net apvilktą žmogaus kailiu, stebėtinai lengva pasotinti, o persotinus – susargdinti. Ne veltui juokaujama, kad sveikiausias (ir daugiausia džiaugsmo atnešantis) gyvenimo būdas jau seniai aprašytas įvairių religijų askezės vadovėliuose.

Silpnosios žmogaus pusės

Anot Bažnyčios Tėvų, demonams (ir manipuliavimo meistrams) esame labiausiai pažeidžiami dviejose „srityse“, kur mūsų siela susijungia su kūnu. Ne veltui Dekalogas – trumpasis „žmonijos instrukcijų“ variantas – joms skiria net po du įsakymus, pastebi ispanų teologas Hernanas Pereda animaciniame įvade į Senąjį Testamentą. Tai – lytinis potraukis (šeštąjį įsakymą „nepaleistuvausi“ papildo devintasis „negeisi artimo moters“) ir godumas (penktąjį įsakymą „nevogsi“ papildo dešimtasis „negeisi svetimo turto“). Pavojinga net mintį apie tai prisileisti, nes šios temos yra tarsi slidi nuokalnė, ant kurios neatsargiai pastačius koją jau neįmanoma pačiam susilaikyti.

Moksliškai įrodyta, kad didžiausią pasimėgavimą

suteikia pirmieji kąsniai, o tolimesnieji jo teikia vis mažiau.

Tas pats nutinka ir su nuosavybe.

Sekso ir turto pagundos tokios pavojingos, nes dirgina giliai žmoguje glūdinčius „priešistorinio driežo“ instinktus pratęsti rūšį bei išsaugoti gyvybę. Paliesti Dievo alsavimo jie tampa meilės siekiu ir priešinimusi mirčiai, narsiai atsigręžiant į gyvybės versmę – Kūrėją (Z. Freudo Erosas ir Tanatas), tačiau neteisingi pasirinkimai juos paverčia gašlumo ir godumo ydomis. Biblijoje pilna pavyzdžių, kai net didysis karalius Dovydas „paslydo“, laiku nenukreipęs akių nuo „artimo moters“, užtraukdamas nelaimę ne tik sau, bet ir visai tautai. Tokią užtraukė ir pasidavusieji godumui: pavyzdžiui, Jozuei kovojant dėl Pažadėtosios žemės, kariai nelauktai patyrė skaudų pralaimėjimą, nes, kaip vėliau paaiškėjo, Achanas buvo slapčia pasisavinęs puolimo metu pasiimtus daiktus (Joz 7).

Demonų siekis – „sudirginti žemesniąsias sielos dalis: geismą ir įniršį, idant atitrauktų žmogų nuo Dievo ieškojimo ir pažinimo“ (R. Dabkevičius, ten pat, p. 35). Apie meilę iškreipiantį geismą jau daug kalbėta, o kaip susiję įniršis ir godumas? „Pagal pirminį Kūrėjo sumanymą rūstumas turėjo būti energingumas, stropumas, uolumas, „dirginantis“, t. y. įtempiantis „geisminamąją“ sielos dalį (geidavimą, geidulį, dabar [po nuopuolio], panašiai kaip rūstumas, virtusį aistra, būtent gašlumu) ir verčiantis ją krypti aukštyn, Dievop“ (Varnava, Nikolaj Beliajev, cit. Aistros įveika, p. 151). Nupuolęs žmogus šį uolumą nukreipė siekti turto. Anot Bažnyčios Tėvų, šis siekis reiškiasi ir „būgštavimu dėl senatvės, netikėto skurdo, ligų, ištrėmimo“ (Larisa Šechovcova, iš Aistros įveika, p. 131) Iš tiesų taip prasiveržia nepasitikėjimas Apvaizda, netikėjimas Dievo pažadu mumis pasirūpinti. Štai kodėl Jėzus kaip pagrindinę priešstatą Dievui nurodo ne seksą, kūną, pasaulį ir pan., bet pinigą (Mt 5, 3; Mt 6, 20–21; Mt 19, 21; Mk 10, 21; Lk 12, 33; Lk 18, 22). O šv. Paulius dar pakartoja, jog visų blogybių šak­nis yra ir vadinasi meilė pinigams (plg. 1 Tim 6, 10).

Iš šių instinktų dygstanti aistra yra tiesiog „žemesniosios sielos dalies judesys arba postūmis [kaip mokė Aristotelis ir šv. Tomas Akvinietis] ir, kaip tokia, žmogui yra natūrali ir savaime nėra nei gera, nei bloga. <…>  Aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis“ (plg. KBK, 1764; R. Dabkevičius, ten pat, p. 17). Kūnas tiesiog daro tai, ką turi daryti, ir dėl to nesikankina – yra tarsi beaistris; tik pasiekusi sielą aistra gali virsti kančia (ne atsitiktinai lotyniškas žodis passio reiškia jas abi). Vadinasi, svarbu prisiminti, kad „visų aistrų, ne tik sielos, bet ir kūno, svorio centras yra sieloje, todėl ir santykis su maitinimosi ir lytine funkcijomis askezėje priklauso būtent psichikos sričiai, kurioje dvasia kovoja ne tiesiog su kūnu, bet būtent su užmačiomis“ (Jelena Grišina, iš Aistros įveika, p. 63).

Sekso ir turto pagundos tokios pavojingos,

nes dirgina giliai žmoguje glūdinčius „priešistorinio driežo“ instinktus

pratęsti rūšį bei išsaugoti gyvybę.

Pasidavę aistrai užsidarome savo įsivaizdavimų pasaulyje ir prarandame ryšį su jo (ir savo) medžiagiškumu. „Nebebūdamas tikrovėje, žmogus pakliūva demonų įtakon, kuri panaši į hipnozę, apgirtimą arba apkvaitimą. Tokios būsenos žmogus suvokia dalykus ne tokius, kokie jie yra, o iškreiptu pavidalu. Tai, kas kenksminga ir pražūtinga, jis priima kaip laimės viršūnę, o tai, kas tikrai gali suteikti laimę, suvokia kaip nuobodų ir nereikalingą dalyką“ (Marina Legostajeva. Iš Aistros įveika, p. 83; išskirta J. M.).

Iš tiesų elgiamės nepagrįstai, kai nuo seno vadiname savo aistras gyvuliškomis, o didžiąsias ydas „priskiriame“ konkretiems gyvūnams. Pavyzdžiui, godumą mums simbolizuoja vilkas, nes įsisukęs į bandą jis išpjauna visas avis, nors tiek negali nei suėsti, nei išsinešti; tačiau žvėries išgyvenimo instinktas taip iškreiptai veikia tik žmogaus iškreiptoje tikrovėje: miške vilkas niekuomet neišguldys tiek aukų, nes ten… nėra dirbtinio gardo joms sulaikyti. Tas pats ir su gašlumo simboliu tapusiu ožiu: jis šoka ant patelės tik tuomet, kai šios organizmas feromonais praneša pasiekęs apvaisinimui tinkamiausią dieną. Tik žmogus mėgsta mylėtis visą laiką – net ir nevaisingomis moters lytinio ciklo dienomis.

Dovana išlaisvintam driežui

Ne mums ir gyvūnams bendras kūniškumas, bet mūsų žmogiškumas mus susargdina baisiausia iš ligų – širdies suakmenėjimu (plg. Ez 36, 26). Kokia neaprėpiama mūsų gauta dovana: juk savo pasirinkimais pajėgiame net sustabdyti savo kūno veikimą, tačiau toks nesiskaitymas su kūrinijoje veikiančiais dėsniais baigiasi taip pat, kaip ir kraujagyslių užkalkėjimas – mirtimi. Vadinasi, Dievo perspėjimą dėl Jo duotų instrukcijų taikymo turėtume suprasti tiesiogiai: „Padėjau prieš tave <…> gyvenimą ir mirtį <…>. Rinkis gyvenimą“ (Įst 30, 19); „nelabumas varo į mirtį nedorėlį“ (Ps 34, 22); Dievo įsakus „vykdydamas žmogus randa gyvastį“ (Neh 9, 29). Ir tai lemia ne vien pasirinkimai ribinėse situacijose, bet ir kasdienėse smulkmenose: „Šiandien padėjau prieš tave…“ (Įst 30, 15, išskirta J. M). Mažais pasirinkimais išmankštiname savąjį „pasirinkimo organą“, kad jis būtų žvalus lemiamą akimirką, kai galbūt teturės dalį sekundės apsisprendimui (Vallés, ten pat, p. 162).

Iš pradžių galbūt vertėtų ir mums pasimokyti iš driežo įsiklausyti, ką mums iš tiesų byloja mūsų kūnas, mūsų santykiai, mūsų aplinka – sąmoningai išgyventi šią akimirką, kaip pataria net banaliausi savipagalbos vadovėliai.

Ar mūsų širdis dar pajėgia varinėti kraują?

 Straipsnis iliustruotas autorės nuotraukomis

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II