„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Prieš rašydama šį tekstą, VLKK puslapyje pasitikrinau, kaip taisyklingai lietuviškai vadinti haikerį, rašo – žygeivis, o haikinti – žygiuoti. „Pabuvo metus užsienyje, nebemoka lietuviškai“, – kas nors pasakys. Bet vis vien niekas manęs neįtikins, kad šitie žodžiai yra absoliučiai lygiaverčiai. Galbūt dėl to, kad paties žygio kultūra Lietuvoje ir Amerikoje skiriasi. Čia, San Diege, žygiuoja visi, o ir žygiai gali būti labai minimalūs. Dabar galvoju, gal todėl, kad gatvėse ar kur kitur žmonės čia beveik nevaikšto, bet apie tai kiek vėliau.
Gamta man visada asocijuodavosi su galimybe pailsėti nuo miesto sukurtų įtampų, greičio. Augau kaime, kur rytais pro virtuvės langą matydavau, kaip į prūdą įbridęs briedis lėtai lėtai geria vandenį. Atvykusi į San Diegą, susidūriau su visai kitokia gamta: miške auga nuodingosios gebenės, šliaužioja sunkiai pastebimos mirtinai nuodingos barškuolės, ropinėja rudieji atsiskyrėliai (jie, beje, vis dažniau renkasi palėpes, drabužių spintas, batų dėžes), kurių nuoduose yra medžiagų, galinčių įkandimo žaizdą išplėsti net iki pusės delno dydžio, jau nekalbu apie juoduosius lokius.
Žygiuodama jau buvau sutikusi dvi kelią kertančias barškuoles, kartą pasistačiau palapinę šalia nuodingosios gebenės. Su kiekvienu žingsniu mokausi. Po metų vis dar negalėčiau pasakyti, kad gamtoje čia jaučiuosi rami, bet šie anksčiau suminėti kompanionai išmokė dar kitokios, kažkokios nepažintos pagarbos gamtai, savęs ir aplinkos pajautimo, supratimo, kad nepuls tavęs ta mirtinai nuodinga gyvatė, jei nebandysi jos pagauti ar neužminsi.
Nors čia, San Diege, gali rasti itin sudėtingų takų žygiams, besiraizgančių į kokį statų kalną, akmenuotų, ilgų, žodis haikinti, mano kuklia nuomone, vis dėlto čia kiek mažiau įpareigoja. Paskutiniame žygyje Mission Trails regioniniame parke skaičiavau, kiek skirtingų kalbų aplink išgirsiu – suskaičiavau šešias. Jau nekalbu apie pačių žmonių skirtybes – vieni užkietėję žygeiviai, viskam pasiruošę, lipdami nuo kalno dar paklausia, ar tikrai pasiėmei pakankamai vandens (kadangi čia dykumos, vandens turi gerti ypač daug), o kiti su turistinėmis kuprinėmis, nepaleidžiantys telefonų iš rankų. Aš pati, manau, kol kas esu per vidurį, mielai nufotografuoju patikusį augalą, driežą (beje, praeitą savaitgalį teko pamatyti mėlynauodegį driežą, negalėjau patikėti, kad gamtoje gali egzistuoti tokia ryškiai mėlyna spalva), peizažą, dėviu žygiui nelabai tinkamą, vietiniame bare pirktą kepurę, kiek pridengiančią nuo svilinančios San Diego saulės. Ir renkuosi ne pačius nuožulniausius šlaitus.
Žygiavimas čia yra gal net kažkoks sakralus dalykas, kaip jau buvau užsiminus, žmonės mieste retai kada vaikšto. Tik atvykusi į San Diegą, po darbo kolegei užsiminiau, kad eisiu iki autobuso, o ji pradėjo primygtinai klausinėti, ar nenorėčiau, kad mane nuvežtų. Vaikšto čia tik šunų vedžiotojai ir tai tik tam tikromis valandomis.
Dar įdomu, jog žygeiviai, net nepažįstami, vieni su kitais labai gražiai bendrauja, kažkaip tikriau nei gatvėje, be dirbtinumo. Egzistuoja tam tikrų susitarimų, pavyzdžiui, besileidžiantys nuo kalno, pamatę itin pavargusį lipantįjį į viršų, dažnai draugiškai pameluoja, kad žygio tikslas „čia pat už posūkio“. Tokius pamelavimus jau girdėjau gal tris kartus.
O žygiuoti pradėjau visai neseniai, prieš kokius keturis mėnesius. Pirmasis mano žygis San Diege buvo valstybiniame gamtos draustinyje Torrey Pines. Čia auga Torrey pušys, kurios yra rečiausios vietinės pušys Amerikoje (kai kurie gamtininkai sako, kad ne tik Amerikoje, bet visame pasaulyje). O kokios jos gražios, fotogeniškos, tapybiškos, panašios į didelius bonsai medelius. Kai kurios jų nusėtos raganos šluotom – tankia spyglių sankaupa, panašia į milžinišką paukščio lizdą, atsiradusia dėl tam tikrų mutacijų.
Žygiuodamas tampi mini gamtininku, tas turbūt man ir patraukliausia, priartėji prie žemės, net jei ir svetimos. Po truputį imi pažinti augalus, paukščius, gyvūnus, kartais nejučia pasitikrini lotynišką pavadinimą, pasižiūri, kaip vienas ar kitas augalas, ar gyvūnas vadinamas Lietuvoje. Tiesa, kai nesurandu lietuviškų atitikmenų, kuriam laikui pasijuntu toli, labai svetimoj vietoj, nes savo kalboj negaliu rasti žodžio pavadinti tai, ką matau prieš savo akis.
Birutė Grašytė-Black