Pasiekusi vidutinio amžiau ribą retai kada kur nors besijaučiu naujokė. Praėjo ne vienas dešimtmetis nuo tada, kai sukau galvą dėl algebros uždavinių ar lankiau šokių užsiėmimus. Jau būdama suaugusi išmokau važiuoti dviračiu, bet tuo mano aktyvesnio mokymosi istorija ir baigiasi.
Žurnalistas ir rašytojas, knygos „Naujokai: mokymosi visą gyvenimą džiaugsmas ir tranformuojanti jėga“ autorius Tomas Vanderbiltas rašė, kad mes nuolat sužinome aibę naujų faktų, bet labai retai, nebebūdami vaikai, išmokstame naujų įgūdžių. Gal ir perskaitome straipsnį mums nauja tema, bet tai neprilygsta tikram įsigilinimui į naują sferą, susipažįstant su jos subtilybėmis ir specifika. Galbūt tas retkarčiais aplankantis noras bėgti maratoną ar gaminti papuošalus viduje sukelia smalsumo žiežirbą, bet ji panašesnė į greitai šmėstelėjusią mintį. Pavyzdžiui, pagalvojame, ką reikštų gyventi tokiame mažame miestelyje, kol jį pravažiuojame, bet nieko daugiau.
Tai nebūtinai blogai. Galbūt mėgstame savo darbą ir jaučiamės visiškai išsiskleidę tiek idėjiškai, tiek intelektualiai, tad poreikio atverti naujus kambariukus galvoje kaip ir nėra. Žinom, kad ten gali slėptis kažkas įdomaus, bet pasirenkame tvarkyti ir puoselėti tuos kambarius, kurie jau visiškai įrengti ir kuriuose gera būti.
Bet stabdyti gali ir baimė – o jei nepavyks? Kartais taip baiminamės, kad mums nepasiseks, kad susimausime, tad nusprendžiame, jog net mėginti neverta. Ar prasminga imtis kažkokios veiklos, net jei žinai, kad netapsi profesionalu?
Pasiekę vidutinį amžių, mes tampame emocionaliai stabilesni, mus mažiau jaudina supanti aplinka. Tai – ir praradimas, ir didis palengvėjimas. Tiek sunkios, tiek malonios akimirkos nebėra tokios aštrios ir verčiančios iš kojų. Kaip koks susibūrimas su draugais, kuris dabar jau tiesiog malonus buvimas kartu, bet ne jaudinanti galimybė sutikti ką nors, kas amžiams pakeis tavo gyvenimą. Taip ir nauja veikla – skamba visai smagiai, bet jau mažiau tikėtina, kad ji pakeis pasirinktą karjeros kryptį ar suteiks labai aiškiai apčiuopiamos profesinės naudos.
Prinstono universiteto istorijos profesorė Nell Painter knygoje „Būti senai dailės mokykloje: memuarai, kaip pradėti iš pradžių“ aprašo savo patirtį, kai būdama 60-ties įgijo bakalauro ir magistro diplomus meno mokyklose. Jai, kaip istorijos profesorei, tai buvo visiškai nauja sritis, kurią ji troško pažinti.
„Kaip juodaodė moteris, buvau įpratusi jaustis kitoniška aplinkoje, kur mano gymio žmonių nėra daug. Dėl savo odos spalvos būdavau arba išskirta iš kitų, arba ignoruojama. Bet mokantis meno mokykloje visus kitus mano bruožus užgožė tai, kad esu tiesiog sena.“
Nell Painter nenorėjo būti diletantė, tad nusprendė, kad tapymas jai taps ne tik savaitgalio hobiu, bet rimtu užsiėmimu. Ir jai pavyko – Nell kuria meną, veda įvairias paskaitas ir net išleido knygą apie savo patirtį. Tai įkvepia daugybę žmonių pradėti iš naujo, nepaisant baimės, kad gal jau per vėlu.
Tiesa, „diletantas“ yra toks žodis, kuris neretai ir atgraso suaugusius nuo ryžto imtis kažko visiškai naujo. Nerimaujama, kad atrodysime kaip visiški mėgėjai, privilegijuoti žmogeliai, kurie turi per daug laisvo laiko, tad užsiima niekais. Bet prieš tokias baimes verta maištauti!
Juk žodis „diletantas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „dilettante“, kuris reiškia „džiuginti“ (angl. to delight). XVIII amžiuje šį terminą išpopuliarino grupė anglų aristokratų, įkūrusių Diletantų draugiją, kuri rengė keliones po Europą, propagavo intelektualių pokalbių meną, kolekcionavo meno kūrinius ir finansavo įvairias archeologines ekspedicijas. Prūsijos imperatorius Frydrichas II diletantus, kurie tikrai buvo turtingi ir turėjo daug laisvo laiko, vadino „meno ir mokslo mėgėjais, kurių žinios apie šiuos dalykus tėra paviršutiniškos“.
Šis terminas tapo dar labiau menkinančiu moderniaisiais laikais, kai atsirado licencijuotos ekspertizės, diplomuoti sričių profesionalai, profesoriai. Tačiau jei į diletantizmą pažvelgtume kaip į mokymąsi dėl įdomumo, smagumo, o ne dėl atlygio ar karjeros pasiekimų, kodėl tai blogai? Gal būtent tai galėtų tapti priešnuodžiu perfekcionizmo manijai, apėmusiai jaunąsias kartas?
Thomas Curranas ir Andrew P. Hillas, parašę studiją apie perfekcionizmą tarp JAV, Jungtinės Karalystės ir Kanados studentų (2019), teigė: „Vis daugėja jaunuolių, keliančių sau iracionaliai aukštus reikalavimus ir milžiniškus lūkesčius akademinėje, profesinėje veikloje. Jie jaudinasi, ar yra pakankamai daug pasiekę, palyginus su kitais, o drauge baiminasi, kad, jiems padarius nors mažiausią klaidą, kiti juos pasmerks. Tai tikrai stipriai veikia emocinę jaunuolių gerovę.“
Noras, kad ir mėgėjiškai įsitraukti į kažką naujo, įdomaus ir išbandyti savo jėgas, eksperimentuoti be didelės išorinės motyvacijos ar reikiamybės atrodo kaip nedidelė pasipriešinimo prieš pasaulį, kuriame viskas turi būti nepriekaištinga, galimybė.
Žurnalistą Tomą Vanderbiltą imtis naujų veiklų pastūmėjo laikas, kurį jis praleisdavo laukdamas, kol jo mažoji dukra baigs savo popamokinius užsiėmimus. Tas slegiantis lūkuriavimas tarsi reiškė, kad mokymasis skirtas jauniems, o kitiems tegalima sėdėti už durų. Tad Tomas nusprendė imtis kelių naujų veiklų vienu metu: mokytis žaisti šachmatais, piešti, plaukioti su banglente, meistrauti. Dar nusprendė išmokti žongliruoti, nes norimo rezultato galima sulaukti greitai, o ir smagu!
Vanderbiltas suprato, kad tokie nauji įgūdžiai gal ir nepadės jam gauti paaukštinimo darbe ir greičiausiai netaps nauju postūmiu kitokiam karjeros keliui, bet atvers daug išsiilgto jaudulio, sužadins apkerpėjusį smalsumą.
Gali atrodyti, kad seno šuns naujų triukų neišmokysi dėl susilpnėjusių kognityvinių galimybių. Tiesa, jos menksta su amžiumi. Beje, pradedant vos nuo 20-ties! Labiausiai kinta mūsų gebėjimo apdoroti informaciją greitis, sulėtėja reakcija. Pasak psichologijos profesoriaus Neilo Charnesso atlikto tyrimo, kuo vyresnis yra šachmatininkas, tuo lėčiau jis suvokia galimas grėsmes, nepaisant to, kokius įgūdžius, pasiekimus ar patirtį turi.
Vis tik Richas Karlgaardas savo knygoje „Vėlai pražydę: paslėptos mokymosi savu tempu stiprybės“ pažymi, kad mokymasis vėlesniame amžiuje turi ir privalumų: „Mūsų smegenys nuolat formuoja naujas neurologines jungtis ir tam tikrus atpažįstamus modelius, tad būdami senesni jų turime tokių, kokių neturėjome jaunystėje.“
Fluidiniu (lanksčiuoju) intelektu, kuris apima gebėjimą apdoroti informaciją ir spręsti problemas, yra labiau apdovanoti jauni žmonės. Tačiau kristalizuotas (tvirtasis) intelektas, apimantis gebėjimą remtis sukauptomis žiniomis, patirtimi, dažnai vis labiau klesti su amžiumi. Nėra tokios amžiaus ribos, kai žmonės atlieka visus kognityvinius pratimus geriausiai. Mūsų gebėjimai neabejotinai kinta, bet jie ne tik menksta, bet ir pildosi. Tokia mokslininkų išvada atremia socialinį spaudimą, kad viską, ką tik įmanoma, reikia išmokti, kol esi jaunas.
Kristalizuoto intelekto dovana paaiškina, kodėl kai kurie žmonės tiesiog nuostabiai pražysta būdami vyresni – ypač literatūroje, kur gyvenimo patirtis tikrai pasitarnauja. O net ir kalbant apie mokslininkus – fizikus, chemikus – kurių būryje, ypač tarp Nobelio premijos laureatų, daugumą sudaro jaunesni tyrėjai, vis tik tyrimai atskleidė, kad pasibaigus XX amžiui, nebesimato aiškių koreliacijų tarp reikšmingiausių mokslo atradimų ir jų atradėjų amžiaus. Kiekvieno atradėjo kelias yra unikalus – jaunas ar senas jis būtų.
Beje, itin įdomu, kalbant apie piešimą, kad mūsų gebėjimas piešti išlieka toks pats, kaip vaikystėje, jei jo nelaviname. Keisčiausia, kad penkerių metų vaikas dažniau piešia geriau nei tada, kai dar kiek paauga. Tokio amžiaus vaikas piešia taip, kaip jam norisi, nepaiso taisyklių ir ribojimų, visą dėmesį skiria savo jausmams ir nuotaikoms. Vėliau vaikus paveikia, kaip įvardintų psichologas Howardas Gardneris, „pažodiškumo drumzlės“: jie piešdami pradeda atkartoti tai, ką mato aplink save, bet be instrukcijų ar techninių žinių jiems nepavyksta to daryti gerai. Ir mes dažnai užstringame šiame etape, jei netobuliname savo piešimo įgūdžių. Bet įdėję pastangų, tikrai galime daug geriau piešti, net jei mums atrodo, kad to daryti nemokame. Mes tiesiog užstringame tame etape, kuriame nusprendžiame daugiau nebesistengti.
Mokymasis vyresniame amžiuje nėra beviltiškas ar beprasmis. Jis atskleidžia mūsų stiprybes, leidžia patirti išsiilgtą jaudulį ir padeda treniruoti protą. Pasak mokslininkų, net ir būdami vyresni, galime mokytis, taikydami principus, būdingus vaikų mokymosi procesui. Pirmiausiai, turime tikėti, kad dedant pastangas, mums pavyks patobulėti. Kiekvienas „negaliu“ turėtų pavirsti „dar negaliu“. Taipogi turime pasiryžti nenumesti visko į šoną, jei pasidarys sunku. O ir įgauti naujus įgūdžius mūsų smegenims geriausiai sekasi tada, kai mokomės kelių skirtingų dalykų vienu metu – pavyzdžiui, mokantis ispanų kalbos ir taip aktyvinant smegenis bei gebėjimą priimti naują informaciją, lengviau seksis mokytis ir šokti!
Gal ir atrodo, kad toks idealistinis mokymasis, tartum grįžtum į vaikystę, jau skamba nerealistiškai, bet neurologiniai tyrimai rodo, kad mokytis tikrai niekada nėra per vėlu. Tereikia atrasti sritį ar užsiėmimą, kuris domina ar jau seniai kelia smalsulį, ir pradėti mokytis, išnaudojant savo patirties pripildytos atminties privalumus. Kokie gražūs ir vertingi gali būti tokie atradimai! Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus esi.
Parengė Dominyka Navickaitė
Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. IV