Esminis įvykis
Auditorijoje uždavus klausimą, kokie yra svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, tradiciškai įvardinami: gimimas, vedybos ir mirtis. Vis dėlto akivaizdu, kad kasdienybėje mirties vis mažiau, o jei ji ir pasirodo, tai nebent kaip likimo akibrokštas ar tragiškas atsitiktinumas.
Jaunystės ir nežabotos visas būties dimensijas apimančios sėkmės kultas bei amžinojo gyvenimo iliuzijos veda prie to, kad iš gyvenimo išstumiami ne tik mirusieji, bet ir mirštantieji, sergantys, sužaloti ar susižeidę. Apie mirtį kalbama kaip apie pralaimėjimą ar nesėkmę, vos ne atsitiktinai už kontrolės ribų patekusį įvykį, kurio buvo galima išvengti. Žmogus tarsi nebeturi teisės tiesiog numirti kad ir koks senas ar ligotas būtų – mirčiai būtina aiški, konkreti, fizinė priežastis.
Nepaisant to, tenka pripažinti, kad mirtis – gyvenimo rezultatas ir galutinis tikslas, kurio link kas akimirksnį artėjame. Tačiau net esant arti mirties žmogui neduota žinoti, kuris kvėptelėjimas bus pats paskutinis.
Paslaptis pritraukia, žadina smalsumą, neaiškią viltį, kelia baugulį, nerimą ir baimę.
Mirties vaizdiniai
Tai, su kokiais jausmais, emocijomis ir mintimis žvelgiame į mirtį, priklauso nuo to, ką apie ją patyrėme, kokius jos vaizdinius susiformavome. Ypač tai svarbu patyrus mirties realybę – esant prie mirštančiojo ar laidojant artimąjį.
Carlas Gustavas Jungas savo autobiografijoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ pabrėžia, kad nors neturime tikslių žinių ir įrodymų apie mirtį bei tolesnį sielos gyvenimą, kiekvienas žmogus turėtų susikurti savąjį „mirties mitą“. Tinkamas „mirties mitas“, apimantis šeimos, giminės, tautos patirtis, padeda gyventi visavertį, prasmingą gyvenimą ir ramiai pasitikti žemiškosios egzistencijos pabaigą.
Žymusis psichiatras, analitinės psichoterapijos pradininkas pateikia daug gyvenimiškų istorijų, kaip mirusieji „kalbina“ gyvuosius per sapnus, vizijas, keistus pojūčius ir išgyvenimus, netikėtus ir neįtikėtinus sutapimus. Gali būti, kad tokie patyrimai kyla tik iš gyvųjų norų ir troškimų patirti ryšį su mirusiuoju, tačiau tokių įvykių gausa ir įvairovė sustiprina prielaidą, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi.
Pasak Jungo, religingų žmonių padėtis šiuo klausimu palankesnė, nes religija aiškiai ir išsamiai nurodo pomirtinę perspektyvą, todėl tikintieji mirdami žengia pasitikti pomirtinio gyvenimo, o netikinčiųjų laukia jų pačių netikėjimas – tuštuma. Ir tie, ir anie nieko tikslaus nežino, tačiau tikintiesiems lengviau priimti neišvengiamą, instinktyvų procesą, kuriam netikintys tuščiai priešinasi.
Kiekvienam pagal tikėjimą
„Kiekvienam bus duota pagal jo tikėjimą“, – genialiame Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ sakė šėtonas su savo svita ateisto Berliozo laidotuvėse skelbdamas tostą už nebūtį.
Šiame romane C. G. Jungo pastebėjimas apie tikėjimo (konkrečiau, mirties mitologijos) svarbą įgauna galingą kūrybinę išraišką: mirdami žmonės eina pasitikti to, kuo jie tiki – kiekvienas gauna pagal tikėjimą. Tai įdomi ir įtaigi prielaida. Be to, atrodo, kad pagal tikėjimą žmogus gauna ne vien po mirties, bet jau dabar – gyvendamas.
Kai į mirtį žvelgiame kaip į nelemtą, absoliučią pabaigą, kuri naikina, griauna, atima, žudo, išmeta, išjungia – apninka nerimas, darosi sunku kvėpuoti ir skauda visą kūną. Kai pripažįstame mirtį kaip paslaptį – sėklą, kuri dygsta, auga ir bręsta manyje, visuose, kuriuos mylime, kiekviename iš mūsų – užgimsta atjauta, graudulys, bendrystės ilgesys, artumas ir iki skausmo smelkianti meilė.
Mirtis neišvengiamai duoda daug vaisių. Ji nuolat verčia bėgti, judėti arba sustoti, gūžtis arba skleistis, atsiverti ir kurti arba užsidaryti ir atsiriboti. Ji suteikia ritmą, išgrynina ir padeda nusistatyti judėjimo kryptį.
Sunku ir tarsi nepadoru būti draugiškam mirties atžvilgiu, juolab žiūrėti į ją kaip į išvaduotoją ir išlaisvintoją. Ir vis dėlto: „Atvargo“, „atkentėjo“ – taip mano kaime būdavo sakoma apie sunkiai sirgusio ar seno žmogaus mirtį.
Kai kalbant apie mirtį akcentuojama netektis, tuštuma auga skausmas, beprasmybė ir neviltis. Keista ir skausminga priimti, kad žmogų pergyvena daugybė jo daiktų. Kaip jie išdrįso, kaip galėjo tapti kažkuo patvaresniu?.. Galbūt siekiant sumažinti žmogaus trapumą ir pažeidžiamumą laidojimo tradicijose dažnas reiškinys – velionio daiktų išdalinimas pavargėliams: kad nebeprimintų, kad prieš akis nebebūtų nieko, kas atrodė daug menkiau, mažiau, laikiniau nei tas, kuris juos naudojo…
Tradicijos ir papročiai duoda svarbių nuorodų, kaip padėti psichikai išgyventi mirtį. Prie to prisideda ir pasakojimai, iš kartos į kartą perduodamos istorijos apie po mirties besitęsiantį mirusiųjų gyvenimą, jų būsenas ir veiklą, kuri ne kažin kiek nutolusi nuo tos, kuri buvo įprasta velioniui esant gyvam.
„…kaip danguje, taip ir ant žemės“ – keistai perfrazuodavo „Tėve mūsų“ maldą mano kaimynė norėdama pabrėžti gyvenimo ir gyvenimo po mirties tęstinį tapatumą.
„Mirtis pasižymi baisiu žiaurumu – dėl to negali kilti jokios abejonės. Ji brutali ne tik kaip fizinis, bet dar labiau kaip psichinis įvykis: žmogus išplėšiamas iš mūsų tarpo, o jo vietoje lieka tik ledinė, mirtina tyla“, – rašė C. G. Jungas. „Žvelgiant kitu požiūriu, mirtis pasirodo kaip džiaugsmingas įvykis. Amžinybės požiūriu ji yra ne kas kita kaip vestuvės. Siela suranda, kaip sakoma, kitą savo pusę, kurios jai taip trūko, ji tampa vientisa“ (C. G. Jungas).
Pastaroji Jungo mintis artima ir krikščioniškai tradicijai, kurioje ilgas gyvenimas laikytas palaiminimu, tačiau mirtis – ne vien bausmė ir prakeiksmas, bet ir gimimas dangui.
O kokiu žvilgsniu jūs žvelgiate į mirtį?.. Kaip apie ją kalbama jūsų aplinkoje?.. Ką esate patyręs apie ją iš tėvų ir senelių?.. Ar turite savo „mirties mitologiją“?..
Žmonės pasakoja…
Augdama mažam miestelyje ne kartą esu girdėjusi pasakojimus apie įvairius anapusybės ir pomirtinio gyvenimo ženklus. Žmonės vienaip ar kitaip išsapnuodavę artimųjų, o kartais ir savo pačių mirtį, po laidotuvių patirdavę keistų dalykų, kurie bylodavo mirusįjį tebesant.
Esu girdėjusi pagyvenusius žmones pusiau juokais tariantis, kad po mirties jie vienas kitą perspės apie pomirtinio gyvenimo buvimą. Kaimynystėje gyvenusi močiutė pasakojo sapną, kaip ji eidama paupiu pamatė savo mirusią draugę žlugtą skalbiant. Su ta drauge kaip tik ir buvo tartasi perspėti viena kitą, kas gi ten – anapus.
„Aš apsidžiaugiau, sakau – va, dabar tu man ir pasakysi“, – pasakojo kaimynė. Draugė atsako – „Pasakysiu“, nusijuokė ir nunėrė vandenin, palikdama pasakotoją pačią išsiaiškinti josios gestą.
Panašių pasakojimų perduodamų iš lūpų į lūpas turi daugybė šeimų, kuriose bent vienas ar keli žmonės, ypač jautresni, vis išsapnuoja mirtį ar mirusiuosius.
Asmeniškai
Mano senelis Jonas mirė 1996 m. rugpjūtį. Tuo metu dalyvaudama kalbos ir kultūros kursuose keliavau po Vokietiją. Mobilieji telefonai tada dar buvo retenybė. Apie senelio mirtį sužinojau tik po laidotuvių. Pykau, nors jau išvažiuodama galėjau numatyti – senelis kelintus metus sunkiai sirgo vėžiu. Negalėjau patikėti, kad viskas, kad jo nebėra. Kaip ir jam sergant, beviltiškai buvau įsikibusi minties, kad pasveiks, kad jam jau gerėja… Gyvenau lyg suakmenėjus, neverkiau. Atgijau per sapną.
Sapnavau, kad sėdžiu ant sofos, o ant mano kelių padėjęs galvą guli senelis. Aš glostau jam plaukus. Mes abu žinom, kad jis miršta. Senelis žiūri į mane ir sako: „Kai švęsit Jonines ir pinsit vainikus, tai atnešk ir man rugiagėlių vainiką…“ Jaučiu, kaip skruostais srūva ašaros. Pabundu, pagalvė – šlapia. Verkiu toliau, ir taip lengva darosi kvėpuoti. Šito sapno man galėtų užtekti visam gyvenimui.
Žinoma, šį sapną galima paaiškinti mano pačios poreikiais ir norais, neužbaigta svarbia situacija ir jos keliamos įtampos iškrova. Tačiau pasakojimų apie mirusiųjų dalyvavimo gyvenime patyrimus yra labai daug. Kaip pažymi C. G. Jungas, būtų neteisinga juos laikyti vien tik likusiųjų gyvųjų poreikių atspindžiais.
O ką jūs esate patyrę? Ar jūsų giminėje, šeimoje būta pasakojimų, kaip mirusieji beldžiasi į gyvųjų gyvenimus?
Auginančios patirtys
Ant mano miegamojo sienos kabo viena mėgstamiausių brolių Černiauskų fotografijų – „Laidotuvės“, 1980 m. Po ja ranka užrašyta „Lydžiu – liūdžiu“ – kokie panašūs žodžiai“… Atrodo, kad abu procesai susieti ir neperskiriami savo prasme.
Mirtis – svarbus apibendrinimas, suburiantis įvykis, neatsiejama gyvenimo dalis.
„Mirusį palaidoti“ – vienas iš septynių gailestingumo darbų kūnui. Mano vaikystėje miestelio bendruomenėje šio principo būdavo šventai laikomasi. Gimiau ir augau nedideliame miestelyje, kuriame gyvieji patys laidodavo savo mirusiuosius.
Kaimynystėje įsiplieskus gaisrui su namu sudegė dvi senyvos moterys. Giminių miestelyje jos neturėjo, tačiau mirusiųjų šarvojimui ir atvykusių gedinčiųjų atokvėpiui trims paroms savo namų duris atvėrė visi artimiausi kaimynai. Tie užimti, sovietinio režimo absurdų išvarginti žmonės, dirbę „valdiškus“ darbus, auginę gyvulius ir daržus, mirties akivaizdoje darė tai, ką reikia daryti. Jie neklausė savęs, ar jiems bus patogu ir kas jiems iš to… Yra dalykų, kuriuos tiesiog privalai padaryti, kad būtum ir liktum žmogumi.
Man sunku suskaičiuoti, kiek kartų vaikystėje dalyvavau šermenyse ir laidotuvėse. Jų būta nemažai. Ir vis dėlto susikaupusi galėčiau suskaičiuoti, nes mirtis buvo įvykis, vertęs sustoti, stabdyti darbus, nusiimti kepurę ir nulenkti galvą.
Žmogui mirus skambėdavo bažnyčios varpai. Išgirdę neįprastu metu gaudžiantį varpą žmonės spėliodavo ir klausdavo vienas kito – kas?.. „Mirtis šūkaudama nevaikščioja“, – sakydavo. Lydint velionį nuo namų iki bažnyčios, nuo bažnyčios iki kapinių gatvėmis vingiuodavo ilgos lydinčiųjų procesijos.
Mirčiai žmonės ruošdavosi: siūdavosi įkapes, duodavo nurodymus, kur, ką ir kaip. Sirgdami ar išvažiuodami į miestą žiemai, vyresni žmonės atsisveikindavo – „Sudie, gal ir nebepasimatysim.“ Kartais pajuokaudavo, žadėdavo vienas kitam prisisapnuoti, pranešti, kaip ten – anapus…
Apie mirtį ir mirimą, šarvojimą ir laidotuves buvo kalbama ramiai, kasdieniškai ir dalykiškai, kartais – pamokančiai ar jautriai, retai kada – dramatiškai. Dramatiškai kalbėti apie mirtį buvo ne fasonas, nes tai reiškė, kad neturi gyvenimo patirties, nematei, nepraėjai, nepatyrei kažko svarbaus.
Mirtis buvo nemažas „darbas“. Ateidavo kaimynai, suvažiuodavo giminės, kuopdavo namus, dangstydavo audeklais baldus, apiplaudavo, rengdavo, šarvodavo, pjaudavo kokį gyvulį gedulingiems pietums… Visi tie būtinieji darbai tarsi patvirtindavo: su mirtimi galima susitvarkyti. Ir žmonės susitvarkydavo.
Žinoti, kaip elgtis prie mirštančio, ką ir kaip sakyti, daryti šarvojant, laidojant buvo privalu kiekvienam. Neprisimenu, kad būčiau kada nors girdėjusi klausimą „O kaip vaikai?.. Ar jiems sakyt, kad mirė?.. Ar juos vestis į laidotuves?..“ Nekildavo abejonių: vaikai, netgi kūdikiai dalyvaudavo visuose mirties etapuose. Dalyvaudavo ir suprasdavo tiek, kiek galėdavo. Juk laidoti yra natūralu, savaime suprantama.
Aiškūs procesai ir ritualai ramindavo, teikdavo kontrolės, saugaus ir aiškaus gyvenimo įspūdį. Atsisveikinimui ir atsiskyrimui buvo negailima laiko. Sunkaus, lėto laiko, išbūnamo per maldą, giesmę, prislopintus kuždesius ir tylą. Turbūt taip reikia, kad viso to sunkumo liktų mažiau, kai kūnas bus palaidotas ir artimieji turės grįžti prie gyvenimo darbų ir rūpesčių.
Grįžimą į gyvenimą palengvindavo ir neišvengiami ilgų, lėtų procesų palydovai – nuobodulys ir nuovargis. Nuvargus norisi tiesiog baigti – padėti tašką, atsiriboti ir persijungti, prasiblaškyti ir užsimiršti. Tą reikia ir padaryti. Tačiau jei bent kartą sąžiningai išbuvai mirtį – įsidėmėsi visam gyvenimui, giliai viduje visada žinosi ir jau niekada mirtinai nebeišsigąsi.
Mirtis ir vaikai
Kai pirmą kartą sužinojau, kad žmonės iš tikrųjų miršta, man buvo ketveri. Kaimynystėje pasimirė artimųjų karšinta senutė. Ją pašarvojo namuose. Kelias iki atvirų kaimynų namų durų buvo nubarstytas eglišakiais. Mama, eidama į šermenis, pasiėmė ir mane. Tai buvo aišku, natūralu ir paprasta.
Orią parengtį mirčiai atspindėjo tikslus kaimo žmonių susigaudymas, ką sakome, kaip elgiamės, kai kitas miršta, kaip būname per šermenis ir laidotuves. Vaikams niekas nebuvo paslaptis. Priešingai: jei kas nors netoliese miršta, visiems, net mažiems, dera persirengti ir dalyvauti šermenyse.
Dažnai sulaukiu tėvų klausimų: „Ar man vestis vaiką į laidotuves?.. Jis gi nesupras.“ Jei nesupras, tai kodėl nesivesti?.. O ir ką jau tokio mes, suaugę, suprantame apie mirtį, ko vaikas nepajėgtų?.. Ir kaip bus toliau, ar tikėtis, kad vaikas mirties nepastebės?.. Ko ir kodėl jis turėtų nepakeliamai išsigąsti?.. Nebent to, kad jį supantys suaugę išsigandę, sutrikę ir nežino, kaip elgtis, nemoka to paaiškinti vaikams, nepajėgia šia tema laisvai ir atvirai kalbėtis – patys nesupranta.
Užuot įdėmiai įsiklausę į vaiko klausimus ir pabandę įsigilinti, išsiaiškinti, kas mažajam sukėlė nerimą ar nustebino, kodėl jis išsigando, suaugę skuba miglotai raminti(s): „močiutė miega“ – koks siaubas ir koks melas; „išėjo…“ – kur išėjo? Tai kada sugrįš? – kyla nerimas ir abejonė, o vaikiška sąmonė pakimba ties kažin kur išėjusios ir negrįžtančios močiutės vaizdiniu…
Vaikai turi teisę į gedulą – liūdesį, pyktį, ašaras. Jiems priklauso ir užuojauta, ir visa kita to laikotarpio parama ir palaikymas – tiek, kiek jie gali atsiverti ir priimti. Net jei tai sunkus procesas, jis laiku ir vietoje. Kilus sunkumams ir problemoms, jas bus lengviau pastebėti, suprasti ir šalinti.
Neišgedėtas gedulas įstringa į gyvenimą ilgam ir skaudžiai. Kai mirus artimam žmogui suaugusieji bando „apsaugoti“ vaiką ir nesudaro jam sąlygų gedėti, šis procesas vis tiek kada nors turi įvykti. Įsivaizduokite dešimtmečiams atidėtą – sustingdytą ir užšaldytą – gedulą. Jis vis tiek veržiasi kaip nesuprantamas nerimas, keistos baimės, ateina kaip nepaaiškinamas liūdesys, prislėgtumas, košmariški sapnai. Neišgedėtas gedulas siurbia energiją, tampa įtampos šaltiniu.
O kaip ir kada jūs sužinojote apie mirtį?.. Ar nuo jūsų niekas nieko nenuslėpė?..
Pavogta mirtis
Netekties išgyvenimas – mirties realumo, jos naikinamos jėgos patyrimas ir grįžimas į gyvenimą apsunkinamas dėl įvairių priežasčių. Psichologinių problemų gali iškilti po netekties, kurią patyrus gedului nebuvo vietos: teko visa laidotuvių organizavimo našta, buvo vartojami raminamieji vaistai, teko guosti ir palaikyti kitus – žmogus neleido sau gedėti…
Baimės, nerimo reakcijos, psichosomatiniai simptomai ir kitos neadekvačios reakcijos gali formuotis ir tada, kai mirties artumas ir jos naikinanti jėga pernelyg sukrečia, šokiruoja tam visiškai nepasiruošusį žmogų. Netekties paliestas žmogus gali patirti disociaciją, kai asmenybė tarsi suskyla ir jausmai, mintys, pojūčiai nebesisieja; gali apimti jausmas „žiūriu į save iš šalies“, „kaip filme“, „lyg aš – lyg ne aš“. Dar dažniau aptinkama predisociacinė būsena, kai žmogus tarsi suakmenėja, apmiršta, taip priešindamasis išsiskaidymui, subyrėjimui.
Atgyti, juolab vėl save susirinkti, sujungti faktą, pojūtį, jausmą, mintį yra imlus laikui ir energijai darbas, reikalaujantis jautrios psichologinės pagalbos ir palaikymo.
„Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis“…
Tai senos lietuvių liaudies dainos eilutės, kurias taip vykusiai prikėlė grupė „Skylė“. Dūšelės be vietos – negalime tiksliai žinoti, kaip ten su tais, kurie išėjo, tačiau tai tikra tiesa apie pasiliekančius. Juk po laidotuvių tokia dažna būsena – rodos, kad nėra kur dėtis. Jei gedulo procesas sutrikdomas, ši būsena gali labai varginti ir užsitęsti. Sunkus ir lėtas, gyvenimą užgniaužiantis laikas turi būti išbūtas ir išgyventas.
Išbūti gedulą – tarsi įkopti į stiklo kalną. Pasak senųjų pasakojimų, į aukštą kalną po mirties kopia mirusiojo vėlė. Neatmesčiau, kad tokie pasakojimai remiasi gedinčiųjų išgyvenimais ir patirtimis, projektuojant jas į mirusiuosius. Tai gedintieji kopia į kalną ir per šoką, neigimą, kaltę, pyktį ir liūdesį ieško priėmimo, bando įtraukti mirtį į gyvenimą. Tačiau vis nuslysta. Pasakojama, kad vėlės į stiklinį kalną bando įsikirsti nagais, todėl nukirptų nagų žmonės neišmesdavę – rinkdavę juos į maišelį, kuris šarvojant dedamas po galva. Lietuvių liaudies dainose minimos „vilko nagos“, kuriomis apkarstoma jaunavedžių lova…
Nagai – savi, vilko ar meškos – simbolizuoja gyvūnišką prigimtį, instinktyvią gebą kabintis į gyvenimą, kad nenuslystum į mirtiną liūdesį – apatiją ir neapmirtum pats, nes netekus artimojo dalis gyvenimo nutrūksta.
Išstumdami iš gyvenimo mirtį, atsisakydami apeigų ir ritualų, slopindami netekties skausmus raminamaisiais vaistais ar atsiribojimu, pernelyg greitu grįžimu į kasdienybę žmonės siekia lengvumo ir patogumo. Tačiau mirties neįmanoma nepastebėti (įmanoma tik apsimesti, kad nepastebi). Mirtis labai realiai naikina gyvybę. Tai didelė jėga, su kuria būtina skaitytis, skirti jai laiko ir erdvės.
Paradoksalu, bet kai mirtis tampa gyvenimo tikrove, kai ji įleidžia šaknis į kasdienę būtį ir buitį, gyvenimo padaugėja. Mirties akivaizdoje gyvenimas įgyja didesnę vertę, apmaudas, pyktis, nusivylimas ir kiti sunkūs jausmai susilpnėja, atrodo lengviau patiriami, santykiai su gyvaisiais prisipildo atjautos ir atlaidumo. Juk mūsų visų likimai tokie susipynę.
Viršelis: „Laidotuvių procesija“. Brolių Černiauskų nuotrauka