„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Sunku būtų rasti žmogų, kuris nemėgtų keliauti. Žinoma, esama ir tokių, bet tai ypatingi atvejai, susiję su sąmonės struktūra ar amžiumi. Nors daugeliui ir amžius ne kliūtis, antai, kiek daug senukų užsieniečių kraplinėja po mūsų Vilnių vasaros metu, džiaugdamiesi turistinių kelionių teikiamomis įdomybėmis. Keliauti yra smagu, kelionėje išsilaisvina vaizduotė ir jausmai, nes žmogus savo žygyje pabėga nuo rutinos, nuo įgrisusios aplinkos. Kelionė visada veda kažkur į paslaptingą tolį, kuriame šviečia laimės viltis.
Kai kurie žmonės keliauja tiesiai į dangų, o kad tas jų kelias būtų kuo tikresnis ir žadėtų realų lūkesčių išsipildymą, dangun žingsniuoja pėsčiomis. Turiu omenyje žymiuosius piligrimų kelius į Santjago de Kompostelą, Medžiugorję, Čenstakavą ir panašiai, apie kuriuos tiek daug kalbama, kuriuos išmėginti maga ir man, nors dangus kiek artimesnis atrodo esąs virš mūsų bažnyčių bokštų. Bet kai trauki į dangų daugelį kilometrų per Prancūziją bei Ispaniją ir kai matuoji tą kelią pėsčiomis, žygis į Iberijos dangų turėtų darytis tikrai realus. Matyt, sėkmingiausia piligriminė kelionė yra tų, kurie atgal jau nebegrįžta. Ir kam to reikėtų?
Taigi kelionė išlaisvina jausmus, ir toks judėjimas yra ypatingas sąmonės fenomenas. Ne veltui sentimentalizmo pradininko literatūroje Laurence’o Sterne’o knyga vadinasi „Sentimentali kelionė“ – jausmų kelias Prancūzijoje ir Italijoje. Tai veikalas, pranašaujantis laisvės ideologijos – romantizmo aušrą. Nuo sentimentų iki dvasinių svajonių ne taip jau toli, gal tik koks šimtas metų. Ir šis kelionės fenomenas yra susijęs ne tik su vaizduote, bet ir su esmingesne kūrybinga sąmonės veikla, su intelektinėmis pasaulio kaip vaizdinio projekcijomis, su apriorinėmis jutimo kategorijomis, kurių koordinačių tinkle mes konstruojame savo pasaulėvaizdį.
Būtinosios bet kokios egzistencijos sąlygos yra erdvė ir laikas, kurias filosofas Immanuelis Kantas vadino apriorinėmis jutimo formomis. Bet kokiai egzistencijai, realiam buvimui būtina: a) trukmė, t. y. laikas, ir b) vieta, t. y. erdvė. Ir tai ne abstrakti filosofija, bet konkreti realybė, kurioje dalyvaujame savo kūnais ir kurioje esame tik per kūniškumo dovaną. Kas neturi kūno, tas mūsų erdvėje ir laike negyvena. O kokie mes esame iki kūno ir jau anapus kūno man, kaip ir daugeliui, yra didžiausia mįslė. Anapus kūniškumo bei daiktiškumo veriasi tikėjimo erdvė, į kurią kreipiamės jau ne savo kūnu, o sąmone. Tačiau vis dėlto į tą anapusybę atsispiriame nuo kūno, atsiveriame tikėjimui tik per savo kūną. Čia galbūt yra didžioji įsikūnijimo paslaptis, kurios visiškai nesuvokiu. Šiaip ar taip kūnas, esantis erdvės ir laiko koordinatėse ir jose pasireiškiantis jausmais bei kūrybinga sąmonės veikla, yra didelis stebuklas ir paslaptis. Mąstydami apie kūno, kaip didžiosios dovanos realybę, priartėjame prie šventumo nuojautų.
Svarbiausia tai, kad erdvės ir laiko kategorijos yra absoliučiai susietos, palaikančios viena kitą, konstruojančios viena kitą, o jų bendros būties išraiška yra judėjimas. Judėjimo, kaip ir laiko, spekuliatyvusis filosofinis protas negali racionaliai paaiškinti (prisiminkime graikų elėjiečius), bet kūnas gerai žino, kas yra judėjimas. Nes kūnas vienu metu yra ir erdviškas, ir laikinis, o per jį mes, mūsų nekūniška sąmonė dalyvauja būtyje, kurią vadiname pasauliu (erdvė) arba gyvenimu (laikas).
Taigi laiko ir erdvės sąjunga duoda judėjimą, o judėjimas yra gyvenimas, o dar kitaip tai vadiname kelione. Kelionė yra mūsų egzistencijos metafora, archetipas, literatūrinis topas, išaukštintas piligrimystės idėjoje. Tai lyg kasdieniškas, bet nepaprastas sąmonės judėjimas kūno priemonėmis erdvėje ir laike. Jei nebūtų kūno, nebūtų ir judėjimo, nes be daiktiškumo nėra nei erdvės, nei laiko. Abi kategorijos pačios savaime mažai realios, tai tik apriorinės jutimo formos, ant I. Kanto.
Taigi kelionė – kodėl ji mane jaudina? Nes kelionė yra gyvenimas, tai gyvybės judėjimas. Kol keliauju, gyvenu, o kai sustoju, jau žengiu kažkur anapus, ko kelionėje negaliu suvokti. Apie tą kelionės, ar gyvenimo, pabaigą filosofas Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs, kad tai nėra gyvenimo faktas, todėl jis nemąstomas. Bet kažkaip visiems žmonėms atsitinka ir kelionės pabaiga, todėl tas faktas lieka tikėjimo, o ne žinojimo sferoje. Bet kuriuo atveju kūniškoji mūsų kelionė yra gaubiama didžiulės paslapties, o sąmonės įsikūnijimas yra didžiulė misterija, kurios šventumo savo kelionėje vis negalime suvokti. Nes esame tiesiog įpratę keliauti, t. y. gyventi – lyg dovanai gavę visą pasaulio erdvę ir laiką. Manau, tikėjimas prasideda ten, kur, būdami kūne, atsigręžiame į jo buvimą kaip į mums nesuvokiamą stebuklą, kurį tapdami kuklūs ir nuolankūs, vadiname Dievo kūryba.
Kelionė yra gyvenimas, o gyvenimas – savižinos, sąmonėjimo vyksmas. Ar aš važiuočiau dviračiu kaimo keliuku, ar skriečiau automobiliu greitkeliais, ar žvelgčiau į savo gyvenimo visumą kaip į didžiąją kelionę, tai visuomet man yra pasaulio stebėjimo ir nuostabos būsena, kuri visada siejasi su savęs atradimo gyvenime nuostaba. Judėdamas, keliaudamas jaučiuosi esąs gyvas ir spontaniškas, matau kintančias būties erdves ir mąstau save tarsi iš šalies, kaip judantį, kintantį, gyvą. Kelionėje aš turiu perspektyvą, turiu ateitį, o joje – viltis. Nes sujungti yra ne tik erdvė ir laikas, bet organiškai vientisas yra ir erdvėje bei laike judantis kūnas. T. y. judėjimas reiškia erdvės ir laiko kaitą, o drauge – ir judančiojo kūno tapsmą, sąmonės judėjimą, jos gyvybingumą.
Keliaudamas sąmonėju: matau besimainantį pasaulį, o su jo kaita keičiuosi ir aš pats – naujos mano aplinkos kuria naują mano tapatybę. Todėl kelionę visada lydi sąmonės išsilaisvinimo pojūtis, kelionė yra tarsi laisvas dvasios skrydis. Nejudri egzistencija yra tarytum suakmenėjusi ir įkalinta, ir toks paprastai yra kasdienybės bei pareigų rutinoje sukaustytas mūsų gyvenimas. Nejudrumas siejasi su negyvumu, su pabaiga.
Gyvybės vandenys yra sraunūs, ypač aukštupiuose, o ten, kur jie stovi, mažoka džiaugsmo. Antai, Maironio eilėraštyje pagyvenusio žmogaus visiškai nedžiugina šiaip jau gražus Alpių peizažas ir smaragdiniai ežero vandenys, nes jie niekur nebesiveržia, šį žmogų traukia atmintyje iškylantys jam brangūs jaunystės upių vandenys. „Ten, kur Dubysa mėlyna juosta / Banguoja plati!..“ Nes upė irgi yra kelionės arba gyvenimo išminties metafora, labai svarbus literatūrinis topas. Įdomus yra ir Ievos Simonaitytės veikėjo pavadinimas jos knygoje „Paskutinė Kūnelio kelionė“, bet apie tai – kitą kartą.
Čia apmąstymus apie kūną laike ir erdvėje turiu baigti, nes manęs laukia kelionė – realus judėjimas iš kaimo į miestą, ir tas veiksmas man visuomet kelia džiaugsmingą nuojautą – aš esu laisvas, aš pakylu virš visų mane ribojančių aplinkybių, ir nors tai – vaizduotės iliuzija, ji yra graži ir suteikia mano gyvenimui emocinių spalvų, ji man padeda gyventi.
Vinco Mykolaičio-Putino lyrikoje žmogus yra „paklydęs keleivis“, nes modernusis žmogus yra praradęs sakralinį gyvenimo kelionės tikslą, bet dažnas svajotojas turi ypatingą vidinę gyvenimo laimės viziją, kuri jį veda vis tolyn ir tolyn, nes mus viliojanti laimė slypi horizonte. Į ten mes ir einame, nes ten yra viskas, kas nespėjo išsipildyti gyvenimo kelyje.
Ir gyventi savo gimtojoje erdvėje, neiškišant nosies į pasaulį, nėra taip jau blogai. Nes dangus juk visuomet su mumis, reikia tik jį pamatyti. O pamatyti dangaus gelmę gali tik tuomet, kaip tavęs neblaško kelionės vaizdų kaleidoskopas.
Parašysiu apie tai kitą kartą. Tai jau bus visiškai kita tema, kuri vis dėlto neprieštaraus šiame tekste išdėstytai kelionės vizijai.
Viršelis – Ryoji Ikeda instaliacija „spectra III“, Venecijos bienalė 2019 m., G. Grikevičiūtės nuotrauka
