„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Kadaise daviau sau žodį perskaityti Šventąjį Raštą. Skaičiau jį ilgai, apie metus. Po tris puslapius kasdieną. Tais metais kartą grįždama po rytinės paskaitos sutikau į paskaitas einančią Birutę Grašytę. Žinojau, kad ji rašo eilėraščius. Į jos „Labas rytas“ man netikėtai išsprūdo citata: „Išsižiok, aš įdėsiu tau į burną žodžius.“ Gal tai ir buvo apsėdimo kalba pradžia.
Kun. Jonas Juraitis į mūsų namus pasibeldė nelauktai netikėtai. Grįžęs į Lietuvą iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo jis ieškojo žmonių, kuriems būtų reikalingas. Paskambino į radiją žurnalistei Reginai Kaplerienei, kuri tuo laiku vedė laidą „Žodžiai į sielą“, ir paprašė „Šermenų“ autorės telefono. Atėjęs į svečius ištarė: „Aš noriu jums padėti. Ir aš ne tik noriu, aš galiu jums padėti.“
Buvo labai panašus laikas kaip dabar. Mums viskas buvo nauja, jam viskas buvo nauja, mes mokėmės vienas kito kalbos. Kunigui Jonui Juraičiui rūpėjo, ką aš rašau. Sielovados darbą jis vykdė kibdamas prie žodžių, stačiai prie kiekvieno žodžio, vis klausdamas, ką šitas žodis reiškia, ką jūs tuo norite pasakyti, kodėl tai sakote ir t. t. Neretai savo klausimais privesdamas iki ašarų. „Išsiduosi. Balsu“ rankraštį jis vežiojosi su savimi, užsirašinėdamas klausimus, taip turbūt gindamasis sunkesnių minčių. Tuo metu mirė jo sesuo, vienintelis žmogus, tvirtai laikęs jį čia, Lietuvoje. Narstydamas tekstą kunigas Jonas Juraitis klausimais man parodydavo žingsnelį į priekį, kur būtų galima judėti toliau.
Man jis atrodė labai senamadiškas. Įsivaizdavau, kad esu liberali krikščionė.
***
Rašydama „Stiklo šalį“ aš nukeliavau iki kalbos pakraščio, kur nebėra žodžių, vien judesys, ir toj tyloj kaip neregė apčiuopiau kažką visai beribio, neištariamo. Nesupratau, kas tai galėtų būti.
Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti. Man atrodė, kad kalboje prieinu transcendencijos ribą. Kas už jos? Tada, kai susivokiau, kad negaliu to išreikšti jokiais žodžiais, man šovė į galvą mintis klausti vaiko. Vaiko lemenime turėtų būti kas nors išlikę iš tos pirmapradės kalbos. Iš tos nuščiūvančios pirmapradės kalbos.
Pasirinkau ypatingų gyvenimų vaikus, bendraudavau su kiekvienu po mėnesį, melsdavausi eidama į susitikimą ir pagaliau turėjau rankose tai, ko ieškojau. Vieną pokalbį iššifravau ir išsiunčiau kunigui Jonui. Jis tada jau buvo grįžęs į Šveicariją. Jokio atsakymo. Palaukiau mėnesį, kitą ir išdrįsau pati paskambinti. Išgirdau trumpą piktą atsakymą: „Tokių banalybių aš neskaitysiu.“ Mane ištiko šokas. Šiuo atveju palaikantis žvilgsnis iš šalies man buvo būtinas. Neįsivaizdavau, kas negerai. Juk aš mačiau vaikų veidus, girdėjau jų žodžius, aš tikrai neapsirikau. Pusę metų krausčiausi iš proto. Paskui pagalvojau: šifruodama aš bandžiau šiek tiek priartinti vaikų sakinius prie literatūrinės kalbos. Sėdau šifruoti iš naujo, palikdama kiekvieną sakinį ir kiekvieną žodelį tokius, kokie buvo vaikų ištarti. Ir tekstas pradėjo kvėpuoti.
Rašytojų sąjungos leidykloje, kur nunešiau rankraštį, manęs laukė dar vienas „bet“. Vyriausias redaktorius, subtiliausias redaktorius Valentinas Sventickas ištarė: „Viskas gerai, Vanda, tik reikės patvarkyti kalbą.“ Nepravirkau iš karto, pradėjau verkti išėjusi iš rūmų. Valentinui tepasakiau, tada aš atsiimu rankraštį. Išgirdau – „Vanda, be manęs yra dar kalbos komisija.“
Supratau, kad jokia leidykla nesiims šio rankraščio. Tada pati nesuvokiau ir nemokėjau kitam paaiškinti, kodėl tekstas nesileidžia liečiamas, kodėl jo prasmė griūva vos pajudinus vieną kitą žodelį. Žinojau, jei Valentinui nesugebėsiu parodyti, koks ir kur čia šuo pakastas, niekam negalėsiu išaiškinti. Radau Jonuko sakinį, ištartą pasakojant apie mamos aplankymą ligoninėje, gimus sesutei Martynai: „Ir visada atsimenu: ateini ir taip matai tą tokį labai mažą vaikelį, tai labai kažkaip net keista.“ Išimtas iš konteksto, išplėštas iš visumos, šitas sakinys atrodo kaip nesusipratimas. Pabandykime jį sutvarkyti. Gal šitaip: „Ir visada atsimenu: ateini ir matai labai mažą vaikelį, tai net keista.“ Sakinio prasmė visai pakito. Dingo sutrikimas gyvybės stebuklo akivaizdoje, vaiko meilė ir džiaugsmas, kurių jis nepajėgia išsakyti.
Tačiau man kilo daugybė klausimų. Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Negaliu pasakyti, kodėl tyla, pauzė iškalbingesnė už žodžius. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad dialogas, kalbos esmė, apibrėžianti žmonių santykius, yra gyvas. Kad pataisius, išbraukus viename puslapyje porą žodelių, prasmė griūva kitame, gretimame puslapyje. Dviejų žmonių dialogas nesileidžia liečiamas, taisomas, jis yra gyvas.
Vis dėlto pagaliau šiaip taip visi nesupratimai ir nesusikalbėjimai buvo įveikti. Knyga išvydo dienos šviesą, ir tada įvyko dar vienas stebuklas. Pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos“ buvo išversta į hebrajų kalbą. Donaldas Kajokas tuoj pat po išleidimo, pristatant ją Kauno miesto bibliotekoje, pasakė tokius žodžius: „Skaitai pokalbius su vaikais, o girdi šventraščių kalbą.“
Paskambinau neregei Loretai:
– Mūsų knyga išversta į hebrajų kalbą. Žinai, kas tai per kalba?
Ji atsakė:
– Ne, nežinau.
– Hebrajų kalba parašytas Šventasis Raštas.
– O, geras.
Loretai kalbėjimosi metu buvo keturiolika metų. Tai ji ištarė žodžius: „Aš turiu save pačią. Gyvenimas man brangiausias dėl to.“ Teologijos žodyne buvau radusi labai panašų sakinį: „Džiaugsmingas savęs paties turėjimas, savo gyvenimo kaip dovanos suvokimas yra Dievo buvimo įrodymas.“
***
Gerai nebeprisimenu, šiandien atrodo, kunigui Jonui išsiunčiau jau atspausdintą knygą, nesidrovėdama priminti, kad nuo jo pastabų žmogų kartais gali ištikti infarktas. Jis sarkastiškai nusijuokė: „Ačiū pasakykit.“
***
Kalbos pamokos nenuėjo veltui. Kitas susitikimas su kalbos slėpiniu buvo toks pat netikėtas. Ne taip seniai Viktorija Daujotė (Daujotytė) man padovanojo keturias poezijos knygas, parašytas žemaičių tarme ir lietuvių literatūrine kalba. Suprantama, skaitinėjau, skaičiau jas iš pradžių literatūrine kalba, žvelgdama į žemaitiškus tekstus kaip į egzotišką priedą. Laisvai sueiliuoti tekstai buvo artimesni prozai negu poezijai.
Juose buvo su skausmu kalbama apie prarandamą, prarastą prigimtinį pasaulį. Kadangi jau žinojau, jog eilėraščiai pirma buvo parašyti žemaitiškai, smalsumo vedina pabandžiau eilėraščius skaityti balsu, kad ir slebizuodama diakritinius ženklus. Ir staiga netikėtai sugaudė erdvė. Moters gyvenimas tapo įstatytas į erdvę. Nenudėvėta kalbos intonacija beraštės tarmės žodžiai prabilo su stebinančiu tikrumu ir pirmaprade jėga. Į erdvę įrašyti tapo ne tik žodžiai, bet ir moters judesiai, žingsniai, kvėpavimas.
Kalbėjimo situacija yra nenupasakojama. Būtąjį laiką tarmė kažkokiu slėpiningu būdu paverčia esamuoju. Tekstuose kalba kelios moterys: mergaitė, mama, babūnėlė, anytėlė, senelė, našlė. Žemaitiška tarmė paverčia jas vienu moters balsu.
Atrodė, žemaitiški Viktorijos Daujotės tekstai liečiasi prie pačių kalbos šaknų. Neseniai radau tokį Ludwigo Wittgensteino sakinį knygoje „Apie tikrumą“: „Kalba nėra kilusi iš protavimo.“ Ir jis mane labai paguodė.
Su kuo ji kalba, šita moteris? Ji kalba pati iš savęs. Ji pilna kalbos. Visa, su kuo ji kalbasi, yra gyva: žmonės, medžiai, akmenys, šulinio vanduo. Kalba iš to, kas jai įdėta į burną. Ne, tai ne atsiminimai. Tarmė „vakar“ padaro „čia ir dabar“. Ji kalba gyvenimą. Iš išgąsčio, kad jau nebešneka, kad jau bus užmiršusi gyvenimo kalbą.
Ta, kuri galėtų pretenduoti į eilėraščių autorystę nekalba, tik klausosi. Ją kalbina gyvenimas, senas gyvenimas, ugnis, jūra. Ji klausosi. Tačiau jūros ir ugnies šnekos grožį išgirsti tik tardamas žodžius. Įdomiausia, kad Viktorija Daujotė jau nebešneka žemaitiškai. Knygų pristatymo Rašytojų sąjungos klubo vakare ji atsisakė skaityti žemaičių tarme.
Žemaitiškai kalbančioje moteryje nėra širdperšos ar liūdesio. Kaimo nykimo, viso buvusio gyvenimo nykimo akivaizdoje žemaitiškai kalbanti moteris tebėra gyvybės delnuose. Pasaulis priklauso jai. To pasaulio neįmanoma iš jos atimti, nei išplėšti. Ji glosto visa, kas ją supa: žmones, medžius, gyvulius, akmenis. Jos mintyse nėra skausmo, tik gili ramybė. Ji sutampa su supančiu pasauliu. Sakanti žodį ir žodis, kaip vaiko kalboje, sutampa.
Vis tiek ši beveik mistinė istorija su kalba nepaliko manęs ramybėje. Vienintelis dalykas, kurį galėjau aiškiai suprasti ir aiškiai įvardinti, buvo tai, kad vaiko kalboje žodis ir sakantis žodį yra viena. Viktoro Franklio mintis, kad tikroji egzistencija refleksijai neprieinama, buvo kažkas panašaus į atsakymą. Ir aš apsiraminau.
***
Tarminiai tekstai liudija esatį, visumą, kalba apie pasaulio vienovę, nedalomumą. Moters gyvenimas yra visumos dalis, ne fragmentas. Kažkokiu neįmanomu būdu pirmapradė kalba virsta gyvenimo filosofija, kasdienį gyvenimą įkelia į laiką ir erdvę. Erdvių čia daug, aukštoji ir gilioji, ir atvira erdvė virš kiemo, kuriame stovi tėvai, vaikai, vaikaičiai. Tik laikas čia ne laikrodinis, jis matuojamas žmonių ir daiktų gyvenimais.
Dievas moters gyvenime yra savaime suprantamas, būtinas: „Nu ne, ba Dieva nagali būtė, jie būtu narėkiejen, nabuto ė atsėradės, ė najiškuotumi anuo kap šini adatas“… Visa tai įrašyta pačioje kalboje, juntama, matoma be papildomų pastangų.
Tuo noriu pasakyti, jog ištariamas žodis ir užrašytas dažnai reiškia ne tą patį. Šnekamoji kalba daug kartų senesnė už rašto kalbą. Jos gyvybingumas, susisaistymas su kalbančiu žmogumi yra daug kartų stipresnis. Moters meilė viskam, kas gyva, yra tokia pat natūrali, kaip kvėpavimas. Ji guodžia vėtroj dejuojančius medžius, būdama ta, kuriai priklauso šitas pasaulis. Žemaitiško teksto žodžiai beveik identiški bendrinės kalbos žodžiams, tačiau intonacija, kalbos muzika priverčia juos reikšti visai kitus, kartais net priešingus dalykus. Kalba yra daug giliau susijusi su kalbančiuoju ir yra kažkas daug daugiau už minties tikrovę.
Tarmės žodžių jėgą patiri, supranti tik tardamas juos balsu. Jų negali cituoti, išimti iš visumos jie praranda savąją tapatybę. Negali komentuoti. Komentarai prilygsta vertimams, jie kalba apie ir nustoja reikšti tai yra. Vertimai į bendrinę kalbą yra kartotiniai. Tarme parašyti eilėraščiai nepakartojami, unikalūs, vienkartiniai.
ta mona žīmėni, katruos šakas
ont staldoka pasidiejosis,
kāp ana naktiem dejū, Dievi, Dievi,
kāp žmuogos sens, vīns palėkts,
noveino vakari, paglostau, paramėno,
nadejūk, nabėjuok, dā jug ė aš tabeso,
abėdvi tabesam, dā ė mėnū ont dongaus
ta mano žieminė, kur šakos
ant tvartelio stogo,
kaip ji naktim dejuoja, Dieve, Dieve,
lyg žmogus senas, vienas paliktas,
nueinu pavakary, paglostau, paraminu,
nedejuok, nebijok, juk ir aš dar esu
abi tebesam, dar ir mėnuo danguj
(Viktorija Daujotė „Žīmeni vuobelie. Žieminė obelis“)
***
Kurį laiką Viktorijos Daujotytės tekstai man atrodė kaip nuostabus egzotiškas nuotykis, kai žmogus tobulai prisimena vaikystės kalbą. Tačiau išgirdusi dzūkiškai dainuojantį ir kalbantį Roką Kašėtą ar vyskupą Algirdą Jurevičių prakalbant žemaitiškai per Mišias, pagalvojau, kad matome nuostabų reiškinį, kai į išdžiūvusią nuasmenintą viešąją kalbą prasiveržia tarmė, liudydama kalbos gyvastį. Pasirodo įspūdinga gyvybė tos kalbos, kuri atrodė nebeįmanoma, nurašyta ir nykstanti. Viktorijos Daujotytės tekstai siekia patį egzistencijos slėpinį: žmogus, kvėpavimas ir judesys yra viena.
***
Kunigas Jonas Juraitis beveik visus paskutinio gyvenimo metus sunkiai sirgo. Jis nekalbėjo, kaip jam sunku, tik beveik kiekvieną pokalbį ištardavo: „Kryžius, kodėl kryžius? Ką reiškia kryžius? Ką reiškia kančia? Kodėl kančia?“ Kas gi būtų galėjęs jam, pasišventusiam kunigui, teologijos profesoriui, atsakyti į tokius klausimus. Viktorijos žemaitiškuose tekstuose kryžius yra kaip namai. Esi kryžiuje kaip namuose.
Paskutiniuosius trejetą mėnesių Jonas Juraitis pradėjo klausti, kaip išversti į lietuvių kalbą vokišką žodį „hochmutig“. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas siūlo du žodžius: išdidus ir pasipūtęs. Jie jam netiko. Visi kiti, kuriuos siūliau pagal kalbėjimo situaciją taip pat jam netiko. Kažkodėl jam tai buvo skausmingas ir svarbus klausimas. Dabar galvoju, tikriausiai jis norėjo prisiminti tarmėse vartojamą žodį „įsivaizdina“. Įsivaizduoja esąs kažin kas. Paskutiniojo pokalbio paskutinės savaitės sakinys buvo: „Kryžius yra savęs paneigimas.“
***
Svarbiausia, ką supratau iš tų kalbos pamokų: kalbos tikrumas slypi jos paprastume. Įvardinti esatį taip pat svarbu, nelyginant praregėti. Neseniai per radiją išgirdau žodžių derinį „viešas intelektualas“. Pagalvojau, ką tai galėtų reikšti. Tikriausiai tą, kuris įsivaizduoja esąs kažin kas.
Viršelis – Gretos Grikevičiūtės instaliacijos „Žodžiai“ ir „Randas“, meno festivalis Merkinėje „Aritmija“ fragmentas, 2024 m.
