„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Interviu su raupsuotąja
2024-ųjų gegužės pradžia, sėdžiu Šv. Damijono muziejuje ir klausausi, ką iš ekrano (galbūt 1999 m. nufilmuota) man kalba močiutėlė iš Molokų salos (Havajai). „Kai buvau aštuonerių, – sako ji, – tėvelis mane nuvedė gydytojo apžiūrai, paskui nusivežė į miestą. Ir nupirko man naujų drabužių! O tada mes ėjome į miesto mugę, supausi karuselėje, žinoma, klausiau, kodėl kartu nepasiėmėm sesers ir broliuko, jie taip pat būtų norėję pasisupti? Bet tėvelis tylėjo. Tik dar nupirko ledų, o kai juos sulaižiau, dar nupirko ir cukraus vatos! O tada nuvedė į prieplauką, nieko nepaaiškinęs griežtai liepė lipti į laivą ir neatsisukdamas nuėjo. Aš taip verkiau, taip verkiau, nesupratau, kas čia vyksta.“ Nuo tada mergytė niekada nebepamatė savo tėvų. Mat apžiūrėjęs gydytojas tąkart ant nugaros rado dvi balkšvas dėmeles. Tai reiškė raupsų pradžią. O raupsuotuosius reikia atskirti nuo sveikųjų. Ištremti į Molokų salą. Močiutėlė šypsosi ir aiškina, kad yra labai laiminga. Kad čia visi draugiški. Močiutėlė be rankų pirštų, be pusės veido ir be kojų sėdi vežimėlyje ir pasakoja, kaip nuostabu yra gyventi.
Sakysite, kad straipsnis apie šventąjį Damijoną de Veusterį, arba šv. Damijoną iš Molokų, arba šv. Damijoną Raupsuotąjį, nėra toks skubiai reikalingas, nes lietuviškai ką tik (2023 m.) išleista knyga „Raupsuotųjų kunigas“. Bėdelė tik tokia, kad tai antrasis ir visai nepataisytas knygos leidimas, pirmąkart knyga pasirodė 1938 m., tad leiskite istoriją papasakoti galbūt truputį kitaip.
Septyni pusbrolių vaikai
Šv. Damijono tėvai gimė tais keistais laikais, kai po prancūzų revoliucijos, protestuodami prieš bažnyčių uždarinėjimą, žmonės nustojo tuoktis. Apsigyvendavo kartu, augino vaikus, tačiau be jokios – nei bažnytinės, nei civilinės santuokos: toks buvo jų maištas.
Damijono motina pirmuosius vaikus Eugeniją (Eugenie-Angelique) ir Konstanciją (Constance) taip pat pagimdė ne santuokoje ir neišdavė, kas jų tėvai. Galų gale 1829 m. liepos 30 d. ji ištekėjo už pusbrolio Franco Veusterio (Frans De Veuster), kuris tuojau pat įsivaikino abi mergaites.
1839 m. Veusteriai jau augino tris dukras ir tris sūnus, kai gruodžio 3 d. gimė Juozapas (Joseph). Kai berniukas sulaukė pustrečių metų, motina susizgribo, kad reikia gelbėti savo vaikus nuo paaugliškų paklydimų ir nuvežė dvi vyresniąsias dukras pas uršulietes į Tildonko miestelį, kur priešais vienuolyną gyveno jos motina. Už vienuolyno sienų mergaitės bus gerai saugomos ir išmoks prancūzų kalbos. Sūnus Leoną ir Gerardą, dvylikos ir dešimties, išsiuntė į Solvėjaus institutą, berniukų internatan.
Kai rugpjūtį motina nuvažiavo pasiimti dukrų atostogoms, šešiolikmetė Eugenija atsisakė vykti kartu. Šešiolikos – jau suaugusi, tad stoja vienuolynan, pasivadina Šventosios Širdies Aleksa (Alexis du Sacré-Coeur) ir kaip misionierė išvyksta į Nyderlandus. Rugsėjį paskui seserį, kaip mokinė, patraukia ir Konstancija. Veusterių namuose lieka augti Augustas, Paulina ir Juozapėlis, vadinamas Džefu.
Legendos, ragai ir asilo ausys
1844 m. gegužę Veusteriams gimsta aštuntas vaikas, mergytė Marija Melanija (ją šauks Marike). Po savaitės visa šeima, išskyrus motiną su naujagime, išsiruošia į miestą: Sekminės! Eis išklausyti Mišių, paskui – į mugę, į kermošių. Paulina, devynmetė, turės pasirūpinti Juozu, keturmečiu nenuorama. Be abejo, judrus vaikis mugės spūstyje pasimeta.
Šį nuotykį pasakoju kaip pavyzdį, kaip gimsta legendos. Šventėje kartu buvęs vaikų senelis išmintingai nusprendžia: kur eis pasiklydęs keturmetis bamblys ne savo kaime, o mieste, kur kiekvieną sekmadienį ir kartais savaitės dienomis su motina lankosi tik… bažnyčioje? Visi lekia į bažnyčią ir randa apsižliumbusį Juozapėlį motinos klaupkoje. Po daugelio metų jau pasakojama, kaip vaikas, atsisakęs mugės grožybių, pats pasirenka melstis bažnyčioje. Arba net (niekieno nepatvirtinta) istorija, kaip jis naktį vienais naktiniais marškiniais rastas Tremelo bažnyčioje šalia namų.
Namie likusiems keturiems mažiesiems motina kas vakarą skaitydavo „Šventųjų gyvenimus“. Juozapui labiausiai patiko istorija apie šv. Pamfilijų, mokslininką ir kankinį, ir apie du brolius gydytojus – šv. Kozmą ir šv. Damijoną.
Vaikus vakarienės motina prisikviesdavo trimituodama karvės ragu ir, stovėdama prie stalo, lotyniškai laimindavo maistą. Niekas nedrįs įmerkti šaukšto į troškinį, kol neišgirs vienintelio suprantamo žodžio „amen“.
Paaugęs Juozapas nelankė gimtojo Tremelo mokyklos, nes mokytojas buvo girtuoklis, tad eidavo su broliu ir sesėmis į Verchterį, kur mokytojas slapta mokė gimtosios flamandų kalbos (valdantys prancūzai šią kalbą mokyklose draudė: yra panašumų su lietuvių daraktoriais). Neklaužadoms, triukšmautojams ar žioplesniems mokiniams tais laikais būdavo užmaunama ilgaausė asilo kepurė. Tokia tų laikų pedagogika. Mažasis Juozapas labai dažnai pamokas leisdavo stovėdamas prieš visą klasę „papuoštas“ asilo ausimis.
Šuolis
Nebuvo tai nei klusnus, nei gerutis berniukas. Užsispyręs ir nesitvardantis, kuriam motina, netekusi kantrybės, šliūkšteldavo ant galvos šalto vandens, kad nustotų rėkęs. Nutrūktgalvis, lakstantis stogais.
Mėgstamiausias žaidimas – nuo stataus šlaito šokti į pravažiuojančius vežimus. Kartą, ant šlaito pamatęs vaikigalius, vežikas jau iš tolo pradėjo šaukti, kad tie nešoktų, bet nurėksi tu Veusterių Juozuką. Stryktelėjo ir – veidu į purvą tiesiai po vežimo ratais. Vežikas įtempė pavadžius, žvengiantys arkliai stojo piestu, bet ratas pervažiavo vaiko nugarą ir tvojo į smilkinį. Kietuolis kaimietukas liko gyvas, tik kelias dienas gydytojo nurodymu turėjo gulėti lovoje. Tačiau vėliau visą gyvenimą jam vis skaudės nugarą. Ir po smūgio smarkiai suprastėjo regėjimas – teks nešioti akinius.
Mirtina išmalda
1847 metais apylinkes dėl nesibaigiančio lietaus ištiko badas: rugiai ir bulvės supuvo. Veusterių šeima laikėsi neblogai, nes augino kviečius. Per miestus ir kaimus traukdavo būriai elgetų. Buvo įprasta pirmadieniais ant palangės elgetoms palikti pinigėlį, bet tais metais ištisos šeimos slinkdavo pro langus maldaudamos duonos. Tėvas Veusteris įstatė grotas ir prie durų laikė užtaisytą šautuvą. Motina svetainėje laikė statinaitę samanės ir po kiekvieno elgetų apsilankymo makteldavo taurelę „dezinfekcijai“.
Vieną lijundros plakamą gruodžio vakarą į duris pasibeldė tokia vargšų šeimyna. Permirkę iki paskutinio siūlo vaikai, basi šaltame gruodžio purve. Veusterienei neišlaikė širdis ir ji juos įsileido, įpylė sriubos, prieš vėl išleisdama į naktį, leido vaikams sušilti kojas prie židinio. Ji žinojo, žinojo, kad nereikia to daryti, nes elgetėlių veidai plieskė negeru raudoniu. Po dviejų dienų mažoji Marikė ėmė karščiuoti ir viduriuoti, šaukšteliu sugirdytą sultinį iš karto išvemdavo. Kūčių naktį jauniausioji Veusterių dukrelė mirė. Cholera atėjo miestelin. Per savaitę mirė keturiasdešimt žmonių.
Trys vienuoliai
Tais sunkiais laikais Veusteriai laikėsi visai neblogai, mat dėl bado ir ligų sukilusį kraujospūdį žmonės sėkmingai gydėsi dėlėmis. Veusteris tų medicininių dėlių parsiveža iš Vienos ir Budapešto, veisia jas ir labai sėkmingai pardavinėja atvykstantiems pirkliams. Verslas sekasi puikiai, kol po kelerių metų miestelio upė taip patvinsta, kad potvynis, užliejęs namus, išplukdo visas dėles.
Dar po kelerių metų vyriausioji duktė, uršulietė, penkiomis kalbomis kalbanti vienuolė, miršta nuo šiltinės.
Antroji duktė Paulina taip pat duoda vienuolystės įžadus. Iš paskos patraukia ir brolis Augustas, įstojęs į Jėzaus ir Marijos Švč. Širdžių kongregaciją. Dabar jis vardu brolis Pamfilijus. Vienuolijos būstinė Paryžiaus Picpus kvartale, todėl vienuoliai vadinami tiesiog pikpusais. (XVII amžiuje ten įsikūrę broliai pranciškonai gelbėjo raupais sergančius, pradurdami ir išvalydami pūlinius: pic+pus – pradurti pūlinį. Raupai, atradus skiepus, pasaulyje kaip ir išnyko. O raupsai – lietuviškai panašiai skambanti liga – ne).
Didžioji kelionė: formacija ir formelė
Pagaliau ir Juozapą tėvai nusprendžia leisti į mokslus – jis vienintelis iš vaikų nemoka prancūzų kalbos. Todėl pirmomis dienomis mokykloje elgiasi kaip kurčnebylys, visiškas idiotas, visi iš jo šaiposi ir netgi suplėšo jo naujas kelnes. Tėvams laiškuose jis dėl to nesiskundžia. Greitai besišaipantiems išmoksta taip trenkti liniuote, kad gauna mušeikos vardą ir yra paliekamas ramybėje.
O tada atsitinka tai, ko niekas nesitikėjo. Juozapas taip pat pareiškia stojantis į vienuolyną. Tėvai bando perkalbėti, bet veltui. Įstoja į tą patį ordiną kaip brolis Pamfilijus (Augustas) ir taip pat kaip jis pasirenka vardą iš vaikystėje girdėtų istorijų – Damijonas.
Brolis Pamfilijus keliaus į misijas! Damijonas taip pat nori keliauti kartu. Vos radęs laisvą minutę, meldžiasi koplyčioje priešais šv. Pranciškaus Ksavero, Indijos apaštalo, vitražą. Šv. Pranciškus Ksaveras, pavyzdinis misionierius, rodos, išklauso karštas Damijono maldas: brolis Pamfilijus kelios dienos iki išvykimo suserga šiltine. Gydytojas uždraudžia jam iškeliauti. Damijonui šauna galvon mintis, kad jis galėtų pakeisti brolį. Vyriausybė griežtai prieš. Damijonui dar liko metai mokslų, jis nepasiruošęs, pienburnis dar, buvo ruoštas mokytojauti, o ne misijoms… Bet Damijonas užsispiria taip smarkiai, įtikinėja taip karštai („Kelionė iki Honolulu kainavo tūkstančius frankų, siaubingą kainą, ar ordinas gali sau leisti prarasti tokią sumą, kai dėl pinigų trūkumo Belgijoje jau uždarytos pikpusų mokyklos, kai Prancūzijoje ordino laukia jau trys teismai ir visi dėl finansinių priežasčių?“) Likus dviem dienoms iki kelionės, Damijonas nuskuba aplankyti savo tėvų ir praneša išvykstantis su visam. Tėvas užsidaro savo kambaryje. Motina, jau susitaikiusi, kad praras Pamfilijų, dabar sužino, kad netenka ir savo mažylio.
Prieš kelionę jam skubiai pasiuvamos pora sutanų, pora batų, belieka nusifotografuoti: keliautojai į tropikus miršta jauni, tad įprasta palikti nuotrauką atminimui. Damijonas pozuoja su kryžiumi rankoje: nutaiso šv. Pranciškaus Ksavero pozą.
Taip Damijonas išvyksta į salynus, kuriuos „atradęs“ kapitonas Kukas viską pakeitė amžiams. Iš pradžių iškirstos Molokų salos girios, nes tai buvo kvapnaus santalo medžiai (atauginti jų niekas nesiruošė). Tada užplūdo ten žiemojančių banginių žvejai: mėsa džiovinimui, kaulai – korsetams, o svarbiausia – taukai lempoms (kol banginiai susiprato žiemoti kitur, o taukus lempose pakeitė ką tik išrastas pigesnis ir mažiau smirdantis parafinas). Pasakojamuoju metu ten vešėjo cukrašvendrių plantacijos. Kolonistai, be visa ko, į salas atvežė tabaką, alkoholį ir lytiškai plintančias ligas. Salose dėl sielų pliekėsi skirtingų konfesijų misionieriai: protestantai, anglikonai, mormonai: Damijonas vyksta pastiprinti katalikų pajėgų.
Laivas plaukė blaškomas audrų taip ilgai (1863 m. spalio 30 d.–1864 m. kovo 19 d.), kad vienuoliai pamatė nebeturį ostijų. Viena vienuolių turėjo tešlos receptą, bet nebuvo formelių. Damijonas rado išeitį: pasiūlė panaudoti batų tepalo dėžutės dangtelį. Ostijos iškepė puikios, nepaisant keisto poskonio.
Puota krikštytojui
Atvykęs Damijonas dirbo įvairiose parapijose, jam puikiai sekėsi: vien pirmaisiais metais pakrikštijo 167 naujus katalikus (vėlesniais metais, patyręs, kaip greitai nauji krikščionys grįžta prie senų įpročių, greitį sumažino), pats statė vieną koplyčią po kitos, patyrė išbandymų.
Kartą havajietis Damijono paklausė, kur jo namai. Šis parodė savo arklį, mat visą laiką buvo kelyje. Tą dieną arkliu jis keliavo į kaimelį, kuriame laukė specialiai jam paruoštos vaišės: buvo poi (košė iš grūstų šaknų, duonos atitikmuo salyne) iki soties, šviežių moliuskų ir dubuo mėsos. Tos mėsos jis dėjosi kelis kartus, imdamas maistą dviem pirštais, kaip vietiniai kanakai. Dubeniui ištuštėjus, šeimininkas atnešė likutį – virto šuns galvą! Šunienos mėsos puota buvo spąstai. Jei kunigas pasibjaurėjęs pabėgs, gali ir negrįžti miestelin. Greitai sumetė, kad namuose, Tremelo, yra valgęs arklienos, o juk arklys yra jo namas ir jo draugas… Tad plačiai nusišypsojo ir padėkojo vietiniams, kurie tuojau pat nusprendė, kad kunigas – truputį kanakas, saviškis, tad gali ir toliau juos mokyti.
Taip 1864–1873 m. jis darbavosi skirtingose salose. Statė koplyčias, taisė bažnyčių uraganų nuneštus stogus, remontavo jas po dažnų žemės drebėjimų. Sugriuvus varpinei, Mišių kviesdavo pūsdamas jūros kriauklę panašiai kaip kadaise jo motina – karvės ragą.
Kalėjimas rojuje: beviltiški
Havajų salyne, kai 1778 m. ten atvyko pirmieji baltieji, vietinių, kanakų, suskaičiuota trys šimtai tūkstančių sielų. 1853 m. jų buvo likę septyniasdešimt tūkstančių. Žmones pjovė raupsai. Liga plito taip greitai, kad buvo nuspręsta ligonius atskirti nuo sveikųjų. Molokų saloje tam reikalui buvo puikios sąlygos: šiaurinėje pusėje pusiasalį nuo likusios salos skyrė 600 metrų aukščio uola, o likusius krantus plakė jūra, ypač banguojanti ir pavojinga. Natūralus kalėjimas, iš kurio niekur nepabėgsi.
Saloje buvo pastatyta Šv. Filomenos, beviltiškų atvejų globėjos, bažnyčia. Tačiau nebuvo kunigo.
Gyvenimas saloje panėšėjo į pragaro prieangį: ligonius ir užkrėstuosius atplukdydavo laivu narvuose ir paleisdavo valtelėmis iki kranto. Atveždavo mėsos, miltų, žvejybos įrankių ir viskas. Saloje siautė girtuoklystė, paleistuvystė, mirusiuosius tiesiog sumesdavo į bendrą duobę kaip gyvulius. Sergantieji katalikai reikalavo kunigo.
Ir Damijonas pasisiūlė keliauti į salą. Išlydėdamas į Honolulu vyskupas jam pažada, kad reikės darbuotis tik raupsuotųjų bažnyčioje, o likusią salos dalį, kur taip pat kelios parapijos, aplankyti kokį kartą per mėnesį. Prigraso žūtbūt saugotis užkrato: atsisakyti bendros pypkės, nesisėsti prie bendro stalo, neimti pirštais maisto iš to paties dubens, nejoti ant užkrėstojo balno ir nenakvoti pasmerktųjų nameliuose. Visi žino, kad tų trijų mėnesių, kuriuos jis turės praleisti tarp raupsuotųjų, užtenka, kad užsikrėstum.
Mirties sandėliukas
1873 m. gegužės 10 d. su vyskupu atplaukia į salą. Vyskupas tik laikys Mišias ir grįš atgal, bet Damijonas mato, kaip jis spaudžia raupsuotojo ranką, kaip palenkia galvą, kad lengviau būtų užkabintas raupsuotom rankom pintas gėlių vainikas ir kaip sėdasi ant raupsuotojo arklio, nes nėra kitos išeities.
Damijonas bando įsidėmėti būsimų parapijiečių veidus, bet dėl ligos jie visi „liūtaveidžiai“, paburkusiom kaktom, deformuotom ausim ir skudurais apraišiotom atrofuotom galūnėm. Bažnyčia sprogsta nuo tikinčiųjų. Baisus karštis ir dusinanti pūvančios mėsos smarvė. Dėl ligos visi smarkiai seilėjasi, todėl krenkščia, kosėja ir spjaudosi ant grindų. Dalinti Komuniją tikra kalvarija, nes kaskart – žaizdoti liežuviai, reikia stengtis slėpti pasibjaurėjimą.
Jaunuolis Zeferinas gieda krištoliniu angelo balsu. Liga sustabdo brendimą, tad jo balsas nemutavęs. Jaunuolis gieda, vos laikydamasis ant kojų, kurių žaizdose rangosi kirmėlės.
Po Mišių vyskupas, liepęs Damijonui pirmąsias naktis, kol bus suręstas jam namelis, miegoti lauke, po pandano medžiu, išvyksta.
Kitą dieną Damijonui aprodoma ligoninė. Pastatas naujas, langai atidaryti, bet pūvančios mėsos dvokas, grindys slidžios nuo išmatų ir vėmalų, nors ir valomos kartą per dieną, bet tiek per mažai: „Utėlės, niežai – štai su kuo kaunamės“, – aiškina anglas, buvęs mediko padėjėjas, dabar taip pat raupsuotasis.
Parodo kalėjimą: dvi celės su mažais langučiais, kur uždaromi vagys, žudikai ir bepročiai – jie miršta po kelių dienų, uždusę nuo dvoko. Lieka dar vienas pastatas. Jo link karutį su skudurais stūmė darbuotojas, užsirišęs veidą raiščiu. Kojos spyriu atidaręs duris, išvertė karutį: inkščiantis skudurų gniužulas ant grindų. „Mirties vieta, vengti“, – paaiškino susigėdęs anglas. „Lankytis kuo dažniau“, – pagalvoja Damijonas.
Trys mazgai
Vien tik turtingieji raupsuotieji laidojami karstuose. Kiti – pagal „trijų mazgų sistemą“: duobkasiai įvyniodavo kūną į mirusiojo paklodę ir surišdavo ties galva, ties kojomis, per vidurį, per virves perkišdavo pagalį ir nunešdavo į kapines. Kadangi labai sunku iškasti duobę sustingusioje ugnikalnių lavoje, išrausiama apvali duobelė, į kurią sugrūdamas sulenktas kūnas. Jei duobė nepakankamai gili, per naktį kūnus išknis laukinės kiaulės.
Zeferinui, visai neseniai giedojusiam bažnyčioje, tik šešiolika metų, bet jis atrodo kaip senis ir, nepaisant Damijono prieštaravimų, yra perkeliamas į mirties celę. Guli ant žemės, nes lovų nėra net ligoninėje. Verkti nebegali, tik inkščia, nori mamytės, nori namo. Damijonas ieško bent plotelio be žaizdų, kad galėtų suteikti paskutinį patepimą. Spazmas ir iš po antklodės trukteli kirminų ėdamos kojos, Damijonas instinktyviai atšoktų, bet mirštančio vaiko akyse tiek skausmo, kad kunigas susilaiko ir, nepaisydamas vyskupo perspėjimų, glosto nežaizdotą kaklo plotelį, kol jaunuolis miršta misionieriaus glėbyje.
Mes, raupsuotieji
Dar vėliau Damijonas atplaukia į Honolulu, prašo trijų šimtų drabužių komplektų raupsuotiesiems, juos gauna, bet negauna leidimo išsilaipinti. Damijonas aiškina, kad kaip katalikų kunigas privalo bent kartą per mėnesį atlikti išpažintį, bet jam paaiškinama, kad jis keliauja be leidimo, leidimo nebus. Jei dabar jis grįš į Molokus, daugiau niekada negalės grįžti į Honolulu, tokia taisyklė.
Grįžęs į Molokus, savo pamokslą pradeda žodžiais „mes, raupsuotieji“. Visi nustebę, nes jis atrodo sveikas. Jis ir yra sveikas, tik labai įsižeidęs. Po Mišių atsisėda prie rūkorių ir kartu su jais rūko tą pačią pypkę. Apsilanko kiekviename namelyje ir pirštais kabina poi košę iš bendro dubens.
Kartą, kai laivas atplukdo karves (tos pririšamos valties šonuose ir taip nutempiamos į salą), Damijonas šoka į atgal grįžtančią valtelę ir, lietaus plakamas, maldauja laivu atplaukusio seno kunigo Modesto, kad tas išklausytų išpažinties bent iš valties: laivo kapitonas atsisako net trumpam į laivą įsileisti žmogų iš raupsuotųjų salos, neleidžia ir bent trumpam išlipti kunigui, tad Damijonas prašo išpažinties prancūziškai, gal nieks tos kalbos nesupras, jam reikia, – ir taip lietaus ir bangų plakamoje valtelėje misionierius rėkia savo išpažintį laive stovinčiam kunigui, aplinkui aplipus smalsiems bendrakeleiviams.
(Catharijneconvent) muziejus
Žiniasklaidos jėga ir neviltis
Orams vėstant, mirčių saloje daugėja. Spalį miršta po tris žmones kasdien. Tėvams laiškuose Damijonas nieko gąsdinančio nepasakoja, bet broliui Pamfilijui išsilieja. Apie tai, kad kartais, klausydamas sergančiųjų, kurių žaizdose raitosi kirmėlės, jis norėtų užsikimšti nosį. Apie tai, kad aštuoniems šimtams ligonių saloje nėra gydytojo, bet tai nesvarbu, nes bet koks mokslas čia bejėgis. Apie tai, kaip jis kas savaitę laidoja mažiausiai po penkis parapijiečius.
Tėvo Damijono biografija – beveik 400 puslapių, net labai norėdama nesugebėčiau jos suspausti į vieną straipsnį. Jis gauna padėjėją, bet su juo niaujasi, o kai brolis Pamfilijus išspausdina vieną jo laiškų vokiškame misionierių žurnale ir tą straipsnį persispausdina kone pusė pasaulio, užverda tikra pekla. Vyriausybė kaltina Damijoną, kad jis įsivaizdina, kad nori pasipinigauti (mat padaugėja piniginių aukų net ne iš katalikų konfesijų), jis kaltinamas tuokiantis raupsuotuosius mirštančiuosius, kurie galbūt tebeturi gyvus sveikus sutuoktinius laisvėje, į salą atsiunčiami vienas gydytojas po kito, kurie vis išranda naujų (neveiksmingų) gydymo būdų (juokingiausias pasiūlymas – žaizdas tepti šunų mėšlu, maišytu su melasa ir pan.).
Prašyk ir negausi
Kartą įvyksta baisi tragedija: laivas, atplukdęs naujus raupsuotuosius, per audrą nesugeba nuleisti jiems plukdyti valtelių ir, užuot kaip įprastai grįžęs į Honolulu, kapitonas nusprendžia žmones tiesiog išmesti per bortą. Dvidešimt vietiniai raupsuotieji iš vandens ištraukia, bet du nuskęsta, vienas jų miršta ant Damijono rankų.
Damijonas įkuria prieglaudą našlaičiams, mat vaikai be tėvų paliekami likimo valiai ir juos atakuoja pedofilai, o mergaitės verčiamos parsidavinėti. Jis prašo, kad valdžia atsiųstų vienuolių mergaitėms gelbėti, bet vienuolės vis neatvyksta. Keletą kartų Damijonas turi pats amputuoti ligonių galūnes tiesiog pjūklu. Japonų gydytojo žolelių vonios, jei jose mirksi bent du kartus per dieną, yra efektyvios, bet Damijonas prašo ir neišprašo tiek vonių, kiek reikėtų ligoniams, be to, dėl lavos paviršiaus, dėl audrų ir žemės drebėjimų sunku įrengti vandentiekio vamzdžius.
Savo keturiasdešimt penktąjį gimtadienį Damijonas praleidžia (jau kito ir kitokio) vyskupo kabinete, apžiūrinėjamas privataus gydytojo, ir staiga supranta, kad yra klausinėjamas ne tiek dėl galimų raupsų požymių, kiek dėl sifilio, nes dauguma gydytojų vis dar yra įsitikinę, kad raupsai – tik ketvirta sifilio stadija, tad jei esi raupsuotasis, vadinasi, pats kaltas, nes gyvenai palaidą gyvenimą. Damijonas, tai supratęs, įsiunta, nes visad griežtai laikęsis skaistumo įžadų, net palei akis šmirinėjant pusnuogėms havajietėms, nors apsiverk iš nuoskaudos ir pykčio.
Pabaigos pradžia
1884 m. pabaigoje jau senokai skaudamą koją jis prausdamasis nusipliko verdančiu vandeniu, nes nejaučia karščio. Odos nejautrumas – pirmas raupsų požymis. Tėvas Damijonas – raupsuotasis. Dabar jau iš tikrųjų.
1886 m. jis, pažeisdamas visus draudimus, atvyksta į Honolulu. Niekas jam neištiesia rankos. Vyras raudonu veidu, nusėtu raupsais, išdidėjusios ausys kabo iki pečių, karščiuojančios akys, nukritę antakiai ir žaizdotos rankos. Jam leidžiama trumpam prisėsti ant senos kėdės, kurią po to iš karto sudegins. Vien tik vienuolė Marijana (šiuo metu jau palaimintoji) sako: „Atsiųskite jį mums, mes juo pasirūpinsime. Nežeiskite jo, nieks nesupras, kiek jis iškentėjo.“ (Niekas nieko niekur nesiunčia.)
1887 m. rudenį dar du šimtai sergančiųjų atplukdomi į salą. Damijonas turi padėjėją – Dutoną, kadaise protestantą, karininką, girtuoklį ir dar nežinia ko prisidirbusį, bet atsivertusį katalikybėn ir sumaniusį savo nuodėmes išpirkti darbu su raupsuotaisiais, jis pasivadina taip pat – Juozapu. Dar vėliau, 1888 m. spalį, atvyksta ir kunigas Konrardas (Conrardy), kuriuo valdžia dėl įvairių priežasčių nepatenkinta, bet jis daug dirba. Deja, nuo jo atvykimo per tris savaites dėl gripo komplikacijų miršta devyniasdešimt raupsuotųjų.
Spalvos ir stebuklai
Lapkritį Damijonas, aukodamas Mišias, apalpsta per pakylėjimą. Nors atsigauna, bet tai pabaigos pradžia. O tada pagaliau, pagaliau atvyksta tiek metų lauktos vienuolės. Damijonas prašo jų pasirūpinti našlaitėmis mergaitėmis ir neapleisti našlaičių berniukų (jų jis turi apie aštuoniasdešimt).
Vienuolėms nepatinka bažnyčia, kurią Damijonas išdažęs itin rėksmingomis spalvomis (jis teisinasi, kad raupsuotieji neįžiūri švelnių atspalvių, kad jiems reikia kuo ryškesnių dažų, bet vienuolėms tai nepatinka. Priedo, jos liepia pastatyti naują bažnyčią arčiau jų būstinės. Taip pat joms netinka, kad saloje maišosi vyrai ir moterys. Tai ką, sumūryti sieną tarp vyrų ir moterų, net jei tarp jų yra ir susituokusių, kad tik vienuolėms būtų patogu?
Nuotaiką praskaidrina pagaliau į salą atvykęs britų tapytojas Edvardas Klifordas (Edward Clifford). Jo atvežtos dovanos netelpa valtelėse, todėl dėžes reikia išpakuoti ir iš laivo gabenti dalimis. Kaip ligoniai džiaugiasi vargonėliais, kurie patys groja keliasdešimt skirtingų melodijų, ir stebuklinga lempa, po kuria šviečia spalvoti paveikslai! Klifordas nutapo keletą Damijono portretų. Damijonas juose savęs neatpažįsta: kaip liga jį pakeitė. Juk saloje jie neturi veidrodžių, iš kur jam žinoti?
Vien tik savo rankomis jis didžiavosi, nes nykštys ir smilius, kuriais visą kunigystės gyvenimą laikė ostiją, buvo visiškai nepažeisti raupsų.
(Jokio) amžino poilsio
1889 m. kovo 30 d. Konrardas kviečia gydytoją, nes Damijono temperatūra pakilusi iki keturiasdešimties, pulsas – 96, tačiau ligonis džiūgauja. Žaizdos ant jo rankų užsitraukusios ir pajuodavusios. Tai artėjančios mirties požymis: Damijonas, palaidojęs tiek raupsuotųjų, puikiai tai žino.
1889 m. balandžio 15-ąją, Didįjį Pirmadienį, aštuntą ryto, Damijonas iškeliavo pas Viešpatį. Vienuolė Leopoldina, pamačiusi, kad nuo mirusio veido dingo visi raupsai, šaukė, kad tai stebuklas, bet kiti ją nuramino – tai labai dažnas atvejis.
Karstą nešė aštuoni raupsuotieji: britai, airiai, lenkas ir amerikiečiai. Duobė buvo iškasta po pandano medžiu, po kuriuo Damijonas nakvojo vos atvykęs į salą ir po kuriuo kadaise buvo palaidojęs mažutę trimetę raupsuotąją, kuri bijojo tamsos ir kuriai pažadėjo, kad bus su ja ir nuo tos tamsos saugos.
Duobę užpylė storu cemento sluoksniu, kad jokia laukinė kiaulė nė nebandytų išknisti palaikų.
Bjauriausia, kad ir po Damijono mirties kiaulės nerimo, tik ne laukiniai gyvuliai, o lojantys žmonės. Tačiau Damijonas ir po mirties turėjo užtarėjų, kurių vienas garsiausių – Robertas Luisas Stivensonas (Robert Luis Stevenson), daktaro Džekilo ir misterio Haido istorijos autorius, narčiai spaudoje kovęsis už niekinamą Damijono garbę.
Kelionė namo ir trys popiežiai
1936 m. Tėvo Damijono kūnas buvo ekshumuotas ir pargabentas į Belgiją. Karstas iš pradžių nuplukdytas į Honolulu katedrą, vėliau – į San Franciską, kur taip pat vyko Mišios jo garbei. Panamoje, kai karstą perkėlinėjo iš amerikiečių laivo į belgų, šis įkrito į vandenį. Galų gale palaikus perlaidojo Luveno bažnyčios kriptoje (išskyrus Damijono ranką, kurią grąžino į Havajus).
1967 m. 33 000 raupsuotųjų, būdami pačių įvairiausių religijų, pasirašo peticiją prašydami popiežiaus Pauliaus VI, kad tėvas Damijonas būtų beatifikuotas.
1984 m. gegužės 7 d. Motina Teresė rašo popiežiui Jonui Pauliui II laišką, kuriame pasakoja, kaip jos seserys dirba tarp tūkstančių raupsuotųjų Indijoje, Jemene, Etiopijoje ir Tanzanijoje. Steigia mobilias ligonines ir reabilitacijos centrus. „Mums reikia šventojo, kuris mus vestų ir saugotų. Tėvas Damijonas gali būti šiuo šventuoju.“
1995 m. birželio 4 d. popiežius Jonas Paulius II beatifikuoja Tėvą Damijoną.
2009 m. vasario 21 d. popiežius Benediktas XVI praneša, kad spalio 11 d. tėvas Damijonas bus kanonizuotas.
Jo šventė, skirtingai nei įprasta šventiesiems, švenčiama ne jo mirties dieną, o dieną, kai jis išsilaipino Molokų saloje – gegužės 10-ąją.
Parašykite jiems sveikatos
Šiais laikais, jei raupsai aptinkami pačios pirminės stadijos, ligonis visiškai išgydomas. Tačiau atokiose vargingose vietovėse raupsuotieji vis dar laikomi užkerėtais ir išmetami iš kaimo kaip ir XIX amžiuje. Pradėti gydyti pasveiksta, tačiau invalidumas lieka. Organizacija „Action Damien“ visoje Belgijoje kasmet savaitę per metus renka aukas, pardavinėdama keturspalvius rašiklius. (Gal todėl, kad Damijonas saloje parašė tūkstančius laiškų?) Ir bažnyčiose sutiktos močiutės, ir vyresni kunigai man yra pasakoję, kaip vaikystėje rinko aukas Damijono fondui. Mano dukra yra tuos rašiklius pardavinėjusi. Yra belgų, kurie nežino šv. Damijono (nors apklausose jis išrinktas antru garsiausiu belgu per visą belgų istoriją), tačiau rašiklius žino visi – jie labai kokybiški. Šiais laikais Damijono fondo surinkti pinigai skiriami ne tik raupsų, bet ir tuberkuliozės, ir leišmaniozės gydymui. Iš antros „Didžiausio iš belgų“ rinkimo vietos šv. Damijono išstumtas dviratininkas Edis Merksas (Eddy Merckxs) jau du kartus dirbo „Action Damien“ ambasadoriumi.
Šaltiniai
Hilde Eynikel. Le Père Damien. 1999 m. Éditions Racine.
Un étrange bonheur. Lettres du père Damien lépreux (1885–1889). Foi Vivante. Témoins. Les éditions su cerf. Paris. 1994 m.
Damien. Le miracle continue. Rik Van Puymbroeck. Traduction et interviews: Stéphane Steyt. Éditions Altiora Averbode, 2009 m.
Rolf Fechter. Raupsuotųjų kunigas. Tėvo Damijono de Veusterio istorija. Iš vokiečių kalbos vertė kun. Viktoras Šaulys MIC. 1938 m. / 2023 m., Tradere.
Filmas „Molokai: The Story Of Father Damien“. Paul Cox. 1999 m.
Šv. Damijono kapas: Chapelle Saint Antoine, Pater Damiaanplein, B-3000 Leuven.
Šv. Damijono gimtieji namai ir muziejus: Pater Damiaanstraat 37, B-3120 Tremelo.
