„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Pastaraisiais metais vis dažniau ir atviriau kalbame apie priklausomybės ligas. Daugiausiai dėmesio skiriame priklausomiems žmonėms, bet priklausomybė sužeidžia ne tik vartojantį asmenį – ji palieka sunkiai gyjančių žaizdų ir aplinkiniams, ypač artimiausiems. Viename iš „Kelionės“ numerių jau rašėme apie Al-anon – priklausomų asmenų artimųjų savipagalbos judėjimą, o šiandien kviečiame susipažinti su SAV – suaugusių alkoholikų vaikų patirtimi ir jų sveikimo keliu.
SAV draugija vienija ne tik alkoholizmo paliestoje šeimoje užaugusius asmenis, bet ir visus disfunkcinėse šeimose augusius žmones. Analizuodami savo dabartį galime atpažinti, kaip stipriai šeimose susiformavę įgūdžiai ir elgesio modeliai veikia mus šiandien. „Mes nesiekiame smerkti, savęs gailėtis ar pasiteisinti, – norime sveikti, keistis ir keisti požiūrį, bendravimo būdą, pasirinkimus“, – sako sveikstantys SAV nariai. Išties, patirtų traumų, augant netobulose šeimose, pripažinimas veda ne į namiškių kaltinimą ar savęs gailestį, o į vidinius pokyčius ir susitaikymą su savimi, savo patirtimi ir atnaujintą santykį su Dievu ir artimaisiais.
„Nutylimoje temoje“ pateikiamas liudijimas apie sveikimo kelionę ir SAV yra anoniminis, nes anonimiškumas – vienas iš pamatinių savipagalbos grupių principų. Jo laikymasis ne tik suteikia reikalingą saugią erdvę gijimui, bet ir apsaugo artimuosius nuo papildomo skausmo, sulaukiant komentarų ir neprašytų patarimų. Žinia, kuri perteikiama liudijant, yra svarbesnė nei sveikstančio asmens pristatymas.
Kun. Kęstutis Dvareckas
Mumyse augs gebėjimas dalytis artumu
(iš SAV draugijos knygos)
Kai manęs paprašė parašyti apie savo patirtį SAV draugijoje (Suaugę alkoholizmo paveiktos / disfunkcinės šeimos vaikai), viduje susitraukiau. Iš karto ėmiau galvoti apie kitus, kurie galėtų imtis šios temos. Nė minties nebuvo, kad rašysiu pati. Kodėl norėjau pabėgti? Nes esu tikra „SAV“ – suaugęs disfunkcinės šeimos vaikas, kuriam ilgą laiką galiojo nerašytos taisyklės „nejausk, nekalbėk, nepasitikėk“. Jausti, būti matomai, girdimai ir pasitikėti man vis dar yra kiekvienos dienos tikslas ir iššūkis. Dėkui Dievui, tai darau ne viena, o kartu su auginančia bendruomene.
Po kiek laiko nurimau ir nutariau pradėti rašyti. Kodėl? Ėmiausi šios temos kaip veiksmo, liudijančio mano sveikimą ir augantį pasitikėjimą. Turiu ką papasakoti, bet augimo disfunkcinėje šeimoje patirtis ir jos pasekmės yra tokios plačios ir gilios, kad po pirmų painių mėginimų ėmiau jausti nerimą, ar tikrai pajėgsiu parašyti šį tekstą. Kad padėčiau sau ir pasakojimas būtų nuoseklesnis, rėmiausi pažadu iš SAV literatūros: „Mumyse augs gebėjimas dalytis artumu“. Šis pažadas man yra kaip prilaikanti gija išskleisti savo patirtį.
***
Ilgą laiką maniau, kad tai, ką patyriau vaikystėje, ir buvo artumas. Augau, kaip man atrodė, išlaikydama labai artimą santykį su mama. Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau dar visai maža. Su tėčiu beveik nebendravom, o kai buvau paauglė, jis nusižudė.
Mama nevartojo alkoholio, bet savo nerimastingumą slėpė po darboholizmu, perdėtu kontroliavimu, dėmesio siekimu. Jos gyvenimas buvo sunkus. Mama – pokario vaikas, jai ypač trūko rūpesčio, užuojautos, meilės. Kaip dabar suprantu, dėl to ji siekė, kad būčiau susitelkusi į ją. Tapau „gelbėtoja“ ir kartu nematomu vaiku – stebėdavau mamą, mėgindavau atspėti, kokios ji nuotaikos, ir stengdavausi daryti tai, ko jai tuo metu reikėjo.
Dažniausiai mamai reikėdavo, kad būčiau nematoma, negirdima ir ja žavėčiausi. Mano išsakytos mintys, jausmai ir poreikiai ją tik suerzindavo. Buvau gėdinama, nuvertinama, kaltinama. Bausdavo už menką nepaklusimą – ilgai moralizuodavo, kad ją išdaviau. Buvo ir fizinių bausmių.
Per šią patirtį išsiugdžiau tuo metu man, kaip vaikui, saugų buvimo būdą – neturėti poreikių, jausmų, nuomonės. Nuostatą, kad su viskuo turiu susitvarkyti pati ir neišsiduoti, kad kažko nežinau, neprašyti pagalbos. O vienintelis mano išmoktas kelias spręsti konfliktus – jų nematyti ir dar labiau save apleisti. Galėdavau lengvai paaukoti savo interesus, laiką, jėgas, nes taip saugu. Juk tai nieko nekainuoja.
Dabar galiu įvardinti, kad santykis su mama buvo ne artumas, o susiliejimas, priklausomas ryšys, kuriame buvau kito žmogaus tęsinys. Neturėjau atskiros tapatybės, ribų, neaugau kaip asmuo.
***
Vis tik vaikystėje išmoktos nuostatos ir elgesys suaugusio žmogaus gyvenime kurį laiką visai neblogai „veikė“. Palaikydama artimus santykius toliau prisitaikydavau, buvau paslaugi, vengiau konfliktų, klaidingai tikėdamasi, kad kiti pasirūpins mano poreikiais. Mokiausi, dirbau, tekėjau, gimdžiau vaikus, skyriausi. Mama visą laiką gyveno kartu. Jos buvimas šalia priminė kovinės parengties budėjimą nuolatinės įtampos prisodrintoje aplinkoje, panašiai kaip karo lauke.
Kai apsigyvenau atskirai, pamačiau tiesą – nemokėjau gyventi taikos sąlygomis, nepažinojau savęs, nesuvokiau, kas esu, neturėjau reikiamų socialinių įgūdžių. Buvimas vienai su savimi kėlė nerimą ir siaubą. Juk mokėjau tik reaguoti, prisitaikyti prie kitų žmonių poreikių.
Taip prieš devynerius metus atėjau į SAV grupę. Tai buvo lyg paskutinė instancija, nes daugiau neturėjau kur eiti. Visi geri dalykai, kuriuos iki to laiko buvau išmėginusi: psichoterapija, dvasinės, religinės praktikos, bendruomenės, savanorystė, programos ir kitos veiklos – padėdavo, bet poveikis būdavo trumpalaikis. Jaučiau neviltį dėl atsivėrusios vidinės tuštumos.
SAV siūlė savitą sveikimo būdą – 12 žingsnių kelią, kuriame reikėjo pripažinti problemą, priimti prielaidą, kad yra stipresnė už mane jėga, inventorizuoti vaikystės patirtis ir jų sąsajas su dabartiniu gyvenimu, prašyti pagalbos, keisti elgesį, stiprinti ryšį su Aukštesniąja Jėga ir perduoti žinią kitam kenčiančiam suaugusiam vaikui.
***
Tiesą sakant, tėvų elgesio analizavimas, kurį apima sveikimo kelias, buvo paskutinis dalykas, kurio būčiau norėjusi imtis. Tiesiog vaikščiojau į susirinkimus, kurie turėjo aiškią saugią struktūrą, klausiau pasidalinimų.
Programa siūlo eiti 12 žingsnių ne vienam, bet kartu su žmogumi, jau nuėjusiu šią kelionę. Taip ir padariau – susiradau globėją. Visgi įveikti šį kelią pavyko ne iš karto. Gal dėl to, kad artėjau prie savo patirties su griežta, negailestinga nuostata save greitai pakeisti, pataisyti. O tai nevyko. Atsitraukdavau nuo žingsniavimo, bet ir toliau lankiau susirinkimus. Ilgainiui pasikeitė mano santykis su savimi – jaučiau, kad į savo patirtį jau galiu žvelgti ne kaip negailestinga teisėja, bet vis labiau kaip neutrali stebėtoja.
Pirmus du kartus renkantis globėją dar teturėjau tokį menką santykį su savimi, kad galėjau kliautis tik kitų nuomone. Su pasirinkta trečiąja globėja nuėjome visą 12 žingsnių kelią. Tai buvo sunki, bet labai vertinga kelionė.
Kassavaitinių susitikimų su globėja metu dalinausi savo patirtimi, atsakymais į užduočių klausimus. Dažnai mano balsas pritildavo dėl vidinės įtampos, gėdos, „užlūžusių“ minčių rūko, tačiau bendrakeleivė į viską reaguodavo ramiai. Kartais ir ji pasidalindavo savąja patirtimi. Ko gero, pirmą kartą gyvenime su kitu žmogumi aš užmezgiau pasitikėjimu grįstą santykį. Už atvirumą manęs nebaudė, negėdino, neatstūmė.
Ši Kelionė truko daugiau nei metus. Rašymas, kalbėjimas apie save augino vidinį pasitikėjimą, kad būti matoma, girdima yra saugu.
Be to, pradėjau kurti naują santykį su savimi. Man tapo svarbu, ką jaučiu, galvoju, ko noriu. Atsirado įprotis atsigręžti į save. Kitų grupės narių ir globėjos priėmimas augino savo pačios vidinio priėmimo rezervuarą.
Pasikeitė ir mano santykis su Dievu. Iki atėjimo į SAV buvau iki galo neįsisąmoninusi, kiek daug senasis dievas turėjo savybių, būdingų mano tėvams. Mano suvoktas dievas buvo kontroliuojantis, abejingas, apleidžiantis. Buvo neįmanoma jam įtikti. Jis negailestingai teisė ir baudė už kiekvieną prasižengimą, nors dažniausiai buvo užsiėmęs „pasaulio gelbėjimu“ ir nelabai nutuokė apie mano egzistavimą. Grupėse gauta patirtis man kalbėjo apie kitokio Dievo egzistavimą: to, kuris yra esantis, prieinamas, priimantis, pastovus, patikimas, su kuriuo galiu kurti artimą santykį.
***
Didžiąją mano gyvenimo dalį artumas buvo tarsi atviras kvietimas būti vėl ir vėl įskaudintai. Nesąmoningai užsivėriau, kad apginčiau save ir nuslopinau natūralų artimumo poreikį. Tai saugojo mane nuo kankinančio skausmo ir daugybės nepatenkintų poreikių.
Sveikimas reikalauja tapti savo pačios mylinčiais tėvais. Tik tada galiu tikėtis pradėti jausti ir išreikšti visą vidinį skausmą. Imu pasitikėti šiais mylinčiais tėvais, kad jie man vadovaus, kada ir kur dalintis artumu. Mano vidinis artimumas pereina į išorinį, ir taip tampu vis vientisesnė.
Pasikeitė ir mano santykis su mama. Klampinantį susiliejimą iš pradžių pakeitė atsiribojimo etapas. Dabar šį santykį kuriu iš naujo, neišduodama savęs ir atsisakiusi vaikiškų iliuzijų, kad galiu pakeisti kitą žmogų. Patyriau, kad šeimos dinamika yra galinga jėga, kur gali vėl ir vėl atgaivinti vaikystėje išmoktus vaidmenis, kad ir kiek išmanyčiau patį veikimo mechanizmą. Žinojimo nepakanka.
SAV yra ta kita stipri jėga, apsauganti mane nuo įsitraukimo į senuosius elgesio modelius. Šios programos išskirtinumas yra palaikanti bendrakeleivių bendruomenė, kuri suteikia jėgų ir pasitikėjimo tolesnei kelionei.
***
Artumą su savimi kiekvieną dieną kuriu per poreikių tenkinimą, dienoraščio rašymą, meditaciją. Kasdien iš naujo einu į santykį su Dievu. Skiriu dėmesio ir laiko tam, kad atpažinčiau ir įsivardinčiau savo jausmus. Dalindamasi jais, galiu kurti autentiškus santykius. Renkuosi apsupti save žmonėmis, kurių nebijau.
Artimumas – tai sąžiningi pokalbiai, drąsa išreikšti savo nuomonę. Augantis gebėjimas dalintis artumu skatina prašyti pagalbos, išsakyti abejones, brėžti ir ginti savo ribas. Jaučiu kasdien vis labiau prisipildanti pasirinkimo laisvės. Dabar jau turiu kuo pasidalinti su kitais.
Viršelis – Morta Difartaitė „Pumpurėlis“, fragmentas, 2023 m.
