„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti. Yra dalykų, kurie amžini. Mėgstame juos vadinti vertybėmis, bet tiksliau būtų – principai, pagal kuriuos gyveno mūsų promotės ir kurie nesikeičia.
Grįžo kartą baba iš laidotuvių baisiai nusiminusi. Kelias dienas tylėjo. Prislinkau paklausti, kas gi dar nutiko. Juk mirties mano baba nebijojo. Ji vis atsidusdavo: „Tas liežuvis.“
Po kelių savaičių pagaliau papasakojo. Grįžo į gimtąjį kaimą palaidoti dar gan jaunos moters, babos vaikystės draugo Juozuko pačios. Prieš vesdamas Juozas ilgai senberniavo, nors turėjo gražų namą, gyvulių ir žemės šmotelį. Mat nuo jaunystės buvęs tykus ir mažakalbis, nors nagingas. Kelios kaimo merginos paleido antį, kad Juozuko namas užkeiktas, o patsai šeimininkas apsėstas. Tai kitos jo šalinosi, o ir jis pats piršlių neieškojo.
Kai į kaimą atvažiavo jauna mokytoja Ona, Juozui buvo jau apie keturiasdešimt metų. Mergina buvo labai daili. Kaimo jaunuoliai sukosi aplinkui, pyko, kad ana su jais nei į kalbas, nei pašokti. Merginos ir jaunos moterys ją gerbė, nes buvo mokyta, bet draugauti nė nemėgino. Teko Juozui tvarkyti stogą to namo, kur Ona gavo kambarį gyvenimui. Sutaisė stogą, aplopė ir grindis.
Pletkais Ona netikėjo. Po pusmečio abu apsiženijo. Sulaukė sūnaus. Gražiai gyveno. Bet apsirgo Onos mama, gyvenusi didesniame mieste. Ona vis važiuodavo, palikusi Juozą su vaiku kaime. Kelis metus taip vargo, bet motulės parsivežti pas save nepavyko. Tuo metu dar dukrelė gimė, vargo su kūdikiu ir motina. Taip ir važinėjo Ona. Baigia penktadienį pamokas ir į kelionę.
Sykį grįžo namo, o vyras jai nė žodžio nebeprataria. Vaikšto tylėdamas, nei pačios, nei dukros lyg nemato. Tikrai it apsėstas. Taip ir pasiliko.
Pasimirė Onos motina, užaugo vaikai. Juozas ir Ona gyveno kaimyniškai, viens kitam padėjo. Tada pasiligojo ir pati Ona. Pasimirė greitai. Per laidotuves Juozukas įgėrė ir išliejo babai širdį: esą jam kaimynas sakęs, kad Ona mieste kitą vyrą turėjusi. Kad ir dukrą parsivežė iš ten.
Mano baba – moteris rami. Pagailėjo seno draugo, kuris senberniaudamas taip nieko ir neišmoko apie pavydžius žmonių liežuvius.
Viršelis – Edvard Munch „Pavydas“, 1907 m., Wikimedia Commons.