„Jei Antaną reiktų apibūdinti vienu žodžiu, jis būtų „geranoriškumas“, – juntamas visose jo veiklose, gyvenimo būde ir svajonėse. Kai prieš daugiau nei 16 metų sutikau šį žmogų savo, kaip anuomet maniau, neišsprendžiamose ir neperžengiamose problemų klampynėse, man labiausiai įstrigo ir palietė jo nuoširdumas ir pastabumas. Drąsa juoktis iš savęs ir nuogas atvirumas leido pačiam nustoti panikuoti ir atviriau pažvelgti į savo išgyvenimus“, – sako kun. Kęstutis Dvareckas, kviesdamas skaitytojus į susitikimą su priklausomybių ligų specialistu Antanu Balsiu (g. 1952). Jis, gimęs ir gyvenęs Amerikoje, atgavus Nepriklausomybę atvyko į Lietuvą ir likusį gyvenimą skyrė tarnystei priklausomiems asmenims, padėdamas kitiems kilti iš savo pragarų ir tamsybių, kurie ir jį patį buvo užgriuvę.
Sunki vaikystė, traumuojamos patirtys Bažnyčioje ir kelionė į atleidimą, tarnyba kariuomenėje, pelningas verslas, atvedęs į dvasinį bankrotą, priklausomybės maitinamas noras mirti ir sveikimo kelionė, besidriekianti abipus Atlanto galiausiai, kitiems atiduotas gyvenimas ir šimtai Antanui dėkingų žmonių – keli šio viltimi alsuojančio pokalbio momentai.
Antanai, gimėte ir augote Amerikoje, bet abu Jūsų tėveliai – lietuviai. Kaip klostėsi Jūsų šeimos istorija?
Mano istorija prasidėjo Vokietijoje – ten, pabėgėlių stovykloje, kurį laiką praleido mano tėvai. Tėvas buvo garvežio mašinistas. Karo metais, kai vokiečiai pralaimėjo rusams, tėvo priešams, jis nebegalėjo likti Lietuvoje, tad pasitraukė į Vokietiją. Nors užaugo Kudirkos Naumiestyje, atrodo, kad jis savo dvasia buvo daugiau vokietis negu lietuvis. Tėvai, seneliai buvo kilę iš Kudirkos Naumiesčio ir, tą svarbu paminėti pasakojant savo istoriją, – visi jie buvo alkoholikai.
Kaip Jūsų tėvai atsidūrė Amerikoje?
Liūdnoka jų istorija. Tais laikais, jeigu neturėjai pinigų atvykti į Ameriką, reikėjo rasti rėmėją, kuris sumokėtų už tavo kelionę. Tėvo rėmėjas buvo vienas ūkininkas Mičigane, turėjęs pieno ūkį. Dėl to tėvas turėjo sudaryti sutartį ir pažadėti, kad dvejus metus bus to ūkininko vergas.
O praėjus vos šešiems mėnesiams po mano gimimo motina mirė nuo vėžio. Tėvą užgriuvo didžiulis įsipareigojimas atsiskaityti už mamos gydymo išlaidas – juk jie kaip imigrantai neturėjo jokio sveikatos draudimo. Dėl to nemažai metų skurdome.
Po mamos mirties patekau į globos namus. Gyvenau ten iki pusšeštų metų ir, kai jau galėjau eiti į mokyklą, grįžau pas tėvą. Vyresnysis mano brolis buvo likęs su tėvu, o sesuo taip pat pateko į globos namus.
Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas grįžus pas savuosius?
Apsigyvenome Detroite, kur gyveno ir daugiau lietuvių. Dauguma jų dirbo Chrysler inžinerijos bendrovėje. Atsidūrėme labai prastame meksikiečių rajone, nusikaltėlių irštvoje, kur nusikaltimas keitė nusikaltimą. Teko daug muštis, daug bėgti… (Juokiasi.) Nuo pat pirmos klasės – kova už būvį.
Lankėme katalikišką Šventojo Išganytojo mokyk-lą – baisi vieta. Viena vertus, mokiniai buvo gana laukiniai, kita vertus, ir vienuolės, kurios rūpinosi mokykla, dirbo mokytojomis, mums buvo žiaurios.
Dabar mokytojams draudžiama mušti vaikus, o tuo metu tai buvo skatinama. Jeigu gavai į kailį mokykloje ir grįžęs papasakodavai tėvui, gaudavai darkart, nes „vienuolė nesugebėjo tavęs kaip reikiant prilupti“.
Šioje mokykloje buvo ir nemažai kunigų nusikaltėlių.
Kalbate apie seksualinę prievartą?
Taip. Daugelis mūsų buvome patarnautojai – klapčiukai – bažnyčioje, tad patyrėme prievartą ir mokyk-loje, ir bažnyčioje. Dabar, kalbant apie tą laikotarpį, dvasininkams iškelta daugybė baudžiamųjų bylų. Vien Detroito arkivyskupijoje – apie 40 tūkstančių.
Po šių patirčių man iki šiol sunku priimti tam tikrus dalykus, susijusius su Bažnyčia. Dabar mano vaikai dalyvauja katalikiškoje veikloje, ruošiasi sak-ra-mentams. Protas sako, kad dabar viskas kitaip, o jausmai, veikiami trauminių patirčių, kalba ką kita…
Patyrėt žiaurų elgesį, prievartą ir neturėjote kam pasiskųsti – tėvui negalit, draugams – irgi ne. Turbūt jautėtės labai vienišas ir nelaimingas?
Taigi niekam nepasakysi, nepasiskųsi. O jei apie tokį Bažnyčios tarnų elgesį sužinodavo arkivyskupas, tiesiog perkeldavo tą kunigą į kitą parapiją.
Kai man buvo trylika, tėvas vedė lietuvę našlę, tada persikėlėm į šiek tiek geresnį rajoną. Vėl pradėjau lankyti katalikišką mokyklą, laimei, tokio smurto ir prievartos čia nebuvo.
O kaip su tomis traumomis gyventi? Kaip jas išsilaižyti, kaip pasveikti, kur gauti jėgų?
Ilgą laiką skausmą laikiau savyje, buvau jį tartum užblokavęs. Galiausiai susirgau depresija ir gydžiausi karo veteranų ligoninėje. Pradėjau vartoti antidepresantus, bet jų poveikis man buvo atvirkštinis. Dariausi vis agresyvesnis. Vėl kreipiausi į ligoninę. Tuomet skyrė lankyti pykčio valdymo grupės susitikimus. Nuėjau. Ten buvo trys kiti dalyviai ir psichologas. Jis sako: „Kad galėtume dirbti grupėje, turi būti bent penki dalyviai.“ Išsiskirstėme. Kitą savaitę susirinkom keturiese, tad susitikimą vėl atšaukė. Kai trečią savaitę nutiko tas pats, nebesusilaikiau ir pradėjau smaugti pykčio valdymo grupės psichologą (juokiasi). Ačiū Dievui, atėjo toks milžinas, uždėjo man ranką ant peties ir sako: „Neverta.“ Atvyko karo policija ir mane išlydėjo iš kabineto – stovėjimo aikštelėje jau laukė automobilis su švyturėliais.
Laimei, viena ligoninės darbuotoja pro atviras savo kabineto duris stebėjo tą situaciją. Ji sužinojo mano telefono numerį, paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau lankyti privačių psichologo konsultacijų. Taip pradėjau lankytis pas psichologą, su kuriuo kas savaitę susitikdavom šešerius metus. Susitikimų metu ėmė kilti su traumomis susiję atsiminimai – lig tol viską buvau užblokavęs. Taip pamažu vadavausi iš pykčio.
Liguistai reaguodavau ir į tikinčius žmones. Džiaugiuosi, kad psichologas padėjo suprasti mano reakcijas, paaiškino tai, ką tik nujausdavau. Dabar vis dar tęsiasi susitaikymo procesas su Bažnyčia, su dvasininkais. Gal dėl to dabar mano kaimynė – sesuo vienuolė (juokiasi.)
Paminėjote karo veteranų ligoninę. Kaip tapote karo veteranu? Kariavote?
Būdamas 16-os palikau tėvų namus. Baigiau mokyklą, pradėjau mokytis universitete, drauge dirbau, kad išsilaikyčiau.
1969–1970 metais vyko Vietnamo karas. Buvau hipis ir protestavau prieš karą. Tuo metu buvo privaloma vos sulaukus 18 metų registruotis dėl šaukimo į kariuomenę, bet aš to nedariau. Praėjus metams nuėjau pas priverstinių šaukimų patarėją universitete ir jis man pasakė: „Nueik, užsiregistruok ir gausi atleidimą nuo tarnybos dėl studijų.“ Kvailai padariau – jo paklausiau, užsiregistravau ir… po keturių dienų gavau registruotą laišką, kuriame buvo parašyta, kad turiu prisistatyti kaip šauktinis.
Detroitas visai šalia Kanados sienos, tad turėjau galimybę pabėgti. Daug kas tais laikais bėgo į Kanadą, o po dešimties metų buvo paskelbta amnestija ir visi galėjo grįžti. Tačiau tada to mes negalėjom žinoti. Taigi nutariau pamėginti eiti į armiją – o gal nepakliūsiu į Vietnamą. Taip ir nutiko – kone dvejus metus tarnavau NATO oro bazėje Vokietijoje.
Tarnybos metu buvote sužeistas?
Taip, karo veteranu tapau viena ausimi beveik apkurtęs. Tarnaujant NATO oro bazėje valdėm ant tankų montuojamas patrankas, su kuriomis išvažiuodavom ir stovėdavom prie pakilimo tako. Keletą kartų per metus reikdavo praktikuotis šaudyti. Ta sistema kainavo daugiau nei milijoną, bet… ausų kištukų nebuvo (juokiasi). Tad į ausis kišdavom nuorūkas… Be to, oro bazėje kylant milžiniškiems naikintuvams „fantomams“ nuo garso net dantys barškėdavo. Taigi viena ausimi apkurtau, be to, jau penkiasdešimt metų nuolat girdžiu čirškimą ausyse, bet… už tai kas mėnesį gaunu 180 dolerių kompensaciją (juokiasi).
Tačiau baisiausia, kad būtent armijoje pradėjau klimpti į alkoholizmą. Alkoholio vartojimas čia buvo labai skatinamas. Turėjome tokias korteles, su kuriomis per mėnesį už savikainą galėjome nusipirkti po keturis galonus stipriųjų gėrimų. Galonas – beveik keturi litrai. Be to, Vokietijoje visi rūkydavo hašišą, kuris būdavo atskraidinamas amerikietiškais naikintuvais. Daug kas iš mūsų pardavinėjo tą hašišą vokiečiams. Tad galėjom svaigintis dieną naktį…
Jei neužtekdavo tų keturių galonų alkoholio, kiekvienoje karinėje bazėje būdavo klubų, kur bokalas alaus kainavo 5 centus, o kokteilis – 10 centų. Galėjai gerti kiek nori, tik buvo privaloma pasirodyti tarnyboje. Armija girdė visus, bet ne visi tam pasidavė. Vis dėlto tokie kaip aš, kurie jau turėjom polinkį į priklausomybes, rimtai įklimpom. Vienas didžiausių mūsų kartos veteranų sveikatos sutrikimų – priklausomybių ligos.
Minėjote apie polinkį į priklausomybes. Ar jį paveldėjote iš savo tėvo?
Priklausomi asmenys sako, kad alkoholizmas – genetiškai paveldima liga, bet gydytojai mediciniškai negali patvirtinti šio teiginio. Tačiau pastebima, kad alkoholikai dažniausiai kilę iš šeimų, kuriose patyrė daug traumų ir jas lėmė tėvų ar senelių alkoholizmas. Mano tėvas buvo alkoholikas smurtautojas, nes ir jo tėvas buvo alkoholikas smurtautojas.
Būdamas trylikos pirmą kartą išgėriau, ir nuo to laiko alkoholis man buvo kaip vaistas. Greičiausiai dėl įvairių traumų buvau labai užsidaręs, turėjau nevisavertiškumo kompleksą, bijojau bendrauti, kalbėti. Kai pirmąkart išgėriau, man tarsi atsivėrė pasaulis: atsirado drąsos, panelės tapo prieinamos. Pajutau, kad tapau tokiu žmogumi, kokiu norėjau būti.
Tačiau jausdavau, kad išgėręs pažeisdavau savo moralinę sistemą, nors ji jau buvo gerokai išklibinta. Apsimesdavau, kad man tai nesvarbu, nors viduje kažkas tarsi kirbėdavo. Taip pamažu prarandi savigarbą…
Po dešimties metų vartojimo linksmybė dingo, bet vis vijausi iliuziją manydamas, kad šįkart bus kaip anksčiau. Tačiau liga progresuoja.
Grįžęs iš armijos, regis, vis giliau klimpote į priklausomybę, bet Jūsų finansinė situacija buvo kuo puikiausia – tapote net restorano savininku. Kaip tai nutiko?
Daug kas sako, kad per gėrimą viską prarado, o aš… per gėrimą viską gavau (juokiasi). Kalbant apie materialinę gerovę paskutinę savo gėrimo dieną turbūt buvau pasiekęs aukščiausią tašką. Gerdamas be sąžinės graužimo kurį laiką turėjau kanapių ūkį ant svetimos žemės. Už tuos pinigus nusipirkau barą- restoraną, kuris tapo labai pelningas. Nusipirkau jį itin pigiai iš žmogaus, priklausomo nuo kokaino. Restoranas greitai tapo nepaprastai populiarus: metinė apyvarta buvo arti 5 milijonų dolerių. Taigi gyvenau labai turtingai ir skandalingai.
Alkoholiko svajonė – turėti savo barą!
Tiesa. Ir dar labai norėdavau pasirodyti, todėl turėjau įspūdingą aukso spalvos kadilaką. Vieną naktį nepajėgiau grįžti į namus, tad palikau jį priešais restoraną. Rytą žiūriu – priekinio lango stikle įstrigus plyta, o ant variklio dangčio lūpdažiu parašyta „Fuck you Tonny“ („Eik velniop, Toni“ – red. past.). Net negalėjau įsivaizduoti, kuri iš šimto galimų tai padarė… (Juokiasi.) Toks buvo mano gyvenimas. Tik tenkinau savo norus ir su niekuo nesiskaičiau. Tai liūdnai baigiasi. Dabar matau, kad turiu labai už daug ką atsiteisti. Dieve, duok, kad tam užtektų laiko.
Kas nutiko, kad staiga Jūsų gyvenimas ėmė ir apsivertė?
Būdamas 36-erių vieną rytą grįžau į protą. Nieko ypatingo nenutiko, tiesiog atėjo suvokimas, kad turiu viską, kas, galvojau, atneš man laimę, bet nebuvau nuveikęs nieko, kuo galėčiau didžiuotis. Tik savanaudiškai tenkinau savo norus. Tai – visiška tuštybė.
Sveikata buvo smarkiai pažeista: gėriau be saiko – kasdien po litrą ir daugiau stipriųjų gėrimų drauge vartodamas kokainą. Jis man niekuomet nepatiko, bet davė galimybę gerti dvigubai daugiau.
Alkoholis yra labai stiprus nuodas, tad mano kepenys, širdis, inkstai jau buvo smarkiai pažeisti. Supratau, kad ir taip man nedaug liko… Tuomet pastebėjau šautuvą kampe ir pagalvojau: „Viskas, keliauju.“ Buvau visiškai netikintis, bet gal prisiminęs matytus filmus pasakiau: „Dieve, padėk man.“
Paėmiau tą šautuvą, nuspaudžiau gaiduką, įsidėjau vamzdį į burną, spaudžiu, bet… nesispaudžia. Stebuklas! Tuomet supratau, kad gaidukas buvo atleistas, o aš jį užspaudžiau. Antrą kartą viską padariau teisingai. Vėl vamzdį į burną. Ir… ėmė skambėti telefonas. Skamba, skamba, o aš tą akimirką juk norėjau truputėlio ramybės… Pagriebiau ragelį ir sušukau: „Ko tu po velnių nori?!“
Skambino pažįstamas, kurį anksčiau samdydavau „išmušinėti“ skolas. Tai didžiulis armėnas mušikas: dviejų metrų aukščio, apie šimto kilogramų svorio, juodais plaukais ant viso kūno. Tiesą pasakius, truputį bijojau šio žmogaus, nes jis irgi alkoholikas ir ne visuomet buvo prognozuojamas. Nebuvau matęs jo kelerius metus.
Paklausė, ką veikiu. Aš jam ir sakau: „Ruošiuosi nusišauti, ir tu man trukdai.“ „Žinai, prieš kelerius metus aš pats panašiai jaučiausi. Gal galiu ateiti ir pasikalbėsim?“ Sutikau. Jam atskubėjus sužinojau, kad šis žmogus prieš trejus metus nustojo gerti. Sakė: „Jei sutinki daryti tai, ką patarsiu, galiu tau padėti.“ Buvau sutrikęs, tačiau švystelėjo kažkoks krislas vilties, dėl to sutikau.
Žinoma, vėliau gailėjausi, kad tai padariau (juokiasi). Jis taip prilipo prie manęs! Gyveno visai arti – už poros mylių. Kasdien atvažiuodavo pas mane ir tempte tempė į Anoniminių alkoholikų (trump. AA – red. past.) susirinkimus. Daugybę kartų nenorėjau važiuoti, mėgindavau išsisukinėti, bet jis tik pažiūrėdavo į mane piktai ir sakydavo: „Užsičiaupk ir lipk į mašiną.“
Prieš susirinkimus reikdavo virti kavą. Kai per susirinkimą paklausė, kas šią savaitę nori tai daryti, mano bičiulis ėmė ir pakėlė mano ranką. Kavą ruošdavau kone kiekvienoje grupėje – reikdavo ateiti valanda anksčiau ir dar likti po grupės susirinkimo susitvarkyti. Supratau, kad tie, kuriems labiausiai reikdavo susirinkimų, ir ateidavo net valanda anksčiau ar likdavo po to, tad galėjau su jais pabendrauti.
Pamažu supratau, kad atsidūriau gerose vėžėse.
Restoraną vis dar turėjau, tad pradėjau anoniminius alkoholikus priimti į darbą padavėjais, virėjais. Pamenu, anksčiau, kai į mano restoraną po netoliese vykusių susirinkimų grupė anoniminių alkoholikų ateidavo pavalgyti, aš sėdėdavau už baro ir iš jų tyčiodavausi… Neįtikėtina, bet vos po kelerių metų pusė restorano personalo buvo sveikstantys alkoholikai. Paskui savo verslą sėkmingai pardaviau, ir tai leido man daugybę metų savanoriauti.
Daugybę metų darbavotės ir savanoriavote priklausomų asmenų gydymosi centruose?
Kai galų gale sustojau gerti, penkerius metus savanoriavau Minesotos programoje. Gavau priklausomybių ligų specialisto diplomą.
Savanoriavau ir karo veteranų ligoninėje Amerikoje, kur buvo Priklausomybių ligų skyrius. Tada aš, tas baisusis armėnas ir kiti trys anoniminiai alkoholikai ten surengėm sekmadieninį susirinkimą „Sveikstantys veteranai“. Kviesdavom dalyvauti visus ligoninės pacientus, kaskart jų susirinkdavo apie 150. Penki ar šeši žmonės papasakodavo savo istorijas, dalindavosi, kaip pradėjo sveikti. Veteranų programoje per pacientų apklausas daug kas ėmė rašyti, kad tie susirinkimai buvo itin naudingi. Dėl to pagal mūsų susirinkimų modelį ligoninėje buvo sukurta programa ir pritaikyta dar šešiasdešimtyje kitų Amerikos karo veteranų ligoninių. Šis modelis gyvavo daugybę metų… Buvo gera būti to dalimi.
Kaip nutiko, kad atvykote gyventi ir dirbti į Lietuvą? Juk teko palikti visą ankstesnį gyvenimą…
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. atvykau į Lietuvą pasižiūrėti, iš kur kilę mano tėvai. Atskridęs susipažinau su pirmosios Lietuvoje AA grupės nariais, kurie tais laikais rinkosi narkologiniame centre (Respublikinis priklausomybės ligų centras – red. past.). Čia man ir pasiūlė darbą. Nors būsima alga nepadengė išlaidų, priėmiau šį pasiūlymą kaip nuotykį. Kitą dieną pranešiau, kad turiu grįžti į Ameriką susiruošti. 1994-ųjų sausį atvykau gyventi į Lietuvą.
Viską palikęs leidotės į naują gyvenimo etapą – juk posovietinė Lietuva buvo visai kitokia nei Amerika. Kokios patirtys lydėjo įsikūrimo čia pradžią?
Kai atvykau, prie Seimo dar buvo barikadų, betono stulpai prie Žvėryno tilto. Kartu daug jaudulio… Žinoma, ir baisoka. Nuo automobilio kas vakarą reikdavo nuimti valytuvus, kad jų nepavogtų.
Išsinuomojau butą senamiestyje. Vieną vakarą pro atvirus langus girdžiu šauksmus, pažiūriu pro langą: pacanas vidury gatvės muša seną moterį, bando atimti jos rankinuką, o ši nepaleidžia… Turėjau dujinį pistoletą, išbėgau laukan, šoviau į orą. Tas vaikinukas mėgino bėgti ir pasislėpė krūmuose, bet jo kojos matėsi (juokiasi). Pagrasinau jam pistoletu – nesuprato, kad netikras. Liepiau išlįsti, atsigulti ant žemės, kaimynai jau buvo iškvietę policiją. Po to įvykio pasikeitė vienas dalykas: kaimynai niekuomet nebeužstatė mano automobilio (juokiasi).
Laukinė Lietuva!
Tikrai. Bet buvo nuostabu matyti tą pokytį. Pavyzdžiui, kai veždavo šiukšles, dar nebūdavo konteinerių, visi eidavo su kibirais ir iškratydavo juos į šiukšlių vežimo mašiną. Aš buvau atsisiuntęs šiukšlių maišų iš Amerikos ir padėdavau šiukšles toje vietoje, kur sustodavo šiukšliavežė. Tai žmonės ateidavo, iškratydavo mano šiukšles ir pasiimdavo tą maišą… (Juokiasi.) Egzotika ant kiekvieno kampo!
Vis dėlto kyla klausimas, kas paskatino viską palikus keliauti į Lietuvą – juk gimėte ir visą laiką gyvenote Amerikoje. Iš kur tas patriotiškumas?
Vos prasiblaivęs pradėjau domėtis AA istorija. Kai atvykau, susitikau su pirmaisiais AA grupės nariais. Supratau, kad judėjimo pradžia čia kartojasi. Jaučiausi ką tik susitikęs su AA pradininku Bilu, tik jo vardas čia buvo Romas…
Labai įdomi Romo istorija. Sovietmečiu jis visaip mėgino nustoti gerti. Kartą kreipėsi į vieną psichiatrą, kuris pasakė girdėjęs, kad Amerikoje yra Anoniminiai alkoholikai, kurie daug kam padeda, ir reiktų parašyti jiems laišką. Buvo 1987-ieji. Jis parašė tą laišką lietuviškai. Tada sužinojo, kad už miesto gyvena sena vienuolė, buvusi anglų kalbos mokytoja, ir ja galima pasitikėti. Romas nuvežė laišką tai vienuolei, ši perskaitė ir pasakė: „Prieš penkerius metus pas mane iš Amerikos buvo atvykęs vienas kunigas ir paprašė išversti knygą, bet jos taip ir nepasiėmė.“ Ta knyga – „Anoniminiai alkoholikai“.
Romas tai priėmė kaip ženklą. Išverstą laišką išsiuntė į Ameriką adresu: „Anoniminiai alkoholikai, Niujorkas, Niujorkas“ (juokiasi). Po kiek laiko gavo atsakymą, kad keletas AA senbuvių ruošiasi vykti į Maskvą padėti alkoholio įkaitams, o pažiūrėję į žemėlapį suprato, jog Vilnius yra pakeliui, tad užsuks ir į jį. 1988-ųjų birželio 10 dieną jie atvyko į Lietuvą. Tai laikoma AA Lietuvoje pradžia, tuomet įvyko pirmasis grupės susirinkimas. 1992-aisiais supratau, kad galiu dalyvauti toje pradžioje, tai ir paskatino likti Lietuvoje.
Kokios veiklos ėmėtės Lietuvoje?
Septynerius ar aštuonerius metus tarnavau kaip savanoris Minesotos programoje, detoksikacijoje, Priklausomybės ligų centre. Vėliau čia įsidarbinau puse etato vien tam, kad galėčiau gauti sveikatos draudimą.
Minėtos programos padeda žmonėms suprasti, kad jie serga priklausomybe ir šią ligą reikia gydyti. Dažnai žmonės mano, kad užtenka tik nevartoti. Bet iš tiesų svarbu atrasti priežastis, dėl ko asmuo vartoja, ir gydyti vartojimo padarytą žalą. Mano patirtis sako, kad čia geriausiai pritaikoma 12-os žingsnių programa.
Didžiausias pasisekimas – kad galėjome prisidėti prie AA grupių steigimo visoje Lietuvoje. 1994 metais viena AA grupė buvo čia, Vilniuje, kita Kaune – ir viskas. Tad su Minesotos programos darbuotojais, atsiradus dviem ar trims pacientams iš kokio nors miestelio ar kaimelio, suorganizuodavome AA grupę iš Vilniaus ir vykdavom į tas vietas, pradėdavom ten steigiamuosius susirinkimus. Per labai trumpą laiką Lietuvoje atsirado daugybė AA grupių. Beveik visų jų branduoliai – iš Minesotos programos.
Džiugu ir tai, kad per labai trumpą laiką išvertėm ir išleidom labai daug AA literatūros. Lietuva šioje srityje buvo tikra rekordininkė. Mano darbas verčiant knygas buvo perduoti esmę, kas parašyta angliškai, kiti gabūs AA nariai, tarp jų buvo ir redaktorių, ir rašytojų, menininkų, paruošdavo tekstus ir maketus.
Norisi sugrįžti prie klausimo apie atleidimą: o kaip Jums pačiam pavyko atleisti visiems Jus nuskriaudusiems?
Anoniminių alkoholikų programa yra veiksmo programa. 12-a žingsnių sukurti taip, kad bet kuris žmogus galėtų pabusti savo dvasioje ir suprasti, kad pats nesi Dievas. Yra Aukštesnioji jėga, o tu kviečiamas tarnauti. Žingsniai padeda pašalinti kliūtis tarnystei: mano ydos, pyktis, pagieža, nuoskaudos ir neatleidimas trukdo man būti tinkamu tarnu.
Būtent per 12-os žingsnių programą sugebėjau atleisti visiems mane sužeidusiems, nors, tiesą pasakius, nesitikėjau, kad atleidimo kelionė truks taip ilgai. Ir dabar suprantu, kad šventas dangun neiškeliausiu… (Juokiasi.) Vis dar būna tų kirminėlių, kurie ima graužti, atsinaujina buvusios patirtys, prisiminimai. Tuomet iš naujo turiu atleisti.
Mano tėvas mirė nuo gėrimo. Kartą jis pasikvietė santechniką. Jį nugirdė. Pats kilo iš rūsio laiptais, nukrito, prasiskėlė galvą ir nukraujavo. Man buvo labai gaila, kad jis negavo antros progos. Nežinau, kodėl man ji buvo duota. Negaliu kaltinti ir senelio, greičiausiai prosenelis jį taip pat augino, mušė… Kai supranti, kodėl žmogus taip elgėsi, tampa lengviau atleisti.
Užuot skubėjęs daryti išvadas, nuteisti, dabar mėginu suprasti kitą žmogų, pažvelgti į aplinkybes, kurios jį veikia, suvokti, kodėl jis taip pasielgė. Taip gyvenant pamažu dingsta egoizmas ir narcisizmas, kuris klesti, kai galvoji tik apie save.
Jūsų gyvenimas tarsi padalintas į dvi dalis: viena gyvenant dėl savęs ir vedant save į pražūtį, kita – padedant kitiems ir dovanojant save.
Anksčiau sakydavau: gyvenimas neteisingas, juk aš toks nuskriaustas. Dabar galvoju: jei gyvenimas tikrai būtų teisingas, būčiau ištremtas į tamsiausią ir karščiausią pragaro kampą, bet aš gyvenu Antakalnyje (juokiasi). Šiandien galiu kvėpuoti daug lengviau, virš manęs jau nebekaba tas juodas debesis…
Antra mano gyvenimo dalis tarsi atsiteisimo laikas, kai bandau atitaisyti savo klaidas. Ir ši gyvenimo dalis daug įdomesnė! Man jau seniai nebesinori nusižudyti (juokiasi).
Buvau trisdešimt šešerių metų, kai nustojau gerti, dabar man septyniasdešimt dveji. Lygiai pusė gyvenimo! Pirmąją pusę gyvenau tik dėl savęs. Galvojau, kad laimė ir džiaugsmas ateina iš gavimo ir kaupimo. Galiausiai buvau viską sukaupęs ir net labai brangų dviejų vamzdžių šautuvą buvau įsikišęs į burną…
Lankydamasis pas anoniminius alkoholikus greitai supratau, kad gyvenimo esmė yra ne gauti, bet duoti, dėl to antrąją pusę gyvenimo praleidau atiduodamas. Galiu sakyti, kad tai pavyko – šiandien man likęs tik senas automobilis.
Gyvenu netoli didžiulių laidojimo namų ir dažnai sakau kitiems: „Niekad nesu matęs katafalko su priekaba – ten nieko negali pasiimti, išskyrus tai, ką atidavei kitiems.“ Davimą lydi jausmas, kad galėsi pasaulį palikti šiek tiek geresnį nei radai. Juk toks kiekvieno iš mūsų tikslas.
Dar vienas svarbus dalykas – dėkingumas. Kol gėriau, nežinojau, kas tai yra. Maniau, kad jeigu būsiu laimingas, būsiu ir dėkingas. Dabar žinau, kad yra atvirkščiai: jei esu dėkingas, esu laimingas. Laimė ateina, kai esi dėkingas.
Kalbino kun. Kęstutis Dvareckas ir Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelio autorius: Joris Žebrauskas, 2024.