„Kelionė“ 2023 m. Nr. 4 (28)
„Manęs klausia – ar nebijai, kad tave pradės kopijuoti? Jeigu mane kopijuos – ačiū, vadinasi, supranta, ką darau, ir galbūt galėsime bendradarbiauti. Šiukšlių turime tiek, kad jas perdirbant pakaks darbo visiems“, – sako „COMMUNE DIY dirbtuvių“ ir „SKATE HUB Vilnius“ įkūrėjas Simonas Sonkinas.
89 milijonai riedlentininkų visame pasaulyje. Aktyviai besivažinėjančiųjų riedlentės lūžta arba tampa nebetinkamomis važinėti vidutiniškai per mėnesį, profesionalų – per dieną. Riedlentės ašys tarnauja daugiausiai pusę metų. Drabužiai plyšta ir po pirmo kritimo. Geri batai dėl nuolatinio sąlyčio su švitriniu popieriumi dengta riedlente tarnauja apie mėnesį.
„Gamintojams tai labai patogu. Anksčiau riedlentės buvo undergroundas, niekam toks vartotojiškumas neatrodė įdomus. Bet dabar tai – oficialus ir labai populiarus sportas, užima penktą vietą pasaulio mastu. Prieš trejus metus jis buvo įtrauktas į Olimpines žaidynes, dėmesys auga ir greitai žmonės pradės mūsų klausti apie riedlenčių sportą. Juo labiau kad dėl riedlenčių gamybos nukertama didžioji dalis kanadietiškų klevų. Aš matau mūsų, riedlentininkų, sukuriamas problemas ir imuosi jas spręsti“, – sako Simonas, aprodydamas erdvę, buriančią apie 150 riedlentininkų bendruomenę Vilniuje.
Anksčiau čia buvo kineskopų gamyklos pramogų kompleksas aukšto rango darbininkams. Ten, kur kadais veikė „Vingio“ kino teatras, dabar riedlentėmis rampomis važinėjasi vaikai ir jaunuoliai. Tai pirmasis Lietuvoje ir labai retas Europoje riedlenčių parkas po stogu, skirtas tik riedlentininkams, ir riedlentininkų namai – SKATE HUB VILNIUS. Čia veikia riedlenčių mokykla CORE INDOOR VILNIUS, kur rengiamos individualios ir grupinės pamokos, glaudžiasi Lietuvos riedlenčių federacija, FULLY GHETTO 67 dizaino studija, BERNOT CAPS drabužių perdirbimo siuvykla ir Commune DIY riedlenčių medienos perdirbimo dirbtuvės.
Iš lūžusių riedlenčių kuria inovatyvią, eksliuzyvinę medžiagą
Riedlentės gaminamos iš kanadietiško lankstumu pasižyminčio klevo. Kanadoje išgaunama mediena dažniausiai siunčiama riedlenčių gamybai į Kiniją. O iš jos gaminiai pasklinda po visą pasaulį. „Įsivaizduokit, šis procesas užtrunka apie pusę metų, o mes riedlentę sulaužome per mėnesį ir – į šiukšliadėžę. Kanadietiško klevo Lietuvoje nenusipirksi, ką jau kalbėti apie tokią faneruotę. Todėl galiu sakyti, kad dirbu su visiškai ekskliuzyvine medžiaga, kuri čia niekada nesibaigia“, – sako Simonas.
Per mėnesį vidutiniškai perdirbama 200 lentų, iš jų Simonas pagal užsakymą gamina unikalias automobilių pavarų svirtis, vairus, ausines, trofėjus. Gamybos procese liekančias atraižas jis susmulkina ir iš drožlių spaudžia pasaulyje atitikmens neturinčią medžiagą, kurios panaudojimo galimybės neribotos. Perdirbimo dirbtuvėse riedlentės virsta medžio dulkių plokštėmis, šviestuvais ar reklaminiais stendais. Taip jų mediena yra perdirbama 100-tu procentų.
„Aš žinojau, kad niekada neturėsiu reikiamo biudžeto įrangai įsigyti, bet turiu rankas, galvą ir internetą, – juokiasi Simonas. – Apie riedlenčių perdirbimą niekur nėra parašyta, todėl turėjau pats sugalvoti, kaip tai padaryti. Žmonių akyse dažnai esu labiau menininkas, kuris daro mažus, gražius dalykėlius, bet mano misija daug didesnė. Noriu revoliucionuoti riedlenčių sportui būdingą vartotojiškumą ir pradėti masinį perdirbimą.“
Simonas sako, kad didžiausią pokytį galima kurti per daromus darbus. Pastarieji, beje, nelieka nepastebėti ir visuomenėje. Šiais metais Simonas buvo apdovanotas „Verslo genas 2023“, Atliekų Kultūros „Metų DĖK‘ui 2022“ ir pateko į finalą tvaraus verslo nominacijoje „Baltic Sustainability Awards 2021“, kuri kaip geroji praktika yra pripažinta Europos Komisijos.
Kelias į pokytį per edukavimą
Pasak Simono, sunku įsivaizduoti, kad greitai bus sukurta pakaitinė medžiaga iš klevo medienos gaminamoms riedlentėms. O jei ir bus, vargu ar riedlentininkai į jas iškeis tas, kurios buvo įprastai naudojamos pastaruosius 30 metų. Todėl kol kas pagrindinis kelias, keičiant požiūrį į riedlentininkų keliamą vartotojiškumo problemą, yra švietimas.
Pašnekovas nemažai dėmesio edukacijai skiria ir savo bendruomenėje. Pavyzdžiui, jis už atiduodamą lentą mainais suteikia nuolaidą riedlentei įsigyti arba galimybę už sutartą sumą įsigyti riedlenčių perdirbimo dirbtuvėse sukuriamų gaminių.
Atnešamos lentos ne visuomet yra sulaužytos, dažnai jos būna aptrintais kraštais. Tokios jau nėra tinkamos važinėtis įgudusiems riedlentininkams, bet dar puikiai gali praversti pradedantiesiems. „Jeigu sulūžta mažiuko lenta – jis man atiduoda tą visiškai ištaškytą, o aš jam – neblogą, kuria dar porą savaičių bus galima važinėtis. Jeigu tau reikia lentos – aš tau ją duosiu, tęsk važinėjimą. Taip išgyvendinome panaudotų lentų perpardavimą“, – sako jis.
Bendruomenė taip pat užsiima ir edukacijų Skate and Recycle rengimu moksleivių grupėms. Jų metu mokiniai turi galimybę ne tik išbandyti važiavimą su riedlente ir patirti, kaip sunku ją valdyti, bet ir susipažinti su riedlenčių kultūra, jų keliama vartotojiškumo problema. O įgytas žinias pritaikyti praktikoje – iš riedlenčių atraižų pasigaminti, pavyzdžiui, raktų pakabuką.
Mėgstamą veiklą paversti pragyvenimo šaltiniu
SKATE HUB VILNIUS bendraįkūrėjas sako, kad jam svarbu ne tik vystyti riedlenčių perdirbimo procesą, bet ir sukurti darbo vietų, kurios leistų jaunuoliams sieti ateitį su jų mėgstama veikla: „Norinčius išmokau naudotis staklėmis, parodau, kaip gaminti. Aišku, skamba gražiai, bet reikia laiko tai išmokti. Maždaug po 4–5 metų praktikos jie gali pagaminti tokio pat lygio gaminį, kokius gaminu aš. Panašiai užtrunka ir riedlentės įvaldymas, neįmanoma per metus įgusti ją gerai valdyti.“
Šiuo metu Simonui talkina du jaunuoliai, kurie dirbtuvėse darbuojasi jau šešerius metus – nuo tada, kai baigė mokyklą. Ne visi atranda save medienos perdirbimo srityje, kiti mieliau renkasi kurti savo iniciatyvas ir tam sudaromos galimybės.
Pavyzdžiui, šiuo metu bendruomenėje veikia ir siuvykla BERNOT CAPS, kur antram gyvenimui prikeliami rūbai – paverčiami į kepures ir kitus aksesuarus. Vienas jaunuolių užsiima spauda ant drabužių ir riedlenčių bei prekinio ženklo vystymu.
Itin didelis dėmesys – psichologinei būsenai
Pašnekovas pasakoja, kad niekada nesuprasi, ką reiškia būti riedlentininku, kol juo netapsi – išmokus važinėtis riedlente, gyvenimas kardinaliai pasikeičia: „Tai individualus sportas. Iš jo aš ir pats labai daug išmokau. Nukrentu – atsistoju. Nukrentu – vėl bandau. Taip pat ir gyvenime – aš adaptuojuosi, bandau vis naujus būdus, kad pasiekčiau savo tikslų. Tai skatina ir nugalėti baimes, kovoti su savimi – šokti ar nešokti? Daryti ar ne? Juolab kad žinai: jeigu iššokai ir išmesi lentą iš po kojų – krisi ir tau labai skaudės. Jeigu nusileisi sėkmingai – neskaudės. Todėl visada renkiesi rizikuoti nusileisti ir pasiekti savo tikslą.“
Visgi riedlentininkai dažnai turi iliuziją, kad taps pasaulyje pripažintais profesionaliais sportininkais, o baigus mokyklą tenka susidurti su realybe – rinktis studijas, pradėti dirbti, nebelieka galimybių užsiimti mėgstama veikla. „Juos ištinka pasimetimas. Didelė dalis visuomenės galvoja, kad suaugusieji, kurie važinėjasi riedlente, yra įstrigę vaikystėje – Lietuvoje vis dar esame nepripažįstami, niekam neįdomūs, o riedlenčių sportas vadinamas hobiu. Visuomenėje labai aiški skirtis: čia vaikystės reikalai, čia – suaugusiojo, o čia – senatvės, ir jų negalima maišyti. Aš tam priešinuosi, norėčiau kurti kitokį standartą. Todėl mes stengiamės, kad ir sulaukę pilnametystės riedlentininkai nemestų šio užsiėmimo, atrastų savo būdą važinėtis, išliktų riedlentininkų bendruomenės dalimi, galbūt šią veiklą paverstų ir pragyvenimo šaltiniu.“
„Man svarbu sukurti jaunuoliams užimtumą, nes aš esu praradęs savo kartą. Man – trisdešimt keveri, didelė dalis mano draugų riedlentininkų arba išprotėjo, arba nusižudė, arba metė šį sportą ir pamiršo, kad buvo su juo susiję. Tik dabar pasaulyje pradeda ryškėti ši problema. Kodėl mes esame rizikos viršūnėje? Nes nebijome skausmo, nebijome savęs skriausti. Tai – red flag [angl. raudona vėlėvėlė – red. past.]. Nieko čia tokio – šoki nuo tų dešimties laiptų, nukritai – atsistoji ir vėl varai. Per daugelį metų be jokios priežiūros ir kalbėjimosi tai dažnai nuveda iki depresijos“, – mintimis dalinasi Simonas.
Jis teigia daug laiko skiriantis pokalbiams su riedlenčių parke besilankančiais jaunuoliais: „Kalbamės apie viską – problemas, nuogąstavimus, viską aiškinamės. Norisi, kad jie jaustųsi suprasti. Vaikai guodžiasi, kad mama ar tėvas kažką pasakė, dažnai – kad neturi pinigų. Visada klausiu – jei turėsi pinigų, kažkas pasikeis? Bandome parodyti, kad nereikia užsifiksuoti ties tuo, ko neturi, bet džiaugtis tuo, ką turi. Svarbu išmokti pasidaryti tai, ko reikia, bet nesiekti žūtbūt uždirbti. Kitaip įsisuksi į užburtą ratą, kai tau visada bus mažai.“
Parengė Aušra Čebatoriūtė