„Kelionė“ 2022 m. Nr. I (21)
Tiesa dažnai tampa kliūtimi žmonių santykiuose.
Galbūt nuskambės keistai, tačiau tiesos problema slypi jos prigimtyje: tiesa negali pasikeisti, prisitaikyti prie aplinkybių. Skirtingai nuo melo – nes melas puikiai geba prisitaikyti ir maskuotis, priklausomai nuo to, ką jis liečia. „Tikslas pateisina priemones“ – štai melo esmė. Kiekvienais metais Amerikoje daugiau kaip 250 mln. dolerių yra išleidžiama reklamai. Bet visų šių pinigų ir pastangų tikslas – ne pateikti patikimą informaciją, o sustiprinti norą pirkti. Ir sąžiningumas čia labai retai ką nors lemia.
Štai ir mūsų gyvenimas kartais primena reklaminę kampaniją – mes stengiamės „parduoti“ patraukliausią savo gyvenimo įvaizdį. Ir koks skirtumas, kiek tai toli nuo tikrosios tiesos! Juk mums taip patogu gyventi mele, ypač tame, kurį pasirinkome patys.
Psichologijoje egzistuoja toks terminas – „apsimetėlio sindromas“. Tai būsena, kai žmogus jaučia, kad apsimeta kažkuo kitu. Šiandien taip jaučiasi labai daug pasaulio žmonių, nes melas ima viršų prieš tiesą. Ir jei Dievas yra Tiesa (kuo mes, krikščionys, tikime), tai melas – stabmeldystė, bandymas sugalvoti naują „tiesą“, svetimą Dievo tiesai. Iš esmės, tai bandymas būtį pakeisti nebūtimi, niekiu. Melas ir prievarta – du antžmogiškumo kulto stulpai, kuriais siekiama palaužti tai, kas negali būti palaužiama ir nepriklauso melui.
Dievas neprimeta mums savo valios. Jis mumis rūpinasi, bet nesmerkia. Jis kantrus.
Išėjimo knygoje yra neįtikėtinos eilutės, kurias jau seniai esu pamilęs: „Mozė pastatė ten aukurą ir praminė jį vardu „VIEŠPATS yra mano vėliava“. Jis tarė: „VIEŠPATS ima į ranką savo vėliavą. VIEŠPATS kovos su Amaleku per kartų kartas“ (Iš 17, 15–16). Šie žodžiai labai tiksliai nurodo, kaip Dievas veda mus į išgelbėjimą. Pasak apaštalo Pauliaus, skelbti nukryžiuotą Kristų – beprotybė. Juk mes tvirtiname, kad keliaujančio pamokslininko mirtis kažkur žemės pakraštyje tapo viso pasaulio istorijos kulminacija.
Ir būtent čia slypi tiesa.
Dievo Apvaizda, sauganti ir vadovaujanti viskam pasaulyje, veikia slapta – ją galima jausti, bet galima ir neatpažinti. Dievas neveikia prievarta. Jis neverčia mūsų tikėti.
Taip ir su tiesa: mes galime visą gyvenimą nugyventi tarp žiaurumo ir melo, tačiau tiesa neveidmainiauja, ji nekinta ir lieka ištikima – ji nuolatos mums siunčia slaptus ženklus. Ir tai – Dievo kantrybės ir gailestingumo ženklas mums. Jei mūsų žiaurumas ir melas galėtų paveikti tiesą, mes jau seniai pasaulį būtume pavertę pragaru.
Vaikystėje mūsų klausinėdavo: „Kuo norėsi būti, kai užaugsi?“, ir šis klausimas persekioja mus didžiąją gyvenimo dalį. Aplinka nuolatos reikalauja iš mūsų kažkuo „tapti“, tačiau neleidžia pažinti tiesos apie save pačius. Galbūt todėl, kad iš tiesos negalima užsidirbti?
Pažinti save ir suvokti tiesą apie save galima tik kantriai, įdėmiai ir atidžiai gilinantis į tikrąją mus supančio pasaulio prigimtį. Būtent tame, mano nuomone, ir slypi džiaugsmo ir dėkingumo šaltinis. Viskas, kas egzistuoja – dovana. Ne mes sukūrėme šį pasaulį. Jis mums buvo padovanotas. Dar didesnis džiaugsmas ateina, kai suvokiame, kad visa, duota Dievo – gėris, kaip gėris buvo ir Jo kryžius, teikiantis mums gyvybę.
Besivaikydami laimės, mes užpildome savo gyvenimą pramogomis ir kitomis chimeromis. Vis dėlto visa tai efemeriška, trumpalaikiška ir tik kursto mūsų norus tuščiais pažadais. Tačiau tiesa, egzistuojanti pasaulyje ir mumyse pačiuose, negali būti iš mūsų atimta. Atrasdami, atverdami tiesą, mes patiriame didį džiaugsmą ir nuostabą, juk tai, ko labiausiai reikia mūsų širdims, pasirodo, visai šalia – gyva ir tikra.
Mūsų fantazijos ir norai, net ir patys nuostabiausi, niekur nenuves. Ir naudingi bei reikalingi jie tik tiek, kiek jų fone matoma tai, ką sukūrė Dievas, – mūsų gyvenimą. Tai dovana. Džiaugsmas. Stebuklas.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Evgenios Levin nuotrauka