„Kelionė“ 2024 m. Nr. IV (28)
Parengė Agnė Žagrakalytė
Kol jums rašau, Lakeno Dievo Motinos (Notre Dame de Laeken) bažnyčios varpas ką tik išmušė dešimt vakaro dūžių. Bažnyčia taip arti, kad dekanas, gps‘e nusistatęs mūsų namų adresą, atvykęs ilgai sėdėjo automobilyje neišlipdamas, nes niekaip negalėjo patikėti, kad kelias nuo zakristijos iki lankomų parapijonių gali trukti dvi minutes (šviesoforai lėtina kelią).
Gyvenu Jozefo Kardeino (Joseph Cardijn) parapijoje. Jei į bažnyčią eisite nuo mano namų, jau ant šoninės sienos pamatysite iškaltus užrašus prancūzų ir nyderlandų kalbomis: „Čia palaidotas kardinolas Jozefas Kardeinas, JDK įkūrėjas“ (JOC – Jaunieji darbininkai krikščionys – prancūziškas trumpinys, KAJ – nyderlandiškai tas pat, o Stasys Šalkauskis juos vadina žosistais, tad straipsnyje juos taip ir vadinsime).
Man atrodo, šiek tiek suskubėjau. Šį vakarą papasakosiu istoriją, kurią šiais laikais gali būti sudėtinga ar nejauku suprasti. Tad pradedu pasakoti lėtai ir iš naujo.
Seniai seniai buvo laikai, kai į darbą kaip dideli eidavo penkiolikmečiai ir darbo diena trukdavo dvylika valandų. Tais laikais į darbą eidavo ir šešiamečiai – anglių kasyklose į siauriausius urvus tokie gali pralįsti gi. Tais laikais į darbą būdavo siunčiami ir penkiamečiai: jei esi anglių pardavėjas, įduodi vaikiukui maišelį su anglim, pasakai, kur nešti, ir neša angelėlis anglis nepažįstamai maloniai tetulei ar nebūtinai maloniam dėdulei į namus. Darbininkai, mažutėliai.
1882 m. lapkričio 13 d. Skarbeke (Schaerbeek) Henrio Kardeino (Henri Cardijn) ir Luizos Van Dalen (Louise Van Dalen) šeimoje gimė kūdikėlis, pakrikštytas Jozefo Leono (Joseph Leon) vardu. Vaikelio tėvas dirbo vežiku ir durininku, motina – virėja ir kambarine, abu tarnavo toje pačioje kiek geriau nei jie gyvenančioje šeimoje.
Vaikelis buvo toks silpnas, kad vos gimusį jį išsiuntė į Halės miestą, pas senelius iš tėvo pusės. Ten jis augo ir stiprėjo iki ketverių metų amžiaus, kol pas jį atvažiavo gyventi ir abu tėvai. Kardeinai Halėje įkūrė kavinę ir anglių krautuvėlę.
Tėvai (kaip visad) sunkiai dirba ir uždirba tiek, kad susispaudę gali sūnų išleisti į mažąją Mecheleno seminariją. Mat vaikas iškart po Pirmosios Komunijos pareiškia norįs būti kunigu.
Jozefui kiek? Dvylika ar jau penkiolika? Kai jis grįžta namo atostogų ir sutinka vaikystės draugus: „Mums sakė, kad tu seminaristas, čia pokštas?“ – klausia vaikėzai vaikėzo. „Ne, – sako Jozefas, – tai tiesa, aš būsiu kunigas.“ O tada tie vaikai… o tada tie vaikai, su kuriais Jozefas visai neseniai kartu mokėsi, dūko ir fotografavosi, teškia: „Vis dar tiki tomis nesąmonėmis? Aišku – gi nepervargsti toj savo seminarijoj su knygutėm, tai gali svaičioti, – va, jeigu kaip mes turėtum varžtus sukinėti, suprastum, kad tie visi stebuklai yra pasakos, neegzistuoja išvis, durniau.“
Jozefas mokosi, kai jie dirba – koks pasipūtimas. „Tas bažnyčios ir turčių duetas niekam jau akių nebeapdums“, – sako jie. „Viešpatie, – galvoja Jozefas išsigandęs, – gamyklų dūmuose Tavo paveikslas visai išsitrynė, padėk jį sugrąžinti.“ Jo bendraamžiai kartėlio pilni. Jie kalba (ir keikiasi), elgiasi (tabakas, alkoholis, dar kas norit) kaip darbininkai. Nes jie yra darbininkai.
Vaikystėje visi lankę krikščioniškas mokyklas, bet patekę į fabrikus, net devyni iš dešimties apleidžia religines praktikas.
1891 metų enciklika Rerum Novarum praktiškai neveikia.
Prie tėvo, tesulaukusio 53 metų, mirties patalo Jozefas galutinai apsisprendžia. Kardeinas nori būti darbininkų kunigu. Ypač – jaunų darbininkų. 1906 kardinolas Mersjė (Mercier) jį įšventina kunigu. Metus katalikiškame Luveno universitete jaunasis kunigas studijuoja politikos ir socialinius mokslus, vėliau mokytojauja. Gavęs stipendiją, keliauja po Angliją, Prancūziją, Italiją, Vokietiją ir stebi, kaip žmonės gyvena.
1912 m. balandį kardinolas Mersjė jį paskiria Lakeno Dievo Motinos parapijos vikaru. Radęs laisvą minutę, trisdešimtmetis vikaras vaikšto gatvėmis, gamyklų ir fabrikų kvartaluose, užeidinėja į namus, apsimetęs, kad ieško šeimos, išgalvota pavarde, landžioja po landynes, naršo palėpiausiose palėpėse, stebi, kaip žmonės gyvena, kalbasi su jais. Jaunojo sociologo tyrimų duomenys ne kokie. Žmonės gyvena labai labai blogai. Vikaras imasi telkti jaunimo grupeles.
Pradeda nuo kilmingų merginų, jos išsilavinusios ir turi laiko pamokyti nemokančias skaityti ar rašyti, ar atrodyti. Vėliau pas jį ateina Tonetas (Tonnet), jaunas darbininkas švariu kostiumu. Vikaras savo pagalbininkus vadina vidiniais apaštalais: „Darbininkų pasaulis nukrikščionėjo, bet jūs esate čia. Jei turite tikėjimą, mes užkariausime pasaulį!“
Parapijos buržua nepatenkinti, kad vikaras taip ugningai rėkauja ir taip lengvai paskui save jaunimą patraukia. „Tas kunigėlis Kardeinas, rodos, kaip reikiant nerimsta. Nepabijokim to žodžio, – sako jie, – šūkauja kaip revoliucionierius, reikia, kad jis kiek apsiramintų!“
Prie Toneto prisijungia Polis Garsetas (Paul Garcet) ir Džekas Mertas (Jacques Meert) – dar du labai stiprūs „apaštalai“.
1914 m. rugpjūtį vokiečių kariuomenė Belgijoje. Nauji rūpesčiai Lakene. Padėti kovojančių šeimoms, dalinti maistą, drabužius, kurą. 1915 m. rugpjūčio 10 d. kardinolas Mersjė Kardeiną paskiria socialinių krikščioniškų organizacijų Briuselyje dvasiniu vadovu.
Lapkričio 8 d. Šv. Gudulės katedroje kardinolas laiko Mišias už visus kare žuvusius. Minia žmonių. Kardeinui patikėta homilija. Pamoksle jis skaudžiai kalba apie Vokietijos agresiją, o kolaboruojančius belgus prilygina prostitucijai. Kviečia visus susitelkti ir padėti vieni kitiems.
1916 m. lapkričio 17 d. Jozefas Kardeinas Briuselio krikščionių sąjungos vardu paskelbia laišką, protestuodamas dėl Vokietijon prievarta vežamų darbininkų. Gruodžio 6 d., iškart po Mišių, okupantų kareivis Jozefą išgriebia iš zakristijos ir įgrūda Sen Žilio (Saint-Gilles) kalėjiman.
Vasario 7 d. Jozefui Kardeinui priteista 150 markių bauda ir 13 mėnesių kalėjimo. Jo motinai iš sielvarto pasimaišo protas. Tai didžiausias skausmas Lakeno vikarui. Kalėjime, kad pats neprarastų vilties, jis daug rašo. „Kalėjimo vienutė nėra tuščia: ji pripildyta idealų vizijų. Pakęsti kalėjimą padeda karštas troškimas vėl imtis kunigo pareigų. Grįžti prie darbų tūkstantį kartų labiau užsidegus.“
Jis palaiko ryšį su Lakene paliktomis jaunimo grupelėmis. Šimtai standžiai susuktų ir dvigubo dugno lagamine paslėptų puslapių keliauja iš kalėjimo ir atgal, kartu su kaliniui nešamu maistu, baltiniais, vaistais (jam astma).
Labiausiai J. Kardeinas tyrinėja Rerum Novarum tekstą, be to, būdamas vienas celėje, jis lėtai vėl perskaito visą Bibliją ir daugumą Karlo Markso darbų, be abejo, ir Kapitalą. (Abatas Basile Maes liudija Kardeiną sakius: „Karlas Marksas gimė žydu 1818 m. ir buvo krikščioniškai auklėtas. Marksui buvo 64 metai, kai aš gimiau. Jei būčiau gimęs 32 metais anksčiau, o Marksas 32 metais vėliau, jis būtų buvęs mano pirmasis žosistas“). „XX amžiaus pirmoji pusė matys gimstantį naują pasaulį. Šis gimimas neįmanomas be revoliucijų, be kovų, be susiskaidymų. Per daug susikaupė pykčio, per daug kančių kentėta, per daug neteisybių įvykdyta, per daug klaidų padaryta, kad naujoji tvarka nusistovėtų taikoje ir ramybėje“, – rašo Kardeinas.
1917 m. birželio 15 d., po 7 mėnesių kalėjimo, Jozefas gauna įtakingųjų užtarimą ir yra paleidžiamas, vėl dirba kunigo darbus, bet! Taip pat ir su jaunimo (daugiausia ten merginų) grupele dirba kaip šnipas sąjungininkų armijai, tad 1918 m. vėl areštuojamas ir karo tribunolo nuteisiamas. Dešimt metų sunkiųjų darbų kalėjimo! Vien tik karo pabaiga jį nuo to išvaduoja.
1919 m. gimsta Krikščionių liaudies partija. Jaunimas grįžta iš karo. Kardeinas įkvepia kurtis Jaunimo profsąjungą. Fernandas Tonetas, Polis Garsetas ir Džekas Mertas spiečia naujas grupeles visame Briuselyje ir Valonijoje. (Fernandas ir Polis Antrojo pasaulinio karo metu žus nacių koncentracijos stovykloje.)
1925 m., po Kardeino audiencijos pas popiežių Pijų XI, oficialiai įkuriama Jaunųjų darbininkų krikščionių organizacija. Balandžio 18 d. – pirmasis nacionalinis JDK (JOC) kongresas. Belgijos vyskupai organizaciją patvirtina, Jozefas Kardeinas tampa vyriausiuoju kapelionu. Spalį išleidžiamas pirmasis žosistų vadovas, nuo tada judėjimas plinta po Valoniją ir Briuselį, paskui ir Flandriją. 1927 m. organizacija jau Prancūzijoje. 1929 m. 15 000 žosistų vyksta į Romą. Popiežius Pijus XI juos sveikina vadindamas „vidaus misionieriais“.
1933 m. baisi bedarbystė. JDK organizuoja tarpusavio paramos grupeles. Šiltas maistas. Sprendimų paieška.
1935 m. JDK renkasi į tarptautinį kongresą, nes žosistai veikia jau 25 šalyse. Dešimtmečio kongrese Briuselyje Kardeinas kreipiasi į 80 000 jaunuolių minią.
O tada pasaulį vėl užgriūva karas. Žosistai gelbsti ir padeda visiems persekiojamiems: žydams, partizanams, komunistų sukilėliams. Vokiečių karo policija kunigo namuose randa kardinolo Van Roey laišką von Falkenhausenui ir įtaria jį platinant, tad birželio 11 d., 8:30 ryto pagrindinis JDK kapelionas vėl teisiamas ir vėl atsiduria Sen Žilio kalėjime.
Sąlygos nuo ankstesnių įkalinimų visai kitos. Milžiniško pasaulinio kūrinio kūrėjas celėje su keturiais kitais kaliniais. Laikomi pusbadžiu, kamuojami besikartojančių žarnyno uždegimų, visai celei – vienas dubenėlis ir vienas šaukštas, mėnesį su tais pačiais drabužiais. „Blogiausia naktį. Miegam ant žemės, visi keturi, ant plono šiaudų čiužinio, mano seniems liesiems kaulams per kieta“, – rašo Kardeinas. Pirmas dvi savaites tardomas septynis kartus, tarp tardymų grūdamas į tamsią belangę.
Kas dešimt dienų perkeliamas vis į kitą celę, kartu su vis naujais „kambariokais“: prancūzas pabėgėlis iš kalėjimo, Krikščionių mokyklos mokytojas vienuolis, vis išvedamas kankinti, du brakonieriai, du jauni sabotažu apkaltinti darbininkai, anglių vagis, verslininkas, policininkas, kavinės padavėjas…
Vieną rytą, kai Sen Žilio kalėjimas visiškai perpildytas, Kardeinas kartu su kitais penkiasdešimt kalinių perkeliamas į Foresto kalėjimą, ten celėje gauna jauną socialistą (būsimą garsų poetą ir baroną) Artūrą Olo (Arthur Haulot). Begalinės diskusijos, ką jie (kartu!) galės nuveikti po karo (kol Artūras perkeliamas į Dachau).
Foresto kalėjimas – dalinai moterų. Kalinėmis rūpinasi ateinančios vienuolės. Jos gali patekti į kiemą, į kurį išeina Kardeino celės langelis. Vienuolėms padedant, įrengiamas nelegalus paštas: virvele aukštyn žemyn po celes keliauja siuntiniai, tad Kardeinas turi laipioti link aukšto langelio, aklai tampydamas virvelę, ir visa tai dėl kitų kalinių, nuolat meldžiančių kalėjime draudžiamo tabako. „Belaipiodamas baigiu susiplėšyti sutaną“, – rašo jis. 1944 m. įvyksta stebuklas ir šitas per daug nepatogus kalinys gestapo paleidžiamas.
1945 m. jo šūkiai nejaukiai kažką primena. „Visų šalių jauni darbininkai, vienykitės į JDK!“ Jis pats sako: „Jeigu čia kalbėtų popiežius, jūs ir jį vadintumėt komunistu.“ Jaunimui patinka. Organizacija nesiliauja augusi: joje jau 90 000 narių. 1946 m. organizacija jau Šiaurės ir Lotynų Amerikoje.
1954 m. Simone Weil rašo: „JDK vienintelė rūpinosi paaugliais darbuotojais ir jų nelaime, tokios organizacijos buvimas yra bene vienintelis tikras ženklas, kad krikščionybė tarp mūsų nėra mirusi.“
1957 m. pasaulinis susitikimas Romoje – suvažiuoja 32 000 jaunųjų darbininkų krikščionių iš 92 šalių. 1958 m. lietuviškame „Aidų“ žurnale apie šį įvykį rašo: „Jie puikiai yra susipažinę su komunizmo grėsmės problemomis ir net Lietuvos padėtimi komunizmo junge. Buvo tikra staigmena, kad Italijos komunistų partija, paprastai įvairius kongresus išvadinusi vien kunigų suvarytų davatkų būriais, šį kongresą pasveikino (išlipinę mieste plakatus įvairiomis kalbomis), pareikšdama savo solidarumą su krikščionimis darbininkais. Vatikano organas „L’Osservatore Romano“ tokį Italijos kompartijos gestą pavadino veidmainyste ir priminė, kodėl kompartija nesidomėjo darbininkais (daugiausia jaunimu), kai jie Lenkijoje ir Vengrijoje reikalavo duonos ir laisvės – kodėl tada neklijavo plakatų lenkų ir vengrų kalbomis?“
Popiežius Pijus XII Kardeiną paskiria tarptautiniu kapelionu. Devyni pasaulio universitetai jį paskiria garbės daktaru filosofijos, socialinių mokslų, pedagogikos, tarptautinės teisės ir kitose srityse.
1965 m. Bombėjuje jis susitinka su popiežiumi Pauliumi VI, netrukus Jozefas Kardeinas paskiriamas kardinolu ir Tusuro tituliariniu vyskupu. Spauda jį vadina dirbančio jaunimo tėvu ir darbininkų kardinolu. Jis jau lankėsi visose Amerikose, Afrikos šalyse, Indijoje, Šri Lankoje, Filipinuose, Japonijoje, Artimuosiuose Rytuose, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, Honkonge, Taivane – daug kur ne kartą. Visur jį sveikina tų šalių žosistai. 84 metų amžiaus jis dar ruošiasi aplankyti Sovietus ir Kiniją, bet sustabdo liga.
1967 m. liepos 24 d. kardinolas Jozefas Kardeinas miršta Levene. Palaidojamas Lakeno Dievo Motinos bažnyčioje. Tai ypatinga garbė, nes jokie kiti kunigai čia nelaidoti. Bažnyčios rūsiuose laidojami Belgijos karaliai ir karalienės, princai ir princesės. (Bet darbininkų kardinolas – aukščiau už juos. Jo kapas pasiekiamas visiems, kas tik užeis į bažnyčią (gi karalių kapai galimi apžiūrėti tik kartą per mėnesį).
1985 m. gegužės 19 d. jo kapą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Jie buvo gana geri pažįstami – Karolis Voityla jaunystėje dirbo Belgijos chemijos gamykloje ir tikrai susidūrė su žosistais.
Kardinolas Josefas Kardeinas sakydavo: „Mano vyskupija – pasaulio dirbantis jaunimas!“ Jo darbo metodai – šūkyje „Matyti – Spręsti – Veikti“ (Voir – Juger – Agir). „Matyti“ – buvo nuolat renkamos anketos, apklausiamas dirbantis jaunimas. „Spręsti“ – organizuojami studijų rateliai, netgi namų ruošos ir maisto gaminimo kursai. „Veikti“ – įkuriamas profesinės orientacijos biuras, padedantis jauniems rasti darbą pagal jų sugebėjimus, siuntinėjami laiškai darbo inspektoriams su reikalavimais prailginti jaunuolių mokymosi metus, sumažinti darbo valandas, apsaugoti nuo naktinio darbo paauglius ir t. t.
Pradžia buvo maldos grupelės, giesmių mokymasis, o vėliau ir ekskursijos, koncertai, spektakliai, filmai, galerijų lankymas, paskaitos. Žosistai galiausiai turi net savo gydytojus ir sanatorijas. Žosistai skelbia, kad darbininkų mintys, žodžiai ir drabužiai turi būti švarūs. Jie turi savo uniformas ir vėliavas.
Dažni organizacijos plakatai: „Nei vergai, nei mašinos, bet vertingi žmonės“. Kardeino apaštalavimo formulė: „Ne žvejoti, tai bent pakeisti vandenį akvariume“. Darbininkai turi organizuotis, „jie patys, tarp jų pačių, dėl jų pačių“. Ir pats svarbiausias šūkis, spindintis bažnyčios sienoje prie jo kapo: „Jaunas darbininkas, jauna darbininkė verti daugiau nei viso pasaulio auksas“.
2014 m. pradėta Jozefo Kardeino beatifikacijos byla. Deja, būtent šiais metais žosistų organizacija Belgijoje pakeičia pavadinimą. Jie vis dar vadinasi žosistais, JOC – raidės lieka tos pačios, tačiau reiškia nebe Jaunuosius darbininkus krikščionis, o Jaunuosius organizuotus kovotojus. Iš pavadinimo dingo darbininkai ir dingo krikščionybė. Žosistai belgai dabar kovoja prieš bedarbystę, benamystę, rasismą, homofobiją, klimato kaitą: organizuojamos stovyklos, debatai, koncertai, mugės ir konferencijos, bet Bažnyčios Belgijos žosistų veiklose nebėra.
Šaltiniai
Joseph Cardijn digital library josephcardijn.com;
J2Jeunes, Nr. 6, 1965 m. vasario 11 d. Guy Hempay, Robert Rogot, Le Cardinal Cardijn; Marguerite Fiever, Jacques Meert. Cardijn. Vie Ouvriere, 1978;
Cardijn, Marx et Mater et Magistra. Basile Maes, 2009;
Ona Tijūnėlienė. Dvasios jaunatvė – kiekvieno kataliko siektinas tikslas: Stasio Šalkauskio „jaunuomenės ir gyvosios dvasios“ interpretacija. Soter, 2003;
Jaunieji krikščionys darbininkai. Dr. J. Sav. Aidai, 1958 m. birželis.