„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (27)
Dalinamės tekstu, parengtu pagal teologo dr. Valdo Mackelos (1972–2017) paskaitą, 2011 m. skaitytą Paštuvos basosioms karmelitėms. Kalbėdamas V. Mackela daugiausiai rėmėsi Piero Pisarro, parašiusio knygą „Malonumų sodas. Pojūčiai ir dvasingumas“ („Il giardino delle delizie. Sensi e spiritualità“), įžvalgomis (2005 m. dienraštyje Bernardinai.lt pagal šio autoriaus tekstus lietuvių kalba buvo publikuotas straipsnių ciklas „Pojūčiai ir dvasingumas“).
Šiame straipsnyje esame kviečiami pažvelgti į kūną ir mūsų santykį su juo, pojūčius, daugiausiai dėmesio skiriant klausai: klausymuisi ir girdėjimui, be kurių neįmanomas dialogas.
Sąjungininkas ir priešas
Senovės graikai labai griežtai skyrė kūną ir sielą, o krikščionybei svarbu sujungti, atstatyti pirminę sielos ir kūno vienybę. Krikščioniškas kelias yra vidurio kelias, pusiausvyra tarp dviejų kraštutinumų: vienas jų – kūno išaukštinimas, kitas – panieka kūnui. Kūno nereikia nei niekinti, nei pernelyg aukštinti.
Kristaus kūnas tuo pačiu metu yra ir paniekintas, ir išaukštintas. Jėzus apie savo kančią ir mirtį kalba kaip apie pašlovinimą. Galima sakyti, kad net fizine prasme kryžiuojant žmogus yra išaukštinimas. Iš to, kad prisikėlęs Kristus rodo savo žaizdas, taip pat matyti, kad Jo kūnas yra pašlovintas, išaukštintas, perkeistas, bet drauge pažymėtas kančios, paniekos ir mirties.
Krikščioniškas žvilgsnis į savo kūną apima ir rūpestį, ir drausminimą. Šv. Pranciškus Asyžietis kalbėjo apie kūną kaip apie brolį asilą: negalima leisti jam daryti visa, ko nori, bet drauge negerai ir pernelyg jį skriausti. Taigi, kūną reikia ir tramdyti, ir rūpintis juo.
Šv. Jonas Klimakas (Laiptininkas) savo veikale „Rojaus kopėčios“ sako, kad kūnas gali būti man ir sąjungininkas, ir priešas, ir pagalba, ir globėjas, ir išdavikas – tik nuo manęs priklauso, kūnas man padės ar trukdys. Krikščioniška askezė ir yra kūno apvaldymas arba tramdymas tam, kad jis ne trukdytų keliauti rojaus link, o padėtų.
Galvoti, kad galima užlipti rojaus kopėčiomis atsisakius kūno yra iliuzija: be apvalyto kūno, negalime pakilti iki dangaus, nes krikščioniško prisikėlimo be kūno tiesiog nėra. Krikščionių dangus yra prisikėlusių kūnų dangus, o ne bekūnių sielų pasaulis.
Askezė ir mistika
Dykumos tėvai ir Bažnyčios tėvai, mokydami apie dvasinius jausmus, nuolatos vadovaudavosi analogija tarp kūno organų ir sielos galių. Pasak jų, norint suprasti sielą, reikia suprasti kūną ir, tik atstačius pirminę dermę, galima atrasti kelią į rojaus sodą, t. y. į pirminę harmoniją. Apie tai kalbėjo daug graikų Bažnyčios tėvų, ypač šv. Simeonas, vadinamas Naujuoju Teologu.
Tikro krikščionio gyvenimas arba dvasinis vienuolio kelias yra sudarytas iš dviejų dalių: askezės ir mistikos. Askezė yra kūno, jausmų, pojūčių apvaldymas, o mistika – pojūčių, jausmų bylojimas apie dvasinį pasaulį. Bizantijos vienuolis Niketa Stetatas (XI a.), šv. Simeono Naujojo Teologo mokinys, stulpininkas (XI a. šis judėjimas buvo itin paplitęs), rašė, kad tikrasis asketas arba mistikas yra tas, kuris vidinių jausmų link kreipia išorinių jausmų energijas, tas, kuris orientuoja regėjimą į gyvenimo šviesos kontempliaciją, tas, kuris veda klausą į sielos suvokimą, skonį – į minčių skyrimą, uoslę – į dėmesingą mąstymą, lytėjimą – į saikingumą ir širdies budrumą. Toks yra krikščionio asketo arba mistiko kelias – ryšio tarp kūniškų pojūčių ir sielos galių arba sielos energijų atkūrimas.
O gal būtų galima atsiriboti nuo visų kūniškų pojūčių, juos „išjungti“ ir leistis į savo širdies gelmę, į meditaciją, kaip daro budistų vienuoliai? Krikščionių asketai sako, kad toks kelias galbūt ir galimas, bet juo keliaujant, labai tikėtina, kad greitai „pasibaigs kuras“. Be pojūčių dvasingumas gali tapti silpnas, bejėgis.
Kūniški pojūčiai reikalingi kaip variklis, kuras, maitinantis mūsų dvasinį gyvenimą. Dėl to II a. šv. Irenėjus Lionietis sakė, kad „iš dvasių be kūno niekada neišeis dvasiniai žmonės“. Tiems, kurie niekino kūną ir pabrėžė dvasios reikšmę, jis rašė, kad krikščionio tikslas – tapti ne dvasia be kūno, bet dvasiniu žmogumi, nes žmogus yra ir kūnas, ir siela.
Dvasinis girdėjimas
Kalbant apie žmogaus kūno pojūčius ir dvasingumą, pirmiausia galima atkreipti dėmesį į klausą. Kaip klausa susijusi su dvasingumu ir kaip klausos pojūtis susijęs su dvasiniu girdėjimu? Pagrindinis Dievo įsakymas žydų tautai yra „Shema’ Israel“, tai yra „Klausykis, Izraeli“ (Įst 6, 4). Dievas nesakė „žiūrėk, Izraeli“ arba „liesk, Izraeli“, bet „klausyk“.
Čia verta įvardinti graikiško ir žydiško mąstymo skirtumus. Mūsų pasaulyje svarbiausias dalykas yra regėjimas. Paskaičiuota, kiek informacijos žmogus gauna per skirtingus pojūčius, ir nustatyta, kad per regėjimą mus pasiekia iki 80 procentų visos informacijos, kurią priimame. Tačiau Izraelyje arba dykumoje klausa buvo svarbesnis pojūtis už regėjimą. Dėl to ir religijoje klausymas yra svarbesnis negu žiūrėjimas.
Taigi, galima sakyti, kad esminis skirtumas tarp graikų religijos ir Izraelio tikėjimo yra skirtumas tarp matymo ir girdėjimo. Graikams žiūrėti buvo labai svarbu, tai rodo ir daugybė jų pagamintų skulptūrų, stabų, kuriuos pamatė apaštalas Paulius, atvykęs į Atėnus. O Izraelio tikėjime pirminė laikysena yra klausyti, tai reiškia paklusti. Net ir lietuvių kalboje šis žodis turi dvi reikšmes: kai sakoma „klausyk“, tai reiškia ne tik „girdėk“, bet ir „daryk, kas tau sakoma“.
Žodis „tikėjimas“ yra sinonimas žodžiui „klausymas“. Tikintis žmogus yra tas, kuris įdėmiai klauso, ką Dievas jam kalba. Žinoma, esame linkę daugiau sakyti Dievui negu Jo klausyti. Tai, kad mums atrodo, jog turime daugiau ką Dievui pasakyti negu iš Jo išgirsti, yra amžina bėda. Iš tiesų pirminė laikysena neturėtų būti: „Dieve, klausyk, kiek aš Tau turiu pasakyti“, bet: „Štai, Viešpatie, Tavo tarnas Tavęs klauso.“ Toks turėtų būti atsiliepimas į kvietimą „klausyk, Izraeli“.
Tad, nors mūsų įprastiniame gyvenime regėjimas yra svarbiausias pojūtis, dvasingume svarbiausia yra klausa. Įprasta matyti besimeldžiantį žmogų užmerktomis akimis, tačiau niekur nesu matęs, kad kas nors melstųsi atsimerkęs ir užsikimšęs ausis. Veikiau akių užmerkimas žymi perėjimą iš regėjimo į klausymo plotmę, iš kasdienybės į maldą, sakant: „Dieve, kalbėk, Tavo tarnas Tavęs klauso.“
Pasirengimas klausytis visais laikais buvo sąlyga nestabmeldiškam tikėjimui. Klausymasis nepagauna. Žiūrėjimas yra būdas turėti: jei ką nors matome, įsivaizduojame, kad tai turime, bet girdėjimo negali pagauti.
Skirtingi dalykai – žiūrėti į paveikslą ir klausytis muzikos. Paveikslą gali pasistatyti vienoje ar kitoje vietoje, o muzikos negali valdyti. Muzika yra besitęsiantis garsas ir jeigu esi neįdėmus klausytojas, jeigu klausai nesusitelkęs, greičiausiai praleisi tam tikras dalis ir nebeseksi kūrinyje plėtojamos temos. Todėl klausymas yra toks svarbus.
Įsikūnijęs Žodis
Didžiausias pavojus klausymui yra triukšmas, kuris „ištremia žodį“. Gerokai prieš Kristų gyvenęs graikų filosofas Hėrakleitas sakė, kad žmonės yra užuomaršos. Jo mintis – kad žmonės yra tarsi miegantys ir dėl to negirdi žodžio.
Tiek Senasis Testamentas, tiek Evangelija pagal Joną prasideda žodžiu „žodis“: „Pradžioje <…> Dievas tarė“, „pradžioje buvo Žodis“. Visas pasaulis yra sukurtas ir, galima sakyti, kuriamas Dievo žodžiu. Jeigu įdėmiai klausysimės, tą žodį, kuris įsikūnijo, galime girdėti. Išėję į pasaulį galime visais savo pojūčiais, taip pat ir klausa, girdėti Dievo tariamą žodį.
Apie pavojų negirdėti evangelijose kalba pats Jėzus: „Mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais? <…> Jėzus atsakė: „Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau. Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Mt 10–17).
Čia slypi paradoksas: turime gebėjimą klausyti, bet labai dažnai negirdime, ir tai priklauso nuo mūsų dėmesingumo arba budėjimo. Labai svarbus yra vidinis pasirengimas klausyti arba netgi nutilti, nes tik tada galima suvokti žodžių, kuriuos sako Jėzus, prasmę.
Labai dažnai žodžiai nepasiekia proto. Tuo vis įsitikinu, atlikdamas tokį eksperimentą: klausinėju žmonių, kas ką girdėjo sekmadienį per šv. Mišias. Tai, kad paprastai niekas neprisimena nei Šventojo Rašto skaitinių, nei pamokslo, reiškia, jog su mūsų klausymu kažkas yra negerai.
Danguje skambanti muzika
Žodyje, kuris yra visame kame, žodyje, kuriuo Dievas kuria pasaulį, skamba dangiška muzika, ir vieną kitą akimirką gyvenime galima tą muziką išgirsti. Ne veltui vienas iš rojaus vaizdinių, be medžių, vaisių, yra ir muzika – vaizduojami giedantys angelai. Renesanso mene angelai labai dažnai buvo piešiami su įvairiais muzikos instrumentais: su liutnia, fleita, cimbolais, būgnais. Tai nuoroda į dangiškąją liturgiją, Dievo šlovinimą.
Juk tada, kai Kalėdų naktį atsivėrė dangus ir užgimė Išganytojas, pasigirdo angelų chorai, giedantys: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Galima įsivaizduoti, kad nors to negirdime, angelai gieda nuolatos.
Kartais ir žmogaus sukurtoje muzikoje galima išgirsti dangiškos muzikos atspindžius. Kai klausomės gražaus muzikinio kūrinio, ko gero, girdime tolimą atspindį tos harmonijos, kuri yra danguje. Dėl to Karlas Bartas sakė, kad „kai angelai kreipiasi į Dievą, jie gieda Bachą, o kai linksminasi, groja Mocartą“.
Muzika gali būti skirtinga, bet apskritai ji išreiškia rojaus džiaugsmą, juk ir noras giedoti ar dainuoti paprastai rodo tam tikrą palaimos būseną. Patiriant dangų, norisi išsakyti džiaugsmą, kylantį širdyje, ir jis išsilieja per muziką.
Plepančio žmogaus būsena
Martynas Liuteris sakė, kad „Dievui nėra būtinos nei kojos, nei rankos, nei kiti kūno nariai, Jam reikia tik mūsų ausų“. Galima prisiminti griežtą Jėzaus paraginimą išsilupti gundančią akį ar nusipjauti gundančią ranką (plg. Mk 9, 43–44), bet niekur nėra pasakyta nusipjauti ausį, nes ausis reikalinga tam, kad žmogus girdėtų Dievą.
Kaip sako apaštalas Paulius, tikėjimas iš klausymo (Rom 10, 17). Tikėjimas ir atsiliepimas į Dievo žodį galimas tik tuomet, kai klausome. Jeigu negirdime Dievo žodžio, neturime į ką atsiliepti, tuomet neturime ir tikėjimo.
Senais laikais, kai žmonės neturėdavo laikrodžių, kaimuose skambėdavo varpas, kviesdamas maldai. Varpo garsas, nuvilnijantis per laukus, buvo tarsi Dievo balsas, į kurį žmogus atsiliepia tikėjimu, čia pat, laukuose, sustodamas dirbti ir imdamas melstis „Viešpaties angelo“ maldą.
Galima sakyti, kad šiandien mūsų kalba, glaudžiai susijusi su klausymu, patiria nuopuolį. Nupuolusio žmogaus būsena yra plepančio žmogaus būsena. Kai žmogus nejaučia žodžio vertės, kalba daug ir bet ką, pats kalbėjimas tampa plepalais, tauškalais arba tiesiog garsais, kurie nebeturi prasmės. Žodis tampa tuščias ir beprasmis. Tam turime apibūdinimą „kalbėti apie nieką“.
Dėl to, kad gyvename toje plepėjimo būsenoje, nuolatiniame triukšme, nebegalime išgirsti Dievo žodžio, tai yra išgirsti mums kalbančio Dievo. Tam, kad įsileistume Dievo žodį, reikia tylos. Negirdėsime žodžio „tebūnie“, kuriuo sukurtas pasaulis, kuriuo „buvo padaryti dangūs“ (Ps 33, 6), jeigu gyvensime savo plepalų pasaulyje.
Blogiausia, kad didžiausias plepėjimas vyksta mūsų galvose: net būdami vieni sukuriame daugybę personažų, diskutuojame, kalbamės, dalinamės prisiminimais. Kaip tuomet galime girdėti Dievą? Negalime, nes nuolat kalbame.
Norint išeiti iš šio uždaro rato ir išgirsti kalbantį Dievą, reikalingas tikėjimo žingsnis. Marija pirmiau išgirdo angelą, negu jį pamatė: „Viešpaties angelas apreiškė Marijai“. Taigi, pirmiausiai buvo žodis. Išgirsti tą žodį, atpažinti, kad kalba Dievas arba angelas, ir pasakyti „taip“ – tai ir yra atsiliepimas.
XX a. žydų filosofai labai daug mąstė apie tai, kas yra dialogas, tikras bendravimas. Tikrame bendravime svarbūs du dalykai: kalbėti ir klausytis. Mes dažnai nemokame nei sakyti tikrus žodžius, nei išgirsti, kas mums sakoma. Kad tai įvyktų, reikalinga tarpusavio pagarba, o Dievo atžvilgiu – netgi dievobaiminga laikysena. Kad Jį išgirstume, svarbu nuolatos budėti.
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė, SF