Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (g. 1970) daugeliui pažįstama kaip savito braižo menininkė, tapytoja, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus kūrėja ir puoselėtoja. Prieš porą metų ji sulaukė kvietimo žengti į naują teritoriją – diplomatinę tarnybą – ir tapti Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino. Pasak Sigitos, anksčiau, dirbdama su meniniais, kultūriniais projektais, ji laikėsi nuostatos „noriu laimėti“, o diplomatinėje tarnyboje ne visada ar nebūtinai greitai galima pasiekti pergalę. Čia „nebe pirmoji ant žirgo su kalaviju šuoliuoji. Dabar turiu <…> kalaviją laikyti makštyje, o jį išsitraukti privalau, kai susiduriu su imperialistine propaganda, tikėjimo ir sąžinės laisvės principų niekinimu“, – dalinasi ambasadorė.
Pokalbis ir fotosesija vyko rengiant Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės piešinių parodą „Iš budėjimų“ Vilniaus grafikos meno centre. Pasak parodos kuratorės Monikos Krikštopaitytės, visi menininkės darbai „liudija įžvalgos, prasmės laukimą, pamatytą vaizdą mėginančius „sugauti“ judesius. Galbūt šiuo atveju piešimą galime tapatinti su budėjimu, kai sergstimas tikėjimas, menas ir gyvenimas.“
Nuo Jūsų paskyrimo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto prabėgo dveji metai. Kaip jaučiatės šioje pusiaukelėje? Koks buvo šis laikas?
Šis laikas prabėgo labai greitai! Įpusėjusi kadenciją noriu džiaugtis ir dėkoti Dievui.
Pirmasis pusmetis – susivokimo, išsiaiškinimo, kaip naviguoti, metas. Dar prieš tai daug gilinausi ir ruošiausi šiai tarnybai. Džiaugiuosi, kad turiu puikių kolegų Užsienio reikalų ministerijoje, Šventojo Sosto valstybės sekretoriate, taip pat galiu kreiptis patarimo į buvusius ambasadorius.
Ankstesniame žurnalo „Kelionė“ numeryje perskaičiau kard. Audrio Juozo Bačkio mintį, kad kiekvienoje naujoje vietoje svarbiausia užmegzti santykį. Iš tiesų diplomatinėje tarnyboje tai – auksinė taisyklė. Būtent santykio užmezgimui ir įsitraukimui į vietos gyvenimą ir buvo skirti pirmieji mano, kaip ambasadorės, metai.
Ar galite plačiau papasakoti, kaip šis santykis mezgamas ir kodėl tai taip svarbu diplomatinėje tarnyboje?
Kai atvykau į Vatikaną, čia buvo 184 diplomatinės atstovybės prie Šventojo Sosto, per dvejus metus prisidėjo dar trys. Taigi, reikėjo megzti santykius tiesiogiai: eiti į mandagumo vizitus, kurių metu svarbu pasidžiaugti Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių istorija ir pristatyti dabartines Lietuvos užsienio politikos strategijas ir iššūkius. Žinoma, didžiausias iššūkis mums šiuo metu yra Rusijos karas prieš Ukrainą.
Bendraudama su kitų šalių ambasadoriais, ypač Afrikos, Lotynų Amerikos, supratau, kad menkai pažįstu jų pasaulį. Sutikau ne vieną ambasadorių, atvykusį iš tokio dydžio šalies kaip visa Europa. Taigi, Lietuvai, mažai valstybei prie Baltijos jūros, labai svarbu atrasti raktą, padedantį atverti tai, kas mums egzistenciškai svarbu. Suvokiau, kad turiu kalbėti ne deklaracijomis, ne moralizuoti ar savęs gailėti, bet remtis asmenine patirtimi ir atrasti žodžių, vienijančių mūsų patirtį.
Štai, kalbantis su kolegomis iš Afrikos, tas raktinis žodis yra „kolonializmas“. Jis atskleidžia, ką tiek jie, tiek mes esame patyrę. Kalbėdamiesi apie kolonializmo, imperializmo žalą tautoms randame bendrumų savo šeimos istorijose. Pavyzdžiui, kaip vieno mano kolegos iš Afrikos tėvas dėl odos spalvos negalėjo rinktis tų studijų, kurių norėjo, taip ir mano mama, grįžusi iš Sibiro, negalėjo studijuoti to, ko troško. Taip mažais žingsneliais surandi kalbėjimosi raktą… Galiu sakyti, kad žmogiškoji diskrecija diplomatiniame darbe yra nepaprastai svarbi.
Įdomu tai, kad pirmiausia kalbate apie santykio užmezgimą, juk dažnai atrodo, kad diplomatams svarbiausia išmanyti valstybės politiką.
Žinoma, tą išmanyti reikia. Iš arti pamačius, kaip profesionaliai dirba mūsų šalies diplomatai, mane užlieja pasididžiavimo Lietuva jausmas. Galbūt ne visi jie suvokia Katalikų Bažnyčios pasaulio principus, bet politinėje plotmėje mūsų, ypač užsienio politikos, kryptys yra labai aiškios.
Kita vertus, per tuos dvejus metus supratau, kaip mažos valstybės atstovui nėra lengva būti išgirstam, tačiau per pastarąjį dešimtmetį atliktas didelis Lietuvos institucijų darbas: mūsų nuomonė svarbiais geopolitiniais klausimais tampa girdima svarbia žinia.
Diplomatinė tarnyba – nuolatinė nematoma kova už tai, kad būtum išgirstas.
O kuo džiugina Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių istorija?
Tikrai galime džiaugtis įdomia, turtinga ir turininga diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu istorija. Juk Šventasis Sostas nepripažino Lietuvos okupacijos ne tik žodžiais, bet ir de jure – Romoje visą sovietmetį veikė Lietuvos atstovybė!
Kaip, einant tokias svarbias pareigas Romoje, keitėsi Jūsų žvilgsnis į Bažnyčią?
Dirbdama Romoje, bendraudama su Šventojo Sosto pareigūnais ir diplomatiniu korpusu, pamačiau, kad mano žvilgsnis į istorinius ir politinius įvykius yra itin europocentristinis ir net lietuvocentristinis. Koks misionierius tai girdėdamas galėtų tik atlaidžiai nusišypsoti…
Anksčiau kalbantis su draugais ar kolegomis ir pažymint, kad Europoje uždarinėjamos bažnyčios, vertybės išvežamos, vitražai išimami, sulaukdavau pastabų, jog esu pesimistė. O dabar supranti – mes nežinome, kur pučia Šventosios Dvasios vėjas. Žvelgiant statistiškai, net ir Kinijoje šiandien Katalikų Bažnyčia auga, o ką sakyti apie Filipinus ar kai kurias kitas Azijos ir Afrikos šalis. Galim matyti, kad Bažnyčia plečiasi ten, kur žmonės patiria daugiau skurdo, nėra viskuo persisotinę. Dievo žodis sako tą patį: Dievo karalystė auga mažume, nereikšmingume.
Be to, šiuo metu turėjau didelę privilegiją iš arti stebėti sinodinę kelionę. Džiugu, kad prie didžiulių sinodo stalų buvo susodinti žmonės, kurių nuomonės skirtingos. Juk tuomet, nori nenori, pradedi klausytis kitaip manančio.
Kitas dalykas, man, kaip krikščionei, buvo labai svarbu išgirsti kai kuriuos sinode dalyvavusių ekspertų paaiškinimus. Tuomet subliūkšta gąsdinančios laikraščių antraštės, pavyzdžiui, kad Vokietijoje „skyla Bažnyčia“. Tie patvirtinimai duoda ramybę, žinojimą, kad Šventoji Dvasia Bažnyčios neapleis ir Viešpats savo vaikų nepaliks.
Ar kada nors įsivaizdavote, kad dirbsite Lietuvos ambasadoje Vatikane?
Ne, tik kartą, gal prieš gerą dešimtį metų, akimirką pamaniau, kad būtų visai įdomu kur nors padirbėti kultūros atašė. Ta prabėgusi mintis – tarsi teniso kamuoliuko bumptelėjimas galvoje, ja viskas ir pasibaigė, juk tuo metu vyko Bažnytinio paveldo muziejaus kūrimo darbai.
Sulaukusi pasiūlymo pagalvoti apie ambasadorės pareigas neišsigandau, iššūkiai ir adrenalinas man patinka. Be to, Lietuvos istorijoje jau yra buvę ambasadorių prie Šventojo Sosto, kurie yra ne politikai, o humanitarai – Irena Vaišvilaitė, Vytautas Ališauskas – tad šioje srityje nesijaučiau it Pilypas iš kanapių. Apie diplomatinę tarnybą girdėjau ir iš Kazio Lozoraičio, kuris, kaip rašo Giedrė Jankevičiūtė, buvo „ambasadorius par excellence“. Su juo porą kartų teko gerti kavą dar studijuojant Romoje. Tuomet galvojau, kad būtent taip turi atrodyti ir kalbėti tikras diplomatas.
O kokie didžiausi sunkumai, su kuriais tenka susidurti?
Išties būna sunku, kai supranti, kaip stipriai Vakaruose išsikerojusi rusiška propaganda. Pavyzdžiui, išgirsti, kad kokioje garbingoje savivaldybėje ar bažnyčioje vyksta rusų propagandistų renginys apie Mariupolio atstatymą. Nors taikomos priemonės siekiant tokius renginius užkardyti, vis viena matai, kad rusiškosios propagandos čiuptuvai yra tikrai meistriškai apraizgę Europą. Ypač tam pasitelkiamas Rusijos, kaip aukštesnės, ypatingesnės kultūros, naratyvas. Na, o kai jau atrodo, kad pasaulis ritasi į pražūtį, malda prie Švč. Sakramento tą baimę išblaško ir suteikia jėgų vėl kibti į kovą.
Kartą dalyvavau viename renginyje Vatikane, Ukrainoje jau vykstant karui, kur viename orkestre drauge grojo ir ukrainiečių, ir rusų jaunimas, o koncertas buvo dedikuotas taikai. Man toks sprendimas atrodo visiškai nesuprantamas…
Tokiais atvejais svarbu rasti formą, kaip apie tai kalbėtis, kad būtum išgirstas. Pamenu, pirmąkart su „ruskij mir“ susidūriau dar studijuodama Romoje. Buvau liesutė, plaukus susisukdavau į kuodelį. Viena mano draugė italė vis sakydavo: „Tu man rusė balerina.“ Jai atrodė, kad sako man komplimentą. Kadangi dar laisvai nekalbėjau itališkai, parašiau laišką, kuriame per savo šeimos patirtį ir traumas išdėsčiau, kodėl mane kreipinys „rusė balerina“ žeidžia. Paskui ta mergina man dėkojo ir džiaugėsi, kad paaiškinau. Juk ir mokykliniuose vadovėliuose Italijoje būna prirašyta keisčiausių dalykų…
Vis dėlto, net matydami savo trapumą, mažumą, turime pasitikėti, kad Viešpats neapleis nei Lietuvos, nei Ukrainos. Labai svarbios visos diplomatinės pastangos.
Kalbant apie karą Ukrainoje, lietuviai daro labai daug, dėl to dažnai užplūsta pasididžiavimo savo valstybe jausmas. Drauge suprantu, kad svarbu kas vakarą melsti stebuklo. Šv. Ignacas Lojola yra sakęs: „Dirbk taip, tarsi viskas priklausytų nuo tavęs, ir melskis taip, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo.“ Tai man tikrai padeda.
Minėjote, kad Rusijos agresijos, tremties patirtys neaplenkė Jūsų šeimos. Kaip tai formavo Jūsų pasaulio matymą?
Džiaugiuosi, kad, kitaip nei mano kartos draugai, kurie dėl sovietmečiu tvyrojusios didelės baimės savo šeimos istorijas sužinojo tik po Nepriklausomybės atkūrimo, mūsų šeimoje nebuvo baimės apie tai kalbėti. Turėjau privilegiją nuo mažų dienų žinoti, kad mano mama tremtinė. Girdint jos pasakojimus atrodė, kad tiesiog matau Sibirą, tas moškes, utėles, veidus ir rankas nušalusius vaikus, senolius… O kai man pasakojo apie operacijas, darytas vaikams be nuskausminamųjų, regis, pati išgyvenau tą siaubą.
Pasakojimus apie tremtį nuolat girdėdavau augdama Karoliniškių butẽlyje. Šiame rajone turėjau nuostabių draugų, dėl kurių netapau komjaunuole. Pati veikiausiai nebūčiau išdrįsus nestoti į komjaunimą, bet laikiausi greta draugų – juk paauglystėje tai itin svarbu – ir man pavyko.
Kitas svarbus dalykas – mano artimieji visada buvo praktikuojantys katalikai. Mama su sese net Pirmąją Komuniją priėmė Sibire. Kai jos po dešimties metų tremties grįžo (vaikus išleido anksčiau), apsigyveno pas giminaičius Traupio miestelyje, Anykščių rajone. Mergaitės pradėjo kasdien eiti į bažnyčią, o dėdei ir tetai buvo baisu, mat jie – sovietiniai mokytojai.
Taigi, galima sakyti, kad nuo pat mažens buvot ugdoma ne tik kaip patriotė, bet ir kaip tikinčioji?
Taip. Sovietmečiu su šeima lankydavomės Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje, kuri buvo tikra pogrindinės Bažnyčios širdis. Čia tarnavo garsiausi to meto kunigai: Julijonas Steponavičius, Vaclovas Aliulis, Juozas Tunaitis, Kazimieras Vasiliauskas, Medardas Čeponis, patarnavo Julius Sasnauskas, Eitvydas Merkys….
Be to, pamenu, kaip į namus ateidavo moterys, kurios vasaromis kartu su pussesere mus ruošė Pirmajai Komunijai. Pasirodo, tai buvo seserys eucharistietės. Griežtas, doktriniškai teisingas pastatymas ant vėžių, ruošiantis Pirmajai Komunijai, man buvo labai naudingas. Turbūt dėl to net atėjus maištavimo laikotarpiui, kai iš praktikuojančiųjų tikėjimą burbulo patekau į kitą, man buvo aišku, kad išpažinties eiti – noriu ar nenoriu – yra būtina. Kaip dantis išsivalyti!
Džiaugiuosi, kad tikėjimo dovaną, kurią gavau per Krikštą, tėvelių, sesių eucharistiečių, Šv. Mikalojaus parapijos bendruomenės dėka išvyniojau. O išvyniojusi atradau įvairių svarbių dalykų, vienas jų – disciplina. Mano kasdienė disciplina, pavyzdžiui, laiku gultis ir keltis, kyla iš krikščioniškosios praktikos.
Įdomu tai, kad dabar mano aplinkoje yra nemažai netikinčių ar nepraktikuojančių tikėjimo žmonių. Pastebiu, kad toliau nuo Bažnyčios esantys bičiuliai neretai mane nuostabiai apdovanoja savo įžvalgomis. Kartais patiriu daugiau pagarbos iš toliau nuo Bažnyčios esančių, negu insaiderių, kurie gali būti tapę kietaširdžiais radikalais ar persimetę į trumparegystę, iš kurios auga pagieža.
Šiandien negaliu „iš aukšto“ skelbti tikėjimo arba globėjiškai žvelgti į tuos, kurie netiki. Popiežius Pranciškus nuolat primena: visi esame lygūs, visi esame Dievo mylimi vaikai, visi esame skirtingi. Tai, kad turiu tikėjimo dovaną, nereiškia, kad esu geresnė.
Ir vis dėlto, nors sakau, kad mano aplinkoje mažai praktikuojančių žmonių, suprantu, kad tai nėra visai tiesa. Štai – mano vyras!
Saulius – tikras bendražygis, palaikantis Jus ir menininkės, ir diplomatės veikloje. Gera, kad drauge keliaujate ir tikėjimo kelionę. Kaip susitiko Jūsų keliai?
Dar sesės eucharistietės mane išmokė paprasčiausios Katekizmo tiesos, kad žmogaus gyvenimo tikslas – vykdyti Dievo valią ir nueiti į dangų. Supratau, kad vykdyti Dievo valią – tai gyventi savo kasdienį gyvenimą, daryti savo darbus, tarnauti. Viskas klojosi laimingai: mėgstamas darbas, sveikata, menas… Tik artėjant keturiasdešimtmečiui paklausiau savęs: ar kada nors pasakiau Dievui ir sau, kad noriu ištekėti? Supratau, kad ne. Gal reikia tai padaryti? Iš tiesų, tą pasakius, viskas pasikeitė. Kitą dieną sutikau seserį, kuri pasiūlė: „Sigute, mes, Šventosios Šeimos seserys, jei nori, galim pasimelsti dėl tavo santuokos.“ Ir… labai greitai mano gyvenime atsirado Saulius. Jis šią istoriją mato paprasčiau: jo mama mirė, nuėjo į dangų ir surado jam žmoną (juokiasi).
Įdomu, kad nors mano vyras į Bažnyčią atėjo per mūsų santuoką, iki to laiko buvo nekrikštytas, šiandien jis palaiko mūsų maldos gyvenimą. Anksčiau visuomet įlįsdavau kur į bažnyčios galą ar per vidurį, o kai su Sauliumi pradėjome lankyti pamaldas, jis mane ėmė tempti į pirmą suolą – „Turiu matyti, turiu girdėti, suprasti.“ O siaube! Jam viskas buvo svarbu – kada stotis, sėstis… (Juokiasi.) Mano vyras tapo labai sąmoningu tikinčiuoju, tai ir man padėjo sąmonėti.
Norisi klausti ir apie Jūsų, kaip dailininkės, kelionę. Kaip pajutote trauką dailei? Iš kur šie gabumai?
Tai man ir pačiai įdomu, juk mano tėvai – ne menininkai. Mama norėjo studijuoti mediciną, bet negalėjo to daryti, nes buvo tremtinė, tad mokėsi Kauno politechnikos institute. Vis dėlto mano tėvus traukė kultūrinis gyvenimas – su draugais kalbėdavosi apie filmus, knygas, drauge lankydavome parodas. Žinoma, kalbant apie potraukį dailei turbūt reikšmės turėjo ir puiki piešimo mokytoja.
Taigi, pradėjau lankyti J. Vienožinskio dailės mokyklą. Sovietmečio pabaigoje ten dėstė visos žvaigždės: Arvydas Šaltenis, Petras Repšys, Marija Teresė Rožanskaitė, Ričardas Vaitiekūnas. Na, o atsidūrus tokioje aplinkoje natūraliai imi galvoti apie Dailės akademiją… Žinoma, kadangi nesu iš menininkų šeimos, pradžioje jaučiausi nedrąsiai, bet paskui tie kompleksai nubyrėjo.
Dailės akademijoje studijavote tapybą. Kuo ypatingi buvo šie studijų metai?
Dailės akademijoje mokiausi labai įdomiu laiku – po 1990-ųjų. Štai per vieną paskaitą atėjo Kostas Dereškevičius ir sako: „Pasidėkit teptukus, einam ginti Seimo.“
Po sovietmečio iš pogrindžio į Akademiją atėjo nauji dėstytojai, daugelis jų man dėstė J. Vienožinskio mokykloje. Pavyzdžiui, Arvydas Šaltenis, kuris mums buvo kaip tėvas, arba filosofas Justinas Mikutis, kuris mums, dar mokiniams, pozuodavo ir drauge skaitydavo filosofijos paskaitas, nors, būdama paauglė, jų nesuprasdavau.
Bestudijuojant atsivėrė sienos, su draugais leidomės į keliones po Europą, į Taizé susitikimus, teturėdami penkis dolerius kišenėje. Keliaudami pirmiausiai stengdavomės aplankyti meno galerijas, muziejus. Atrodė, kad mes tarsi paleisti iš kalėjimo, tokie bėdžiai, bet pagaliau laisvi ir ištroškę laisvės, nekompleksavom, drąsiai leidomės į nuotykius, rizikavome, veržėmės pažinti pasaulį… Toks menininkų gyvenimas!
Savo akimis matėte atšilimo ir pervartų laiką: atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, atsivėrusios sienos…
Kai atėjo Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, jau buvau pilnametė. Išgyventi tuos įvykius ir matyti po jų vykstančias permainas – tikra dovana. O permainos buvo tikrai didžiulės, nors pamenu ir ilgai tvyrojusį sovietinio įšalo skonį. Tai gerai parodė popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje 1993-iaisiais. Tą dieną, kai popiežius lankėsi Vilniuje, ramiai tapiau savo studijoje Maironio gatvėje. Tiesa, buvome prigąsdinti, kad bus aptverta, neprieisime. Pamenu, ateina mano draugė, užsirūko ir sako: „Sigute, popiežius atvažiuoja čia, į Katedros aikštę. Gal einam pažiūrėt?“ Sakau: „Mmm… gerai.“ Maironio gatvė visiškai tuščia, ateinam į sankryžą prie Katedros aikštės – tuščia. Netoli varpinės – nedidelė grupelė žmonių. Stovim, rūkom. Staiga – atvažiuoja popiežius! Paslėpėm cigaretes, pamojavom… Neturėjau supratimo apie šio įvykio svarbą. Štai koks sovietinis įšalas: aš, turinti tvirtus krikščioniškus pamatus, apie kuriuos ką tik pasakojau, atvažiuojant popiežiui sėdžiu savo studijoje ir tapau…
O kaip atėjo mintis vykti studijuoti į Romą?
Baigę Dailės akademiją visi norėjom būti laisvi menininkai. Prabuvę taip metus, supratom, kad neturim iš ko pragyventi. Vieni mano bendramoksliai persiorientavo į verslą, kiti į reklamos sritį, treti tapo restauratoriais, o aš supratau, kad mano protas trokšta žinių ir nusprendžiau vykti studijuoti.
Mano mama pažinojo a. a. kun. Vaclovą Aliulį, šis nuvedė mane pas tuometinį arkivyskupą A. J. Bačkį. Pasakiau jam, kad noriu tapti restauratore ir studijuoti Italijoje. Jis atsakė: „Tikrai, bažnyčios sugriuvusios, man reikia restauratorių.“ Gavusi tokį padrąsinimą, parašiau laišką į Centrinį restauravimo institutą Romoje, o jie man atsakė atsiųsdami brošiūrą apie stojimus. Nutariau dar pasitarti su Kazio Lozoraičio žmona Džovana, kuri buvo restauratorė. Ji man aiškiai pasakė: „Sigita, neverta. Ten stojant neužtenka būti menininke, reikia išmanyti ir fiziką, chemiją, o konkursas didžiulis.“ Gavau patarimą studijuoti meno istoriją. Paklausiau jos ir atsidūriau Šv. Grigaliaus universitete Romoje. Tad čia tęsiau podiplomines studijas, kurias baigusi Lietuvoje galėjau stoti į doktorantūrą, taip prasidėjo mano, kaip menotyrininkės, kelias.
Kaip atsimenate studijų Romoje laiką?
Studijos Romoje man buvo nuostabus metas. Tiesiog gėriau visa į save: grožis, menas, istorija… Rodės, pilnomis rieškučiomis semiuosi ir žinias, ir Dievo malonę.
Visa ten nuvykus atrodė ypatinga, juk atvažiavau iš dar labai suvargusios Lietuvos. Pamenu, kad dėl brangių skrydžių į namus pirmąsyk grįžau tik po metų. Ir apšalau: koks skurdas! Kokie liūdni žmonės! Juk Lietuvą atsiminiau labai idealizuotai, taip ilgėjausi savo Tėvynės. Pamačiau didžiulį skirtumą.
Ar grįžusi iš studijų išsyk pradėjote darbuotis kaip menotyrininkė?
Studijuodama stengiausi neįsivaizduoti, ką reiks daryti sugrįžus. Daugeliui mano kartos žmonių galvojant apie profesiją buvo įprasta pirmiausiai svarstyti – ar man tai įdomu, ar prasminga, tik paskui: ko siekiu, kiek uždirbsiu. Didžiausias mano troškimas buvo būti menininke, o drauge labai norėjau tarnauti Bažnyčiai, tam įpareigojo ir studijų metu gauta stipendija.
Vis dėlto, kai arkivyskupas atvažiuodavo į Romą, prisistačiusi į Šv. Kazimiero kolegiją sulaukdavau klausimo: „Ką veiksi grįžusi į Lietuvą?“ Juk netapau restauratore! Bet ir meno istorijos studijos pasitarnavo – sugrįžusi greitai pradėjau dirbti menotyrininke Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyboje. Tai buvo neįkainojama patirtis.
Būdavo, su dailės istorike Birute Rūta Vitkauskiene pasiimam fotoaparatą, sėdam į mano golfuką ir važinėjam po bažnyčias, tyrinėjam, inventorizuojam meno vertybes. Išvažinėjome visą Vilniaus arkivyskupiją – nuo Visagino iki Druskininkų.
Būta nemažai fizinio darbo: užlipti, pakelti, išmatuoti, tačiau drauge – daugybė nuostabių atradimų: pavyzdžiui, kaimo bažnytėlės palėpėje paslėpta monstrancija ar caro sugriauto vienuolyno lobyno likučiai parapinėje bažnyčioje ir, žinoma, puiki galimybė mokytis iš tokios profesionalės kaip Rūta. Iš to laiko atmintyje likęs ir bendravimas su parapijų kunigais, pročkelėmis (bažnyčios tvarkytojomis – red. past.), zakristijonais… Tiek visokių įdomybių, istorijų galėjom sužinoti iš senosios kartos, kuri jau išeina.
Taigi, šiltuoju metų laiku važinėdavom po bažnyčias ir inventorizuodavom vertybes, o šaltuoju – sistemindavom duomenis.
O kaip kilo mintis ne tik suinventorizuoti bažnyčių vertybes, bet ir įsteigti Bažnytinio paveldo muziejų?
Mintis steigti tokį muziejų 2004 m. gimė kardinolo Audrio Juozo Bačkio galvoje. Tuo metu vyko restitucijos procesas – sovietmečiu nusavintų vertybių grąžinimas Bažnyčiai, įskaitant ir Katedros lobyną. Vilniaus arkivyskupija įsipareigojo tas vertybes padaryti prieinamas visuomenei. Drauge vyko sekuliarizacijos procesai: mažėjant kunigų ir tikinčiųjų, kai kuriose bažnytėlėse esančioms vertybėms kyla pavojus. Taigi du veiksniai – vertybių grąžinimas ir tikinčiųjų bendruomenių mažėjimas – paskatino Bažnytinio paveldo muziejaus kūrimą. Čia daug pagelbėjo Kelno arkivyskupija ir jos vadovas kardinolas Joachimas Meisneris, kuris ne tik padovanojo penkis varpus Vilniaus katedros varpinei, bet ir siuntė savo specialistus, konsultavusius mus dėl muziejaus kūrimo – nuo ekspozicijos koncepcijos iki architektūrinių sprendimų.
Taigi, dešimtmetis po grįžimo iš Romos iki muziejaus atidarymo prašvilpė kaip akimirka. 2009 m., kai šventėme Lietuvos vardo tūkstantmetį, muziejus atvėrė duris lankytojams. Įdomu tai, kad Bažnytinio paveldo muziejus buvo pirmasis privatus – priklausantis Bažnyčiai, o ne valstybei – muziejus Lietuvoje.
Paskui muziejus augo, plėtėsi, vis labiau ryškėjo jo misija: saugoti ir visuomenei bei Vilniaus miesto svečiams tinkamai pristatyti Lietuvos bažnytinį paveldą. Pažymėtina, kad įprastas muziejaus lankytojas nėra aktyvus tikintysis. Parapijos su autobusais retokai apsilanko šiame muziejuje, bet mielai atvažiuoja mokyklos ar turistų grupės. Taigi, suvoki, kad stovėdamas prieš lankytojus ir sakydamas „relikvija“, „monstrancija“ – turi paaiškinti, kas tai yra. Džiugu, kad pirmieji sukūrėme ir šiandien aktualumo nepraradusius edukacinius filmukus, kuriuose per 3 minutes paaiškinama, kas yra dalmatika, stula, manipulis, kiti liturginiai reikmenys ir ženklai.
Kūrėte Bažnytinio paveldo muziejų, daugelį metų sėkmingai jam vadovavote. Tačiau gana netikėtai pasukote į diplomatinę tarnybą…
Po dešimties metų vadovavimo muziejaus komandai, nepaisant didelio džiaugsmo ir puikaus kolektyvo, pajutau kažką panašaus į perdegimo sindromą. Supratau, kad trokštu kažkokio pasikeitimo ir nutariau pasakyti tai arkivyskupui. Suvokiau, kad žinia gali skambėti keistai – juk viskas muziejui taip gerai sekasi… Taigi, pasirepetavau kalbą prieš savo vyrą. Nepaisant puikios repeticijos, arkivyskupas man pasakė: „Na, tai pasiskirk pavaduotoją.“ (Juokiasi.) O tada… prasidėjo pandemija. Išbuvau tą laiką, su kolegomis padarėme puikių darbų, pavyzdžiui, buvo atvertos daugiau nei 30 metų uždarytos Vilniaus katedros koplyčios, o pandemijai pasibaigus Viešpats atsiuntė šitą pasiūlymą.
Minėjot, kad mėgstate iššūkius, galbūt ir čia reikėjo gero iššūkio?
Esu šiek tiek melancholiška – tai vienturčių bruožas, o iššūkiai tą melancholiją išsklaido.
Ar galėtumėte įvardinti esminius skirtumus tarp diplomatinio darbo ir lig tol turėtų pareigų?
Lyginant dabartinę tarnybą su ankstesne, tiktų pasakymas „puikybei per kepurę“. Lietuvoje dirbdama su meniniais, kultūriniais projektais laikiausi nuostatos „noriu laimėti“, nerdavausi iš kailio, kaip varžybose kaudavausi iki galo. O diplomatinėje tarnyboje geriau šią nuostatą padėti į šalį, pasitikėti tūkstantmete Bažnyčios, diplomatinių institucijų patirtimi, sutramdyti nekantrumą. Ši patirtis, kad ne visada ar nebūtinai greitai galima pasiekti pergalę, padeda adekvačiai matyti save – nebe pirmoji ant žirgo su kalaviju šuoliuoji. Dabar turiu šuoliuoti rikiuotėje, kalaviją laikyti makštyje, o jį išsitraukti privalau, kai susiduriu su imperialistine propaganda, tikėjimo ir sąžinės laisvės principų niekinimu.
Nepaisant skirtingų darbų, veiklų ir tarnysčių, visą gyvenimą Jus lydėjo meninė kūryba: tapyba, piešimas. Kokią žinią neša Jūsų kūriniai ir kokią vietą šiandien kūryba užima Jūsų gyvenime?
Tapyba nėra siužeto tapymas. Nėra taip, kad savo paveikslais norėčiau ką nors tiesmukai pasakyti, nenoriu, kad jie būtų deklaratyvūs ar taikomieji. Draugės menotyrininkės padėjo nukalti tokią formulę: tapyba man yra santykio paieškos. Santykio su savimi, su Dievu, su pasauliu, su kitais.
Šiandien tapyba man – ir pareiga, ir atgaiva. Romoje, kur laiko tapymui beveik neturiu, vis viena esu įsirengusi mažutį kambariuką, į kurį kartais vakarais ar savaitgaliais įpuolu ir šį tą nuveikiu. Tai man tiesiog būtinybė.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
