Visiems ilgėliau pagyvenusiems pasaulyje po nuopuolio iškyla didesnis ar mažesnis savęs priėmimo iššūkis. Neatitinkantys favorizuojamųjų išvaizdos ar tolerancijos viskam, net susinaikinimui, standartų, prisirinkę aplinkinių klausimų ar reakcijų, dažnas pasukame „nuoširdžios veidmainystės“ keliu. Atsisakę pripažinti tai, ką jaučiame, mėginame stimuliuoti būsenas sekliu vartotojiškumu. Nesistengdami mąstyti kritiškai, kartojame aptakias svetimas mintis, kurios gal ir gražiai skamba, bet nieko nereiškia, neskatina susikalbėti.
Kartais nuo skausmo būti savimi slepiamės ne tik įvaizdžiuose, bet ir minioje, pamaldžiai apkalbančioje autentiškai gyvenančiųjų pasirinkimus. Įsitaisę vertinimo komisijos pozicijose leidžiame sau daryti toli siekiančias išvadas ne tik apie žmones, bet ir patį Dievą.
Įsisukę it voverės rate patogiai manome, kad neturime kito pasirinkimo, kad visi ar bent jau dauguma taip gyvena. Bet ar tikrai? Ar tikrai nuo mūsų niekas nepriklauso ir lieka tik intensyviai pilti vandenis ant apkalbų, įvaizdžių formavimo, skubotų vertinimų ir niekuo nepagrįstų išvadų malūnų? Taip pat ant gausybės netikslingų pasirinkimų ir veiksmų, labiau primenančių blaškymąsi nei nuoseklų kopimą aukštyn… Kas turi atsitikti, kad mėgintume įsiklausyti ne į tariamų sėkmingo gyvenimo ekspertų, o į kiekvieno iš mūsų viduje glūdinčio Dievo vaiko poreikius ir įžvalgas?
Per įvairias akligatvių patirtis, per įvykius, kuriuos paskubom nurašome kaip negerus, skamba žadintuvai, raginantys pabusti iš sapnuojamo ir imituojamo gyvenimo. Pabusti realybei. Taip, ta realybė nebūtinai maloni, ne visada atitinka mūsų lūkesčius ir įsivaizdavimus, bet visuomet dovanoja laisvę keisti ir keisti iš tikrųjų.
Pirmasis į savęs pažinimą ir priėmimą vedantis žingsnis – pripažinti tiesą tokią, kokia ji yra, išlipti iš netikro ekspertiškumo, skubaus vertinimo, kalbėjimo ir aiškinimo(si) ir žengti į realybę, kuri atsiveria klausantis ir priimant.
Iš pradžių užtenka pažinti ir pripažinti, kaip yra iš tikrųjų. Neskubėti su vertinimais – gerai tai ar blogai. Kai skauda, kai prieš plauką, kai liūdna – ne visuomet blogai. Ir atvirkščiai – ne viskas auksas, ką laikome siekiamybe. Didžioji dalis Viešpaties palaiminimų gali būti net labai skausmingi, bet visgi jie yra palaiminimai. Kartais norint mane išgelbėti, Dievui nepakanka paglostyti ar apdovanoti desertu: kartūs vaistai, skausmingos operacijos – dažnai yra sveikimo startas.
Antrasis žingsnis, kylantis iš pirmojo kančios – pripažinti Dievo egzistavimą toje banguotoje realybėje ir Jam perduoti gyvenimo vairą. Tol, kol Dievas yra mano pagalbininkas įgyvendinant pervertintus planus, o ne aš esu Dievo planų dalis, pakviestas bendradarbiaujant su Juo patirti gijimo skonį, tol apie laisvę būti savimi nėra nė ko svajoti.
Aš stengsiuosi būti bet kuo, kad tik būčiau priimtas, sėkmingas, tariamai turtingas ir panašiai. O būti savimi baisu, rizikinga – tampu pažeidžiamas. Kol kritikai liečiasi prie mano kuriamų personažų yra viena, bet kai paliečiamas aš…
Svarbu patikėti ne tik Dievo egzistavimu ir aktyviu buvimu mūsų dienose, bet ir Jo neatšaukiamos, besąlygiškos meilės prisipažinimu. Dievas myli. Jis yra meilė. Mus sukūręs Jis nesuklydo. Esame Jo darbas, Jo Meilės vaisius, Jo svajonė. Kai patikiu, kad Dievas myli mane tikrą, visokį, net ir klystantį, kad Jis mane myli net kai pats savęs nekenčiu ar savęs gėdijuosi – galiu drąsiau atsimerkt realybei. Dievas ne tik myli kiekvieną iš mūsų labiau nei mes gebame mylėti, bet ir geriau už mus žino, kas mums į gera. Pasidavime Dievui dygsta mūsų pergalės daigai.
Ir trečias neišvengiamas žingsnis – sąmoningas apsisprendimas ne „bėgti nuo“, o sekti Juo. Nebėgant nuo realybės, išbūnant nepatogius susitikimus ryškėja, koreguojasi manojo „aš“ kontūrai. Galiu sužinoti apie save tai, ko nenoriu, bet apie ką nuo pat pradžių puikiai žino Dievas ir kas Jam nė kiek netrukdo mane mylėti.
Jis numirė ne už teisiuosius, o už nusidėjėlius. Ne už mano kritikuojamus nusidėjėlius, o už mane asmeniškai. Laisvė būti netobulam, laisvė daryti klaidas iš jų mokantis, laisvė nežinoti, laisvė negalėti, nesutikti, prieštarauti, laisvė atidėti sprendimus, laisvė jausti tai, ką jaučiu, laisvė prašyti pagalbos, drąsa nuoširdžiai juoktis iš savęs, laisvė nuo aplinkinių nuomonių baimių (kai Dievo baimė gydo kitas baimes), laisvė gyventi – visa tai sveiko, autentiško, stiprėjančio santykio su Dievu pasekmė.
Be to, esame vienas kito augimo, gijimo, susitikimo su realybe būtinoji sąlyga. Toldami vienas nuo kito, tolstame nuo Tiesos ir nuo Gyvenimo. Tiesos – nes tik kito, ypač nepatogaus, akivaizdoje patiriu tikrą save. Gyvenimo – nes dviejų susitikime esu sukurtas ir niekada žmogui nebus gera būti vienam.
Gaila tik, kad lengviau palaikyti vienas kitą neigime, klystkeliuose, pamaldžiuose meluose ir pasiteisinimuose nei sveikime. Baimė būti nepatogiam ir netikras mandagumas nuveda mus į tikrus pragarus. Sakyti, ką jaučiu, ką iš tikrųjų manau, ko bijau ir apie ką svajoju, yra vaistas ne tik kitam, bet ir man. Žinoma, mano nuomonė gali būti klaidinga, bet susitikime su Kitu ir kitais ta nuomonė tikslinama, keičiama – prasiplečia ne tik požiūris, bet ir širdis.
„Tiesa padarys Jus laisvus“ (Jn 8, 32) – tiesa apie Dievą, Jo meilę ir atleidimą, tiesa apie save, savo ribotumą ir nuodėmingumą dovanoja trokštamą laisvę būti savimi.
„Kam daug atleista, tas labiau myli“ – sakome įkvėpti Šventojo Rašto istorijų. Drąsa tikėti Dievo skelbiamu atleidimu ir to atleidimo nešamu širdies atolydžiu – tiesiausias kelias į savęs priėmimą. Jei pats Dievas mus priima, myli, atleidžia – kas mes tokie, kad galėtume taip atkakliai su Juo ginčytis?..
Viršelis – Nerijaus Ermino skulptūra „Paniręs“, MO muziejaus kolekcija. Jono Balsevičiaus nuotrauka
