„Kelionė“ 2024 m. Nr. IIV (32)
Kalbėdami apie vienatvę kaip apie problemą, kalbame apie gilų vienišumo jausmą, socialinę izoliaciją. Vienišumas yra asmeniška patirtis, susijusi su nepatenkintu ryšio ir priklausymo poreikiu.
Pasak poeto Donaldo Kajoko, vienatvė graži, kol netampa šiek tiek gilėlesnė už šiltą duobutę pagalvėje. Paradoksalu, bet šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame būdų bendrauti ir palaikyti ryšį, susijungti kad ir kur būtume tik daugėja, žmonės jaučiasi vis vienišesni. Kas slepiasi už šios gajos vienatvės klosčių?
„Toks vienas, velnioniškai vienas“
Gyventi vienam, neturėti romantinio partnerio, mėgautis introvertiškais pomėgiais nereiškia atsiduoti vienatvės melancholijai. Pažintis su savimi, gebėjimas būti vienam, autonomiškam ir savarankiškam, yra reikalinga. Esame bendruomeniškos būtybės, bet skubančiame pasaulyje megzti autentišką ryšį su savimi tikrai svarbu.
Vis dėlto, kai santykio trūkumas tampa stiprus ir slegiantis, kai nebežinome, kaip kurti ryšį su kitais, nors ir norėtume, kai niekur nesijaučiame pritampą ar kažkam svarbūs – tuomet su skausmu žvelgiame vienišumui į akis ir skęstame.
Vienatvės pavojai
Vienišumas ir socialinė izoliacija yra susijusi su depresija, nerimu, prisideda prie ankstyvo mirtingumo, kenkia širdžiai ir kraujagyslių sistemos veiklai, didina organizmo uždegimą, trikdo hormonų veiklą ir miegą. Pasak ekspertų, slegiantis vienišumas kenkia sveikatai panašiai kaip net 15 per dieną surūkytų cigarečių!
Vienišumas, kaip ir skurdas ar benamystė, dažnai įsuka į užburtą ratą, slopina mūsų gebėjimą spręsti problemas ar imtis veiksmų, didina bejėgiškumą. Paradoksalu, bet socialinė izoliacija skatina elgesį, dėl kurio atskirtis dar labiau didėja. Kad iš to išsivaduotume, neretai reikia daug jėgų, stiprybės ir valios daryti tai, ko tą akimirką mažiausiai norisi. Tiesa, čia mums gali padėti terapeutas ar psichologas, ypač, jei užklumpa depresija, nerimas, agorafobija ar kitos negerovės.
Svarbu paminėti, kad vienatvė nėra išranki, ji ypač dažnai lanko senjorus, bet nepamiršta ir visai jaunų žmonių. Skausmingo vienišumo jausmas yra universalus.
„Hustle“ užimtumo kultūra
Moderni darbo kultūra dažnai aukština persidirbimą, viršvalandžius ir teikia lūkestį, kad nuo darbo niekada nebūsi visiškai atsitraukęs. Be to, tikimasi, kad turimi pomėgiai bus paversti uždarbiu, o to, kas neneša pinigų ar socialinio kapitalo, tiesiog atsisakysi. Vis dažniau, kalbant apie vienokią ar kitokią veiklą, užsiėmimus, girdimas klausimas: „Ar apsimoka?“
Užimtumo kultūra, vadinama anglišku žodžiu „hustle“ (skuba, šurmulys), toksiškas produktyvumas ir nuolatinis sukimasis reikaluose, kurį įkūnija ir senas lietuviškas posakis „nesisuksi – negyvensi“, šiais laikais tapo savotišku garbės ženklu.
Į klausimą „Kaip sekasi?“ mums lengviau atsakyti „Labai užimtas“ ir gūžtelėti pečiais, užuot įvardijus tikruosius skaudulius. Būti užimtam – socialiai priimtinas būdas slėptis nuo savo minčių, intymumo, sudėtingų dilemų, artimų santykių. O ir užimtumas kelia susižavėjimą, nes atrodo, kad tik nuolat užimtas žmogus yra reikalingas, svarbus, netingus.
Aklo atsidavimo darbui dažnai tikisi įmonės, bet ir patys darbuotojai neretai kelia sau milžiniškus lūkesčius, nori kuo daugiau pasiekti, tartum tik taip galėtų įrodyti savo vertę. Pajausti, kada jau peržengei ribą nuo darbštumo, atsakingo darbo, motyvacijos ir smalsumo pereidamas prie perdegimo, savęs alinimo ir garbės troškimo, nėra taip jau lengva.
Siekiamybė būti nuolat užimtam, siekti vis naujų galimybių, didesnių pajamų, postų nepalieka daug erdvės plėtotis autentiškiems santykiams. Arba nėra laiko, arba bijoma: geriau nesirodyti kitam, kol, rodos, neturi kuo didžiuotis. Vienišumas neabejotinai susijęs su užimtumo kultūros įsigalėjimu.
Globali vienatvė
Vienišumas – globali problema. Apie ją vis daugiau kalbama Europoje, vis pasirodo socialinių tyrimų ir straipsnių apie JAV gyventojus ir jų visuomenės vienišumo epidemiją. Nagrinėjama COVID-19 pandemijos ir priverstinio užsidarymo įtaka, nuo to laiko išlikę įpročiai, menkesnis bendravimas, nuotolinio darbo populiarumas.
Būtent Japonija dažnai vadinama vienišų žmonių tauta. Ar žinojote, kad Japonijoje galite pagal skelbimą išsinuomoti draugą? Ar tiesiog pakeleivį, kuris kartu nueis į kavinę, leis pasišnekučiuoti apie orą ar aktualijas, kartu pasivaikščios parke? Gali skambėti kiek absurdiškai, bet tai Japonijos vienatvės krizės, išaugusios per pastaruosius dešimtmečius, pasekmė. Ši problema susijusi su kultūriniais skirtumais ir japonams keliamais visuomenės lūkesčiais, demografiniais pokyčiais, technologijų pažanga.
Japonai net turi terminą hikikomori, įvardijantį žmones, dažniausiai jaunuolius, kurie visiškai izoliuojasi nuo visuomenės. Jie vengia bet kokio bendravimo, atsitraukia nuo darbo, draugų, šeimos, dažnai mėnesių mėnesius ar net metų metus nepalieka savo kambario ar buto. Skaičiuojama, kad Japonijoje hikikomorių yra maždaug milijonas, bet sunku apskaičiuoti tiksliai, nemažai atvejų gali būti tiesiog nepastebėti.
Nors hikikomori reiškinys kartais laikomas radikaliausiu atsaku į visuomenės spaudimą ir nesugebėjimą atitikti lūkesčių, tai išryškina gilų vienišumo potvynį, apsėmusį Japonijos visuomenę. Hikikomori jaučiasi nepajėgūs susidoroti su griežta Japonijos socialine struktūra, o jų izoliacija yra gilesnių sisteminių problemų, įskaitant spaudimą siekti sėkmės ir tinkamos psichikos sveikatos pagalbos trūkumą, išraiška.
Japonija garsėja ir sparčia technologine pažanga, tad nieko keisto, kad vienišumo problemą bandoma spręsti pasitelkiant robotus ir dirbtinį intelektą. Pristatoma vis daugiau robotų kompanionų, kurie suteikia draugiją vienišiems žmonėms. Jie vis dažniau naudojami slaugos įstaigose, žmonių, kurie gyvena vieni, namuose. Vis dėlto šie išradimai veikiau maskuoja nei išsprendžia gilią vienatvės problemą.
Auksinis socialinių medijų narvelis
Gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame esame nuolatos pasiekiami, nepertraukiamai sujungti įvairiausių socialinių tinklų saitais. Dar niekada nebuvome taip arti vienas kito virtualiai, bet drauge vienatvė tampa skausminga globalia epidemija ir rimta šiuolaikine problema.
Atlikta daug socialinių tyrimų, kurių rezultatai neretai prieštaringi. Daugelis atskleidžia neigiamą socialinės medijos įtaką emocinei būklei, vienišumo jausmo stiprėjimą, bet kartu įvertina ir tai, kad daliai žmonių socialinė medija padeda išreikšti save, megzti naujas pažintis ir jaustis bendruomenės dalimi. Kiekvienas įrankis yra tiek naudingas, tiek žalingas, priklausomai nuo to, kaip jį naudosi, kokius kanalus rinksiesi, kiek laiko ir svarbos tam skirsi.
Vis dėlto sunku paneigti, kad socialinės medijos platformos tapo savivertės pelėkautais. Socialinėje medijoje stebint draugus, nepažįstamus ar įžymius žmones pradeda atrodyti, kad kiti gyvena daug turtingesnį, turiningesnį ir laimingesnį gyvenimą. Sunku nesilyginti, nesijausti menkesniam ir nejausti spaudimo, kad vyksta tiek reikšmingų dalykų, kuriuos praleidi.
Laikas internete tapo ir gyvo bendravimo pakaitalu. Kam susitikti, jei galime tiesiog apsikeisti žinutėmis? Buvimas taip arti ir taip toli vienu metu sukelia tam tikrą kognityvinį disonansą. Nuolat sąveikaujame tarpusavyje, bet nekuriame gilių santykių. Gauname milžiniškus informacijos srautus, bet nuobodžiaujame, vis norime kažko įdomesnio, esame nuolat pasiekiami, nuolat sulaukiame gausybės žinučių, elektroninių laiškų, pranešimų, bet jaučiamės vieniši ir nemylimi.
Mažais žingsniais į bendrystę
Vienišumo jausmas nėra peršalimas, kurį galime pagydyti šiltu pienu su medumi ar sirupu nuo kosulio. Tai iš daugelio komponentų susidedanti dėlionė, kurioje rasime ir gėdą, kaltės jausmą, savivertės problemų, perdegimą, visuomenės atstūmimą, pažeidžiamumo baimę, socialinių problemų, ligos akistatų, šiuolaikinės kultūros normatyvų. Tad ir vaistas nėra toks, kurį galėtume nusipirkti vaistinėje.
Sprendžiant sudėtingas problemas, svarbu žvelgti į jų gylį ir ieškoti šaknų. Vien apskabius išsikerojusius vienišumo lapus, problema nedings. Kartais gali pakakti tiesiog daugiau bendrauti, dažniau skambinti artimiesiems, aktyviai skatinti susitikimus, kviesti senus bičiulius susitikti, organizuoti pasibuvimus, rašyti laiškus ar auginti naminius gyvūnus, galbūt kažkur savanoriauti ar užsiimti nauja veikla, ieškoti pažinčių.
Neretai kova su vienišumu reikalauja sunkiosios artilerijos – nelabai komfortiško darbo su savimi. Tai ir savirefleksija, asmeninių vertybių išgryninimas, ir drąsa prašyti paramos ar pagalbos, ryžtingas sakymas „ne“ dalykams, kurie populiarūs, bet tuščiai eikvojantys energiją.
Vieno vaisto nuo vienatvės nėra, bet esti įrankių, kurie gali padėti geriau pažinti save, kritiškiau žvelgti į tai, ką matome socialinėje medijoje, imtis naujų veiklų ir megzti pažintis, net jei iš to neuždirbsi dar daugiau pinigų ar nepagerinsi savo įvaizdžio.
Stiprinant bendruomeniškumą, visuomenės gerovę, kovojant su vienatvės epidemija, svarbios ir valstybės mastu vykdomos permainos, kurios labiau skatintų tiek darbdavius, tiek darbuotojus ieškoti sveikos pusiausvyros tarp darbo ir laisvalaikio, efektyviai spręstų socialines problemas, užtikrintų geresnį psichinės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, rūpintųsi pažeidžiamiausiomis visuomenės grupėmis.
Mažais žingsniais keliaudami į bendrystę, skatindami pokyčius visuomenėje, galime po truputį vaduotis iš vienišumo gniaužtų ir kurti palankesnį santykį su savimi ir savo aplinka. Juk tai apsimoka!
Parengė Dominyka Navickaitė
Viršelis – Eglė Ridikaitė „Autoportretas žiemą“, MO muziejaus kolekcija
