„Studentiško charakterio diedukas su neteisingai suprastu atsakomybės jausmu“. Tokiu prierašu savo anketą viename socialiniame tinkle užbaigia ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko botanikas dr. Mindaugas Lapelė. Nevalingai šypteliu – ir dėl apibūdinimo šmaikštumo, ir dėl neįtikėtino jo taiklumo. Turėdama galimybę kurį laiką M. Lapelę pažinoti, nepaliauju stebėtis jo giedrumu ir reiklumu sau.
Kai su Mindaugu mėginome rasti tinkamą laiką susitikti, lengva nebuvo. Vieną dieną – dailininkų pleneras, kitą – susitikimas su Šaulių sąjungos atstovais, trečią – paskaita festivalyje, ketvirtą – ekskursija atvykėliams po Merkinės kraštą… Lengviau atsikvėpiau tik tuomet, kai galiausiai iš tiesų susitikome ir vienas priešais kitą susėdome erdviame botaniko namų kieme.
„Netikėtai pasidariau populiarus. Tai mane šiek tiek slegia, nes kartu didėja ir tenkanti atsakomybė. Visgi prisimindamas visą savo kelionę svarstau, kas joje svarbiausia? Ar tikslas? Ar pats procesas? Gali būti, kad svarbiausia – su kuo keliauji.“
Tad šįkart – mūsų susitikime tarpusių pašnekesių mozaika: apie mylimą žmoną, švelnumo sąlygotą atsigręžimą į tikėjimą, Dzūkijos sukurtą perversmą gyvenime ir, žinoma, gamtą.
Botanikas – per fuksą
Augalai mano gyvenime atsirado per klaidą. Mama dėl sveikatos problemų nesiimdavo rinkti uogų ar grybų miške, o močiutė galėdavo pasiklysti tarp trijų pušų. Todėl mūsų šeimoje visada pagrindiniai rinkėjai buvo vyrai – mano senelis, tėtis ir aš. Prisimenu, kaip vis važiuodavom sunkiuoju motociklu „Emka“ su priekaba lepeškaut.
Meilė gamtai neblėso ir mokykloje. Dalyvaudavau fizikos, chemijos, biologijos olimpiadose. Prisimenu, kad vienoje paskutinių biologijos olimpiadų turėjau galimybę rinktis klausimų tematiką: zoologiją arba botaniką ir zoologiją. Nors zoologija, ypač ornitologija, visuomet buvo arčiau širdies, bet tąkart pasirinkau mišrią temą ir… respublikinėje olimpiadoje be jokio pasiruošimo tarp botanikų užėmiau antrąją vietą. O tai vėliau peraugo į pomėgį botanikai.
Tėvai į mano pasirinkimą reagavo išmintingai. Buvo vienas vienintelis pokalbis. Tėtis pasakė norįs, kad studijuočiau teisę, o mama – kad pasirinkčiau medicinos studijas. Jau daug vėliau klausiau mamos, kodėl intensyviau neskatino sukti vienu ar kitu keliu? O ji atsakė: „Gerai, vaikeli, jeigu viskas būtų gerai. O jeigu ne, tai kaltintum mus visą gyvenimą.“ Jie išsakė savo norus, bet manęs nespaudė. Tad taip ir išėjo, kad tapau botaniku – per fuksą.
Į tikėjimą – švelnumu
Su Jadvyga Mažeikaite, žemaite iš Alsėdžių, dirbome tame pačiame Botanikos institute, net tame pačiame aukšte. Vėliau ji pasakojo apie mane galvojusi: „Gal ir nieko būtų vyrukas, bet jau vien dėl pavardės netekėčiau“. Vėliau dar prisipažino turėjusi nusistatymą – vyras turi būti aukštas, bet nebūtinai gražus. Galiausiai išsirinko patį aukščiausią iš vyrų.
1984-aisiais, kai susipažinom, aš ne tik buvau netikintis, bet ir nekrikštas. O mano žmonos tėvai – žemaičiai, abu sibiriokai, susituokę tremtyje, labai giliai tikintys. Beje, žmonos mama, taip pat Jadvyga, parsivežė mano būsimąją iš Sibiro „kontrabanda“ – savo pilve, ji gimė jau Lietuvoje su švariais dokumentais. Žmonos tėvai norėjo, kad viskas būtų tvarkinga, kaip pas žmones. O aš sakau – ko jau ko, bet ant kelių aš niekada nesiklaupsiu bažnyčioje. Tik po daugelio metų įvertinau, kad tai, kas buvo tarp mūsų, buvo taip stipru, kad ji ir pati nesipriešino, ir tėvus įtikino to neprikaišioti.
Aš į tikėjimą atėjau daug vėliau. Gyvenom Vilniuj, dirbom Botanikos institute ir gyvenimas suvedė su fokoliarais. Jų renginiuose, išvykose dalyvaudavo mano žmona, pakviesdavo ir mane… Ko nepadarysi dėl mylimo žmogaus? Ten man būdavo įdomu, pamačiau, kad tikintys žmonės visai normalūs.
Labai vertinau Jadvygą už tai, kad manęs nespaudė, nes mano reakcija būtų buvusi atvirkštinė. O čia taip švelniai, švelniai… Ir galiausiai ėmiau galvoti – ko vertas šitas mano išdidumas? Juolab kad dėl jo ir mano žmona negalėjo priimti Eucharistijos.
Kartu su Jadvyga keliavom trisdešimt metų. Nors buvom labai skirtingi, bet buvo kažkokia šerdis, kuri mus jungė. Prieš dešimt metų ji žuvo kovoje su vėžiu.
90-ieji
Iš pradžių po vedybų gyvenome atskirai. Vienas – viename bendrabutyje, kitas – kitame. Tik vėliau gavome kambarį ir galėjome apsigyventi kartu. Dar prieš 1991 m. sausio įvykius pradėjau dirbti Aplinkos departamente, vėliau pervardintame ministerija. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nemažai žmonių ėjo dirbti į valdžios struktūras – turėjo idėjų, kaip geriau saugoti gamtą, ir noro veikti.
Darbas Nepriklausomybės pradžioje buvo labai įdomus: daug naujų ryšių, prisijungimo prie tarptautinių sutarčių ir konvencijų procedūros. Per penkerius darbo metus užsisuko biologinės įvairovės tyrimai savivaldybėse, įvertintos gamtos vertybės buvusiose sovietų karinėse teritorijose, išleidome antrą Lietuvos raudonąją knygą. Gyvenome įdomiais laikais, visi dokumentai buvo spausdinami rašomosiomis mašinėlėmis, tik vėliau jau atsirado kompiuteriai. Dažnai tekdavo vykti ir į užsienį – jeigu jau reikia važiuoti, tai siunčia tą, kuris dirba ir moka kalbą. O jeigu siunčia du, tai siunčia vieną dirbti, o kitą – už gerą elgesį atostogų.
Tiesa, visada buvau kiek prieštaraująs viešai nuomonei ir nebijąs kalbėti temomis, kurių kiti vengia. Gyvenimas yra kompromisų menas, bet raudonų linijų peržengti nevalia. Manau, kad tokia drąsa būdinga visiems, paskiepytiems laisve. Grandinėlė su Nukryžiuotuoju man nuolat tai primena. Ją 1991 m. sausio 13-osios rytą man ant kaklo užsegė žmona – pabučiavo ir išleido prie Seimo. Nuo tada ją ir nešioju, niekada nenusisegu.
Du sūnūs
Kai mano žmona įsitraukė į vienų Vilniaus vaikų namų veiklą, ilgainiui užverbavo (gerąja prasme) ir mane. Reikėdavo tai ekskursiją palydėti, tai Kalėdų Seneliu pabūti… Pastaruoju atveju jausmas – savotiškas. Ratelio negali padaryti, nes kiekvienas vaikas turi bent už pirštelio Senelį laikyti, taip ir kabojo dvi kekės.
Vėliau Jadvyga pradėjo Žvėryne dėstyti tikybą, dirbti Vilniaus SOS vaikų kaime. Tada jau nuolat pasiimdavom kelis vaikus. Ypač smagu prisiminti žiemą, kai visi pasileisdavom su slidėmis laukais, kalneliais… Grįžtam įraudusiais skruostais, valgom ką tik iškeptus blynus su uogiene ir krintam ilsėtis.
Mudu su žmona negalėjom susilaukti vaikučių. Jau vėliau, gyvendami Dzūkijoje, įsivaikinome keturmetį berniuką Eugenijų. Vėliau mažylis pradėjo spausti, kad nori broliuko arba sesutės: „Kaip čia, kiti turi, o aš ne?“ O mes jau ir sveikatos neturėjom, ir metų buvo užtektinai – atsargiai svarstėm. Galiausiai į mūsų šeimą atėjo pustrečių metų Žygimantas iš Vilniaus kūdikių namų. Jiedu abu nuo mažens žinojo, kad nesam jų tikrieji tėveliai. Vėliau vyresnėlis net nukalė tokią frazę – likimo broliai.
Šiandien vienam jau – 33-eji, kitam – 28-eri, bet jie vis vien man lieka vaikais. Net jų kambariai namuose nėra pakeisti nuo jų išsikraustymo, kad turėtų kur grįžti. Kaip anuomet buvo išklijuoti krepšininkų plakatais, taip tebėra ir dabar. O neseniai prasisukęs karantinas padovanojo dar ir dukrą Audronę. Šiuose namuose vietos pakanka visiems.
Naujas gyvenimo etapas – Dzūkija
1995-ųjų žiemą atsikraustėme į Marcinkonis. Buvo gausybė sniego ir didelis šaltis. Gavom tarnybinį alytnamį – rytais virtuvėje šerkšnas nuguldavo ant vidinės sienų pusės.
Nuo tada ir užsilikau Dzūkijoje – dirbau Dzūkijos nacionaliniame parke, o vėliau, prijungus ir Čepkelių rezervatą, jungtinėje direkcijoje.
Vis pagalvoju, jeigu nebūtume išsikėlę iš Vilniaus, galimai būtume du vieniši, surukę inteligentai aštuntame Fabijoniškių daugiabučio aukšte. Įdomu, kad Vilniuje Jadvyga buvo labiau matoma kaip mano, gamtininko, žmona, o išsikrausčius gyventi į Dzūkiją, viskas pasikeitė. Ji visur grojo pirmu smuiku: tikybos mokytoja, ateitininkų organizatorė, katechetė, viena pirmųjų tikybos magistrių Kaišiadorių vyskupijoje. Man teko jos vyro, kažką dirbančio Nacionaliniame parke, vaidmuo.
Mano žmona mokytojavo ir čia, Merkinėje, ir Marcinkonyse. Po pamokų mokykloje ji imdavosi įvairių iniciatyvų, važiuodavo su vaikais dviračiais, stovyklaudavo, keliaudavo Lietuvoje ir užsienyje. Aš irgi buvau to dalis: būti mokytojos vyru reiškia būti pusiau mokytoju. Po to nemažai vaikų sakė, kad tikybos mokytoja jiems parodė kelią į pasaulį. Daug nereikia – tik parodyti, pastūmėti, o tada jau užsikabliuoja ir patys.
Prancūzai sako – kai kalbi apie meilę, niekad nesakyk niekados ir visados, nes būna visaip. Kai ruošiausi kraustytis iš Vilniaus, man siūlė įsikurti Merkinėje, bet atsisakiau. O po to taip nutiko, kad po šešerių metų Marcinkonyse atsikraustėme į Merkinę, pradėjau ją pažinti. Yra toks šios vietos fenomenas, kuris sunkiai nusakomas žodžiais. Merkinėje tūkstančius metų žmonės gyveno ir mirė, džiaugėsi gyvenimu ir liūdėjo. Čia buvo du – dominikonų ir jėzuitų – vienuolynai, keturios bažnyčios. Visa tai tvyro ore. Kai čia atsikraustai, pasidarai tokiu merkiniškiu, kad gali bet kam gerklę perkąsti, jei kas nors pasakys ką nors prieš. Tokie dalykai nevyksta dirbtinai sukurtose kolūkinėse gyvenvietėse. Prikepau prie Merkinės ir aš, prie jos žmonių, renginių ir įvykių.
Todėl, kai Merkinėje gimė iniciatyva steigti Šaulių skyrių, nedvejodamas prisijungiau, 2019 m. Vilniuje, Katedros aikštėje, daviau šaulio priesaiką. Nemažai gamtininkų buvo šauliais, pavyzdžiui, botanikas Liudas Vailionis, Tadas Ivanauskas. Taip pat ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius bei žymiausias visų laikų Dainavos influenceris Vincas Krėvė, jis netgi buvo Šaulių sąjungos prezidentas.
Būti gamtininku tik tada, jeigu negali kitaip
Aš vaikams visada sakiau: jeigu jums patinka gamta, nepulkit studijuoti biologijos. Darbas yra sunkus. Pamenu vieną ekspertą aiškinant, kad net pats prasčiausias vadybininkas darbą gaus lengviau negu ekologas. Todėl mokiau – geriau būkit vadybininkais, bankininkais ar policininkais, o gamta domėkitės laisvalaikiu – taip dar ir paremti tuos vargšus gamtininkus galėsit. Sieti gyvenimą su biologija reikia tik tada, kai jau tikrai negali be to.
Kita vertus, jeigu nori, kad darbas tavęs nekamuotų, tai svarbu pasirinkti jį pagal savo pomėgį. Aš negaliu pasakyti, kad savo darbe esu ištisai apimtas nirvanos. Pamenu, kai pradėjau dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke, apie 70 proc. mano darbo buvo lauke, o 30 proc. – prie stalo: dokumentų pildymas, paskaitos. Vėliau šis santykis apsikeitė vietomis ir didžioji darbo dalis – prie popierių.
Botaniko darbas yra reiklus. Jeigu esi jaunas, laigai po pelkes – viskas gerai. Bet kai esi vyresnio amžiaus ir tau vidurvasarį po juodalksnynus su guminiais batais reikia tąsytis, o visi paplūdimiuose guli… Tuomet tik laiferiai atperka tą vargą. (Dabar ekologai vartoja tokį žargoną norėdami įvardinti ką nors pamatytą pirmąkart gyvenime (angl. life first). Aš ir pats neseniai turėjau laiferį – pirmą kartą pamačiau neseniai atrastą Lietuvoje naują gegužraibinių šeimos rūšį – elbinį skiautalūpį.
Profesija – rodyti savo kraštą
Po to, kai prieš kelerius metus išėjau į pensiją, prasidėjo mano tikrasis darbas. (Juokiasi.) Niekada neturėjau ambicijų. Truputį rašau, truputį fotografuoju, kažką mėginu paišyt… Mėgstu nerti į naujas veiklas, išmėginti ką nors naujo. Tiesa, į vadus niekuomet nesiveržiau, būdavau patarėjas, padėjėjas, gal būčiau buvęs ir neblogas dėstytojas?
Tiesiog būnu, esu žmonėms įdomus – ir gerai. Kaip kad viename filme – gyveno žmogelis ir labai jaudinosi, kad nieko gyvenime nėra pasiekęs. O nesuprato, kad didžiausia vertybė ir jo pasiekimas yra tai, kad jis kasdien savo šypsena šildo kitų žmonių gyvenimus.
Pranašo Ezechielio knygoje yra frazė: „Jie turi akis matyti, bet nemato, turi ausis girdėti, bet negirdi“ (Ez 12, 2). Tai mano misija – žiūrintiems parodyti, kad pamatytų. Arba, kaip juokauju, mano profesija – rodyti savo kraštą. Aš tai galiu daryti keturiomis kalbomis. Įdomu, nes keičiasi vietos, keičiasi žmonės. Niekada nebūna dviejų vienodų kartų. Tuo labiau jeigu eini miške – niekada nežinai, kas kris į akį, ką tąkart pamatysi.
Pamenu, kai Čepkelių rezervate atidarėme pažintinį taką, tik tuomet supratau, kad žmonės visiškai nepažįsta pelkių. Galvojau, kad vargiai surasi lietuvį, kuris nebūtų joje buvęs, o daugumai atvykstančių būtent tai ir būdavo pirmoji pažintis.
Kartais esame savo burbule ir mums atrodo, kad viskas kalbėta, perkalbėta… Bet kai susitinki su žmonėmis, pamatai, kad daugumai jų, tai – terra incognita, ypač, jeigu jie iš visai kitos veiklos srities. Pavyzdžiui, man, kaip gamtininkui, pelkė yra kažkas tokio! O, pavyzdžiui, humanitarams asocijuojasi su neigiamybėmis – liūnu, kažkuo baisaus, pavojingo, nekonkretaus.
Silpstantis žmogaus ir gamtos santykis
Meilė gamtai vienokia, kai tu ją pažįsti, ir kitokia, kai jos nepažįsti. Ją galima pažinti per rūšis, bet galima pažinti ir per emocijas, nes tiesiog ateini ir būna gera. Aš, pavyzdžiui, ateinu į seną ąžuolyną arba seną pušyną prie Čepkelių, kuriam 170 metų, ir jaučiuosi kaip šventovėje.
Žmonės anksčiau daugiau žinojo apie gamtą, nes buvo didesnis sąlytis su ja. Ir uogautojų, ir grybautojų buvo daugiau. O šiandien vis dažniau vartojamas netgi toks terminas kaip botaninis aklumas. Tai reiškia, kad visi augalai atrodo esą žolės, tu nematai, kad ten auga trisdešimt rūšių.
Henry‘is Bestonas gražiai rašo savo knygoje „Atokiausias namas: metai didžiajame Keip Kodo paplūdimyje“ (‘‘The Outermost House: A Year of Life on the Great Beach of Cape Cod‘‘ (1928), kad jam miestai primena didelį laivą. Juose gyvenantys nepastebi metų laikų, gyvena lyg burbule, su tikrąja aplinka susiliedami tik retkarčiais.
Einu pavasarį Vilniuje ir matau, kad skrenda gervės, klykia – kad nors kas galvą pakeltų į dangų! Manau, kad žmonės tolsta nuo gamtos ir gal net labiau gamtą… vartoja. Jie trenkiasi į tolimiausias, egzotiškiausias vietas ir retas kuris sugeba sugerti į save tai, ką mato. Nemoka būti ir įsibūti. Juk dažnai, žvelgdamas į kvapą gniaužiančius vaizdus, galėtum sėdėti valandą, dvi ar net pusdienį. O jie pasižvalgo porą minučių ir tada vėl – kalbos apie vaikus, darbus, problemas…
Žemę vaikams turi perduoti bent šiek tiek geresnę
Tai, ką gavai gimdamas – Dievo dovana tau. Tai, ką panaudodamas turimus talentus palieki – tavo dovana Dievui. Todėl mes turime stengtis ir jausti pareigą perduoti žemę bent šiek tiek geresnę savo vaikams ir anūkams.
Tokia yra ir „Sengirės“ fondo esmė plačiąja prasme. Jis buvo įkurtas, nes ėmė daugėti suprantančių, kad miškas – ne vien mediena ar vieta papramogauti, kad miškas yra vertybė savaime. Pagal amžių esu vyriausias šio fondo valdybos narys. Mes perkame privačius miškus, kurie augs be žmogaus įsikišimo ir taps sengirėmis su joms būdinga biologine įvairove. Šiuo metu fondas globoja jau daugiau nei 180 ha senųjų miškų. Jie pasaulio neišgelbės, bet tai yra sektinas pavyzdys. Jei turite miško, gal galima jo kamputį palikti gamtai?..
Sengirės lopinėliai yra kaip Nojaus laivas. Išsaugojus gabalėlį seno miško, kuriame vyrauja pastovios sąlygos, rūšių įvairovė nebus didelė, bet pačios rūšys – labai išskirtinės. Kai situacija aplink sengires ims keistis – rūšys galės plisti. Man patiko Aplinkosaugos koalicijos vadovės Linos Paškevičiūtės nukaltas terminas „razinkinė gamtosauga“. Išties kol kas net saugomose teritorijose dažnai saugome tik išskirtinai vertingas razinas, o visa kita aplink drožiam. Bet juk turime rūpintis visos saugomos teritorijos kokybe.
Vis dar jaučiuosi labai reikalingas ne tik savo gatvės kaimynams ar Merkinei – dalinuosi žiniomis, gaunu pakankamai grįžtamojo ryšio. Tai nėra tik darbas dėl darbo. „Sengirė“, „Girių spiečius“ ir kiti iš praeities ateinantys ženklai patvirtina, kad gyvenau teisingai – savo pasirinkimais susikūriau erdvę, kurioje gyvenu. Mano senelis, Gervėčių krašto šviesuolis Vladas Ravaitis sakydavo: „Mesk į priekį – visada rasi“, tai pasitvirtina – visa, ką darai neskaičiuodamas laiko ir jėgų, save atiduodamas, tau sugrįžta ir kelionė tęsiasi.
Kalbino Aušra Čebatoriūtė
Viršelis – Mindaugas Lapelė. Brolių Černiauskų nuotrauka
