Pasitempusi, su gražia rožine suknele ir ką tik padarytu makiažu Indrė džiaugsmingai pozuoja žurnalo fotografei. Parke praeivių žvilgsniai krypsta į ją. „Prieš spaudą atsiųskit pažiūrėti fotkes“, – juokauja pasakų vaikams kūrėja ir edukatorė Indrė Gaskaitė. Ji džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka ir pabrėžia – būtent šis džiaugsmas ją išskiria iš aplinkinių, o tai, kad yra neregė, nėra pati svarbiausia gyvenimo detalė.
Kaip jauteisi, kai neatpažinau Tavęs geležinkelio stotyje prie traukinio?
Labai švietė saulė ir buvo karšta. Galvojau: „Kur ta Ginta?“ Ir tada Gintą išgirdau šalia savęs kalbant su manimi telefonu. Ne pirma ir ne paskutinė nesupratai, kad esu neregė. Aš atrodau normaliai ir elgiuosi normaliai. Stengiuosi būti tokia pati kaip visi. Nematymas nėra esminė mano gyvenimo dalis. Pirmiausiai esu aš, tada – mano talentai, dovanos, kurias gyvenime gavau. O nematymas yra kaip prieskonis.
Vienas įdomiausių dalykų yra tai, kad Tu turi tris vaikučius ir su jais šią vasarą viena netgi keliavai po Lietuvą.
Taip, turiu du berniukus ir mergaitę. Šią vasarą keliavome prie jūros, ten statėme smėlio pilis, supomės ant sūpynių. Vandens parke leidausi nuo čiuožyklų iš septinto aukšto ir likau gyva. Labai mėgstu ekstremalius dalykus. Gal tokia drąsi esu todėl, kad turiu tikėjimą ir pasitikėjimą.
Reginčios mamos pavargsta besirūpindamos savo atžalomis. O kaip pavyksta susitvarkyti nematant?
Pavargstu ir aš. Man taip pat būna sunku. Bet skirtumas tas, kad mano vaikai yra savarankiškesni negu kiti. Jie negali paklausti: „Mama, o kas ten?“ Aš irgi negaliu jų sustabdyti prie gatvės sakydama: „Vaikai, stojam, dega raudona.“ Atvirkščiai – mano dvylikametis ir netgi mano penkiametė pasako, koks šviesoforo signalas. Jie įpareigoti būti savarankiškesni, nes mama negali matyti dalykų, kuriuos mato kitos mamos.
Mažiau pavargstu dėl to, kad nematau, ko bijoti. Reginti mama vaikui čiuožiant nuo čiuožyklos jį gaudo, o aš nežinau, kada gaudyti. Vaikas pats ima ir nučiuožia. Visai neseniai žaidėme su vaikais žaidimų aikštelėje. Ten buvo viena mama, kurios vaiko amžius panašus kaip manojo – apie dvejus. Maniškis nučiuožė ir nuėjo. O ta mama užsikalbėjo ir pirmąsyk negaudė savo mergytės. Ji nukrito. Tada pagalvojau: „Kaip gerai, kad niekada negaudžiau savo vaikų. Jie visada žino, kad turi saugotis.“
Kai kalbu su Tavimi, visada esi atsisukusi tiesiai į mane. Nors akivaizdu, kad Tavo akys nemato, reaguoji panašiai kaip regintys žmonės. Kaip Tau tai pavyksta?
Aš to mokiausi. Šalia esantys žmonės – mano sesės, mano tėveliai – nuo pat mažens sakydavo: „Tu nematai, bet kiti tave mato. Todėl tau reikia atrodyti normaliai.“ Net ir dabar sesės vis sako: „Indre, neužsimerk“, „Indre, žiūrėk į garsą“, „Indre, tu vėl nusisukai“. Taigi man pasisekė, kad turiu gražią šeimą. Esu labai dėkinga už tokias pastabas. Juk ir mano augantiems vaikams yra svarbu, kad jų mama atrodytų taip, kaip visi. Nenoriu būti išskirtinė dėl to, kad esu neregė. Galiu būti išskirtinė savo džiaugsmu, savo šypsena ir savo žavesiu.
Tau pavyko sukurti gražią šeimą. Kaip susitikote su savo vyru?
Su vyru susipažinau bažnyčioje. Vienai draugei siųsdavau savo trumpus eilėraštukus. Kartą parašiau eilėraštį apie tai, kaip atsitrenkiau į stulpą ir kaip man sekėsi rasti kelią. Mano vyras pasakojo, kad pamilo mane vos perskaitęs tą eilėraštį, dar manęs nesutikęs. Tada jis atėjo į bažnyčios chorelį ir mes po truputį kartu augom. Išaugom į didelę gražią šeimą.
Tačiau Tavo veikla neapsiriboja šeima. Esi aktyviai tarnaujanti žmonėms. Kaip atrodo Tavo profesinis kelias?
Aš visada mokiausi to, kas man patinka. Pavyzdžiui, norėjau dainuoti, tad ir mokiausi dainavimo. Daug mokausi iš savo kolegų ir bičiulių. Turiu tokią dovaną – imti iš visko viską. Tarkim, esu tikra, kad kažką išsinešiu ir iš mūsų pokalbio. Galbūt kokią nors gražią mintį, kurią vėliau pritaikysiu savo profesiniame kelyje.
Mano veiklos kelias atsirado labai paprastai. Visada buvau veržli asmenybė ir kitiems su manimi būdavo labai įdomu. Nuo pat paauglystės mane kviesdavo į darželius papasakoti apie neregių pasaulį. Vėliau tai išsirutuliojo į mano edukacinę veiklą „Pažintis su neregio pasauliu“.
Dažnai būna taip, kad jei žmogus turi negalią, jo pirmasis impulsas yra padėti neįgaliųjų bendruomenei. O Tau norisi kurti projektus ne tiems, kurie nemato, o kaip tik pranešti pasauliui, kaip gyvena neregiai…
Mano galia yra matyti širdimi, tą ir transliuoju edukacijų metu. Esu apkeliavusi daugybę mokyklų ir darželių visoje Lietuvoje.
Darželinukams tiesiog skaitau savo pasakas, o su mokyklinio amžiaus vaikais pasaką dar ir aptariame.
Klausydami mano pasakų žmonės dažnai maloniai nustemba, nes jose veikia netikėti veikėjai: maža sagutė, kuri padeda išsipildyti vėjo svajonei, ledų popierėlis, kuris išgelbsti drambliuką, žiogas, dovanojantis puokštę debesų lietaus lašų šeimynėlei.
Kaip pradėjai kurti pasakas?
Mama pasakojo, kad nuo pat ankstyvos vaikystės kurdavau įvairias istorijas. Aš irgi save prisimenu dainuojančią dainą apie baltai žydinčią rožę. Vėliau, jau mokykloje, ėmiau rašyti eilėraščius. Kai buvau paauglė, kurdavome spektaklius su Bažnyčios bendruomene, kuriuose vaidindavo Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai. Tačiau ilgainiui supratau, kad spektaklius statyti nematant yra sudėtinga.
Viskas susidėliojo į vietas, kai sutikau vieną bičiulį, kuris turėjo garso įrašymo aparatūrą. Apsidžiaugiau, kai jis man pasiūlė įgarsinti savo kūrybą. Prieš dešimt metų įrašėme eilėraščių kompaktinį diską „Jei ateitum“. O štai tada pamaniau, kad reikėtų įgarsinti ir savo pasakas. Dabar esu išleidusi jau keturis pasakų kompaktinius diskus.
Į kūrybos procesą įtraukiu ir kitus. Turiu talentingų bičiulių, kurie ir pagroja įvairiais muzikos instrumentais, ir įgarsina kai kuriuos personažus. Kadangi mano pasakos yra garsinės, jose puikiai atsiskleidžia neregio pasaulis. Ten įrašyti garsai, kurių paprastai žmonės negirdi. Pavyzdžiui, jei voras geria vandenį, tai tikrai vanduo burbuliuos. Jei ant obuolio takšteli vandens lašelis, bus girdėti tas takštelėjimas. Jei pasakojimas apie drambliuką, kuris groja arfa, įraše tikrai skamba arfa. Viskas išreiškiama per garsą. Juk kas geriau atskleis garsų pasaulį negu aš, jame gyvenanti?..
Ką dar veikiate per edukacijas?
Duodu vaikams paspausdinti Brailio rašto mašinėle. Jie parašo laišką marsiečiams, kurį aš būtinai perskaitau garsiai. Visiems būna labai smagu. Duodu pačiupinėti Brailio rašto knygą, pristatau kitas priemones – nuo kalbančio termometro iki spalvų detektoriaus, kurį pridėjusi prie daikto galiu sužinoti jo spalvą.
Kartais vaikai klausia, kokia spalva man labiausiai patinka. Juokauju, kad ryškiai juoda, nes ją vienintelę matau. Pokštauti labai mėgstu. Teiraujuosi vaikų, kokius žaidimus gali žaisti neregiai. Jie spėja: „Aklą vištą.“ Atsakau: „Puikiai.“
Pripasakoju jiems visokių dalykų – kaip žaidžiu krepšinį, kaip einu į boulingą arba kino teatrą. Vaikai dažnai klausia, kaip pavyksta žaisti boulingą. Atsakau: „Pasiimu kamuolį ir metu.“ Neretai pataikau, būna ir straikų.
Kaip vaikai klasėse reaguoja, kai pasakai, kad pati esi trijų vaikų mama?
Vaikai labai nenustemba. Jie klausinėja manęs paprastų dalykų: „Ar jūs gaminate valgyti?“ Atsakau: „Taip, vakar gaminau cepelinus.“ Didesnis įspūdis tai išgirdus būna mokytojams. Jiems kyla daugiau klausimų: „Kaip neįsipjaunate į pirštą gamindama?“ Tada sakau: „O jūs niekada neįsipjaunate? Įsipjaunate? Man irgi taip būna.“
Siekiu, kad žmonės suprastų, jog neregys yra lygiai toks pats kaip kiti žmonės. Toks žmogus yra tarp mūsų, su mumis ir mes turime būti kartu. Kai pradėjau vesti edukacijas ir skambindavau į ugdymo įstaigas, dažnai sulaukdavau klausimo: „Ar jūs normaliai atrodote?“ Kitas klausimas visuomet būdavo: „Jeigu nematote, kaip jūs valdysite klasę?“
Patikėkite, auditoriją valdau puikiai. Girdžiu, kas ką veikia kitame klasės gale. Jei kažkas atsegė penalą, iš garso atpažįstu, kad tai yra penalas ir kurioje pusėje vyksta veiksmas. Tada atsisuku į tą pusę ir sakau: „Pasidėk penalą.“ Jei kažkas barškina tušinuku, sakau: „Padėk tušinuką.“ Vaikai nustemba: „Mokytoja, iš kur jūs žinot?“ Sakau: „Matau.“
Kartą kažkas per mano pamoką įnirtingai barškino tušinuku. Pirmąsyk pasakiau paprastai: „Pasidėk tušinuką.“ Niekas nereagavo. Antrą kartą vėl nebuvo jokios reakcijos. Trečiąkart paklausiau: „Kas nemoka elgtis pamokoje?“ Visi ėmė juoktis. Galiausiai sužinojau, kad tai buvo mokyklos direktorė.
Mano pamokose įprastai būna mirtina tyla. Mokytojos stebisi, kad gebu prikaustyti vaikų dėmesį. O aš turiu tokią sistemą: pirmiausiai nutildau mokytojas, o paskui jau galiu dirbti. Juk dažniausiai chaosą kelia mokytojos, įsivaizduodamos, kad man padeda. Tačiau pamoką vedu aš.
Gal sekasi todėl, kad pasitiki savimi?
Taip, tikra tiesa, kad pasitikiu savimi. Be to, turiu džiaugsmo, kuriuo kitus užkrečiu.
Kadaise vedžiau edukaciją darželyje, kurį lanko ir mano dukra. Daug vėliau išgirdau, kad užsiėmimo metu, kai vaikai iš popieriaus darė kompiuterį, vienas vaikas uždėjo taškelius. Kai mokytoja paklausė, kam reikalingi tie taškeliai, jis atsakė, kad tai yra kompiuterio klaviatūra, skirta žmonėms, kurie nemato. Šią istoriją man papasakojusi mokytoja pasakė: „Štai todėl tu turi eiti į ugdymo įstaigas, kad vaikai suvoktų, jog galima matyti ne tik akytėmis, bet ir pirštukais, ir ausytėmis.“
Tačiau čia turbūt esminis skirtumas tas, kad Tavo kiti pojūčiai yra daug aštresni negu reginčiųjų?
Jie nėra aštresni, aš tiesiog juos labiau naudoju. Tarkim, man reikia pažinti obuolį. Jūs matote, koks yra obuolys: raudonas, alyvinis. Kai kurie žmonės tvirtina netgi matantys, kad tas ar anas obuolys yra skanus. Tačiau man, kad pažinčiau obuolį, reikia trijų pojūčių. Turiu jį pačiupinėti ir pagal formą suprasti, kad tai yra obuolys. Turiu pauostyti, kad atskirčiau obuolio rūšį. Ir paragauti, kad suprasčiau, ar jis man yra skanus.
O pažinti žmogų? Kokių pojūčių tam reikia?
Aš girdžiu balsą, ir tai man yra kaip žmogaus vizitinė kortelė. Taip pat užuodžiu kvapą. Kartais tai yra kvepalų, kartais – tiesiog švaros kvapas.
Kiek žinau, pati viena gali nuvažiuoti į kitą Lietuvos kraštą?
Taip, keliauju viena viešuoju transportu. Tiesiog ateinu į autobusų stotį ir sakau, kad man reikia nuvykti ten ir ten. Tada mane kas nors palydi iki autobuso išvykimo aikštelės. Dauguma autobusų vairuotojų ir traukinių palydovų mane pažįsta, nes nėra daug tokių, kurie pusę septynių ryto važiuoja į kitą miestą.
Keliauti man labai patinka, nes atsiranda naujų bičiulių. Tai man teikia džiaugsmą! Kartais nutinka taip, kad žmonės su manimi ima bendrauti įsivaizduodami, kad man taip labai padės: vargšę aklą mergaitę palydės ten, kur jai reikia. Tačiau greitai jie supranta, kad ne jie mane lydi, o aš juos.
Iš kur kyla Tavo vidinis džiaugsmas?
Manau, kad iš Dievo. Nes kito paaiškinimo nėra.
Mums yra labai daug duota, klausimas tik tas, kiek mes esame atviri tai priimti.
Aš esu atvira imti viską, kas man duodama, o vėliau – atsirinkti, kas gera ir kas bloga. O atsirinkti man padeda ne kas kita kaip tikėjimas.
Žvelgiu į viską paprasčiau – problema yra tam, kad ieškočiau jai sprendimo būdo. Visada savęs klausiu, ką galiu iš to išspausti? Ir kai į problemas žiūriu kaip į savo tobulėjimo kelią, viskas būna gerai.
Kai manęs klausia apie tikėjimą, visada pasakoju vieną istoriją. Visai mažutei man operavo širdelę. Kai gydytojai prapjovė krūtinės ląstą, Jėzus slapčia įėjo, o kadangi gydytojai nematė širdimi, tai Viešpatį manyje užsiuvo.
Vaikams per edukacijas veikiausiai taip pat pasakoji šią istoriją?
Ne. Nebent tai yra tikybos pamoka ar krikščioniška mokykla. Tačiau manęs turi paprašyti įpinti tikėjimo temą. Manau, kad bendrojo lavinimo klasėse nereikia pasakoti apie tikėjimą. Jeigu tu gyveni Dievu, nereikia minėti žodžio „Dievas“. Jeigu širdyje nešiojiesi Kristų, tau nereikia niekam pasakoti, kad esi tikintis. Tai matyti iš tavo veiksmų, džiaugsmo ir stiprumo.
Kalbino Ginta Gaivenytė
Viršelis – Indrė Gaskaitė. Indrės Mažeikienės nuotrauka
