Apie vaikus, kurie nenusėdi mokykloje ir trukdo kitiems mokytis, esame girdėję visi. Juos vadina hiperaktyviais. Anksčiau aš irgi maniau, kad angliškas terminas ADHD (angl. „Attention deficit and hyperactivity disorder“) nurodo į nenustygstančius ir negalinčius dėmesio sukaupti žmones. Tik susipažinusi su dailės mokytoja Rita Urbonaite, kuriai patvirtinta ADHD diagnozė, supratau, kad viskas yra daug sudėtingiau. Gali būti, kad tokių asmenų aplinkoje yra gerokai daugiau, negu manome. Tai gali būti kūrybingi ir net genialūs žmonės, kurių smegenys tiesiog veikia kitaip.
Ar galėtum paaiškinti, kas yra ADHD? Terminas atrodo lyg mistinis…
Lietuviškai tai būtų dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas, tačiau toks terminas vis dažniau sulaukia kritikos kaip visiškai neatitinkantis naujausių tyrimų. Siūloma jį keisti netolygaus dopamino išsiskyrimo sutrikimu, nes kalbėdami apie dėmesio sutrikimą įsivaizduojame, kad žmogus negali sutelkti dėmesio. Tai klaidina.
Anksčiau šis sutrikimas buvo laikomas judrių mažų berniukų liga. Būtent jie negalėdavo sustoti ir susikaupti. Dėl to atsirado ir toks šio sutrikimo pavadinimas. Tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau: apie penktuosius gyvenimo metus vaikas pradeda rimti, prisitaiko prie socialinių normų ir gali išoriškai neišsiskirti iš kitų. Kitaip tariant, jis išmoksta prisitaikyti. Anglų kalboje tam nusakyti vartojamas terminas „masking“. Taigi išmokstame maskuotis, užsidedame kaukę. Kaukių turime visi, juk nešaukiame vidury aikštės to, kas šauna į galvą.
Sutrikimui būdingi bruožai skirtingais amžiaus tarpsniais – vaikystėje, paauglystėje ir brandžiame amžiuje – labai skiriasi. Tačiau smegenų struktūra visą gyvenimą lieka tokia pati.
Kitas būdingas dalykas yra stimuliacijos poreikis per fizinį veiksmą ar pojūtį (angl. „stimming“). Kai kurie turi polinkį krapštinėti nagų odeles, žnaibyti sau rankas ar kojas.
Tarkim, aš kartais kramtau savo žando vidų. Ypač tada, kai man neramu arba klaikiai nyku ir nuobodu. Tam, kad nuolat nekramtyčiau žandų, man padeda kramtomoji guma. Apie tai niekas nežino. Tu irgi nebūtum supratusi, jei neprisipažinčiau. Taigi, yra būdų save stimuliuoti taip, kad nematytų aplinkiniai.
Ar tokie judesiai mažina nerimą?
Taip, gali mažinti nerimą arba padėti susikaupti. Būtų labai nemandagu, jei atsistočiau vidury pokalbio ir pasakyčiau žmogui, kad man mirtinai nuobodu ir noriu išeiti. Kai kada reikia išbūti, pavyzdžiui, posėdyje, kur aptarinėjamos lentelės su metiniais tikslų pasiekimais. Tada neturiu galimybės atsistoti ir pasivaikščioti, bent išeiti ir pareiti atgal. Jei labai nuobodu, aš galiu net užmigti. Per paskaitas gal ne vienas iš mūsų esame užmigę, tačiau aš kažkada užmigau per kolį – tarpinį atsiskaitymą.
Rita, kas pasikeitė patvirtinus ADHD diagnozę? Gal palengvėjo gyvenimas?
Kartais žmonės manęs klausia: „Kam tau ta etiketė?“ O iš tikrųjų etiketė yra visi kiti apibūdinimai, nusakantys ADHD žmogui būdingas savybes. „Tinginė“, „Išsiblaškiusi“, „Nepatikima“, „Snaigė tokia“, „Drugelis“, „Svajoklė“ – štai šie žodžiai ir yra etiketės, kurios stigmatizuoja. O ADHD diagnozė yra įvardijimas, kas aš esu: mano rudos akys, garbanoti plaukai, viena akis šiek tiek žvaira, pėdos dydis yra 38 ir aš turiu ADHD smegenis. Visa tai yra mano fizinės savybės, neatsiejamos nuo mano tapatybės.
Kaip į diagnozę reagavo tavo vyras prancūzas Maxime?
Maxime mane labai palaiko visais klausimais. Net ir iki mano diagnozės jis tiesiog gebėjo priimti visus mano asmenybės bruožus. O vėliau jis gilinosi ne tik į tai, kaip veikia ADHD smegenys, bet ir domėjosi ADHD partnerių patirtimis.
Ypač man padeda tai, kad Maxime ir kiti artimi žmonės gali padėti su kasdienybės užduotimis, kurios man kelia itin didelę frustraciją. Pavyzdžiui, iškviesti taksi, priminti apie turimus įsipareigojimus, sumokėti mokesčius… Arba kartais mano vyras atkreipia dėmesį, kai esu pervargusi ir pradedu blaškytis. Tuomet galiu sustoti ir „įsižeminti“.
Turiu pripažinti, kad dėl buities yra iššūkių mums abiem. Esame pasiskirstę pareigas, tačiau atlikti viską laiku yra sunku.
Aš galiu save priversti, nes jau esu ne vaikas. Tarkim, galiu atidėlioti indų plovimą, nes man tai nėra malonu. Atidėliosiu tol, kol šis darbas taps neišvengiamas ir tuo savo neišvengiamumu jis pasidarys įdomus: „Šakės, viskas, nebėra švaraus puodelio ir negaliu net kavos išgerti.“
Augini du vaikus: 16-metę Mają ir penkerių Tolį. Veikiausiai motinystė pačiai irgi buvo didelis iššūkis?
Tikrai taip. Būna, kad moterys puikiai dorojasi su iššūkiais visą gyvenimą, nes yra prisitaikiusios prie visuomenės ir moka tobulai maskuotis. Tačiau vaiko gimimas taip viską pakeičia, kad jos supranta, jog kažkas vis dėlto nėra taip, kaip kitoms. Jei iki vaikų atsiradimo ADHD turinti moteris gali pailsėti ir greitai atsistatyti, gimus vaikui apima jausmas, kad visa sistema tiesiog perdegė. Juk maži vaikai – nesibaigianti stimuliacija, triukšmas, o kur dar hormoninis disbalansas!
Žinoma, neįmanoma pamatuoti, kam sunkiau, o kam – lengviau. Tačiau turiu pripažinti, kad man laikotarpis po gimdymo buvo tikrai sunkus. Ne tik iš aplinkos girdėjau, kad „Visos susitvarko“ arba „Mano laikais net sauskelnių nebuvo“, bet ir pati save plakiau. Jausmas, kad kitoms sekasi lengviau, buvo ypač sustiprėjęs.
Pamenu, sulaukus pirmagimės sapnuodavau pasikartojantį sapną. Užmigdau kūdikį ir išvykstu į miestą su reikalais. Ten išvis pamirštu, kad turiu vaiką. Susigriebusi po poros valandų suvokiu, kad dukra jau seniausiai pabudusi, o aš dar toli ir grįždama užtruksiu. Tokius siužetus piešdavo mano pasąmonė. Atsibusdavau ištikta panikos.
Išties tikrovėje niekada neleidau sau atsipalaiduoti ir užsimiršti. Juo labiau kad dukra gimė su aukščiausio laipsnio klubų patologija. Nors šviesaus atminimo ortopedė Dalia Galvydienė padarė stebuklą, daug turėjome dirbti ir namuose. Tiesa, tada maniau, kad sunku dėl to, jog vaikelis yra būtent toks. Tik daug vėliau, susilaukusi Tolio, kuris fiziškai sveikas, suvokiau, kad ne ką lengviau.
Namų monotonija mane varė į neviltį. Patyriau net panikos priepuolių. Tuomet labai padėjo mano dula Aušra ir artima draugė Urtė.
Ar būtų teisinga sakyti, kad ADHD turintys žmonės negali sutelkti dėmesio, kai yra nuobodu, o kai įdomu, jie puikiai susikaupia?
Tas „puikiai“ sutelktas dėmesys gali lengvai pereiti į hiperfiksaciją. Tai yra taip stipriai sutelktas dėmesys, kad žmogus negali atsitraukti nuo tam tikros veiklos. Tai padeda mokslinėje ar profesinėje veikloje.
Pavyzdžiui, aš turiu net kelias specialybes: esu baigusi scenografijos studijas, įgijusi pedagoginę kvalifikaciją. Galiu dirbti su skirtingų amžiaus grupių vaikais. Žinau, kaip mokyti ikimokyklinukus, bet taip pat galiu paruošti egzaminui abiturientą. O dar pernai gavau gidės licenciją – turiu labai gražią laminuotą kortelę. (Juokiasi.)
Mano hiperfiksacija trunka ribotą laiką. Pavyzdžiui, aš viena pirmųjų Lietuvoje susidomėjau šunų kinkinių sportu. Tuo metu visiškai tuo gyvenau, netgi dalyvavau Italijoje vykusiose pasaulio varžybose. Toks susidomėjimas truko penkerius metus, o paskui praėjo.
„Kam tau reikia tiek žinot?“, „Ar tu negali apsiramint?“, „Kas tau yra, būk paprastesnė“ – tokius komentarus girdėdavau vaikystėje, nes man viskas būdavo įdomu. Jei koks nors dalykas patraukdavo dėmesį, būtinai reikėdavo viską apie jį išsiaiškinti. Tarkim, jei patraukdavo dėmesį pingvinas, man būdavo įdomu, koks pingvinas, kurioje vietoje, kokios rūšies.
Iki šiol mane erzina, kai kas nors pasako „vilkšunis“. Suprantu, kad žmonės kalba apie vokiečių aviganio mišrūną, o ne apie čekoslovakų vilkšunį ar šuns ir vilko antros kartos hibridą. Tačiau kartais turiu save sustabdyti, kad nepradėčiau komentuoti.
Ar galima sakyti, kad vaikystėje buvai keistesnė nei kiti vaikai?
Be abejo, jaučiausi keistesnė. Atrodė – viską darau lyg ir taip pat kaip kiti, tačiau vis tiek jaučiausi nejaukiai. Ir tas jausmas tarsi nebuvo „legalus“, nes nebuvau „stipriai“ kitokia. Dėl šio kitoniškumo pojūčio net ginčydavausi pati su savimi, mėgindavau įtikinti save, kad taip galvoti nėra pagrindo.
Beje, vienas kriterijų diagnozuojant ADHD yra būtent vaikystės elgsena. Tai, kaip elgiamės suaugę, gali nulemti ne tik sutrikimai, bet ir traumos ar neurologiniai dalykai. O štai ADHD diagnozei yra būtinas simptomų visumos nuoseklumas nuo vaikystės.
Štai aš vaikystėje labai anksti ėmiau vaikščioti, o tai yra vienas iš ADHD požymių. Atrodo labai keistai, kai mažas, dar neturintis dantų žmogeliukas vaikšto, griūva. Lygiai taip pat anksti – vos devynių mėnesių pradėjo vaikščioti ir mano antrasis vaikas Tolys. Galbūt jis irgi turi tą pačią diagnozę? Kol kas tyrimus atidėjome – visais kitais atžvilgiais jis vystosi taip, kaip kiti vaikai, todėl nėra kur skubėti.
Kitas ADHD požymis yra hiperleksija – perdėtas kalbėjimas. Štai eina mažulėlis ir be perstojo čiauška: „Nuskrido drugelis“, „Batukas spaudžia kojytę“, „Šitas sijonėlis įdomios spalvos“, „Pažiūrėk, praėjo mergaitė“. Kartais suaugusieji neištveria ir irzliai prašo: „Gal gali pagaliau patylėti“.
Dažnai dėl tokio nepaliaujamo tauškėjimo, kuris gali būti net fiziologinis poreikis, žmonės atsiriboja, vengia tauškalių. Štai aš studijų laikais save ribodavau, kiek žodžių galiu pasakyti susitikime, kad nekalbėčiau „ant viršaus“ ir kiti žmonės turėtų erdvės. Atrodė – jei labai pasistengčiau, galėčiau būti fainesnė ir tiek daug nekalbėti.
Paradoksas, kad dabar man būtent už kalbėjimą moka pinigus. Stoviu prieš klasę ir jauni žmonės turi klausytis, kaip kalbu. Už tai man moka algą (šypsosi).
O kaip „elgiasi“ mintys? Juk ADHD turintis žmogus gali labai greitai nukreipti temą į šalį, dėl to netgi gali atrodyti, kad jis nenori kalbėti apie kokį nors dalyką. Gali atrodyti keista, jei ką tik kalbėjome apie santykius, o štai dabar jis jau rodo debesį danguje ir aiškina, koks jis gražus.
Gali būti, kad jis tiesiog vengia nemalonaus pokalbio ir siekia nuolat patirti gerų emocijų – mažų dopamino pliūpsnių. Gėrėtis gražiu vaizdu tikrai gali būti malonu. Tačiau šie dalykai gali atrodyti nesusiję tik iš išorės, nes tu nežinai, kokia yra tarpusavio grandinė. O jam pernelyg sudėtinga paaiškinti, kaip tos mintys susijusios.
Viena iš ADHD žmonių „supergalių“ yra dėsningumų atpažinimas (angl. „pattern recognition“). Jei aš išgirstu vieną žodį, man automatiškai, net netęsiant pokalbio smegenyse tarsi užsižiebia sąsajų girlianda. Jei išgirsiu žodį „šuo“, iš pradžių pagalvosiu apie savo šunį, tada apie savo buvusius šunis, tada apie draugų šunis, tada apie šunų elgseną, apie šunis kaip grupę, apie tai, kokios skirtingos vilkų rūšys egzistavo, kaip atrodo selekcija… Galiausiai minčių grandinė gali nuvesti į tai, kad man reikia naujo dubenėlio šuniui… Ta asociacijų grandinė yra labai spontaniška. Ji tarsi savaime iškyla iš prisiminimų. Toks jausmas, kad mano mąstymas yra kaip voratinklis – viskas su viskuo yra susiję.
Kitam žmogui gali kelti nuostabą tai, kad ką tik kalbėjom apie šunį, o dabar aš jau kalbu apie keramikos užsiėmimus. O man gal kilo mintis, kad pačiai reikia tą dubenėlį nusilipdyti, nes būna labai gražių keraminių. Viskas absoliučiai susiję ir prasminga, bet ta grandinė turi visko tiek daug – ir žodžių, ir vaizdų, kad tiesiog labai ilgai užtruktų, kol paaiškinčiau sąsajas.
Kai kitiems sunku paaiškinti, kas vyksta tavo pasaulyje, veikiausiai gali atrodyti, kad kiti tavęs tiesiog nesupranta?
Tikra tiesa, kad mano pojūčių skirtingumas gali kelti painiavą. Stebėdama kitus matau pasikartojančius dėsningumus ir „žinau“, kaip turėčiau reaguoti ir netgi jausti. Tačiau tai visai nebūtinai galioja man pačiai. Dėl to apima pojūtis, kad man apskritai negalioja tos pačios taisyklės kaip kitiems žmonėms. Čia labai padeda emocinio raštingumo žinios. Kai pažįstu save, galiu įsivardinti, ką dabar jaučiu: kur yra fizinis jausmas, kur – mintys, emocijos, reakcijos į tai, kas vyksta aplink.
Esu girdėjusi, kad vaikai, kurie turi ADHD, tiesiog nejaučia, kad pavargsta, nejaučia skausmo. Ar tai tiesa?
Ir taip, ir ne. Šis sutrikimas yra spektras. Nėra dviejų vienodų ADHD žmonių. Apie fizinių pojūčių signalų nepriėmimą galime kalbėti, kai žmogus yra hiperfiksacijos būsenos. ADHD kaip tik yra būdingas didesnis sensorinis dirglumas, todėl jokiu būdu negalima sakyti, kad tokie žmonės nejaučia skausmo ar nuovargio. Tačiau hiperfiksacijos atveju – labai giliai pasinėrus į tam tikrą veiklą, galėtume pamatyti tokių požymių.
Ar tiesa, kad dėmesio sutrikimą turinčiam žmogui sunku struktūruoti savo veiklą, jį dažniau „šokdina“ impulsai.
Vienas požymių yra silpnesnė impulsų kontrolė, kuri ypač ryški paauglystėje. Natūralu, kad tuo metu netgi neurotipiškiems paaugliams yra sunku kontroliuoti savo impulsus. Tačiau ADHD atveju impulsų kontrolė išlieka iššūkiu visą gyvenimą.
Spontaniškas ir nevaldomas apsipirkinėjimas – vienas pavyzdžių. Apskritai apsipirkinėjimas daugeliui yra tokia veikla, kur galima lengvai gauti dopamino. Noras patirti malonumą per dopamino išsiskyrimą gali būti sunkiai valdomas.
Kuo skiriasi dopamino poreikis, jei lyginsime įprastas ir ADHD smegenis?
Dopaminas dar yra vadinamas atlygio hormonu, kuris išsiskiria pasiekus tam tikrą tikslą. Tada patiriamas malonumas, kuris skatina vis kartoti tokį pat elgesį. ADHD bendruomenėje netgi siūloma keisti paties sutrikimo pavadinimą ir susieti su dopamino išsiskyrimo netolygumu. Įprastai žmonėms dopaminas gali išsiskirti atlikus visiškai niekuo neypatingą rutininę namų ruošos užduotį: toks malonumo ir palengvėjimo jausmas apima išplovus indus ar išsiurbus kambarį. Tada žmogus gali atsipūsti ir jaučiasi patenkintas savimi.
ADHD žmonių atveju reikia didesnės stimuliacijos, kad patirtume tą patį malonumą. Todėl man sunku klausytis motyvuojančių asmenybių kalbų. Tai gali būti ir sportuojantys , ir raginantys sekti savo pavyzdžiu. „Tu gali tai padaryti, nenuleisk rankų, siek savo tikslų“, – šie pareiškimai, iškeliantys valią kaip laisvą pasirinkimą, mane erzina. Tokie žmonės galėtų būti dėkingi savo genetikai. Didelė tikimybė, kad jie tiesiog turi įgimtą savybę geriau kontroliuoti savo impulsus ir dopaminas jų organizme išsiskiria atliekant mažus žingsnelius didesnio tikslo link.
„Jei aš galiu, tai gali ir kiti“ – ši mintis stigmatizuoja ir klaidina. Kai kada žmogus yra kitoks ir dėl to negali remtis tokiais pačiais patarimais.
Turėjau draugą, kuris viską atidėliodavo iki paskutinės minutės. Pavyzdžiui, žygyje jis negalėdavo pasakyti, kur mes šią naktį nakvosim. Jam reikėdavo sulaukti, kol iš vidaus ateis impulsas.
Visiems reiškiniams, kurių mes nesuprantame, esame linkę priskirti magiškų savybių.
„Kai ateis laikas, tai ir sužinosiu“ – taip, tą jausmą ir aš turiu. Iš dalies jis teisingas, nes sprendimai nutinka man sąmoningai negalvojant. Galima tai paaiškinti ir moksliškai – gilesnės smegenų sritys, man to net nežinant, dirba ir ieško asociacijų, o paskui tarsi savaime ateina atsakymas.
ADHD žmogų veikti skatina reiškinio svarbumas, pavyzdžiui, karas ir reikia tėvynę ginti. Tai turi būti gyvybės ir mirties klausimas. Arba etiškai labai reikšmingas klausimas – tarkim, jis gali susirūpinti beglobių gyvūnų dalia. Antras motyvas veikti – įdomumas, naujumas. Trečias – paskutinės minutės stresas, taigi, neišvengiamybė. Kai negali nepadaryti, tada labai greitai prieš akis ima suktis vaizdai. Studijų metu jie gali paskutinę naktį parašyti fantastišką referatą. Tai nereiškia, kad iki tol nieko nebuvo daroma. Tikriausiai žmogus vaikščiojo, apie tai daug galvojo, ir būtent todėl jis atsisėdęs galėjo greitai parašyti, nes buvo labai daug ką apmąstęs.
Kai padai svyla, smegenų veikla tampa aktyvesnė. Tada tą pačią užduotį su pakilusiu adrenalinu jis gali atlikti ypač greitai ir kartais netgi kokybiškai.
Netgi sakoma, kad esant ekstremalioms aplinkybėms, jie gali priimti geresnius sprendimus negu panikos užklupti žmonės…
Taip, tai yra tiesa. ADHD bendruomenėse juokaujama, kad apokalipsės metu reikėtų ieškoti ADHD žmonių, ir jie bus tie, kurie išgyvens. Stresas, neišvengiamos situacijos mobilizuoja ir suaktyvina tokias smegenis turintį žmogų.
Kartais dėmesio sutrikimas atrodo tarsi neįgalumo ženklas. Tačiau gal turėtume kalbėti tiesiog apie kitokią smegenų veiklą. Tai, kas yra silpnybė, kartu gali būti ir stiprybė.
Yra įdomi teorija, kad ADHD ir neurotipiški žmonės yra tarsi gamtos gėrybių rinkėjų ir žemdirbių neurotipai. Rinkėjų bendruomenei ADHD savybės būtų ypač naudingos – tokie žmonės gali netolygiai miegoti, jie yra smalsūs, nuolat ieško naujovių. Galbūt ADHD žmonės galėjo būti tie, kurie atrado naujų grybų ir uogų rūšių vien tam, kad nugalėtų nuobodulį ir patenkintų savo smalsumą.
Dabar mes gyvename labai sėsliai ir kasdienybėje nėra tiek daug pavojų. Šiuolaikiniame pasaulyje ADHD žmonių turimos savybės nėra tokios naudingos. Bet vis dėlto galime rasti sričių, kur jos galėtų būti naudingos. Pavyzdžiui, greitosios medicinos pagalbos personalas, ugniagesiai gelbėtojai, karo personalas. Žmonės, kurie nori eiti į karą ir labai gerai veikia mūšio sąlygomis.
Vienas įdomiausių dalykų, kad ADHD turinčių žmonių smegenys labai skirtingai reaguoja į kavą – juos šis gėrimas ne tonizuoja, o kaip tik migdo. Jei tai tiesa, kodėl taip yra?
Būtent tai, kad mane kava veikia skirtingai negu kitus, ir paskatino ieškoti, kuo esu kitokia. Vienas iš ADHD simptomų yra reakcija į stimuliantus. Kava įprastai turėtų veikti kaip stimuliantas, o padauginus kofeino netgi gali prasidėti širdies permušimai. Tačiau ADHD žmones kava veikia visiškai priešingai, nes jų reakcija į stimuliantus yra atvirkštinė: smegenys yra tokios neramios, kad pavartojus kofeino kaip tik nurimsta ir susikaupia. Netgi medikamentai, kurie skiriami tiems, kuriems pernelyg sunku prisitaikyti prie visuomenės, taip pat yra stimuliantai. Lietuvoje mes turime vieną vaistą – tolimą amfetamino giminaitį, kuris yra narkotikų sąraše. Tai skamba žiauriai, tačiau turintiems ADHD vaikams šis preparatas skiriamas nuo septynerių metų – būtent dėl to, kad turinčiuosius sutrikimą jis veikia visiškai kitaip. Kofeinas, kaip labai paprastas ir legalus stimuliantas, irgi yra vienas iš būdų, kaip galima sau padėti.
Netgi geriant kavą galima šiek tiek nurimti? Prisipažinsiu, man tai skamba absurdiškai.
Tai gali skambėti absurdiškai. Bet aš tikrai galiu drąsiai gerti kavą prieš miegą. Nebūtinai kava mane migdo, tačiau tikrai atpalaiduoja ir padeda nurimti, kad susikaupčiau.
Susikaupti gali būti sunku dėl įvairių priežasčių. Sunku susikaupti, nes labai nuobodu. Sunku susikaupti, nes kaip tik labai įdomu, didelė stimuliacija ir niekaip nenurimsta mintys.
Kavos puodelis ir ramus pakvėpavimas man tikrai padeda.
Tačiau apibendrintai galiu pasakyti, kad gyvenu labai laimingai. Beje, man rodos, kad tas laimės ir gausos pajautimas susijęs su ADHD. Būtent dėl tokio smegenų veikimo galiu labai daug patirti. Tada man įdomu gyventi ir būnu geros nuotaikos. Kita vertus, mano psichiatras kelia versiją, kad tiesiog įgimtai mano smegenys išskiria daugiau seratonino, vadinamo laimės hormonu. Gali būti, kad taip ir yra, nes apskritai turiu netipiškų fiziologinių ypatybių: esu kairiarankė, turiu itin jautrią uoslę, stiprią intuiciją. Mano giminėje buvo daug talentingų žmonių.
Dar man labai pasisekė, kad dirbu fantastiškoje tarptautinėje mokykloje, kurioje jau ne vienerius metus laikomasi įtraukties principo. Ši nuostata taikoma ne tik moksleiviams, bet ir visiems bendruomenės nariams. Tokioje aplinkoje mano autentiška pridėtinė vertė turi galimybę gerokai paaugti.
Kalbino Ginta Gaivenytė
Viršelis – Rima Urbonaitė. Gintos Gaivenytės nuotrauka
