„Kelionė“ 2023 m. Nr. IV (28)
Ona Miknevičienė (g. 1946), aplinkinių švelniai vadinama Onute, ilgus gyvenimo metus atidavė „Betanijos“ valgykloje patarnaudama vargstantiesiems ir šiandien vis dar darbuojasi priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš Esu“. Buvusi prabangiausio Vilniaus restorano virtuvės šefė Onutė drąsiai atsiliepė į Bažnyčios kvietimą. Ir teko jai maitinti ne tik vargstančiuosius, bet… ir patį popiežių Joną Paulių II, kuris, kaip pasakoja liudytojai, vizito Lietuvoje metu, po šv. Mišių Vingio parke, valgydamas pietus ir šypsojosi, ir braukė ašarą.
Su Onute kalbamės apie tai, kaip nesvajota ir nenorėta specialybė tapo geriausiu būdu prisiliesti prie žmogaus kančios ir parodyti jam gailestingą, pasotinančią, pamaitinančią Viešpaties meilę.
Miela Onute, pirmiausiai norisi klausti apie Jūsų gyvenimo pradžią: iš kur esate kilusi?
Esu kilusi iš Šalčininkų rajono, Dieveniškių. Baigiau vidurinę, vienuolika klasių ir labai norėjau išvažiuoti iš kaimo, dėl to stengiausi gerai mokytis. Mokyklą baigiau 1963 metais – tamsus sovietmetis. Buvom labai užspausti, kaip kokiam rutuliuky: nei literatūros, nei žinių, jokio supratimo, kur norėsiu mokytis – kad tik išvažiuot iš to kaimo.
Taigi, baigusi mokyklą, skubėjot į miestą. Kur mokėtės toliau? Ar ruošėtės stoti į kulinariją?
Ne, aš labai norėjau būti mokytoja, nes… žinojau tik mokytojo specialybę. O mokytojai tuo metu buvo labai gerbiami. Taigi, stojau į Pedagoginį institutą: už fizikos egzaminą gavau 4, chemijos – 5, o už lietuvių egzaminą raštu – 2 (juokiasi). Įsivaizduojat! O stojau į chemiją. Ten didelis konkursas: septyni žmonės į vieną vietą. Taigi, manęs nepriėmė, pasiūlė bandyti į geografiją arba fizinį, bet atsisakiau.
Paskui su draugėm, kurios taip pat neįstojo į chemijos studijas, pamėginom kreiptis į Prekybos technikumą, kur buvo vietų į maisto paruošimo technologų specialybę. Na, ir kai pradėjom mokytis, mums sako: „Maisto paruošimo technologija – tai virėjų darbas, būsit virėjais.“ „Jau virėja tai aš tikrai nebūsiu!“ – pagalvojau, bet nutariau tiesiog gerai mokytis. Net pati nepastebėjau, kaip tą mokyklą baigiau su raudonu diplomu (juokiasi).
O nesvarstėt palikti tų studijų, jei nežavėjo kulinarija, pamėginti kitur?
O kaipgi tu mesi mokslus ir parvažiuosi į kaimą? Pradės tuoj kalbėti žmonės… Tai ir mokiausi toliau, paskui – praktika. Iš pradžių ją atlikinėjom trečios kategorijos valgykloje, ten tik daržoves valėm ir pjaustėm centimetrais. O besimokydama antrame kurse patekau į „Dainavos“ restoraną, kuris neseniai buvo atsidaręs, ten darbavosi vien jaunimas. Kadangi jiems reikėjo virėjo, vadovai nusižiūrėjo mane ir pasakė dėstytojams, kad po praktikos mane paliktų ten dirbti. Tik baigiau mokslus, iškart mane ir įdarbino.
Vis dėlto, kadangi gavau raudoną diplomą, žinojau, kad galiu stoti į universitetą pagal savo specialybę ir mane priims be konkurso. Tad po to dar baigiau prekybos ekonomikos studijas.
Dieną dirbdavot, o vakarais lankydavot paskaitas. Vadinasi, gyvenot labai intensyviai?
Labai! Bet ir labai įdomiai. Dirbti buvo įdomu, gavau mokyti praktikantus. Taip tarsi savaime mano gyvenime atsirado ir pedagogika – dirbau su mokiniais, kurie ten atlikinėjo gamybinę praktiką.
Be to, „Dainava“ tuo metu buvo žymiausias Vilniaus restoranas, čia atvažiuodavo labai daug užsieniečių: net iš Japonijos ar Vokietijos. Reikėjo išmanyti kitų valstybių virtuves, tradicijas. Pavyzdžiui, japonai valgydavo tik žuvį, o nebūdavo paprasta jos šviežios parūpinti. Bet pasisekdavo gauti didžiulius eršketus, kurie sverdavo 200–300 kg, tad tuomet patiekdavom virtą eršketą olandiškame padaže.
Onute, dirbot pačiame prabangiausiame Vilniaus restorane, o paskui atsidūrėt „Betanijos“ valgykloj. Papasakokit apie šitą kelionę, kaip užsimezgė Jūsų ryšys su Bažnyčia?
Mūsų kraštas buvo labai tikintis, iki 1939 metų priklausė Lenkijai. Eiti į bažnyčią būdavo šventė: šventiniai drabužiai, nublizginti batai. Net sovietmečiu eidavom į bažnyčią, nebijodavom. Tik, kai mokiausi dešimtoje klasėje, per Velykas du entuziastai iš kitos klasės stovėjo prie durų ir surašinėjo, kas eina į Mišias. Paskui padavė sąrašą direktoriui, o jis pakvietė per ilgąją pertrauką visus į sportą salę ir liepė ėjusiems į bažnyčią atsistoti ant kėdžių (juokiasi). Tokia tik bausmė. Aišku, dešimtokei tai buvo gėda…
Gyvenime visuomet susitikdavau tikinčių žmonių, kolegų. Per Kalėdas eidavom į Žvėryno bažnyčią, ten buvo kunigas Stasys Lidys. Kokį įspūdingą padarydavo Betliejų – traukinukai, vandenukas…
Na, o iš mūsų darbuotojų kolektyvo irgi buvo tikinčių – ir Ričardas Doveika juk buvo virėjas, aš jį mokiau, ir jau a.a. kunigas Antanas Valatka. Kartu su juo mokėmės. Mokėsi gerai, tik va, kažko į egzaminus neateina… Susitikau kartą gatvėje prie Aušros Vartų, sako: „Dabar studijuoju Kaune.“ Bet neišsidavė kur, kažką numykė. Po kurio laiko viena bendradarbė sako: „Žinai, buvau vakar Žvėryno bažnyčioje. Spėk, ką pašventino į kunigus?!“
Tačiau gaminti Bažnyčiai pradėjau, kai atėjau dirbti netoli kurijos…
Papasakokit apie tą laikotarpį. Kaip nutiko, kad palikot „Dainavos“ restoraną?
„Dainavoje“ buvau virtuvės šefė, dirbau daug, darbo valandos ilgos, o dar šventės, virėjų konkursai, parodos, kurioms taip pat reikėdavo pasiruošti. Niekas neklausdavo, gali ar negali – nada i vsio (rus. reikia ir viskas – red. past.).
O jau buvau ištekėjus, turėjom du vaikučius, bet manęs vis nėra namuose. Kartą vyras sako: „Atsibodo jau tie tavo restoranai, ieškok paprastesnio darbo, kad daugiau pabūtum namuose su vaikais.“ Vaikai jau tuoj eis į mokyklą, o susitinkam tik vakare, per šventes irgi reikėdavo dirbti. Taigi, dėl šeimos ir išėjau iš restorano „Dainava“, juk ten buvo tikras fabrikas…
Nuėjau dirbti į kavinukę „Daina“, čia mažesnė apimtis, mažesnis krūvis, o atlyginimas beveik toks pats. Paskui direktorius man sako: „Onute, aš matau pirmą virtuvės šefę, kuri dirba virtuvėj, o ne tik sėdi kabinete, šukuosenas pasidarius ir nagus pasilakavus – tu visą laiką sukiesi virtuvėje. Aš tau pastatysiu kavinę!“ Visi tik pasijuokėm, bet po kurio laiko vadovai iš tikrųjų Šv. Mikalojaus gatvėje atidarė kavinę „Kretinga“, ir atėjau čia dirbti su kolege Regina.
O toji kavinukė buvo priešais ten buvusią kuriją (sovietmečiu uždarius Arkikatedrą, Vilniaus arkivyskupijos kurija veikė Šv. Mikalojaus parapijos namuose – red. past.). Taigi, atsikėlėm į kurijos kaimynystę, čia susipažinom su seserimi Aldona, kuri ten tarnavo, buvo atsakinga už renginius, svečių priėmimą. Sesė Aldona pas mus atbėgdavo ko nors užsisakyti, taip ir susidraugavom.
Abi su Regina džiaugėmės, kad galėdavom padėti Bažnyčiai. Ir ką mes bepadarydavom, tuo kurijos darbuotojai ir svečiai labai džiaugdavosi. Toks kontrastas: restorane, nors pagamini ir geriausiai, valdybos kulinarė, kuri išmano tik teoriją, sako: „Visai neblogai, bet spalvų gama man netinka…“ O ką bepagamindavom kurijai – viskuo džiaugiasi. Tai buvo didžiulis stimulas padėti…
Didelis įvykis, kai į Lietuvą 1992 m. turėjo atvažiuoti kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Visi buvo pripratę, kad jei kokia proga, reikia daug maisto prigaminti ir stalus nukrauti. Taigi, laukiam kardinolo, gaminam.
Vyskupas Juozas Tunaitis išvažiavo jo parsivežti į oro uostą, o prie Šv. Mikalojaus bažnyčios sutiktuvėms susirinko pilnas šventorius žmonių. Du būriai: lietuvių ir lenkų. Lietuvės moterėlės tokios tylios, susigūžusios, o lenkės stovi su paveikslais, repetuoja, dainuoja. Grįžta vysk. Tunaitis: „Nenusileido.“ Pasirodo, skrydis buvo atidėtas. O laukiančių susirinkę daug. „Na, ką, – sako. – Sėsim ir valgysim.“ (Juokiasi.) Susėdo ir beveik viską, ką buvom pagaminusios, suvalgė. O kardinolas atskrido rytojaus dieną – vėl reikėjo naujai maistą gaminti!
Įdomu tai, kad gaminote pietus ir popiežiui Jonui Pauliui II, kurio apsilankymo Lietuvoje trisdešimtmetį šiemet minėjome. Ar nebuvo jaudulio, kad reikės rūpintis Šventojo Tėvo maitinimu?
Nebijojau, kadangi popiežius lenkas, o mes juk giminingi su lenkų tauta, ir virtuvės mūsų šalių panašios. Tik buvo baisiai įdomu pamatyti, koks tas popiežius, kaip jis atrodo gyvai. Taigi, sudarėm meniu, dar vienas žmogus atėjo padėti iš „Dainavos“, apmokino patarnauti seseris. O mudvi su Regina gaminom.
Turėjom popiežiui duoti pietus po šv. Mišių Vingio parke, o buvo šalta, lijo lietus. Nutarėm pirmiausiai patiekti vištienos sultinį su skrebučiais, kad sušiltų. Kiti patiekalai: įdarytos lydekos, vištos, karštas patiekalas iš vištienos su keptais obuoliais ir bruknėm. Gaminom nežiūrėdamos į receptūras ir normas, bet taip, kaip gamintume namuose.
Prieš vizitą kardinolas gąsdino, kad jei pietūs popiežiui nepatiks, jis atsikels ir su visa komanda išeis. O palyda buvo septyniasdešimt keturi žmonės. Bet kai popiežius paėmė sultinio puodelį, buvo toks laimingas, kad vienu mauku ir išgėrė. Viskas jam tiko. O pamatęs krienus, juos šaukštu kabino…
Girdėjau pasakojant, kad Jonas Paulius II tų krienų tiek įsidėjo, jog paskui net ašaras braukė valgydamas…
Oi, krienai buvo geri, aštrūs, mano gaminti. Pati tų ašarų nemačiau, bet paskui s. Aldona pasakojo, kad taip ir buvo.
Vis dėlto svarbiausia akimirka buvo popiežiaus palaiminimas. Mus visus, kurie padėjo šiame susitikime, sukvietė į kuriją. Ateina popiežius. Įsivaizdavau, kad jis toks nedidukas, pasikūprinęs. O kai pasirodė tarpdury, lyg kokia šviesa kartu su juo nužengė. Stovi visas švytintis, baltas, veidas skaistus, giedras, šypsojosi. Prie kiekvieno priėjo, palaimino… Labai įsimintina akimirka.
Po to susitikimo gana greitai palikot ir darbą kavinėje, taip?
Kurija persikėlė į po Nepriklausomybės atgautas patalpas. Mano kolegę Reginą, kuriai jau atėjo laikas eiti į pensiją, ėmė kviesti ten būti šeimininke. Tad Regina ir išėjo, o aš dar likau. Bet vis viena bendravom, kai tik reikdavo kokios nors pagalbos. Kardinolas vis pakviesdavo išgerti kavos kurijoje, sakydavo s. Aldonai: „Pakviesk popiežinę Onutę.“
O mūsų darbe vyko pokyčiai: po Atgimimo prasidėjo privatizacija, kavinę norėjo parduoti, prasidėjo kova dėl vietų, dėl darbų.
Taigi, atėjus Nepriklausomybei, kai Bažnyčia atgavo didžiules patalpas prie Šv. ap. Petro ir Povilo bažnyčios, kardinolas sakė: „Čia bus vargšų valgykla.“ Visi kalbėjo: „Ką jis čia sugalvojo, nesąmonė, nėra tų vargšų…“ Net kunigai taip sakė! Bet kardinolas vis viena atidarė valgyklą. Jai reikėjo vadovo ir tam mane pakvietė. Tada kardinolas sakė: „Na va, iš tokios vietos atėjai į tokią… Žiūrėk, kad nesigailėtum.“ „Aš kantri, – sakiau. – pažiūrėsim, kaip seksis.“ Ačiū Dievui, sekėsi labai gerai.
Papasakokit apie tarnystės „Betanijos“ valgykloje specifiką. Kaip darbavotės, kokie žmonės ateidavo valgyti, kaip sekdavosi parūpinti jiems maisto?
Gauti tiek produktų, kad kasdien pamaitintum 500 žmonių, tikrai nelengva, bet mums sekėsi. Per kardinolą „Betanijai“ daug paramos būdavo siunčiama iš Italijos, Vokietijos: makaronų, konservų. Nors iš pradžių buvo sakyta, kad virtume tik sriubą, labai norėjosi stipriau pamaitinti vargstančius.
Savaitgaliais valgykla nedirbdavo, tad kardinolas sugalvojo penktadienį dalinti sauso maisto davinius. Reikėjo gerai pasukti galvą, kaip juos paruošti. O ir žmonės – iš pradžių džiaugėsi viskuo, ką gaudavo, o paskui jau imdavo skųstis: „Šitų konservų galiojimo laikas jau į pabaigą. O kodėl anas gavo kitokį?“
Kadangi pažinojau daug žmonių, dirbančių restoranuose, prašydavau: „Neišmeskit maisto, kuris lieka po banketų – vežkit mums, sunaudosim.“
Štai restorane „Astorija“ dirbo žmogus, kuris atsiveždavo gyvos žuvies iš Klaipėdos. Jis naudodavo tik filė, o kaulus, ant kurių dar likę nemažai mėsos, išmesdavo. „Neišmesk, sakau, atiduok mums.“ O mes išvirdavom sriubą, tai žmonės džiaugdavosi. Net dabar susitikę prisimena ir dėkoja.
Kartą važiuoju autobusu, priešais sėdi moterys, laiko maisto davinius ir kalba: „O kai būdavo ana vedėja, tai visko gaudavom… O dabar…“ Pertraukiau jas ir sakau: „Ne vedėja, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis jus rėmė ir tuos davinius davė.“ Pažino: „Ai, pani, dzien dobry! (lenk. Oi, ponia, laba diena – red. past.)“ (juokiasi).
„Betanijoje“ jautėtės reikalinga?
Oi, man buvo taip smagu – kai padarai žmogui gera, kai jis džiaugiasi, gavęs tą maisto paketą. Prieš Velykas nuo Didžiojo ketvirtadienio jau nedirbdavom, tai rūpindavausi, kad kiekvienai švenčių dienai žmogus ką nors gautų. Važinėdavau, skambindavau pažįstamiems, prašydavau. Gaudavom ir arbatos, ir kavos, ir saldumynų. Paskui jau patys verslininkai, sužinoję apie mūsų poreikį, pradėjo siūlyti produktus, kurių galiojimo laikas trumpesnis. Žmonės, gavę paketus kelioms dienoms į priekį, būdavo tokie laimingi! O prieš Kalėdas, jei kas atveža mandarinų, duodi žmonėms po vieną – juk žmonių 500 – ir džiaugiesi, kad nors po vieną gavo.
Susidurdavot su sudėtingomis situacijomis ir sunkiomis žmonių istorijomis, juk jie ateidavo iš vargo…
Žmonės, atėję į „Betaniją“, labai norėdavo pakalbėti. Iš pradžių ateidavo daug buvusių tremtinių. Viena mokytoja tremtinė gaudavo 130 litų pensiją – kurgi ir jos pragyvensi! Būdavo, kad ateina tremtiniai ir čia, valgykloje, vieni kitus susitinka, nesimatę gal penkiolika metų. Kaip jie džiaugdavosi!
Daug tokių šviesuolių buvo. Žinoma, ateidavo ir žmonių iš kalėjimo. Pamenu, vienas sako: „Vedėja, aš išėjau iš kalėjimo, dvi dienas jau nieko nevalgiau. Duokit man pavalgyt, negi dabar man eiti vogt?“ Tada maistą duodavo pagal talonus, o jis talono neturėdavo, bet pamaitindavom. O būdavo ir tokių buvusių kalinių, kurie iš senukų atimdavo lėkštes. Bet reikia tvarką palaikyti, tai surandi porą vyrų ir moterų, pamaitini, susitari, kad jie bus salės administratoriai, kurie prižiūri tvarką: juk ir jie buvę kaliniai, tada jau saugu.
Buvo ir puikių žmonių, kurie ateidavo padėti. Štai viena gydytoja dalyvaudama Mišiose Katedroje išgirdo kardinolo prašymą padėti „Betanijai“. Atėjo pas mane ir sako: „Esu gydytoja, noriu jums padėti.“ Sakau: „Na, pas mus tik toks paprastas darbas – valyti daržoves, išplauti indus…“ Sako: „Galėčiau su ateinančiais žmonėmis pabendrauti ir juos pakonsultuoti.“ Susitarėm.
Ateidavo ji kartą per savaitę, atsinešdavo visokių vaistų ir kaip medikė konsultuodavo „Betanijos“ lankytojus. Susidaro eilutė… Sunku jai buvo, tas kvapas… Paskui atskyrėm jai kampuką, privatesnę erdvę. Ir vyko konsultacijos, vizitacija pilnu tempu.
Gydytoja buvo labai pasišventusi, matė, kokie čia žmonės: kojos subadytos, tai jas riša, valo… Kartą net suorganizavo ligoninės transportą, kad patikrintų „Betanijos“ lankytojus dėl tuberkuliozės. Ir ką sau galvojat, jie visi pabėgo (juokiasi). Kitą kartą jau ateina, patys prašosi. Vėl suorganizavo, patikrino ir keletą sergančių net į ligoninę paguldė.
Būti „Betanijos“ vedėja reikėjo daug išminties: pasirūpinti ir maistu – pamaitinti tokį skaičių žmonių, ir drausme…
Taip, ir kažkaip pavykdavo – Dievulis padėdavo. Galvoji: „Kaip čia dabar reikės pamaitinti.“ Ir staiga skambutis iš Varėnos: „Turguj pardavinėjam žąsis, liko, gal galim jums užvežti?“ Žąsų! Tada vėl kas nors: tai arbatų, tai šaldytų daržovių. Viską imdavom, ką pasiūlydavo.
Žinoma, žmonių, kuriuos reikdavo pamaitinti, daug, tačiau ir komanda buvo nemaža – dešimt žmonių. Turėjom ir vairuotoją: vis kur nors reikdavo nuvažiuot, o būdavo, kad paskambina kas nors iš senesnių valgyklos lankytojų – susirgo, prašo atvežti maisto į namus…
Jūsų gyvenime įvyko nemažas šuolis: dirbot restorane ir išėjot gaminti vargšams, kaip į šį pokytį žiūrėjo, kaip jį vertino Jūsų šeima – vyras ir vaikai?
Mano vyras labai pozityviai žvelgė į šią veiklą, buvo tikintis. Bet vyriausias sūnus kartą man pasakė: „Man gėda kitiems pasakyt, kur dirba mano mama.“ Sakau jam: „Palauk, dar pažiūrėsim, kur tu dirbsi! Juk kiekvienas darbas yra naudingas ir žmogaus nežemina. O jeigu tau gėda sakyti, kur mama dirba, pasakyk, kad nedirbu niekur.“ Po to pokalbio visi priekaištai baigėsi, o jei reikdavo pagalbos, sūnus dar ir padėdavo „Maisto banko“ akcijose.
Su „Maisto banku“ buvo taip. Kartą einu gatve, žiūriu – skelbimas apie „Maisto banką“ ir sutinku savo pažįstamą Jolantą. Klausiu, kas čia, o ji, pasirodo, „Maisto banko“ direktorė. Sako: „Gaunam maisto produktų, juos dalinam žmonėm.“ „O aš dirbu labdaros valgykloj „Betanija.“ „O kas ta „Betanija“?“ Tada abi viena kitai papasakojom daugiau apie savo veiklą, padovanojau jai krikščionišką kalendorių. Taip pradėjom bendrauti, prasidėjo maisto rinkimo akcijos parduotuvėse.
Čia turėjau labai gerus pagalbininkus: į „Betaniją“ kartą per savaitę patarnauti ateidavo parengiamojo kurso klierikai, pakviečiau juos padėti renkant produktus parduotuvėje. Man talkino ir Žydrius Kuzinas, tuomet dar diakonas, jis prispausdino skelbimų. Ir kad pririnkom maisto! Kiek daug! Ir gero: ir aliejaus, ir cukraus, ir saldainių, ir šokoladų… Kaip smagu prieš Kalėdas žmogui kokį skanėstą įdėti. Net jei jis ir ne mūsų tikybos.
Žmonės būdavo labai dėkingi. Po Kalėdų susirinkdavom į darbą ir visuomet ateidavo arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, vyskupas Juozas Tunaitis, Carito direktorius kun. Vidmantas Rudokas, kun. Vaclov Volodkovič su parengiamuoju seminaristų kursu. Iš „Versmės“ mokyklos atvažiuodavo vaikai, paruošę koncertą. Ir po to koncerto žmonės pradėdavo deklamuoti eilėraščius, kas dainuoti (vienas lankytojas buvęs Operos ir baleto teatro dainininkas), kiti kalbinti kardinolą, dėkoti… Po to susėda valgyti: ir vyskupai, ir valgyklos lankytojai. Visi laimingi.
Buvo gera. Jei būčiau dirbusi valstybinėj įmonėj, tikrai nebūčiau dirbus iki šių metų. „Betanijoje“ buvo labai gera atmosfera, pasitikėjimas vieni kitais, bendrystė.
O kokie sunkumai, iššūkiai buvo didžiausi?
Galbūt tas rūpestis – kaip daugiau produktų gauti per šventes. Ir dar vienas sunkumas: kreipdavomės į savivaldybę, prašydavom paramos. Pradėdavo gainioti nuo vienų durų prie kitų… Galiausiai skirdavo kokius 15 tūkst. litų, o ką tai reiškia tokiai valgyklai… Tik pirmą kartą skyrė daugiau. Prašydama vis girdėdavau priekaištus: „Bažnyčia tokia turtinga, o čia ateini prašyti. Ir dar su Bačkio parašu!“ Toks žeminantis požiūris.
Kartą parašiau projektą, nuvežiau į vieną iš didžiųjų prekybos centrų, kuriam tuo metu vadovavo mano sūnaus draugas. Šiaip taip išsireikalavau su juo susitikti, sakau: „Pas jus juk tiek produktų, kuriuos išmetat, gal skirtumėt valgyklai?..“ „Ką jūs, ponia! Juk Bažnyčia tokia turtinga!“ Toks žvilgsnis į Bažnyčią buvo skausmingas.
Na, o šiaip visus sunkumus juk gali nugalėti: reikia tik noro ir geros komandos. O komanda buvo labai gera! Pamaitindavom čia ne tik vargšus, „Betanijos“ valgykloje esam darę ir kunigų šventimų pietus.
Dvidešimt dvejus metus dirbot „Betanijoj“, o šiandien, nepaisydama to, kad jau galėtumėt ilsėtis kaip senjorė, toliau darbuojatės Vilniaus arkivyskupijos Carito priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje „Aš Esu“. Ar galite papasakoti, kaip čia atsidūrėte ir kodėl vis dar norisi tarnauti Bažnyčioje?
Kai pasikeitė Carito direktorius, prasidėjo pertvarkos, remontai, sumažinta „Betanijos“ erdvė, buvo norima pakeisti ir visą virtuvės komandą. Po kiek laiko, pavasarį, kaip tik buvo mano gimtadienis, atėjo direktorius su atsiskaitymo lapeliais… Keičiasi „Betanijos“ profilis, reikia vadovės, baigusios socialinius mokslus. Klausiu: „Vadovauti virtuvei baigęs socialinius mokslus gali, o baigęs ekonomiką – ne?“ „Dabar toks reikalavimas…“
Sužinojęs, kad išeinu iš „Betanijos“, mane aplankė kunigas Kęstutis Dvareckas ir pakvietė dirbti „Aš Esu“ bendruomenėje. Kurgi, aš jau pensininkė! O ten, kur jie įsikūrę, buvo didžiuliai laiptai – man sunku užlipti. Kolegė juokėsi: „Padaryk liftą, tada ir ateis Onutė.“ Po kurio laiko su kun. Kęstučiu susitikom, kai bendruomenė jau buvo persikėlus į Šv. Stepono gatvę, jis ir vėl mane kviečia dirbti. Pasitarėm su vyru, jis sako: „Pabandyk, jeigu nori, jei neturi ką veikti.“ Sakau, nueisiu, pabandysiu kokį mėnesį, du, ir štai jau esu čia septinti metai…
Kas Jus vis dar laiko toje virtuvėje?
Pirmiausia – labai geras vadovas. Kiekvieną mato, kiekvienu rūpinasi, tokio žmogaus dar nesu sutikusi. Be to, jis subūręs komandoje labai gerus patikimus žmones. Ir man gera gaminti valgyti, sulaukti gero žodžio…
Kun. Kęstutis yra pasakojęs, kad puiki terapija – siųsti žmones Jums pagelbėt į virtuvę: kam reikia, pabūnat mama, kam reikia – močiutė…
Išsipasakoja tie žmonės man viską… Nekreipiu dėmesio į tai, kad jie priklausomi. Ir anksčiau nekreipiau: ar vargšas, ar ne – man visi lygūs. Kai padirbau „Betanijoj“, dar labiau suartėjau su jais. Kiekvienas nori pasipasakoti, išsisakyti. Žiūrėk, prieš Kalėdas ateina viena moteris kažką numezgusi, kita grybukų iškepusi ir sveikina. Joks brangus daiktas nesuteiks tiek džiaugsmo, kiek ta paprasta dovanėlė… O kaip smagu, kai eini gatve, ir su tavim pasisveikina.
Vienas žmogus gal nuo 14-os sėdėjo kalėjime, ten praleido 28 ar 30 metų. Paprastai būdavo girtas, bet labai geras, padėdavo tvarkyti „Betaniją“. Neturėjo, kur miegoti. Palikdavau jį valgykloje, kad pernakvotų ten per šalčius. O neramu būdavo! Lėkdavau ryte į darbą ir galvodavau: ar nieko nepridarė, juk ir užsirūkyti gali ar dar ką nors… Net vyrui nesakydavau, jis buvo kriminalinės policijos vadovas Vilniuje, tai pažinojo daug mūsų lankytojų.
Jis stipriai gėrė, iki nukritimo. Matydavau besivoliojantį gatvėse. O vėliau jį susitikdavau mieste – gyveno pas Motinos Teresės seseris. Kartą susitinku, ir jis toks šviesus: „O, kaip tu gerai atrodai!“ Pasirodo, nakvynės namuose gavo kambariuką, prižiūri ten ūkinę tvarką ir jau aštuonerius metus negeria, sako: „Dabar jau mokinu kitus alkoholikus…“
Ir iš tiesų, niekad nežinai, kaip pakryps žmogaus gyvenimas, kada jis nukris ir prisikels…
Taip. O kiek mes juos gelbėdavom, prieš šventes taip gaila to žmogaus, ir pinigėlių duodi jam…
O „Aš Esu“ bendruomenėj, kur dabar dirbu, priklausomi asmenys – man vaikai ir anūkai. Kai atėjau, dar buvo vaikai, dabar jau, galiu sakyti, kad mano anūkai čia gydosi. Jie tokie atviri, geri, pasipasakoja.
Kiekvieną sekmadienį vis kuris nors turi kepti pyragą. Tai, būna, paprašo manęs recepto. Pasakau, iškepa, tada pirmadienį randu gabaliuką suvyniotą, paliktą man paragauti (juokiasi).
Gera čia dirbti, tai drauge į stovyklą Šventojoj važiuojam, tai kokia paskaita darbuotojams. Neseniai pakvietė į meno terapijos užsiėmimą. Iš pradžių norėjau neiti: nei aš moku ten teplioti, apsijuoksiu – jie juk visi jauni… Bet prikalbino. Pasėdėjau, pasėdėjau ir nudažiau tą kryželį… Kaip įdomu, kaip patiko!
Įdomus gyvenimas tarnaujant!
Žinoma. Dabar pagalvoju: jeigu reiktų iš naujo rinktis specialybę, pasirinkčiau šitą, galbūt dar labiau patobulinčiau.
Kuri diena per visus Jūsų tarnystės metus atmintyje iškyla kaip pati šviesiausia?
Kai sulaukiau pasiūlymo pagaminti pietus popiežiui. Galvojau: „Kas gi aš tokia, o gal nepadarysiu…“ Kai laukėm kardinolo irgi buvo labai svarbu: „Atvažiuoja užsienietis, ką jis valgys?..“
Pamenu, kartą kardinolas sako: „Na, maistas labai skanus, bet daržovių nėra. Negi nežinot, kur daržovių nupirkti?“ O tų daržovių tikrai nebūdavo: tik morkos, burokai ir kopūstai… (juokiasi).
Onute, Dievo meilę galima patirti ir per maistą. Juk žmonės, kuriuos maitinote ir maitinate, tikrai ją jaučia…
Tokia žmogaus patirtis, kad turi padėti kitam. Tai mano darbas, aš dirbu ir jei įvertina – labai ačiū, o jei ne… Prisimenu seselę Vincentą, Smetonos laikais buvusią mokytoją. Ji globojo vieną vaiką nuo 6 metukų, kurio motina labai gėrė. Užaugino ir pradėjo prašyt manęs, kad priimčiau į „Betaniją“ pamokyt gaminti. Ateina, o darbštus, gabus. Tik sugenda kas – pasikrapšto ir sutvarko. Paskui jis išėjo gyventi atskirai, bet Vincenta vis tiek jį globojo. Nuvežė kartą dovanų mėnesinį autobuso bilietą, o anas suglamžė ir išmetė. Bet ji, užuot įsižeidusi, sako: „O aš ne dėl jo, aš dėl Dievo darau. Dėl Dievo globoju…“ Tai man pavyzdys – daryti gera dėl Dievo.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF Straipsnis iliustruotas Indrės Mažeikienės nuotraukomis