„Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)
Kai kalbame apie teisingumą, neišvengiamai apmąstome ir karo Ukrainoje patirtį. Kas yra teisingumas, kai žvelgiame į kenčiančius ukrainiečius? Ar galima jį atkurti, atstatyti? Ukrainietės Marijos (Mariia Pleskach) šeimoje klausimas apie teisingumą suskambo vos pasigirdus pirmiesiems sprogimams: „Kodėl turėtume palikti namus, kurie mums priklauso? Kodėl kažkas turėtų mus išvaryti?“ Vis dėlto galiausiai jiems liko tik du pasirinkimai: bėgti, aplink aidint šūviams, arba žūti gaisre. Lietuvoje saugų prieglobstį radusi Marija pasakoja savo šeimos istoriją ir dalinasi mintimis, kas šiandien, jos supratimu, yra teisingumas.
Niekad nepamiršiu vasario 24-osios ryto. Tą dieną, nors jau išgirdome pirmą raketų ataką, nukreiptą į Kyjivą, su mama dar išvažiavom į darbus, tačiau ore jau tvyrojo įtampa. Atvykus, po penkiolikos minučių, buvo pranešta, kad prasidėjo karas.
Tai nebuvo visiškai netikėta: prieš mėnesį jau galėjome nujausti apie artėjančius įvykius. Ryškus ženklas – kad užsienio valstybių ambasadoriai vienas po kito ėmė palikti Kyjivą. Esu teisininkė, todėl atidžiai sekiau tuos pasikeitimus ir supratau, kad įvyks kažkas rimto, o tėvams buvo sunkiau tuo patikėti, tiesiog įkalbinėjau juos pasiruošti vaistinėles ir surinkti dokumentus į vieną vietą.
Kai pranešė, kad prasidėjo karas, nusprendėm iš darbo važiuoti namo, paprastai tokia kelionė trunka apie pusvalandį, bet šįkart tęsėsi penkias valandas – žmonės ėmė vykti iš Kyjivo, susidarė eilės parduotuvėse, prie bankomatų… Mūsų namai – Hostomelyje, prie Varšuvos kelio, kuris užėmimo prasme yra strateginis. Šalia – Irpinė ir Buča.
Daugelis žmonių pradėjo trauktis iš Kyjivo apylinkių. Iš pradžių nesupratom, kodėl turėtume bėgti, o ir apie galimą evakuaciją nebuvo jokios informacijos. Tėtis nuvažiavo į degalinę, kuri buvo šalia oro uosto. Ten nuvykęs pamatė priešų lėktuvus, pažymėtus raidėmis Z ir V, jie mėgino nusileisti į oro uostą, kad išleistų savo desantą ir galėtų pradėti puolimą. Kai tie lėktuvai ėmė skristi virš mūsų, apėmė didžiulė, net fiziškai jaučiama baimė. Niekaip nepajėgiau suprasti: už ką, dėl ko ir kas apskritai čia darosi…
***
Įdomu tai, kad vasario 24-osios išvakarėse mane apėmė tiesiog nenumaldomas noras pirmame namų aukšte padaryti generalinę tvarką. Iškrausčiau ir išnešiau nereikalingus daiktus, viską išvaliau, išploviau.
Mama turi įprotį dažnai paimti didelę senovinę Bibliją ir ką nors iš jos paskaityti. Tuo metu tvarkydamasi jaučiau slogutį širdyje ir pasakiau garsiai: „Kas gi čia bus?..“ O mama tarsi juokais atsakė: „Tuoj su Dievu pasikalbėsiu…“ Tada atvertė Bibliją ir ėmė skaityti apie žiaurųjį valdovą Gogą ir tai, kad laukia baisus karas, kur bus išlieta daug kraujo. Ten parašyta, kad žus labai daug žmonių, bet Gogas bus nugalėtas.
Kitą rytą prasidėjo bombardavimai, o mes, kadangi rūsio namuose nėra, susinešėm reikalingiausius daiktus į pirmą aukštą ir laikėmės ten.
Prasidėjo kovos dėl šalia esančio oro uosto, kuriame buvo ir didžiausias pasaulyje krovininis lėktuvas. Girdėjome aplink aidinčius sprogimus. Mūsų rajoną priešas pasirinko kaip sieną prisidengiant nuo gynėjų.
80 proc. gyventojų, tik prasidėjus kariniams veiksmams, išvažiavo iš Hostomelio. Mums taip pat kilo klausimas–bėgti ar ne. Juk esame savo žemėje, kodėl turėtume palikti savo namus? Viskas yra teisėta: mes nusipirkę šitą žemę, šitą namą, gyvename teisinėje valstybėje, kodėl kažkas turėtų mus išvaryti? Nutarėme tą naktį likti namuose ir apsispręsti, ką toliau darysime.
***
Vos prasidėjus karui, pasirodė ir marodieriai, plėšiantys namus. Jau pirmąją naktį jie ėmė slankioti aplink ir plėšikauti, dėl to kaimynai, vyrai, kurie liko mūsų rajone, nusprendė patruliuoti gatvėje ir saugoti namus. Tą naktį susipažinom su vienu kaimynu – Olegu. Jį prisimenu su ypatingu dėkingumu. Olegas buvo kaimynų savitarpio pagalbos iniciatorius, visais rūpinosi. Kai kiti neturėjo nei dujų, nei vandens, jo šeima virė sriubą ir maitino negalinčius pasigaminti šilto maisto. Olegas naudojo savo benziną, kad pakrautų išorines baterijas ir žmonės galėtų turėti ryšį, o svetimuosius, marodierius, jis išvydavo. Šis žmogus, nors bendravom labai trumpą laiką, giliai įsirėžė atminty.
Vasario 25 d. ryte atrodė, kad jau viskas nurimę, oro uostas atkovotas. Tačiau Baltarusijai atvėrus sienas, Rusija galėjo smogti su nauja jėga. Taigi, atėjo žinia, kad už dešimties kilometrų nusidriekusi didžiulė tankų kolona. Kai ryte atitraukėm užuolaidas, kieme pamatėm šimtus OMON-o karių, kurie šaudė visus iš eilės, kas tik bandė pabėgti. Vienas kaimynas atidarė duris pažiūrėti, kas vyksta, ir jį iškart nušovė. Tada supratom, kad esam visiškoje apsuptyje. Pasiėmėm gyvūnus ir pasislėpėm po laiptais. Nepaliaudama kartojau: „Sveika, Marija“…
Nebuvo nei isterijos, nei panikos, tik baimė ir jausmas, tartum būtum sapne. Juk gyvendamas XXI a. nesitiki, kad kas nors gali ateiti ir tavo akyse iššaudyti žmones. Tuo momentu supratau, kad labai noriu padėti mūsų kariuomenei, dėl to viską, ką mačiau, fotografavau ir siunčiau kariams. Supratau, kad jei tik pradėsi panikuoti, iš karto žūsi, bet jei darysi teisingus dalykus, gali išgyventi.
***
Galima sakyti, kad buvome tiesiog fronto linijoje, mūsų kotedžų eilę rusai panaudojo tarytum skydą, kuris turėjo saugoti juos nuo mūsų gynėjų. Rusai skelbė, kad bus evakuacija, o žmones, kurie tuo patikėjo, ėmė į nelaisvę ir naudojo kaip gyvus skydus kovoje.
Baisu ir tai, kad atsirado daug išdavikų, kurie jau iki užpuolimo aktyviai veikė priešų pusėje. Tai diversijos grupės, žmonės, kurie už pinigus arba dėl įsitikinimo iš anksto atvyko kaip turistai, kažkur apsigyveno, o po to tiesiog žymėjo mūsų namus. Tos žymės padeda kontroliuoti šūvius, kad raketa pataikytų į reikiamą taikinį. Mūsų rajone priešai pradėjo mėtyti ir minas: jos buvo paslėptos žaisluose, piniginėse ir kitokiuose daiktuose. Šalia namų esančiame miške, kur eidavom pasivaikščioti, viskas buvo užminuota. Dabar mūsų šalis yra labiausiai užminuota pasaulyje.
Man atrodo, kad už tuos, kurie vaikšto su automatais ir yra atpažįstami, kur kas baisesni apsirengę kaip mes, civiliai, dirbantys priešų pusėje. Tarp jų yra ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, kuriems buvo praplautos smegenys. Dėl to labai daug padarė Maskvos patriarchatas, tuo užsiiminėjo net kai kurie dvasininkai, prisiskaitę Maskvos propagandos. Jie padėjo okupantams: juos maitino, aprūpino ginklais… Be to, jie dalyvavo ir informaciniame kare – cerkvėse skelbė melą: esą, Ukrainoje yra biolaboratorijos, kuriose veisiami užkrėsti balandžiai, nešiojantys narkotikus; esą, dėl visko kalti amerikiečiai, o aplink visi nacistai. Taip Maskvos patriarchato bažnyčios tapo propagandos centrais visoje Ukrainoje. Nors 2014 metais atsirado Konstantinopolio patriarchatas, buvo tokių dvasininkų, kurie liko ištikimi Maskvai ir tapo tarsi „penktąja kolona“ Ukrainoje.
***
Taigi, daugybę žmonių, kurie išeidavo į lauką, rusai sušaudė. Buvo vyrų, kurie bandė susitarti, kad jiems leistų išvesti vaikus, bet rusai atsakė taip: „Jei norit, eikit, bet mums duotas įsakymas šaudyti visus iš eilės, mirtinai ir be jokio perspėjimo.“ Taip ir buvo: šaudė visus, kurie pasirodė ne vietoje ir ne laiku.
Vienu metu, kai mūsiškiai priešus šiek tiek atstūmė, rusai puolė į paniką. Jie buvo viską išėmę iš savo automobilių, įskaitant ir maisto davinius, nes ruošėsi prie mūsų namų įkurti stovyklą. Atsitraukdami į vieną mašiną sudėjo visas raketas ir bėgdami susprogdino. Raketos išlakstė į visas puses, išdaužė aplink esančius namus. Vienas sprogmuo pataikė į dujų vamzdį, jį pramušė. Paskambinome tarnybai: „Pas jus juk vyksta apšaudymai, jokie gelbėtojai neatvažiuos.“ Tada vienas kaimynas, nepaisydamas pavojaus, nuėjo iki vamzdžio ir užsuko dujas. Vasarį dar buvo šalta, mes likome be vandens, dujų, elektros, šildymo, o juk miegojom ant grindų. Vis dėlto mums tam tikra prasme pasisekė, nes kitus žmones išvarė iš daugiabučių, žudė, šaudė, prievartavo…
Kai priešai išvažiavo, kaimynas Olegas sutvarkė elektrą, suremontavo ir dujų vamzdį, kad nors šiek tiek dujų tekėtų ir būtų galima pasigaminti valgį, atsirado vanduo – vėl užpildėme visas talpas. Apie parą buvo ramiau. Kaimynai vaikščiojo vieni pas kitus, dalinosi, kas kuo turėjo, o apie kitų poreikius sužinodavome per grupę socialiniame tinkle.
Kai pasidarė saugu, išėjau į lauką ir fotografavau tai, ką paliko rusai. Atkreipiau dėmesį į datą, nurodytą ant davinių – sausio 31 d. Tą pačią dieną rusai paskelbė, kad prie Ukrainos sienos rengs karines pratybas. Tai rodo, kad ne pratyboms iš tiesų buvo ruoštasi… Kadangi nebeturėjome ką valgyti, o parduotuvės buvo uždarytos, pasiėmėm tuos maisto davinius. Tiesą pasakius, dešimt dienų išvis negalėjau normaliai valgyti dėl streso.
Mama buvo stipriausia, ji vertė mane praustis, valgyti, supurtydavo, kad sugrįžčiau į realybę, nes jau imdavau žiūrėti į vieną tašką. Kai būdavo visai blogai, ji mane apkabindavo ir imdavo melstis, tuomet nurimdavau.
***
Vasario 28 d., kai buvom tik pradėję kiek atsigauti po patirto šoko, vėl prasidėjo stiprūs apšaudymai. Tada langus apvyniojome lipnia juosta, kad nuo smūgio neišdužtų, uždengėm juos, užstūmėm spintas, už jų užkišom pagalves, antklodes – ką tik turėjome. Suintensyvėjus šaudymams, nusileidom į vonią. Stiprus smūgis, dingo šviesa. Iki kovo 5 d. jos daugiau ir nebuvo. Turim šunį, bet negalėjom jo išvesti į lauką. Buvo taip baisu, kad net norėdami pasiimti vandens, kurio talpa buvo po stalu, turėdavom šliaužti grindimis. Taip nuolatiniai apšaudymai tęsėsi šešias dienas. O kai bombarduoja, atrodo, lyg didžiuliu kūju kas trankytų tau per galvą… Jaučiausi tarsi sapne.
Kovo 4 d. ėmė rimti, prie namų pamatėm vaikščiojančius savus karius, tuomet išėjom į lauką. Tėtis klausė karių, kaip galėtume ištrūkti, bet jie nežinojo, ką atsakyti. Kiek vėliau kaimynas Olegas paprašė, kad išeičiau į lauką pasikalbėti. Sakiau, kad einu, bet mama čiupo mane už rankos ir griežtai pasakė: „Neisi. Tegu tėtis eina pasisveikinti.“ Nesiginčijau. Kai tėtis nuėjo iki verandos, tą akimirką pasigirdo didelis smūgis, namas sudrebėjo, išgirdom, kaip žemėn kažkas krenta. Pagalvojau, kad užmušė tėtį. Laimei, jis nespėjo išeiti į lauką, sprogimo banga jį parbloškė, bet nesužalojo. Pagalvojom, kad ir Olegas nespėjo ateiti.
Tą naktį be perstojo šaudė: pertraukos tarp bombardavimų tebuvo trys–penkios minutės. Kitą dieną ryte pamatėm, kad šalimais dega parduotuvė. Ugnis persimetė į kaimynų namą, paskui į kitą… Kai pamatėm, kad ugnis jau ima mestis į mūsų namus, tėvai apsisprendė bandyti bėgti. Rizikavom, bet kitos išeities nebuvo, supratom: jei bėgsim, mus gali sušaudyti, o jei liksim – žūsim gaisre.
Mama pasiėmė Mergelės Marijos paveikslą ir baltą skepetą, kad parodytų, jog nesam kovotojai. Išėję laukan, pamatėm drobe uždengtą Olego kūną: pasirodo, jog tuo metu, kai jis atėjo iki mūsų, rusai numetė bombą. Įvyko sprogimas ir nuolaužos nupjovė Olegui koją, per kelias minutes jis nukraujavo. Vėliau supratau, kad trys minutės teskyrė kaimyno ir tėčio išėjimą. Jos buvo lemtingos. O aš sakiau, kad kai viskas pasibaigs, išrinksim Olegą mūsų rajono meru. Jis buvo nepaprastai drąsus, rūpestingas ir skubėjo kiekvienam padėti…
***
Kovo 5 d. – mamos gimtadienis. O prieš pat įsiveržimą buvo jos vardinės: tėtis ta proga nupirko gėlių ir tortuką, kuris taip ir liko šaldytuve. Prieš išeidami į nežinią, ištraukėm iš šaldytuvo tortą, uždegėm žvakeles, prisivertėm nusišypsoti ir nusifotografavom, tada pasiėmėm kuprines ir išėjom. Nors buvom apsupty, du kariai sugebėjo prasibrauti iki mūsų ir palydėti per jų padarytą humanitarinį koridorių. Mūsų kariai dengė mus savimi. Tąkart taip išsigelbėjo dar 47 žmonės. Išėjome iš tikro pragaro.
Negaliu pamiršti kareivio, kuris mus lydėjo: šviesus, ilga barzda ir mėlynomis akimis, gražus, stiprus, aukštas ir pilnas ramybės – jis atrodė tarsi nusileidęs iš dangaus. Žvelgdama į jį supratau – viskas bus gerai. Ant rankų pasiėmiau šunį, kuris nemažai sveria, pusę kilometro reikėjo bėgti, bet jėgų pakako. Nubėgom iki vietos, kur mūsų laukė autobusai. Dvylika kilometrų per šaudymus važiavome iki Kyjivo. Galiausiai, pasiekę stotį, paprašėme vieno taksisto, kad nuvežtų mus iki sodybos Kyjivo rajone.
Kai atvažiavom, užėjusi į namus atsiguliau ant grindų ir pratrūkau raudoti. Verkiau, nes atrodė, kad įvyko stebuklas: niekas nešaudo, jokių sprogimų, mes gyvi ir sveiki. Toks jausmas, lyg būtum pabuvęs pragare, o paskui sugrąžintas į gyvenimą, tylą ir ramybę. Tarsi iš paties dugno pakiltum ligi žvaigždžių.
Vakare tėtis nuėjo paprašyti kaimynų maisto, mūsų vakarienė buvo makaronai su kiaušiniais ir lašiniais – gyvenime nesu valgiusi nieko skanesnio. O kokia laimė būti kartu! Ir jausmas, kad kažkas mus dar laiko šioje žemėje, dar esame reikalingi.
Dabar kovo 5-oji – ne tik mamos gimtadienis, bet ir mūsų visų išgelbėjimo diena. Juk buvome per žingsnį nuo mirties…
***
Savaitę praleidome sodyboje. Supratome, kad netekome visko, ką turėjome namuose Hostomelyje. Tuomet mama parašė savo pažįstamam iš Lietuvos. Ji Kyjivo universitete dirbo Informacinių sistemų katedros vedėja ir vienoje konferencijoje susipažino su šioje srityje besidarbuojančiu Romanu. Jis ir pakvietė atvykti į Lietuvą. Vis dėlto buvo neramu – svetima šalis, nežinojome, kas mūsų laukia, bet dar baisiau buvo likti Ukrainoje, aplink vis dar šaudė. Tėtis palydėjo mus į stotį ir įsodino į evakuacinį traukinį. Sakoma, kad pačios tikriausios ašaros išliejamos ne bažnyčioje, o stotyje. Atsisveikinant su tėčiu tai patyriau, mačiau, kaip jis verkia… Nežinojom, kas bus, palikom tėtį vieną, nežinojom, dėl ko ir kur važiuojam. Liko tik pasitikėti Dievu.
Kitoje stotelėje įlipo mūsų kariai, pasikalbėjom, jie pasidalino su mumis maistu. Atrodė, kad važiuojam su angelais. Lvive sėdome į autobusą ir juo vykome iki Lenkijos. Pabėgėlių centre buvo daugybė ukrainiečių: galybė žmonių, išvarytų iš savo namų dėl rusų žiaurumo. Centre mačiau lenkų nuoširdumą ir norą padėti. O autobusai važiavo vienas paskui kitą. Atvyko labai daug žmonių iš Mariupolio: mačiau didžiulį skausmą jų akyse… Juk 20 tūkstančių žmonių ten atsidūrė masinėse kapavietėse, Hostomelyje – 400 dingusių be žinios, o Buča, Irpinė… Beprotiška rusų agresija!
***
Taigi, Lenkijoje mus pasitiko bičiuliai iš Lietuvos. Atvykome į Vilnių. Čia prasidėjo mūsų pažintis su Lietuva. Čia prasidėjo ir širdies gydymas. Per sutiktus žmones gyja mano skausmas. Pirmas dienas, kad užsimirščiau, labai daug vaikščiojau po Vilnių. Stebėjau čia vykstantį taikingą gyvenimą, kad galėčiau susigrąžinti įprastą kasdieniškumo jausmą. Paskui pradėjau savanoriauti, dirbau su vaikais ukrainiečių pagalbos centre. O vaikai buvo laisvi ir džiaugsmingi, jie sugrąžino man džiaugsmą ir padėjo nesužiaurėti, iš jų gavau daug meilės, apkabinimų, šilumos.
Vėliau darželyje kurį laiką dirbau auklėtojos padėjėja. Kartą kolegos nusivedė mane į televizijos bokštą – pamačiau Vilnių iš paukščio skrydžio, galėjau stebėti ryškų miesto žalumą ir nuostabų saulėlydį. Tada pajaučiau kontrastą: rusai mane vertė šliaužioti grindimis, norint gauti vandens, o lietuviai pakėlė į aukštumą. Čia gavome didžiulį palaikymą, tarytum būtų sugrąžinta tai, ką rusai iš mūsų atėmė.
Organizacija „Blue and yellow“ suteikė paramą mano draugei paramedikei, kuri liko Ukrainoje, išsiuntė jai neperšaunamą liemenę. Lietuviai draugai suorganizavo automobilį su pagalba kariniam daliniui… Lietuviai iš tiesų supranta mus, jie patys labai gerai žino, kas yra okupacija, tremtys ir neapykanta be pagrindo.
Džiaugiuosi ir dvasine parama: bičiuliai atsivedė mus su mama į Bažnyčios bendruomenę. O kai pirmą savaitę su Romanu ir jo žmona Inga vaikščiojom po Vilniaus senamiestį, nuėjom prie Aušros Vartų. Nežinojau, kas ten, bet kai išvydau Aušros Vartų Mariją, supratau, kad jau esu ją mačiusi. Tada prisiminiau, kaip karo pradžioje mama padavė man Marijos paveikslėlį, kurį iki šiol nešiojuosi su savimi. Pasirodo, jame – ta pati Aušros Vartų Marija.
Su mama toliau dirbame nuotoliniu būdu. Stengiamės padėti likusiems Ukrainoje. Nežinome, kiek laiko visa tai tęsis, kiek laiko būsime čia.
Per visus šiuos įvykius jaučiu, kaip keičiasi mano požiūris į fundamentalius gyvenimo dalykus: tai, kas buvo svarbu, lieka antrame plane, pradedu suprasti, kas iš tikrųjų yra vertinga. Šiandien suprantu, kad svarbiausia yra artimieji ir dvasiniai dalykai. Tai lyg ir žinojau, bet dabar tuo gyvenu.
***
Ukraina išgyvena baisią tragediją: šeimos išardytos, vyrai atskirti nuo žmonų, psichologinės traumos, netektys, nužudyti vaikai, neapibrėžta ateitis… Visa tai – dėl rusų agresijos. Mus žudo tiesiog dėl to, kad mes esam, dėl to, kad geriau gyvenam. Juk matome, ką jie vagia: skalbimo mašinas, čiužinius, batus… Rusų tauta iš tiesų skurdi: jei žmogus, su tanku įsiveržęs į miestą, iš mūsų vagia kojines, jis tikrai yra vargšas. Labai skaudu klausytis perimtų pokalbių, kur mamos liepia sūnums: „Parvežk man sportinį kostiumą, paimk mobilų telefoną“, – tarsi būtų atvažiavę į prekybos centrą. Rusų moterims nėra baisu, kad jų vyrai prievartauja ukrainietes. Ir po viso to esame kaltinami nacizmu… Mane labiausiai šokiravo tai, kad eiliniai rusai, užuot protestavę dėl valdžios veiksmų, nusiminė, kai buvo uždaryti McDonald‘s restoranai, kai Rusiją paliko IKEA ir neliko tam tikros kosmetikos.
Kai tik atvykome į Lietuvą, pirmas mano troškimas buvo imti ginklą į rankas ir iššaudyti visus rusus. Dabar suprantu, kad negalėčiau net trenkti žmogui. Šiandien nebejaučiu neapykantos rusams, tik nuoskaudą. Atiduodu juos Dievo teismui. Žinoma, dėl savo veiksmų jie turi patirti ir juridinę atsakomybę. Dabar trokštu ne keršto, o teisingumo. Tik teisingumo.
Teisingumas reiškia, kad blogis turi būti sustabdytas. Tuomet – kad būtų suimti tie, kurie davė įsakymus pradėti karą, kad agresoriai atsidurtų tribunole ir patirtų savo veiksmų pasekmes. Man atrodo, jog yra teisinga parodyti Rusijai, kad jos niekas nebijo ir jie neturi teisės lieti savo agresijos kaip panorėję. Jūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė: „Su teroristais nesiderama.“ Jei svetimi įsiveržia į tavo namus, ką darysi: imsi kalbėtis su jais ar išvarysi? Kalbėtis galime tada, kai siekiame bendradarbiauti, kai abi pusės to nori.
Mes jau žinome, kad su Rusija negalima turėti jokių reikalų, jie yra labai pavojingi. Man labai baisu įsivaizduoti pasaulį, kuriame Rusija yra nugalėtoja.
Šiandien aš didžiuojuosi Ukraina. Juk prieš mus buvo nukreipta 300 tūkst. rusų karių, bet ukrainiečiai plikomis rankomis juos atremia, laikosi, nebijo kovoti ir duoti atsaką. Esu labai dėkinga Lietuvai ir visiems žmonėms, kurie šioje kovoje mums padeda.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF ir Inga Tumasonienė
Viršelis – Faustinos Elenos Andrulytės, SF nuotrauka