„Kelionė“ 2025 m. Nr. I (33)
Atvykusi į Romą, kaip dora katalikė, pirmiausiai atskubėjau į Popiežiškosios Didžiosios Marijos baziliką žengti pro Šventąsias duris ir pasisemti Jubiliejinių metų malonės. Vis dėlto, net ir perskaičius popiežiaus bulę, skirtą šiam Jubiliejui, knibždėjo nemaža klausimų: o kaip suprasti ir priimti tuos atlaidus? Kokia Šventųjų durų reikšmė? Kaip tinkamai pasiruošti šiam momentui, kad nebūtų tik „užėjau, praėjau ir grįžau namo tokia pati“?.. Po maldos jau buvau beišeinanti iš bazilikos, kai sutikau neseniai kardinolu tapusį mūsų tautietį Rolandą Makricką. Dar viena Jubiliejinių metų dovana – kardinolas mielai sutiko papasakoti apie Jubiliejų, jo dovanas ir savo patirtis atveriant Šventąsias duris Didžiosios Marijos bazilikoje.
Bažnyčia šiemet švenčia Jubiliejinius šventuosius metus, ar galėtumėt papasakoti, iš kur kilo ir kaip vystėsi ši tradicija?
Jubiliejinių metų ištakas galime rasti Senajame Testamente. Žydų tradicijoje septinta diena yra skirta poilsiui, o kas septynerius metus – ypatingi poilsio metai. Septyni kart septyni yra keturiasdešimt devyni, dėl to būtent penkiasdešimtieji metai Senajame Testamente būdavo jubiliejiniai. Viskas, kas turėjo vykti kas septynerius metus: skolų grąžinimas, atleidimas, susitaikinimas, karų nutraukimas – dar ypatingiau turėjo būti išpildyta po 50-ies metų. Taigi, Jubiliejus yra atsinaujinimas.
Šią tradiciją ir perėmė Katalikų Bažnyčia, tačiau, žinoma, ne iš karto. Jubiliejinių metų tradicija prasidėjo 1300 m., kai popiežius Bonifacas VIII atvėrė Šventąsias duris Laterano bazilikoje ir pagal Senojo Testamento tradiciją paskelbė ypatingus Jubiliejinius metus.
Skirtingai nei Senajame Testamente, Bažnyčios Jubiliejaus centre – Kristus, nes Jis ir yra Jubiliejaus išpildymas. Kaip sakoma Evangelijoje, „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).
Taigi šią tradiciją perėmėm iš žydų, į Jubiliejinių metų centrą pastatydami Kristų, kuris išpildo Senąjį Testamentą.
Iš pradžių buvo nutarta Jubiliejų švęsti kas šimtą metų, vėliau – kas penkiasdešimt, o nuo 1450 m. Bažnyčia pradėjo švęsti kas dvidešimt penkerius metus, kad kiekvienas per savo gyvenimą bent kartą galėtų sąmoningai dalyvauti jo šventime.
Kalbant apie Jubiliejų pabrėžiama atlaidų malonė. Kaip galėtume ją suprasti?
Jubiliejaus centre – žmogaus atsinaujinimas ir visiškas atsivertimas. Visuotiniai atlaidai – nuodėmės pasekmės panaikinimas, tai – Jubiliejaus metu tikintiesiems teikiamos ypatingos malonės. Tiesa, anksčiau jos buvo vadinamos indulgencijomis. Atlaidų malonės turi dvasinę reikšmę ir žymi dvasinius vaisius. Tiksliau, Visuotiniais atlaidais gaunamas ne tik nuodėmių atleidimas, bet ir sunaikinamos nuodėmės pasekmės.
Nuodėmė nėra tik tam tikru veiksmu sukeltas blogis. Blogis, juk žinome, kaip ir gėris, plinta. Padaryta nuodėmė ar rimtas nusižengimas turi savo pasekmių, pavyzdžiui, gali papiktinti kitus. Blogį, kurį padarei, galbūt gali atitaisyti, bet net tau nežinant kas nors galėjo iš tavęs paimti blogą pavyzdį. Taip blogio grandinė tęsiasi. Mūsų daromas blogis nėra izoliuotas veiksmas, jis turi pasekmių ir kitiems žmonėms, visuomenei.
Jubiliejiniais metais turime galimybę iš dvasinio Bažnyčios lobyno semtis malonę, kad mūsų nuodėmių pasekmės būtų panaikintos. Taip, galime įprastai atlikti išpažintį, melstis, bet Jubiliejiniais metais gauname ypatingą dovaną sau arba mūsų mirusiems iš Bažnyčioje sukaupto šventųjų lobyno. Taigi, kalbame apie dvasinį, net mistinį lygmenį – tai ir yra Jubiliejus.
Svarbu paminėti, kad Jubiliejaus malonę galima gauti ne tik Romos mieste, bet ir kiekvienoje vyskupijoje. Tikintieji, išpildę tam tikras sąlygas, gali gauti visuotinius atlaidus. Vis dėlto piligrimų Romoje laukia dar daugiau: ypatingas prisilietimas prie šventųjų gyvenimų, jų veiklos vietų, kapų. Taip pat – bazilikos aplankymas, dalyvavimas popiežiškosiose pamaldose ar piligrimų susitikimuose, kur popiežius teikia palaiminimą. O svarbiausia patirtis – galimybė žengti per Šventąsias duris, kurios šiais jubiliejiniais metais yra penkerios: keturiose didžiosiose Romos bazilikose ir penktosios – kalėjime.
Kuo Jubiliejaus šventime reikšmingos Šventosios durys ir jų atvėrimas?
Šventosios durys turi ypatingą tradiciją. Tai, visų pirma, yra Jėzaus, kuris sako: „Aš esu vartai“, simbolis. Mes žengiam per Kristų eidami į ateitį. Šis peržengimas mūsų istoriją padalija į „prieš“ ir „po“. Tai atsivertimo patirtis – pradedame naują gyvenimą. Tad žengiant pro Šventąsias duris svarbu turėti vidinį dvasinį supratimą: su šiais Jubiliejiniais metais pradedu naują gyvenimą.
Romoje apsilankę piligrimai yra kviečiami išpildyti tam tikras sąlygas atlaidams gauti, tai: išpažintis, dalyvavimas šv. Mišiose, malda Popiežiaus intencija, perėjimas per Jubiliejines duris ir, žinoma, troškimas keisti savo gyvenimą. Atsivertimas yra pirmoji ir pagrindinė sąlyga.
Pro duris einame trokšdami, kad ir mūsų laikas – ne tik dabartis, bet ir ateitis – būtų sklidinas Dievo malonės. Mūsų bazilikoje perėję pro Jubiliejines duris žmonės ateina melstis į Salus Populi Romani koplyčią – juk tai pirmoji Mergelės Marijos šventovė pasaulyje. Be to, po Centriniu altoriumi turime labai svarbią relikviją – penkias ėdžių dalis. Į šias ėdžias po gimimo buvo paguldytas Jėzus. Juk nuo tos akimirkos žmonija pradėjo skaičiuoti savo krikščionybės metus. Relikvija iš pradžių buvo Betliejuje, o VII a. atvežta į šią baziliką. Dėl to švenčiant Jubiliejų čia Kristaus gimimą galima prisiminti ypatingai, juk šioje šventovėje piligrimų laukia šito įvykio liudytoja – ėdžių relikvija.
Jubiliejinių šventųjų durų tradicija nusistovėjo per 1500 m. Jubiliejų, kai Šventosios durys buvo atidarytos visose keturiose didžiosiose Romos bazilikose. Anksčiau, atšventus Jubiliejų, durys būdavo užmūrijamos, o sulaukus kito – išgriaunamos. Dabar yra kitaip. Po 1975 m. Jubiliejaus, kai atidarant duris Šv. Petro bazilikoje, krisdami betono luitai vos nesužeidė popiežiaus, buvo atsisakyta šios ceremonijos. Dabar mūras išgriaunamas anksčiau, o paskui durys iškilmingai atveriamos jas pastūmus. Dėl to jubiliejinės durys bazilikose yra naujos, o Didžiosios Marijos bazilikoje – pačios naujausios – nauju būdu atidarytos 2015 m. per jubiliejinius Gailestingumo metus.
Ant šios bazilikos durų yra Marijos atvaizdas, kuris primena Mergelės Marijos ikoną Salus Populis Romani, kitoje pusėje pagal Turino drobulę atvaizduojamas prisikėlęs Jėzus.
Neseniai tapote arkivyskupu, o praėjusiais metais – ir kardinolu, buvote paskirtas Didžiosios Marijos bazilikos arkikunigu koadjutoriumi. Nuostabu tai, kad Jums teko garbė atidaryti Jubiliejines šios šventovės duris. Kaip išgyvenote šį įvykį?
Niekad nebūčiau galvojęs, kad kada nors teks atidaryti Šventąsias duris Romoje ir, jas atvėrus, būti pirmuoju piligrimu, įžengusiu į Baziliką. Šiais metais Šventasis Tėvas atidarė tik dvejas Šventąsias duris: Šv. Petro bazilikoje ir Romos kalėjime, o kitų Šventųjų durų atidarymui paskyrė bazilikų arkikunigus. Esu šios bazilikos arkikunigas koadjutorius (arkikunigo padėjėjas su paveldėjimo teise – red. past.), bet dėl ligos arkikunigas negalėjo atverti Jubiliejinių durų, tad likus vos trims dienoms iki šio įvykio sužinojau, kad tai padaryti teks man.
Šventųjų durų atidarymas buvo įspūdingas dvasinis momentas. Tą išgyvenau stovėdamas priešais bazilikos duris ir suvokdamas, kad šioje vietoje Šventosios durys būdavo atidaromos nuo paties pirmojo Jubiliejaus ir per jas perėjo milijonai piligrimų. Itin jaudinantis ir dvasiškai stiprus momentas – ištarti žodžius, skambančius nuo paties pirmojo Jubiliejaus 1300 m.: „Atidarykite teisingumo duris.“
Ne vien aš, bet visi, su kuriais ruošėmės šiam Jubiliejui, išgyvenome Šventųjų durų atidarymą kaip stiprų dvasinį įvykį. Juk šių durų atvėrimas pirmiausia yra mūsų širdžių atvėrimas, mūsų atsivertimas ir troškimas sekti Kristų. Svarbu, kad laikas, kurį išgyvename, būtų pilnas malonės, o ne žiaurių nežmoniškų dalykų, kurie pasaulyje vyksta dėl to, kad nevertiname nei Dievo, nei laiko.
Šventųjų durų atidarymo metu buvo įspūdinga ir tai, kad skambinome varpu, vadinamu „della Sperduta“ – Paklydėlės. Pagal tradiciją, pasiklydusi piligrimė atrado kelią, kai išgirdo Marijos Didžiosios bazilikos varpo skambėjimą. Paskui ji fundavo didelio varpo išliejimą, kad jis čia skambėtų kiekvieną dieną. Tas varpas buvo išlietas 1289 m., t. y. dar prieš pirmąjį Jubiliejų. Tad Šventųjų durų atvėrimo dieną mūsų varpinėje aidėjo varpo, skambinusio per visus Bažnyčios jubiliejus, dūžiai. Ir dabar tas pats varpas čia skamba kiekvieną vakarą ir mums yra kaip Marijos balsas, kuris pasiklydusius, nutolusius žmones kviečia sugrįžti prie Jėzaus.
Įstabu, kad piligrimai ne tik žengia per Šventąsias duris, dalyvauja pamaldose, bet Didžiojoje Mergelės Marijos bazilikoje yra sutinkami dvasininko, su kuriuo gali pasikalbėti, paprašyti asmeninio palaiminimo. Kaip gimė ši iniciatyva?
Kaip ir visos didžiosios bazilikos, turime pareigą priimti piligrimus, atvykstančioms grupėms padėti surengti Mišių šventimą. Nors paprastai piligrimų grupės atkeliauja su jas palydinčiais dvasininkais, mes, bazilikos kapitula – kanauninkai – svarstėm, kaip svetingiau sutikti atvykstančius Jubiliejiniais metais. Pirmiausia nusprendėm, kad pagrindinių Kapitulos Mišių metu per visuotinę maldą intencijos bus sakomos įvairiomis kalbomis, pagal tai, kokių tautų piligrimai yra atvykę.
Kitas dalykas, sutarėme, kad bazilikos kanauninkai kiekvieną dieną skirs laiko piligrimams priimti, išklausyti ir, jei reikia, palaiminti – devocionalijas ar pačius žmones. Dėl to bazilikoje, prie įėjimo, budi vienas iš kanauninkų. Žmonės ne tik teiraujasi, kur rasti vieną ar kitą meno vertybę, bet ir prašo asmeninio palaiminimo, prašo palaiminti ir jų artimuosius. Nauja patirtis – kartais piligrimai telefone parodo šeimos narių nuotrauką ir nori, kad juos palaimintume. Be to, kanauninkai gali klausyti išpažinčių. Nors patys žmonių neieškome, esame pasiekiami. Taip parodome dėmesį tiems, kurie atvyksta.
Baigiant mūsų pokalbį norisi klausti: kokią žinią norėtumėt perduoti žurnalo skaitytojams ir piligrimams iš Lietuvos?
Pirmiausia – kad piligrimų išties labai laukiame ir Romoje, ir Didžiosios Marijos bazilikoje. Keliaukite su Gerąja Naujiena ir viltimi, kaip kviečia popiežius. Būkite vilties piligrimai! O žurnalo skaitytojams šiais Jubiliejiniais metais kelionė su „Kelione“ tebūna dar prasmingesnė!
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Šventųjų durų atidarymas Didžiosios Marijos bazilikoje. 2025 m. sausio 1 d. © Capitolo di Santa Maria Maggiore