„Tą kartą <…> man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir skirti jai savo gyvenimą. Gimusi ir augusi Amerikoje žinoma pedagogė, kultūros veikėja, mokslininkė tėvų įskiepytą meilę Lietuvai, jos kalbai ir kultūrai šiandien įprasmina savo veikloje ir darbuose. Kadaise jos krikštatėvis, garsus tarpukario geografas prof. Kazys Pakštas svajojo apie „atsarginę“ Lietuvą – Dausuvą, tačiau šiandien toji Dausuva kuriama tėvynėje, kiekvienam iš mūsų įnešant į ją savąjį indėlį. Emilijos kraityje – tėvų pasakojimais, dainomis ir ilgesiu gimtajai žemei subrandinta lietuvybė, išeivijoje įgytas išsilavinimas, muzikinė, kultūrinė veikla, krikščioniškomis vertybėmis grįsta gyvenimiška patirtis bei įžvalgos. Šiuo turtu ji kasdien dosniai dalijasi su Lietuvos mokytojais, studentais, akademine bei kultūros bendruomene ir visais tais, kurie neabejingi savo gimtinei ir jos ateičiai.
Miela Emilija, Lietuvoje esate žinoma pedagogė, edukologė, švietimo ekspertė, tačiau galbūt ne visi žino, kad Jūsų kelias į mokytojo profesiją prasidėjo JAV. Gimėte Čikagoje, lietuvių išeivių šeimoje, Jūsų tėtis – žinomas tarpukario muzikantas Balys Pakštas, o mama Emilija studijavo filologiją. Karo nublokštų tautiečių keliai į Ameriką buvo skirtingi. Kaip Jūsų tėveliai ten pateko?
Mama Lietuvą turėjo palikti per pirmąją sovietų okupacijos bangą: suėmus brolį, močiutė jai patarė pasitraukti į Vakarus, kol baigsis karas. Visi tikėjo, kad, praūžus karo audroms, galės grįžti. Deja, kaip ir daugumai kitų, mamai grįžti neteko.
O tėvelio kelionė į Ameriką ilgesnė. Tarpukariu jis grodavo įvairiuose pramoginiuose restoranų, kavinių orkestruose Kaune, Klaipėdoje, kituose miestuose, o Lietuvai atgavus Vilnių buvo pirmasis Jono Švedo prie filharmonijos įkurto dainų ir šokių liaudies ansamblio koncertmeisteris. Tėvelis mokėjo groti smuiku, saksofonu, be to, buvo pirmasis, patobulinęs birbynę taip, kad ja būtų galima groti koncertuose. Atsimenu, yra pasakojęs, kaip J. Švedas jam siūlė groti lumzdeliu, sakydamas, kad nieko sudėtingesnio jis su ta birbyne neišgrosiąs, bet tėvelis atsakė: „Jei groju saksofonu, pavyks ir birbyne.“ Tačiau vokiečiams orkestrą uždarius kaip per daug patriotinį, tėvelis su pirmąja žmona ir dviem dukterimis nusprendė grįžti pas tėvus į Šeduvą. Visgi karas jį ir ten pasivijo: vokiečiai kaip tik tuo metu Aukštaitijos apylinkėse rinko vyrus geležinkelio tiesimo darbams Norvegijoje, paėmė ir tėtį.
Karui pasibaigus, tėvelis atvyko į Vokietiją, nes dar būdamas Norvegijoje išgirdo, kad Vokietijos pabėgėlių stovyklose pradėjo kurtis įvairūs chorai, ansambliai, suprato, kad ten būtų galimybė muzikuoti ir koncertuoti. Apskritai, tėtis buvo toks… žiogas muzikantas (juokiasi), mokėjo išsisukti iš kebliausių situacijų. Dar Norvegijoje jis vokiečių išprašė leisti jam įkurti vyrų chorą, įsteigti šachmatų klubą, o vienas draugas jam net birbynę iš kastuvo koto buvo išdrožęs! (Juokiasi.) Turėjo jis ten subūręs ir instrumentinį ansamblį, su kuriuo, atvykęs į Zeligenštato tremtinių stovyklą, įsijungė į Vokietijoje jau aktyviai gastroliuojantį lietuvių tautinį ansamblį.
mama Emilija, stovi krikšto mama Ilona Pakštaitė-Dapkienė
ir tėtis Balys Pakštas. 1955 m.
Tuo laiku dauguma lietuvių traukėsi į Ameriką, tačiau norint ten patekti, reikėjo iškvietimų. Mamą į Ameriką buvo pakvietęs jos dėdė, kuris dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten emigravo, o tėčiui ir jo ansambliui iškvietimą atsiuntė Ohajos valstijos Deitono miesto parapijos klebonas. Jis tėveliui sakė: „Dieną galėsi dirbti skalbykloje, o vakarais visi galėsit groti lietuviškame restorane. Ir prie parapijos veiklos prisidėsit.“ Taigi, pirmoji tėčio stotelė Amerikoje buvo Deitonas, vėliau jis persikraustė į Čikagą. Kai sužinojo, kad karo metu nuo džiovos mirė jo pirmoji žmona, po kurio laiko vedė mano mamą. Jie jau anksčiau buvo pažįstami, abu buvo kilę iš Šeduvos. Tėvelis buvo septyniolika metų vyresnis, sakydavo, kad dar prisimena, kaip močiutė vaikščiojo nėščia su mano mama…
Galbūt tėvelis buvo ir pirmasis Jūsų muzikos mokytojas?
Pirmoji mano muzikos mokytoja buvo mama, tėtis neturėjo kantrybės sėdėti su manim prie fortepijono, be to, visą laiką dirbo. Vilniaus universitete mama studijavo filologiją, bet mokėjo ir dainuoti, ir groti fortepijonu, tad pradžiai to visai pakako. Be to, mūsų namuose visą laiką skambėjo muzika – tėvelis grodavo smuiku, saksofonu, birbyne, pamokė mane ir kanklėm groti, vėliau net kanklių ansamblį Čikagoje paskatino įkurti. Deja, nebuvau iš tų vaikų, kurie gali ilgai mokytis pas savo tėvus, todėl po kurio laiko man reikėjo kitokios paspirties. Pradėjau lankyti muzikos pamokas pas kitus mokytojus, kurių dauguma buvo lietuviai: Aleksandras Kučiūnas dėstė fortepijono pamokas, smuiku griežti mokiausi pas Povilą Matiuką, vokalą lankiau pas Alice Stephens-Steponavičienę. Tik įstojus į universitetą muzikos mokslams jau vadovavo amerikiečiai.
O kas Jus paskatino rinktis pedagogikos studijas? Ar jautėte postūmį iš tėvų, galbūt patarė ir mokytojai?
Dar besimokydama gimnazijoje jau žinojau, kad vienaip ar kitaip savo gyvenimą siesiu su muzika. Mano sesuo buvo scenos žmogus (dainininkė Rūta Pakštaitė-Cole – L.M.), tačiau aš didelio potraukio būti scenoje niekada nejaučiau. Galbūt tai matydama, vokalo mokytoja man kartą pasakė: „Žinai, tu stok ne į vokalą ar fortepijoną, bet į muzikos pedagogiką. Galėsi toliau puoselėti savo muzikalumą, bet kartu turėsi ir profesiją, ir saugesnę ateitį.“ Tikriausiai dėl tos saugesnės ateities ir pasukau į pedagogiką. O tėvai manęs, ačiū Dievui, nestūmė, nereikalavo, kad būtinai studijuočiau vieną ar kitą dalyką, netgi atvirkščiai, mama sakydavo: „Jeigu nori būti virėja – būk, bet viską, ką darai, daryk gerai. O jeigu matai, kad negali – nedaryk visai.“ Už tai mamai esu labai dėkinga. Na, o tėčiui turiu dėkoti už romantišką dvasią, idealizmą ir polėkį.
Minėjote, kad vieni pirmųjų Jūsų muzikos mokytojų buvo lietuviai, tai nestebina žinant, kad Čikagoje visuomet buvo gausi lietuvių bendruomenė. O kaip lietuvybė buvo puoselėjama jūsų namuose?
Šeimoje bendraudavom tik lietuviškai, anglų kalba namuose buvo uždrausta. Netgi su lietuvėmis draugėmis telefonu kalbėtis turėdavau tik lietuviškai: atsimenu, kartą mama iš manęs net ragelį atėmė, nes neva tai su drauge kažką marmaliavau angliškai! Šiuo klausimu ji buvo itin griežta. Kaip paauglė, aišku, dėl to labai pykau, galvodavau, kam viso šito reikia, bet dabar džiaugiuosi. Ir vėliau, kai ištekėjau už Romo, mudu šeimoje irgi kalbėdavomės tik lietuviškai, netgi buvome sutarę vienas kitą kontroliuoti: tas, kuris pasakydavo anglišką žodį, turėdavo sumokėti centą. Labai greitai persilaužėm! (Juokiasi.)
Čikagoje. 1959 m.
Prieškario lietuvių kalba visgi skiriasi nuo tos, kuria mes kalbame šiandien. Ar gyvenant Lietuvoje nebuvo sunku pereiti nuo taip vadinamos „smetoniškos“ prie šiuolaikinės lietuvių kalbos?
Dar gyvendama Amerikoje nuolat skaičiau sovietinės Lietuvos kultūrinę spaudą, romanus, poeziją, tad taip vadinama modernioji lietuvių kalba man nebuvo visiškai svetima. Be to, man labai padėjo tai, kad dar 1985 m. turėjau unikalią galimybę atvykti stažuotei į Lietuvą. Čia prabuvau beveik metus ir tas laikas, bendravimas su žmonėmis pakoregavo mano kalbą taip, kad grįžus į Ameriką mama kartais net pyktelėjusi sakydavo: „Kokių čia negirdėtų žodžių susigalvojai?“ Jai buvo pažįstama tik ta „smetoniška“ kalba, todėl man pradėjus kalbėti panašiai, kaip dabar kalbama Lietuvoje, jai zlastis imdavo! (Juokiasi.)
E. Sakadolskienė. 1982 m. Jono Tamulaičio nuotrauka
Galbūt dėl mamos įtakos Jūs ir pati kurį laiką studijavote, o vėliau ir dėstėte lietuvių kalbą?
Tai – ne mamos įtaka. Dirbdama muzikos mokytoja lituanistinėje mokykloje, vieną vasarą atsidūriau lituanistinių mokyklų studijų savaitėje „Dainavos“ stovykloje Mičigane. Profesorius Rimvydas Šilbajoris ten mums pasakojo, kaip savo kalbą puoselėja Amerikos latviai. Pasirodo, jie kasmet susirinkdavo į dviejų savaičių vasaros stovyklą, kurioje kalbėdavo tik latviškai, kalbėti angliškai ten būdavo draudžiama. Pagalvojome, kad ir mes galėtume kažką panašaus suorganizuoti, tad kartu su Romu ir kitais entuziastais nusprendėme įsteigti lituanistinius vasaros kursus. Tie kursai gyvavo beveik dvidešimt metų, tačiau priešingai nei latvių, kurių programoje buvo ir folkloro, ir rankdarbių, mūsiškiai buvo grynai akademiniai. Kiekvieną vasarą į kursus susirinkdavo apie trisdešimt dalyvių, jiems reikėdavo pasirinkti po vieną lietuvių kalbos ir literatūros bei vieną iš penkių arba šešių socialinės krypties dalykų. Reikia pažymėti, kad paskaitas tuose kursuose, beje, be jokio honoraro skaitė žymiausi išeivijos akademikai: Marija Gimbutienė, Ilona Gražytė-Maziliauskienė, Rimvydas Šilbajoris, Antanas Klimas, Violeta Kelertienė, Vytautas Kavolis ir daugelis kitų. Kažkada istorikas profesorius Benediktas Mačiuika suskaičiavo, kad, išklausę trijų–keturių vasaros kursų programą, dalyviai gaudavo tiek pat kreditinių valandų, kiek būtų gavę studijuodami lituanistiką universitete. Tuose kursuose pati mokiausi dešimt metų ir, galima sakyti, ten baigiau savo antrąsias studijas – gavau neformalų lituanistinį išsilavinimą.
Beje, mūsų kursuose taip pat buvo griežtai draudžiama kalbėti angliškai, dalyviai negalėjo žiūrėti televizijos, klausytis radijo, dvi savaites vienuolyno teritorijoje (kursai vyko jėzuitų rekolekcijų namuose) galiojo griežtas režimas! (Juokiasi.) O tam, kad žmonės visai nebūtų atitrūkę nuo pasaulio, buvome įkūrę savo radijo stotį, kasdien transliuodavome įvairias programas. Idėją apie tokią mokymo metodiką perėmėme iš prancūzų, jie puikiai ją taikė Monrealyje, o jos esmė paprasta: kurį laiką nuo savo įprastinės aplinkos atskirtas ir į tam tikrą kultūrinę terpę panardintas žmogus patiria savotišką psichologinį sukrėtimą, tačiau tuo pat metu labai greitai persijungia, persiimdamas naujos jį supančios aplinkos ir kalbos tapatybe. Iš tiesų stebėdavomės, kad vos dvi savaitės gali turėti tokį didžiulį poveikį: žmogus, panardintas į lietuvių kalbą, lietuviškos kultūros, istorijos nagrinėjimą, literatūros kūrinių skaitymą ir analizę, staiga tarsi persiprogramuodavo, įvykdavo savotiškas kultūrinis persilaužimas.
Irma Maziliauskaitė, vadovė Emilija Sakadolskienė ir Rima Polikaitytė.
Iš kairės stovi Alvydė Eitutytė, Rima Dapkutė ir Daina Čepulytė.
Rimanto Žuko nuotrauka.
Šalia aktyvaus lietuvių kalbos puoselėjimo svarbią vietą užėmė ir Jūsų muzikinė veikla: buvote Čikagos lietuvių operos choro chormeisterė, vadovavote kanklių ansambliui, su chorais dalyvavote įvairiuose renginiuose, dainų šventėse…
Vadovauti Čikagos lietuvių operos moterų chorui mane pakvietė tuo metu naujai paskirtas šios operos direktorius Alvydas Vasaitis. Nors anksčiau ir nebuvau dirbusi su choru, pamaniau – kodėl gi ne? Žinoma, chore buvau dainavusi, studijuodama pedagogiką mokiausi ir dirigavimo, bet tuo metu dar neturėjau vadovavimo chorui patirties. Tačiau galimybė, kaip sakau, pati į „sterblę įkrito“, o toliau jau viskas savaime rutuliojosi. Be to, operą mylėjau nuo mažens – pamenu, mane dar ikimokyklinio amžiaus vaiką tėvai nusivedė į „Karmen“ spektaklį ir nuo tada tiesiog „užsikrėčiau“ opera. Nors dabar su chorais ir chorvedyba jau nebeturiu tiesioginių sąsajų, tačiau labai džiaugiuosi, kad šis turiningas etapas buvo mano gyvenime.
O kokią įtaką šis solidus muzikinis bagažas Jums turi šiandien, kaip jis reiškiasi Jūsų, kaip edukologės, veikloje?
Žinoma, visa tai turi labai didelę įtaką. Natūralu, kad visas savo ankstesnes patirtis, visą šį kontekstą ir kultūrinį bagažą atsinešu į šiandieną, į savo veiklą ir darbus. Toje veikloje buvau daug metų, tad šiandien man keistai atrodo aiškinimai, kad Dainų šventė yra sovietų reliktas, ir ją puoselėdami užsiimame kažkokia primityvia veikla, arba kad Žemaitę ir Joną Biliūną reikia išbraukti iš lietuvių literatūros kūrinių sąrašo, nes postmoderniam žmogui tie dalykai nebereikalingi. Tokie samprotavimai mane ir juokina, ir liūdina. Galiu tvirtai pasakyti, kad jei nebūčiau dalyvavusi visoje toje kultūrinėje veikloje, šiandien mano pačios identitetas lietuvybės atžvilgiu tikrai nebūtų toks tvirtas. Kita vertus, dirbdama su studentais, ruošdama būsimus mokytojus noriu, kad jie pajustų ir visapusiškumą, kad neužsidarytų tame „lietuviškume“, nes dar pasitaiko tiek studentų, tiek mokytojų, kurie į pedagogiką žiūri labai siaurai, nesupranta, kam vaikams reikia pažinti Afrikos ar Azijos tautų muziką ir kam apskritai reikalinga globali kultūrinė įtaka. Tačiau negalėdamas palyginti savosios kultūros su kitomis, neieškodamas tame panašumų ar skirtumų, niekada taip ir neišmoksi kritiškai mąstyti, o juolab to neišmokysi vaiko. Kuo platesnis mokytojo akiratis, tuo geriau, todėl labai norėčiau, kad mokytojai šį turtingumą perduotų ir vaikams.
Kai pati studijavau universitete, domėjausi opera, džiazu, lietuvių ir kitų tautų liaudies muzika, todėl neabejoju, kad visa muzika yra vertinga, ir visai nesvarbu, ar klasikinė, ar populiarioji, tiesiog ji būna kokybiška arba ne. Pagaliau, mokant muzikos reikia nepamiršti ir socialinio konteksto, prisiminkim kad ir Sąjūdžio laikų dainuojančią revoliuciją: juk ten buvo tikrai daug primityvių, nekokybiškų dainų, bet kokį emocinį užtaisą jos turėjo! Socialinis, kultūrinis, net politinis kontekstas gali turėti labai daug įtakos muzikos kūriniui ir jei tokį kūrinį vaikui perteiksi be to laikotarpio konteksto, jis niekaip nesupras jo svarbos ir nesuvoks emocinės įkrovos. Menai daugeliu atžvilgių yra emocijų kalba, tad jeigu emocinį kontekstą nustumsime į šalį ir mokysime vaikus tik sausai pasolfedžiuoti vieną ar kitą kūrinį, kyla klausimas, kam apskritai tą daryti.
Žinome, kad išeivijos lietuviai ypatingai puoselėjo tautinę kultūrą, kalbą, savąjį identitetą. Ar visa tai jiems buvo reikalinga siekiant nenutautėti, ar kartu tai buvo ir noras pristatyti savo kultūrą amerikiečiams?
Manau, antruoju atveju motyvas buvo žymiai mažesnis. Reikia nepamiršti, kad po karo mūsų tėvai į Ameriką atvažiavo viso labo su dviem lagaminais, kai kurie net su vienu. Profesijų, kurias jie turėjo Lietuvoje, čia mažai kam reikėjo. Mano smuiko mokytojas, garsus tarpukario smuikininkas Povilas Matiukas Amerikoje dirbo valytoju. Pirmasis mano mamos darbas buvo skerdykloje, vėliau siuvykloje, o juk ji studijavo filologiją… Kartą pavarčiau jos studijų laikų pažymių knygelę ir radau ten tokias pavardes: Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius… Tai buvo jos akiračio žmonės. Mokslų ji, deja, nespėjo baigti – vokiečiai filologijos fakultetą uždarė. Vėliau mama trumpai pasimokė slaugytojų kursuose galvodama dirbti slauge partizanams, bet užėjus sovietams turėjo trauktis į Vakarus. Taigi, visi šitie žmonės, atvykę į Ameriką, dirbo paprastus darbus, todėl jiems būtinai reikėjo susikurti tokią socialinę-kultūrinę terpę, kuri atitiktų jų mąstymą ir išsilavinimą bei būtų atsvara tam, ką jie dirbo dieną. Jie tiesiog turėjo iš naujo susikurti savą mažąją Lietuvą.
Mano krikštatėvis Kazys Pakštas svajojo apie „atsarginę“ Lietuvą – Dausuvą, bet tos dausuvos buvo kuriamos ne kažkur Gvatemaloje ar Hondūre, o Čikagoje, Toronte ir Klivlande. Tose dausuvose buvo labai stengiamasi išlaikyti bei puoselėti tai, kas Lietuvoje jau buvo beveik prarasta, tai, ko lietuviai sovietmečiu Lietuvoje daryti nebegalėjo. Šiandien tokios terpės nebėra, o gal ir nebereikia, bet man augant tokio požiūrio ir tokios aplinkos be galo reikėjo.
Beje, tos mažytės líetuvos buvo ne tik kultūrinės, jos tiesiog buvo įaugusios į kasdienybę: pavyzdžiui, Čikagoje, nuėjęs į maisto prekių parduotuvę, namų ar automobilio draudimo kompaniją, užėjęs pas mėsininką, dantistą ar gydytoją – visur galėjai susikalbėti lietuviškai. Mano anyta mokėjo kokius šešis šimtus angliškų žodžių ir puikiausiai gyveno! (Juokiasi.)
Gausi Čikagos lietuvių diaspora šiuo atžvilgiu tarsi padarė „meškos“ paslaugą…
Taip, keista situacija, tačiau būdavo ir atvirkščiai: jeigu tėvai tingėdavo kalbėti lietuviškai, jų vaikai lietuvių kalbos dorai taip ir neišmokdavo, nes tam reikėjo nuolatinių pastangų, užsispyrimo, nors tos pastangos galėjo būti ir pačios paprasčiausios: įvairūs mitologizuoti pasakojimai apie senovės Lietuvą, pigi atributika ir panašūs dalykai. Atsimenu, mūsų namuose antrą vasario savaitę visuomet būdavo šventė, žinodavau, kad grįžusi iš mokyklos rasiu mamos paruoštas dvi ypatingas vakarienes: vieną su širdelėmis – šv. Valentino dienai, o kitą su šventine staltiese ir vėliavėlėmis – Vasario 16-ajai. Kai kam dabar tokie dalykai atrodo primityvūs, bet man, vaikui, tokios, tegul ir pačios paprasčiausios tėvų pastangos padarė didelę įtaką. Be šito mitologinio idealizuotos Lietuvos naratyvo šiandien čia, ko gero, nesėdėčiau ir nekalbėčiau lietuviškai.
Puoselėti lietuvybę tuo laiku labai padėjo ir lietuviškas radijas, spauda, čia Jūs taip pat bendradarbiavote. Kokia tai buvo patirtis?
Rašyti į spaudą pradėjau dar būdama studentė, kurį laiką redagavau dienraščio „Draugas“ jaunimo skiltį, rašiau lietuviškų koncertų recenzijas, o vėliau kartu su Romu porą metų darbavomės „Pasaulio lietuvio“ redakcijoje.
parodoje. 1973 m. Lino Regio nuotrauka.
Žurnalistą, radijo stoties „Amerikos balsas“ vedėją, šviesaus atminimo Romą Sakadolskį Lietuvoje žinojo visi, mūsų karta, galima sakyti, užaugo su jo balsu. Įdomu, kaip judu susipažinote?
Iš tikrųjų ir aš užaugau su Romo balsu, jis buvo aštuoneriais metais už mane vyresnis, tad dar būdama paauglė girdėdavau jį per „Margučio“ radiją, be to, jis buvo uolus lietuvybės puoselėtojas, aktyvistas, todėl Amerikos lietuviai Romo balsą tikrai žinojo. O susipažinome mudu 1972 m. Čikagoje per II-ąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. Kaip įprastai, tokiuose renginiuose dažnai talkina savanoriai, tačiau tais metais prisijungti negalėjau – turėjau daug kitų veiklų, bet ten dirbo mano draugė Rūta Juodvalkytė. Reikia nepamiršti, kad tuo laiku dar nebuvo kompiuterių, fakso, interneto, todėl pasiruošimo darbai tokiems renginiams vykdavo visai kitaip: reikėdavo surinkti žinias, jas surašyti, atspausdinti, paruošti naujienlaikraštį ir jį išsiuntinėti paštu. Romas paprašė Rūtos parašyti porą žinučių į tą laikraštį, bet jai sunkiai sekėsi rašyti lietuviškai. Tuomet Rūta pasakė, jog turi geriau tai darančią draugę, ir pasiūlė susisiekti su manimi. Taigi nuėjau, susipažinom ir… kažkaip susičiulbėjom (juokiasi). Po metų „Amerikos balso“ radijas Romą pakvietė dirbti į Vašingtoną, aš likau Čikagoje, ir ta mūsų „tolimos distancijos“ draugystė tęsėsi net ketverius metus. O kai Romas buvo paskirtas Čikagos skyriaus žurnalistu, grįžo ir tada mudu susituokėm.
Internete galima rasti judviejų vestuvių audio įrašą, ten yra ir Jūsų nuotrauka, kurioje Jūs, nuotaka, pasipuošusi tautiniu kostiumu. Ar nuotakai puoštis tautiniais rūbais buvo išeivijos tradicija, ar tai – Jūsų asmeninis apsisprendimas?
Dėl to įrašo kalta etnologė Elena Bradūnaitė! (Juokiasi). Tarp Amerikos lietuvių pasitaikydavo tokių atvejų, kai nuotakos puošdavosi tautiniais kostiumais, bet paprastai dauguma jų vilkėdavo tradicines baltas sukneles. Mano mama tuokėsi pasipuošusi tautiniais rūbais, norėjo, kad ir aš taip vilkėčiau, tačiau, žinoma, pirmiausia aš pati to norėjau. Beje, šį kostiumą man specialiai išaudė ir pasiuvo garsių tarpukario tautinių rūbų kūrėjų Anastazijos ir Antano Tamošaičių giminaitė.
kun. Algimantas Kezys. Alekso Urbos nuotraukos
Šį kostiumą tebeturiu. Esu ne kartą su juo ir dirigavusi, ir koncertavusi.
Minėjote, kad pirmąkart Lietuvoje lankėtės dar sovietmečiu. Kaip gimė mintis apie stažuotę sovietinėje Lietuvoje?
Pirmą kartą ta mintis sukirbėjo dar 1982 m., kai prof. Donatas Katkus kartu su žmona buvo atvykę į Ameriką lankyti giminių. Lietuvių organizacijos „Santara-Šviesa“ Čikagos skyrius suorganizavo vakaronę su juo, ten mes šnekučiavomės apie muziką, kultūrą, įvairius kitus dalykus, ir besikalbant man dingtelėjo mintis, kad būtų labai įdomu pasigilinti į lietuvių liaudies dainas, sužinoti, kaip jos renkamos kaimuose, ir apskritai pamatyti, koks yra muzikinis ugdymas Lietuvoje. Tiesa, į Lietuvą pirmąkart buvau atvykusi dar 1983 m. ir pabuvusi vos dešimt dienų spėjau susipažinti su įvairiais kultūros, meno žmonėmis, o tada pagalvojau: kodėl nepabandžius čia atvažiuoti stažuotei? Tuometiniam Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar LMTA – L. M.) rektoriui prof. Jurgiui Karnavičiui parašiau prašymą, jį vėliau perėmė rektorius prof. Vytautas Laurušas, tačiau prašymo svarstymas gerokai užtruko. Būdama Amerikoje vis gaudavau signalus, kad konservatorija gal ir įsileistų, tačiau negauna leidimo iš centrinės valdžios. Tiek Donatas Katkus, tiek kiti mano bičiuliai vis „pakurstydavo“ valdžią, kad mane priimtų. Visgi iki šiol nesuprantu, kaip sovietinės Lietuvos nomenklatūra įsileido „Amerikos balso“ korespondento žmoną, bet tikrųjų jų ketinimų, manau, taip niekada ir nesužinosiu…
Kaip prisimenate stažuotės laiką ir tuometinę Lietuvą?
Lietuvoje buvau nuo 1985 m. sausio iki spalio. Nors tais metais Maskvoje į valdžią jau atėjo M. Gorbačiovas, tačiau man dar teko matyti tą gūdųjį sovietmetį. Puikiai atsimenu, kaip valdžia viduryje metų liepė nutraukti J. S. Bacho 300-ųjų gimimo metinių minėjimą, nes per radiją būtų transliuojama per daug religinės muzikos! Sovietiniai suvaržymai man nebuvo didelė staigmena, Amerikoje apie tai puikiai žinojom, tačiau daugiau teoriškai, o tąkart turėjau progą visa tai patirti. Už tai gyvenimui esu labai dėkinga.
Šiandien matydama, kiek daug esame pasiekę visuomenėje, švietime bei kultūriniame gyvenime, tai labai vertinu ir tiems, kurie skundžiasi, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, man kartais norisi basliu per kuprą trinktelėti, kad prisimintų, kokie buvo laikai! Labai greitai viską pamirštam ir nurašom.
kun. Algimantas Kezys. Alekso Urbos nuotraukos
Beje, kultūrinis gyvenimas sovietiniais metais, ypač miestuose, buvo labai gyvas: atsimenu, kaip žmonės būriais eidavo į teatrą, koncertus, parodas, nes namuose nebūdavo ką veikti: per televiziją nieko nerodė, interneto nebuvo, pramogų taip pat. Kiek koncertų tada aplankiau! Ir į liaudies dainų rinkimo ekspediciją buvau išvykusi. O kur dar pokalbiai… Būdavo, susitinkam kieno nors namuose ir kalbamės, kalbamės… Tie pokalbiai man liko vienas ryškiausių ir gražiausių prisiminimų.
O kaip ir kada gimė tvirtas apsisprendimas grįžti gyventi į Lietuvą?
Tik grįžusią po stažuotės mane apėmė labai stiprus jausmas, kad visa savo esybe priklausau Lietuvai, supratau, kad ne tik noriu, bet ir turiu ten gyventi. Mama dar vaikystėje man sakydavo: „Vaikeli, tu per klaidą gimei Amerikoje, taip, tai labai svetinga šalis, pasiimk iš jos viską, ką gali, bet tau reikia būti kitur.“ Tą kartą tai pajutau taip giliai, netgi skausmingai, kad man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą. Žinoma, tik ne į sovietinę sistemą. Kai 1988 m. pasirodė pirmosios laisvės prošvaistės ir aiškiai matėme, kur link eina Lietuva, mudu su Romu pradėjome galvoti, kad galbūt metas kelti sparnus. Tais pačiais metais Toronte vyko IV-asis Pasaulio lietuvių kultūros kongresas, jame pirmą kartą pamatėme Sąjūdžio iniciatorių pavardžių sąrašą. Kongrese dalyvavęs dr. Juozas Kazickas dar, atsimenu, suabejojo, sakė: „Manau, reikėtų atsargiai žiūrėti į šitą Sąjūdį, ką gali žinot, gal tai koks M. Gorbačiovo įrankis…“ Tačiau kai pamačiau V. Landsbergio, O. Balakausko, J. Juzeliūno, V. Vėbros ir kitas garsias pavardes, iškart supratau, kad šitie žmonės niekaip negalėtų būti sovietų įrankiu: dar 1985 m., būdama Lietuvoje, artimai su jais susidraugavau. Romas, lankydamas mane Lietuvoje, su jais irgi susibičiuliavo, todėl ir „Amerikos balsas“ daug anksčiau už „Laisvės radiją“ pradėjo pasauliui skleisti žinią apie Sąjūdį. Kai pamatėme, kad visų šitų žmonių neuždarė į kalėjimą ir kad visa tai juda į priekį: vyksta roko maršai, mitingai prie Adomo Mickevičiaus paminklo, demonstracijos Vingio parke – pirmą kartą patikėjome tėvų pasakojimais, kad Lietuva kada nors gali būti laisva. Anksčiau į tuos pasakojimus tik ranka numodavome…
Lietuvoje gyvenate nuo 2004 m., taigi, sugrįžimas dar kurį laiką užtruko?
Taip, tačiau iškart po Nepriklausomybės, dar 1991 m. kartu su Vaiva Vėbraite, Dariumi Kuoliu ir kitais entuziastais pradėjome organizuoti Lietuvoje A.P.P.L.E. kursus (liet. Amerikos pedagogų talka Lietuvos švietimui – L. M.), į kuriuos dalintis žiniomis su Lietuvos mokytojais nuo 1992 m. atvažiuodavau jau kiekvieną vasarą. Romas tuo laiku taip pat daug dirbo Lietuvoje, „Amerikos balso“ radijas jam net blokados metu buvo sudaręs išskirtines sąlygas dirbti su Lietuvos žurnalistais, padėti Lietuvos žurnalistikai atsigauti. Taigi, dar prieš persikraustant į Vilnių mes abu buvome jau aktyviai įsitraukę į Lietuvos gyvenimą.
Atgimstančios Lietuvos procesą matėte ir jame dalyvavote nuo pat pradžių. Kaip, Jūsų manymu, per tuos tris dešimtmečius keitėsi Lietuvos kultūrinis gyvenimas?
Manau, kad kultūrai daug metų nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys ir finansavimas. Aišku, pradžioje svarbiau buvo ekonomika ir tol, kol buvo kuriamas žmonių ekonominis gyvenimas, kultūra buvo nustumta į šoną. Paradoksalu, tačiau būtent pandemija išryškino didžiulį kultūros poreikį, prisiminkim pirmąjį karantiną – staiga atsirado daugybė virtualių koncertų, spektaklių, žmonės kaip šiaudo griebėsi tų dalykų. Tuo laiku, kai šalies kultūra buvo nuosmukyje ir reikėjo kurti kultūros politikos kaitos gaires, pagrindinis darbo grupės, kurioje tuo metu dirbau, tikslas buvo įtikinti visuomenę, kad kultūra nėra tik glaistas ant torto, kad kultūra ir yra tortas. Karantinas mums aiškiai parodė, kad likę be kultūros labai greitai pradedame jausti, jog mums kažko baisiai trūksta, iš mūsų gyvenimo dingus kūrybiniam elementui ir per įvairius menus ateinančiam emociniam komponentui, pradedame jaustis nevisaverčiais. Kultūra visuomet bus periferijoje, visada reikės kovoti už jos teises, finansavimą, jos vietą visuomenės ir švietimo sistemoje, tačiau turiu vilčių, kad požiūris į kultūrą keisis tik į gera ir kad ta kreivė kils tik aukštyn.
Visus tuos dešimtmečius aktyviai darbuojatės ir švietimo sistemoje, kuri visuomenėje nuolat linksniuojama dėl nesibaigiančių reformų. Kaip manote, kodėl taip ilgai nerandame savosios krypties ir sutarimo šiuo klausimu? Ar tos sunkiasvorės reformos spėja kartu su sparčiai besikeičiančiu gyvenimu? O gal apskritai nereikia jokių reformų?
Manau, tai yra kompleksinis dalykas. Reformų reikia, tačiau naivu tikėtis, kad kažkas ims ir sureformuos švietimo sistemą taip, kad ji liktų amžiams. Tiesą sakant, manęs visiškai nenervina tos begalinės reformos, nes be jų tiesiog nebūtų kaitos, todėl ir mokytojams reikėtų sąmoningai išmokti jomis nesipiktinti, priešingai – džiaugtis nuolatine kaita. O tai jau yra psichologinis dalykas. Reikia nepamiršti, kad beveik pusė Lietuvos mokytojų pedagogines studijas yra baigę sovietmečiu, tačiau tai nereiškia, kad jie negali keistis ar tobulėti. Žinoma, persilaužti į naują nuolatinės kaitos būseną nėra nei lengva, nei malonu, kažkam galbūt net neįveikiama. Mokytojai savo profesiją palieka ne tik Lietuvoje, ši problema aktuali visame pasaulyje: juk staiga mokytojus užgriuvo tokia našta, kuri normaliam žmogui atrodytų nepakeliama.
Damušytė, Gintaras Aukštuolis, Emilija Sakadolskienė ir
Saulius Čyvas
Kita vertus, Lietuvoje švietimui vis dar neskiriama pinigų tiek, kiek kitoms sritims. Norėdami tokių rezultatų kaip, tarkim, Singapūre ar Suomijoje, pirmiausia turime sumažinti mokytojų darbo krūvį ir už darbą mokėti deramą atlygį.
Yra ir dar vienas dalykas, dėl kurio aš vis papriekaištauju: darydami kažkokius pakeitimus ar reformas, Lietuvoje retai juos grindžiame edukologijos mokslo tyrimais, į švietimo ir kultūros mokslą vis numojame ranka. Dirbdama Švietimo agentūroje naujos programos kūrimo darbo grupėje esu priversta kliautis kitų šalių patirtimi ne todėl, kad ten yra geriau, bet dėl to, kad mes netiriame savo pedagoginės patirties, iki šiol neturime pakankamai plataus ir gilaus mokslu grįsto vaizdo apie savo pačių ugdymo sistemą. O juk daug geriau būtų remtis savąja išmintimi nei visu tuo kliautis tik iš šono.
Daug metų dirbate su būsimaisiais mokytojais, tačiau, baigę studijas, jie į mokyklas kol kas nesiveržia. Ar šiandien pedagogo kelią renkasi tikrai motyvuoti žmonės? Vis garsiau kalbant apie mokytojų trūkumą norėtųsi, kad jauni žmonės nenugrūstų diplomų į stalčius, o iš tiesų ateitų dirbti į mokyklas.
Prieš kokį dešimt metų dar buvo nemažai tokių, kurie mokėsi tik dėl diplomo, tačiau įvedus motyvacijos patikrinimą, daug stojančiųjų tai atbaidė. Be to, šiandien pasikeitęs ir kontekstas, todėl tų, kurie ateina tik dėl diplomo, dabar labai mažai. Tačiau labai nesijaudinkim ir dėl tų, kurie baigę studijas nenueina į mokyklas, galbūt jie įgytas žinias panaudos kitame darbe. Antra vertus, mes vis dar esame linkę koneveikti tą Lietuvos mokytoją, o tai irgi atbaido jaunus žmones rinktis mokytojo kelią.
Visgi šiandien, vesdama seminarus ir vadovaudama įvairiems projektams, sutinku tiek daug šaunių mokytojų! Jie nori mokytis, keistis, tobulėti, ir tokių mokytojų tikrai nemažai, tereikia juos įgalinti ir sudaryti jiems tinkamas sąlygas dirbti. Pastebiu, kad vis daugiau jaunų žmonių domisi mokytojo profesija, tad būčiau linkusi matyti į teigiamą pusę krypstantį vaizdą nei atvirkščiai.
Jūs išsilavinimą įgijote Amerikos universitetuose, Čikagoje bei Vašingtone, šiuo metu dėstote Lietuvos aukštosiose mokyklose. Kuo skiriasi mokytojų rengimas Amerikoje ir Lietuvoje?
Mano studijų laikais, veikiausiai taip yra ir dabar, Amerikos universitetuose buvo akcentuojamas vadinamasis artes liberales studijų modelis, kuomet mokoma ne tik siaurai specializuoto dalyko, kaip įprasta Lietuvoje, bet labai pabrėžiamas visapusiškas išsilavinimas. Baigęs universitetą žmogus be savo specializacijos privalo turėti ir gerą bendrąjį išsilavinimą. Kalbant apie muzikos mokslus, Amerikoje dauguma muzikos akademijų yra universitetų padaliniai, išskyrus galbūt kelias garsiąsias, tokias kaip Juiliardo muzikos akademija, todėl studentams tai labai patogu – jie gauna ne tik kokybišką savo specializacijos, bet ir puikų universitetinį išsilavinimą. Tokių žinių reikia visų specialybių studentams, o itin – būsimiems mokytojams, nes šiais laikais jau neužtenka tik siaurai išmanyti savo dėstomą dalyką, reikalingos ir psichologijos, edukologijos, didaktikos bei metodikos žinios, ką jau kalbėti apie platų kultūrinį akiratį.
Antanavičius, Bronius Kutavičius, Emilija Sakadolskienė, Jonas
Bruveris, Zita Kelmickaitė, Rima Mikėnaitė ir Donatas Katkus
Esate sakiusi, kad šiandien jaunimui renkantis profesiją didelę įtaką turi ir verslas, deklaruojantis darbo rinkai reikalingas profesijas. Ar galima sakyti, kad toks požiūris lemia ir tai, jog meninis ugdymas Lietuvos mokyklose vis dar laikomas mažiau svarbus nei kitos disciplinos?
Visų pirma, meninis ugdymas nėra susijęs tik su dvasiniais dalykais, net neuromoksliniai tyrimai mums aiškiai rodo, kad jei nėra holistinio ugdymo, nėra ir galimybės užauginti visaverčio žmogaus. Tad kokia šiandien yra universiteto misija: ar paruošti darbuotoją darbo rinkai, ar išleisti į gyvenimą išprususį, sąmoningą, tvirtą intelektinį, kultūrinį pagrindą turintį ir gebantį jį gyvenime pritaikyti žmogų? Šiandien visame pasaulyje daugelio žmonių sprendimus lemia ekonominiai dalykai, jaunus žmones stumiame rinktis profesijas, kurios reikalingos dabar, tačiau ką mes žinome, kokių jų reikės po dešimties metų? Gali būti, kad jiems gyvenime reikės pakeisti ne vieną profesiją, todėl kaip tik turime ruošti visapusiškai išprususį žmogų. Jau mokykliniame amžiuje reikia galvoti apie vaiko pratinimą prie kultūros, turime parodyti, kad ne tik matematika ir skaitymas yra vertingi dalykai. Nuo mažens puoselėjant potraukį menui, laikui bėgant išsivysto ir poreikis, tad mokytojo tikslas turi būti ne sausai, akademiškai įtvirtinti dalyko sampratą, bet uždegti ir atskleisti vaiko dvasinį bei emocinį pasaulį, kad užaugęs jis norėtų ir gebėtų dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Minėjote, kad muzikos mokėtės pas žymius lietuvių muzikantus, pedagogus, tačiau įdomu, kokia apskritai yra muzikos mokymo sistema Amerikoje? Kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios?
Kitaip nei Lietuvoje, Amerikoje nėra valstybės remiamų muzikos mokyklų. Bendrojo ugdymo mokyklose gaunamas bendras muzikinis išsilavinimas, tačiau vyresniųjų klasių mokiniai kaip vieną iš pasirenkamų dalykų gali rinktis instrumento pamokas. Vienas iš svarbiausių Amerikos muzikinio ugdymo ypatumų yra tai, kad bendrojo ugdymo mokyklose labai puoselėjama instrumentinė muzika, muzikinis ugdymas yra lygiavertė bendrojo lavinimo dalis, tad ne veltui Amerikoje tokios stiprios orkestrų tradicijos. Na, o tie, kurie nori profesionaliai įvaldyti instrumentą, mokosi privačiai.
Mokytojo tikslas, kaip sakėte, yra atskleisti vaiko vidinį pasaulį, taigi kokių kompetencijų reikia šiandienos mokytojui?
Negalėčiau įvardinti kompetencijų, nes vienoje mokykloje jų reikia vienokių, kitoje – kitokių, tačiau man atrodo, kad mokytojas pirmiausia turi būti visapusiškai išprusęs. Šiandien, kaip sakiau, nebeužtenka išmanyti tik savo sritį, nes, pavyzdžiui, chemijos mokytojui reikia turėti žinių apie literatūrą, politiką ar ekonomiką, kad jis gebėtų vaikui paaiškinti, kaip chemija sąveikauja su sąžiningu verslu ar ekologija, kokios yra mokslo ir meno sąsajos. Jeigu parengsime tik siaurai savo dalyką išmanantį pedagogą, nieko gero nebus. Kitas dalykas, kaip ir sakiau, kaita mokytojui turėtų būti vertybė, jei jis keikia kaitą kaip kažką blogo ar netgi kovoja prieš ją, tuomet geriau keisti profesiją.
Nuotolinis mokymas, manau, tą puikiai atskleidė… Visgi nepaisant negatyvių pasekmių, šis iššūkis atnešė ir teigiamų dalykų.
Taip, man atrodo, kad didžiausias pozityvus dalykas yra tai, jog tėvai pagaliau pamatė, koks iš tiesų yra nepaprastas mokytojo darbas, jiems atsivėrė durys į anksčiau buvusią uždarą klasę. Ši situacija ne vienam iš jų sugriovė dar sovietinėje mokykloje susikurtą mokytojo stereotipą, kad mokytojas yra viso labo tik vykdytojas, bet ne kūrėjas. Tėvai staiga pamatė visai kitokį mokytoją – kūrybingą, savarankišką, gebantį priimti kiekvieną vaiką tokį, koks jis yra, jį gerbti, kartu mokant vaikus bendradarbiauti, kurti, dirbti grupėse. Kita vertus, daugelis pamatė, kad tam tikri dalykai nuotoliniu būdu veikia netgi geriau nei gyvai: lengviau organizuoti seminarus, susirinkimus arba, pavyzdžiui, kaimo mokyklai, nerandančiai chemijos ar biologijos mokytojo, virtualios pamokos kurį laiką gali būti visai nebloga išeitis. Tačiau visa tai tikrai neatsvėrė neigiamų pasekmių: socialinio bendravimo stygiaus, psichologinio, emocinio, fizinio nuovargio, be to, pamokos pasidarė labiau teorizuotos, jose labai sumažėjo kūrybinės veiklos.
Svečiuose pas prof. Beth Bolton Filadelfijoje
Būdama edukologė aktyviai dalyvaujate ne tik švietimo, bet ir kultūriniame bei intelektualiniame Lietuvos gyvenime, turite svarią nuomonę ir dalijatės įdomiomis įžvalgomis. Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad į visą šį kontekstą gebate pažvelgti tarsi iš šalies. Galbūt toks matymas natūraliai atsirado todėl, kad buvote ugdoma ne sovietinėje sistemoje?
Be abejo, mano pasaulėvaizdis formavosi Amerikos mokyklose. Tiesa, ikimokyklinis ugdymas buvo lietuviškas: Čikagoje lankiau Marijos Varnienės įkurtą Marijos Montessori darželį. Dar prieš karą ji Italijoje mokėsi pas pačią M. Montessori, vėliau Kaune buvo įsteigusi darželį, o kai su vyru – garsiu tarpukario dailininku Adomu Varnu – emigravo į Ameriką, darželį atidarė savo namuose. Atsimenu, jei būdavom geri vaikai, mums buvo leidžiama užlipti į palėpę pažiūrėti, kaip tapo dailininkas Adomas Varnas!
Na, o šiandien jaučiuosi esanti Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalyvė, kūrėja, gyvenu čia septyniolika metų, todėl jau nebegaliu į viską žiūrėti iš šono. Natūralu, kad sovietiniais metais būdama stažuotėje ir vėliau, Nepriklausomybės pradžioje, dirbdama su A.P.P.L.E. programomis, lyginau tai, ką mačiau Lietuvoje su savo patirtimi Amerikoje, tačiau niekada primygtinai nepiršau savo nuomonės, visada būdavau labai atsargi, žiūrėdavau, ar mano patirtis tomis sąlygomis tiktų, ar ne. Bet jei kalbėtume apie tarptautinį kontekstą, tai, be abejo, anglosaksiškas išsilavinimas ir geras anglų kalbos mokėjimas man labai padeda, toje terpėje „maudausi“ ir galiu daug ko iš jos pasisemti. Tačiau jei manęs kas nors paprašo palyginti gyvenimą Lietuvoje ir Amerikoje, niekada to nedarau, nes tai būtų tiesiog absurdiška. Vieni dalykai man labiau patinka Lietuvoje, kiti – Amerikoje, yra gyvenimas čia ir yra gyvenimas ten.
Amerikoje mokymo įstaigos neretai priklauso parapijoms, tikintieji – tiek suaugę, tiek vaikai – gana aktyviai dalyvauja jų veikloje. Kokia čia Jūsų patirtis?
Amerikoje nebuvau labai aktyvi parapijietė, kaip ir visi, lankiau bažnyčią, tačiau mano dvasinis gyvenimas daug labiau brendo ateitininkų veikloje. Aišku, visas mano krikščioniškas pasaulėvaizdis pirmiausia formavosi šeimoje, vėliau kazimieriečių seserų Marijos gimnazijoje, o studijų metais – augustinų vienuolių įkurtame katalikiškame De Paul‘o universitete. Visą savo išsilavinimą įgijau išimtinai katalikiškose įstaigose. O ateitininkų ideologija, akcentavusi intelektualumą, dvasingumą ir patriotiškumą, tik sustiprino tai, ką jau buvau gavusi šeimoje ir mokykloje.
Lietuvoje į ateitininkų veiklą rimtai neįsitraukiau – turėjau tiek daug veiklų, kad visur nebespėjau. Tačiau tik atvykusi į Lietuvą iškart įsijungiau į Bernardinų parapijos veiklą, jai priklausau ir šiandien, kartais dalyvauju ir rekolekcijose, bet dabar ten esu labiau „maitinama“ nei pati „maitinu“.
Krikščionys maitinami Dievo Žodžiu, kuris savo esme yra universali, pamatines bendražmogiškas vertybes skleidžianti žinia bet kuriam žmogui. Kaip manote, ar šią žinią lengviau skleisti krikščioniškose mokyklose?
Amerikoje visą laiką dirbau katalikiškose mokyklose, tiesa, vienu metu – liuteronų mokykloje ir tik paskutinė įstaiga, kurioje mokytojavau, buvo valstybinė. Be abejonės, savo įsitikinimus lengviau reikšti katalikiškoje mokykloje, bet jei esi tikras krikščionis, tokias vertybes kaip meilė ar pakantumas gali laisvai deklaruoti ir valstybinėje. Dirbdama universitete ir kalbėdama su studentais apie pedagogiką, man svarbias krikščioniškas vertybes galiu perteikti nebūtinai pamokslaudama. Meilė vaikui, tolerancija kitoniškumui, gebėjimas atleisti skriaudas, mokėjimas atsikratyti nereikalingų rūpesčių ir žiūrėti į priekį – visa tai buvo suformuota mano krikščioniškoje aplinkoje, tad jei šiandien, būdama pedagogė, viso to neperteikčiau studentams, mano darbe būtų kažkas falšyvo. Šviesai skleisti nebūtina tapti pamokslininku, tą savo aplinkoje gali daryti kiekvienas.
Iš tiesų, galime prigalvoti įvairiausių sistemų, gairių, idėjų ar reformų, tačiau esminės vertybės vaiką pasiekia pirmiausia per mokytojo asmenybę, jo profesionalumą, kūrybiškumą, vidinę brandą. Koks būtų Jūsų palinkėjimas šiandienos mokytojams, o kartu ir mums visiems?
Turiu tokią gyvenimo mantrą iš šv. Pauliaus laiško filipiečiams. Ten jis sako, kad nors ir nėra tobulas, visgi vieną dalyką jam pavyko įvaldyti – gebėjimą pamiršti, kas buvo, eiti į priekį ir tobulėti nesinešant su savimi praeities naštos: skaudulių, praradimų ar nepasisekimų. Sąmoningai nuolat bandau sau priminti nesinešioti ant pečių to, kas man trukdo gyventi, verčiau žiūrėsiu, kaip judėti pirmyn ir sieksiu tobulėti. To paties linkiu ir mokytojams, ir mums visiems – nenešiokim ant kupros praeities, geriau stenkimės keistis, žengti į priekį ir nešti šviesą.
Kalbino Lina Mikalauskienė
Straipsnis iliustruotas Emilijos Sakadolskienės asmeninio archyvo nuotraukomis
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. IV