Renata Valčik (g. 1973) – viduriniosios kartos menininkė, viena aktyviausiai šiandien Lietuvoje besidarbuojančių teatro ir kino scenografijos kūrėjų. Už savo scenografiją ne kartą įvertinta Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu. Kuria scenografiją Valentino Masalskio ir kitų garsių Lietuvos režisierių spektakliams, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose simpoziumuose.
Menininkė kuria tiek klasikinę teatro spektakliams skirtą scenografiją, tiek eksperimentuoja kurdama patyriminę scenografiją, į kurią žiūrovas užeina, išgyvena spektaklio vyksmą savo minčių pasaulyje. Taip pat R. Valčik kūryboje svarbus nuolatinis klausimas apie scenografijos ribas ir jų nebuvimą. Menininkė reflektuoja scenografijos ir skulptūros bei scenografijos ir performanso meno ryšį.
Su Renata Valčik kalbamės apie kolektyvinio ir individualaus kūrybinio darbo sąryšį bei skirtumus. Apie tai, kiek scenografijos objektas, kaip kūrinys, gali savarankiškai funkcionuoti be aktoriaus, be spektaklio vyksmo ir be teatro erdvės.
Ką Tau reiškia stebėti pasaulį menininko žvilgsniu? Ar gali įsivaizduoti kitokį būvį? Kada pirmą kartą tai pajautei savyje?
Aš negaliu atskirti, kas yra menininko žvilgsnis. Turiu savo žvilgsnį. O ar jis menininko, nežinau. Pirmiausia, yra tik mano akys, o kokios jos, nežinau. Kiekvienas turime unikalų žvilgsnį. Kad menininkas yra jautresnis – faktas. Jis pastebi tam tikras detales ir atkreipia kitų žmonių dėmesį. Mano sūnus taip pat turi unikalų žvilgsnį į pasaulį, bet ar jis menininkas, nežinau. Kūrybinė gyslelė yra būdinga kiekvienam žmogui, tai duota su deguonimi, su harmonijos, tvarkos pojūčiu, su klausa. Mes tai turime. O kiek kas ką išlavina, lemia aplinkybės, supantys žmonės, kontekstas. Sudėtinga atsakyti į šį klausimą, niekada nesu apmąsčiusi savo žvilgsnio. Jis toks organiškas, jis šalia. Juk kai ko nors noriu, ištiesiu ranką ir paimu, bet negalvoju apie procesą.
Turbūt būnant nuolatiniame kūrybos procese menininkui net pačios buitiškiausios kasdienės aplinkybės tampa nepaliaujama jo dalimi?
Taip būna, kai esi apsėstas tam tikros idėjos, ją nuolat apmąstai, ji tūno tavo galvoje. Daug buitinių, kasdienės rutinos dalykų darai automatiškai. Dažnai pagaunu save, jog neatsimenu, kaip užrakinau duris, nuėjau iki automobilio, kaip padariau vieną ar kitą dalyką – būna įjungtas autopilotas. Būnant kūrybos procese žvilgsnis yra nukreiptas daugiau į vidų, o ne į išorę. Aš dar nepasiekiau to lygio, kad galėčiau stebėti pasaulį ir kažką kurti iš jo. Kūryba man pirmiausia ateina iš minčių, kurios kyla viduje, o tada ieškau išraiškos, formos.
O stebimas pasaulis jos nepadiktuoja?
Teatre taip nutinka nuolatos. Ten mes turime būti stebėtojais, nes tai yra situacijos, atmosferos, charakterio atkartojimo menas. Tačiau kai imuosi nesusijusios su teatru kūrybos, matyt, būnu taip pavargusi nuo stebėjimo, kad jaučiu poreikį užsidaryti, nebestebiu pasaulio. O gal nuo nuolatinio stebėjimo visko būna labai daug prisikaupę.
Vieną kartą su sūneliu Kipručiu važiuodama į rezidenciją Islandijoje patyriau labai didelę baimę, visai nežinojau, ką darysiu. Galva buvo tuščia, stresas didelis. Visos kelionės metu lėktuve intensyviai galvojau, kol supratau, kad negaliu nuo savęs pabėgti. Mąsčiau apie tai, koks dabar mano kontekstas, koks gyvenimo etapas. Esu mama su kūdikiu ant rankų. Jau tai lemia mano galimybes ir apribojimus. Tuomet susimąsčiau, ką galiu daryti kaip mama. Į galvą atėjo mezgimo procesas. Tai suvokiau kaip jaukumo kūrimą. Galvoje ėmė kilti įvairios asociacijos, kėliau sau klausimą, kaip tai gali būti susiję su akmens simpoziumu, kuriame dalyvauju. Prisiminiau, kad Islandija yra žvejų sala, su kuria natūraliai siejasi jų naudojamos virvės. Vos atvažiavusi paprašiau nereikalingų žvejų virvių ir kitą dieną gavau kalnus jų. Pradėjusi megzti, supratau, kad turiu raktą. Puikiai susitvarkydama su aplink ropojančiu kūdikiu, iš virvės išmezgiau penkių šimtų metrų mezginį, kuriuo ketinau apvynioti akmenis. Montažui prireikė tik vienos dienos. Atvažiavo kranas, pakėlė akmenį, o aš pati net nebegalėjau pakelti savo mezginio, jį kėlė grupė vyrų. Mes apvyniojome akmenį šešis kartus. Apvyniotas mezginiu akmuo nukeliavo prie senelių pensionato. Pasirodo, vedama intuicijos, šiuo kūriniu pataikiau kaip akla višta į grūdą. Islandijoje mezga visi, net vyrai, jie net labiau mėgsta megzti negu moterys. Net sunku apsakyti, kaip senukai džiaugėsi tuo kūriniu, nes jame atpažino save. Čia buvo pamoka, kaip reikia nesipriešinti srovei, nesipriešinti situacijai, o tiesiog nurimti, priimti aplinkybes, įsiklausyti ir sekti.
Tame pačiame simpoziume skulptūrai sukurti esi panaudojusi savo kūną. Suprantu, kad tai tam tikra prasme laikytina performansu. Bet ar tai negali būti tam tikra prasme laikoma ir scenografija, kuriai nėra sukurto konkretaus spektaklio? Kur yra riba, kada įerdvintas menas tampa scenografija, ar ji apskritai egzistuoja?
Kurdama šį kūrinį, jaučiau poreikį, norą parodyti, jog ribų nėra. Šalia monumentalios skulptūros iš akmens atsirado poreikis sukurti gyvų skulptūrų ciklą. Savo gyvu kūnu bandžiau sustingti ir transformuotis į kažkokį objektą tam tikros temos kontekste.
Sąmoningai suvokiau, kad mano kūryboje yra daug teatrališkumo. Susimąsčiau, kad didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį kūriau teatrui. Per tiek metų susiformuoja įpročiai. Kai kuriu savarankiškai, mano kūriniams tampa būdinga teatro estetika, efekto poreikis. Teatre yra tam tikro patoso. Aš supratau, kad jo atsiranda ir mano darbuose, negaliu to neigti, nes esu atėjusi iš teatro.
2010 m., Gardur, Islandija
Žvelgiant į Tavo kūrybą, nesunku pastebėti, jog esi iš tų menininkų, kurie neišsitenka vienoje srityje. Nori daryti vis kažką naujo, plėsti ribas. Scenografijos šaka atveria galimybes įvairovei, tačiau kartu sakai, kad tarpdiscipliniškumas įmanomas tik gerai išmanant grynąsias disciplinas. Norisi paklausti, kaip derini įvairovę, ieškojimus su gyliu ir meistryste?
Aš manau, kad jei seki temą, idėją, ji pati padiktuoja ieškojimus ir būdus. Disciplinų įvairovė niekuomet nėra savaiminis tikslas. Idėja, vizija veda į sprendimą. Kiek disciplinų joje atsiras, negali žinoti, kol nesileidai į tą kelionę. Viskas yra vienis. Iš pradžių ateina mintis, kuri priklauso žodžiui, tuomet eina atlikimas, forma. Kitas etapas – kūrinio susitikimas su žiūrovu. Tai galima įvardyti veiksmo aktu. Kaip jis atsiduria architektūroje, kaip yra eksponuojamas. Tarpdiscipliniškumas gali atsirasti tik tuomet, jei jis yra organiškas.
simpoziumas „Times. 10 years later” 2008 m.,
Port-Luis, Mauricijus
Scenografija pati savaime yra eklektiška. Pasirinkau šią sritį, nes buvo sunku apsispręsti, ką noriu studijuoti: ar tapybą, ar skulptūrą, ar grafiką. Kai atradau scenografiją, staiga supratau – bingo, čia galima rasti viską! Čia yra architektūra, tapyba, grafika, dizainas ir šviesos menas, ir veiksmas – viskas viename. Tai atradusi aprimau, nes supratau, kad šioje srityje galėsiu sujungti tai, kas mane domina.
Vienas Tavo teiginių – scenografija be teatro. Atrodo, kad patyriminės scenografijos kūriniai yra ėjimas to link. Taip pat vasaros pradžioje savo scenografijos kūrinius eksponavai galerijos erdvėje. Ar galima sakyti, kad scenografiją ir jos elementus išėmus iš jiems organiškos teatro erdvės, jie taip yra dar labiau patikrinami kaip meno kūriniai?
Aš manau, kad kūrinio meninę prabą nulemia tai, kiek jis gali būti daugiabriaunis. Kiek skirtingų kontekstų gali suskambėti. Kuo daugiau aspektų kūrinys veikia, tuo didesnė jo vertė, tuo daugiau žinutės perskaitymo būdų. Mano galva, meno kūrinys yra užkoduota žinutė. Aš užkoduoju žinutę, o žiūrovas ją atkoduoja. Jei žinutė neišsikraipo, o žiūrovas perskaito beveik taip pat tiksliai, kaip buvau sumaniusi, tada ištinka atradimo džiaugsmas. O jei žinutė staiga persiskaito kitaip, tada būna atradimas pačiam autoriui, kur link galima eiti, kaip dar galima interpretuoti kūrinį. Kartais gali ištikti ir nusivylimas, kad kažkas nepavyko. Visi šie atvejai – kuo toliau, tuo didesnė paslaptis.
Bet kokiu atveju, scenografija yra atmosferos menas. Tai ne kontekstas, ne iliustravimas, ne forma, tai – atmosferos, nuotaikos kūrimas.
Anksčiau scenografija būdavo suvokiama kaip režisieriaus asistentė, kurios funkcija – aptarnauti spektaklio veiksmą. Dabar ji gali padiktuoti ir paduoti savo kontekstą, net pakeisti koncepciją, sukurti visiškai naują žemę ir įpūsti jai gyvybę.
Labai įsimintina Tavo kurta patyriminė scenografija Teklės Kavtaradzės spektakliui, nagrinėjančiam vaikystės baimes. Galima užeiti į įvairias erdves, išvysti universalius vaikystėje išgyventų baimių ženklus, patirti jų garsus. Kaip atsirado poreikis gvildenti baimių temą? Minėjai, kad šis patyriminis spektaklis yra skirtas vaikams, bet man atrodo, jog kartais didesnis poreikis susitikti su vaikystės baimėmis ir jas išgyventi kyla suaugusiajam.
Pradinių klasių amžius, kuriam buvo skirtas šis spektaklis, – ypatingas tarpsnis tarp vaikystės ir paauglystės. Reikia ieškoti būdo, kaip kalbėti, pasakoti vaikams apie emocijas, apie baimes. Įdomu tai, jog baimės gali būti tokios įvairios, kalbėjimas apie jas aprėpia platų temų spektrą. Edukacinis projektas virto savarankišku, įdomiu kūriniu, kuris nejučiomis tapo šeimos spektakliu. Įdomiausia buvo stebėti po spektaklio kilusias vaikų ir tėvų diskusijas, kol jie stovėjo eilėje prie rūbinės. Tėvai prisiminė savo vaikystės baimes, vaikai jas lygino su savosiomis. Atsirado artumo jausmas, galbūt kurioje nors iš spektaklį mačiusių šeimų toks pokalbis kilo pirmą kartą. Spektaklis nejučiomis tapo rišamuoju tiltu tarp šeimos narių.
Aš nežinojau, kokios bus istorijos, neįsivaizdavau, kaip jos vystysis. Tai buvo eksperimento ir laboratorijos keliu kuriamas kūrinys. Įvairaus amžiaus ir patirčių žmonės pasakojo savo realias istorijas, kurios tapo šaltiniu kūriniui. Man šis darbas buvo visiškai nauja patirtis. Jame buvo daug improvizacijos. Menininkui improvizacinis aspektas yra labai svarbus. Teatre ši galimybė reta, nes visi privalo laikytis temos, kitų komandos narių vizijų. Improvizacijos galimybės yra ribotos. Šiuo atveju viskas buvo ekspromtas ir įsiklausymas į partnerį.
Žvelgiant į spektaklio scenografiją man iškilo natūralus klausimas. Interaktyvumas šiais laikais visur laikomas siekiamybe, tačiau dažnu, labai nesėkmingu atveju, ypač įvairiose istorinėse ekspozicijose, jis būna kiek pritemptas, tarsi ne vietoje. Vis dėlto Tavo spektaklyje jis tampa natūraliai kūrinio visumą ir jo idėją perteikianti, papildanti dalis, netgi esminė kūrinio forma. Norisi paklausti, ko būtent reikia, kad tai įvyktų?
Negaliu pasakyti, kas kada veikia, nėra tikslaus recepto. Siekėme žiūrovui sukurti atmosferą, kad jis viską išgyventų pats, pasakojimas nuskambėtų jo viduje. Kad kiekvienas atėjusysis taptų mūsų bendrininku. Žaidimo taisyklės turi būti labai sąžiningos. Tą pasiekti priemonių, būdų yra pačių įvairiausių. Svarbiausia – idėja. Vaikystės baimių aspektas mums atvėrė daug interpretavimo galimybių. Man labai įdomu sužinoti žiūrovo pojūtį, gauti grįžtamąjį ryšį, kaip jis tai suvokia.
Kai eksponavau šio spektaklio scenografiją galerijos erdvėje, man buvo svarbu pajausti, kiek tuomet scenografija lieka scenografija. Scenografija veikia kartu su aktoriais, su veiksmu, su laiku. Jai reikia labai daug komponentų. Laiko atkarpa, veiksmas, tylos ir garso transformacijos – visa tai kuria scenovaizdį. Galerijoje jis pasisuka dailės meno link. Man buvo įdomu patirti, kiek idėja gali būti perskaityta scenografijos elementus išdėliojus kaip eksponatus.
paskęsti“, Valstybinis jaunimo teatras, Vilnius, 2017 m.
Lauros Vansevičienės nuotrauka
Taip pat Tavo kūryboje pastebimas scenografijos santykio su skulptūra apmąstymas. Žvelgiant į instaliaciją, skulptūrinę kostiumų kompoziciją, kuri buvo skirta spektakliui pagal M. Meterlinko pjesę „Aklieji“, matyti, kaip scenografinė kūryba perauga į visiškai savarankišką, spektakliui nepriklausantį kūrinį. Ar tai gali nutikti visada ir ko reikia, kad tai įvyktų?
Tikrai taip nutinka ne visada. Tai priklauso nuo bendrų vizijų. M. Meterlinko „Aklieji“ buvo labai dėkinga tokiems eksperimentams medžiaga. Pati pjesė savaime labai statiška, tarsi skulptūra. Veiksmas labiau glūdėjo žodyje negu judesyje. Tai leido ieškoti kitų plastinės raiškos galimybių, mąstyti kaip monumentalistei, nes buvo aišku, kad veiksmo daug nebus.
Jei tik yra galimybė, jei režisieriaus vizija nėra griežtai realistinė, man įdomu ieškoti įvairių vizualumo kampų. Svarbu pasirinkti idėją atitinkančią medžiagą-materiją, ar tai būtų smėlis, ar molis, ar kas nors kita. Visada įdomu stebėti, kiek aš galiu diktuoti materijai, o kiek iš tiesų ji man diktuoja. Šiuo atveju tai buvo tekstilė ir dažai. Statybiniais dažais dažyta tekstilė tampa plastiška kaip molis, ją galima lipdyti, išgauti bet kokią formą. Šioje formoje-kostiume aktorius tampa uždarytas tarsi vėžliukas kiaute. Taip pat šie rūbai ir be aktoriaus turi tokį užtaisą, kad gali egzistuoti kaip tam tikra tūrinė forma – objektas, skulptūra.
Manau, tai yra dar aukštesnis scenografo darbo lygmuo, kai kostiumų medžiagų, pačios scenografijos parinkimas gali tiesiogiai veikti aktorių savijautą, per tai – jų vaidybą. Šiuo atveju matyti akivaizdus tikslas apriboti aktoriaus galimybę judėti. Tai savaip veikia, performuoja ir patį spektaklį, jo idėją.
Tikrai taip. Kartais netgi dėl kostiumo darome savotišką sąmokslą su režisieriumi. Jei aktoriams nepavyksta išgauti vienos ar kitos emocijos, jiems duodamas atitinkamą fiziologinę jauseną sukeliantis kostiumas. Visi puikiai atsimename E. Nekrošiaus statyto spektaklio „Hamletas“ monologą, kai pagrindinis aktorius buvo pastatytas ant ledo luito ir aprengtas popieriniais marškiniais. Ledas varva, tavo marškiniai tirpsta, tampi nuogas. Kostiumas gali labai daug diktuoti – kaip aš kalbu, kokiu ritmu. Aktoriai dažnai džiaugiasi tokiais dalykais, nes suteikus tam tikrą fizinę aplinkybę, tarsi savaime kinta kūno judesiai, balsas. Tai yra vienas iš komponentų, galinčių padėti kurti vaidmenį, tad kostiumas atlieka ne tik estetinę ir vizualinę funkciją.
Be abejo, užsiimi ir nesusijusia su teatru kūryba. Tačiau žmogaus kūryba yra vientisa, nepaisant to, kad asmeninė ir kolektyvinė kūryba yra skirtingi gyvenimo elementai. Kaip asmeninius atradimus maitina teatrinė-kolektyvinė kūryba ir kaip asmeniniai atradimai maitina Tavo, kaip scenografės, kūrybą?
Pasinėrimas į grynąją dailę, atsitraukiant nuo kolektyvinio darbo, man labai padeda, tai yra tarsi gaivaus oro gūsis, kuris mankština kūrybinį raumenį. Tuomet aš pati viena nešu atsakomybę, neturiu kur pasislėpti, kuo prisidengti. Jei nutinka nesėkmė, už ją atsakau viena. Jei pasiseka, galiu pasidžiaugti, kad pavyko. Kolektyviniame darbe išnyksta autorystės riba. Kūrybinis kolektyvinis darbas yra kaip dialogas. Net jei suformulavai tam tikrą mintį, ji atėjo ne dėl to, kad ją sugalvojai pats, o dėl prieš tai buvusio pokalbio. Galbūt tau ją įkvėpė prieš tai kažkieno kito pasakytas sakinys.
Kolektyviniame darbe, jei nori sutarti ir dirbti, iš tiesų turi draugauti su bendrakūrėjais. Turi būti labai daug bendrų sąlyčio taškų – skonis, pasaulėjauta, vertybės. Tik tuomet gali įvykti dialogas. Kitu atveju darbe lieka tik serviso paslaugos, kuomet gali suteikti pagalbą iš savo srities, bet ne kartu keliauti tolyn. Taip pat turiu pasakyti, kad kūrybinę laisvę eksperimentuoti atveria komandos pasitikėjimas. Dar būna tokių unikalių atvejų, kai pats kūrinys, kuris yra kuriamas bendrai, turi savo mąstymo magnetinį lauką, į kurį reikia persijungti ir juo sekti.
2012 m., Gardur, Islandija
Individualioje kūryboje pasikraunu idėjų, galiu sau leisti eksperimentuoti. Dailėje visada grįžtu prie grynosios formos, estetikos, spalvos, tam tikrų minčių formavimo. Galiu prisiminti save, apčiuopti savo ego (gerąja prasme), kuris leidžia pajusti savo unikalumą.
Pabuvimas su savimi leidžia sustiprėti. Pasisemiu patirties, kuria vėliau galiu dalintis kolektyviniame darbe. Dirbdama su komanda įgyju tam tikros psichologinės patirties, įgaunu drąsos, kartais kai kurių idėjų negaliu realizuoti spektaklyje, nes tam nebūna laiko, pasikeičia bendra mintis. Neįgyvendintos idėjos dažniausiai gula į stalčių. Vėliau jas bandau vystyti savarankiškai.
Tačiau man dažnai kyla klausimas, kiek apskritai kūryboje yra individualumo. Kai kurios teorijos kalba apie tai, jog mintys nepriklauso nė vienam konkrečiam žmogui, mes jas pasigauname erdvėje. Jei iš tiesų idėjos jau glūdi kažkur visatoje, o kūrėjas yra kaip filtras, tuomet kyla klausimas, kiek tai yra mūsų, o kiek tai yra bendrinis dalykas. Paskutiniu metu labai daug apie tai mąstau. Daug kalbama apie tai, kad tam tikros mintys, jausenos sklando epochoje, o kūrėjai tik ant jų užlipa. Gal idėjos tėra bangos, kurias mes sugauname?
Manau, kad ir istorijoje galima pamatyti ne vieną atvejį, kaip neįtikėtinai surezonuoja idėjos tarp žmonių, kurie niekada neturėjo jokio šanso susitikti.
Tai gali būti vienas iš patvirtinimų, jog mintys ir atradimai galbūt priklauso ne mums. Kad menininkas-kūrėjas yra jautrioji antena, kuri viską sugaudo, jaučia, girdi. Galbūt dvi jautresnės antenos pagauna tas pačias bangas, taip gimsta tam tikras dežavu – visiškai panašūs arba analogiški darbai. Juos gali skirti erdvė, laikas, bet jie yra panašūs.
Man patinka viena maorių (vietinių Naujosios Zelandijos gyventojų) teorija. Jie kuria tapybos darbus ir niekada nepasirašo, manydami, kad kūriniai priklauso ne jiems. Save laiko imtuvais, per kuriuos ateina vienokia ar kitokia forma. Kiek vėliau, XX a. pradžioje, Vakarų civilizacijos kuratoriai vertė tuos menininkus pasirašyti arba padarydavo tai už juos. Tuomet paveikslai tapo preke.
Man apskritai autorystės klausimas yra labai slidus, nes nežinau, kiek jos mums priklauso. Intelektualioji autorystė arba autorystės teisės yra labai subtilus dalykas. Aš suprantu, kad tai reikalinga, kad būtų galimybė kažkiek apsaugoti kūrėją, bet kiek kūrinys iš tikrųjų jam priklauso – klausimas.
Kai kalbi, jog jautiesi kaip laidininkas, norisi paklausti apie Tavo santykį su savais kūriniais ir prisirišimą prie jų?
Dar kilo mintis, kad kūrėjas yra ne tik imtuvas, per kurį ateina idėja, bet idėja susimaišo ir su kuriančiojo patirtimi. Unikalumas kyla iš to, kad kiekvienas kūrėjas idėjas leidžia per savo patirtį. Net ir tą pačią mintį kiekvienas žmogus išleidžia kitokią. Ji įgauna skirtingą išraiškos formą. Jei dešimčiai žmonių būtų duota ta pati užduotis, pavyzdžiui, pavaizduoti stalą, gimtų dešimt skirtingų stalų.
Nors ir kyla klausimas, kiek kūrinyje yra individualumo, bet gyvenimo nuo menininko kūrybos neįmanoma atskirti. Niekada negalėčiau patikėti, jog genialus kūrėjas galėtų būti niekšas gyvenime. Kūryba ir gyvenimas yra labai tampriai susiję. Per kūrybą gali pamatyti, kaip žmogus mąsto. Eksponuojant kūrinį kartais apima baimė, virpesys, nes tuomet tampi net daugiau negu nuogas. Kūrinys parodo viską – ir tavo vertybes, ir tavo gyvenimo būdą, ir mąstymą, kas tau svarbu, koks apskritai esi.
Aš kūrinius paleidžiu nesunkiai, nesu prisirišusi prie savo darbų. Suvokiu, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Suprantu, jog tolimesnis kūrinių likimas man nebepriklauso. Svarbesnis tampa įvykis, kūrinio gimimas. Kartais svarbus būna pats procesas, taip pat akimirka, kai kūrinys susitinka su žiūrovu. O po to viskas gali išnykti, sudegti, paskęsti. Paleistas kūrinys pradeda gyventi savarankišką gyvenimą.
Tačiau tai – mano individuali nuomonė, nes yra labai daug menininkų, kurie jaučia stiprų ryšį su savo kūriniais. Jiems jie tarsi kraujagyslės, jų tęsinys. Jei juos nukirptum, nuskriaustum tuos menininkus.
Ar galima taip suprasti, kad gilesnį ryšį jauti ne tiek su kūrinio fiziniu pavidalu, kiek jo sukūrimas yra Tavo asmeninio augimo proceso dalis. Galbūt galima suvokti, jog kūrinio paleidimas yra tarsi vieno ar kito prieito taško įsisąmoninimas?
Dirbdama teatre supratau vieną dalyką. Teatras yra labai laikinas menas, jis turi savo trukmę, laiką, gali egzistuoti ir po to nutrūkti. Jis nėra amžinas kaip knyga arba kinas, kad galėtum bet kada ištraukti ir pakartotinai pasižiūrėti. Spektaklis įvyko ir viskas. Kitas spektaklis jau bus kitoks. Matyt, ilgas buvimas teatre man išugdė ir kitokį santykį su dailės kūriniais. Kūrinys gali tiek pergyventi tave, tiek tą pačią akimirką sunykti.
Paskutiniu metu, belankant parodas, kyla kiek nauja mintis, jog menininkai, siekdami įtaigesnės atmosferos, paveikumo, net ryžtasi išsižadėti išliekančios laike kūrinio formos. Vienas iš pavyzdžių – Marijos Marcelionytės paroda „(Į)piešinys“. Autorė kūrė trapius anglies piešinius ant modulinių galerijos elementų, sukurdama žiūrovą įtraukiančią atmosferą. Pasibaigus parodai, autorė sunaikino savo kūrinį, jį nusiurbdama dulkių siurbliu.
Gal tai ir yra esmė. Dabar ateina kitoks žmonijos sąmoningumas. Meno kūrinio esmė yra ne materija, ne forma, o išgyvenimas, pojūčiai, supratimas. Jei kažką pajauti, išgyveni duotuoju momentu, tuomet galima sakyti, kad kūrinys „įvyko“. Galbūt jo funkcija kaip drugelio, kuris įskrido į liepsną. Aš manau, kad šie procesai yra teisingi. Mūsų gyvenimas taip pat yra akimirka. Kūrinys kaip garsas – suskamba ir nutyla. Tada atsiranda kitoks jo suvokimas, kitokia funkcija, nes tarp daiktų, materijos, medžiagiškumo labai lengva užsimiršti. Gražu, kai materija kinta, instaliacijos, kurios yra erdvėje, vienur dirba vienokį darbą, o iškeliaudamos – transformuojasi. Vis dėlto turiu priminti ir kitą drugelio „savybę“ – drugelio sparno efektą, kada vienas veiksmas gali paveikti kitą veiksmą, taip sukurdamas visą jų virtinę.
Todėl supratau, kad kiekvienas mano kūrinys turi tęstinumą naujo kūrinio kūryboje. Gali ateiti kokie nors prieš tai kurto darbo šešėliai, pėdsakai. Kartais man pačiai kyla nuostaba, kai pamatau, kiek jis transformavosi. Tai gali pasimatyti tik po ilgesnio laiko, kita forma. Kartais suprantu, kad galiu į vieną vietą sudėti net kelis savo darbus, sukurtus visai skirtingu metu ir skirtingų temų, ir matau, kaip jie vienas kitą papildo, pratęsia.
Aš nesu logikė, daugiau – intuityvistė. Kai kuriuos dalykus, kaip akla višta pagavusi, intuityviai jaučiu, kad reikia padaryti. Po to logiškai, post factum, randu ryšį, suprantu, ką galiu įvardyti, suvesti gijas. Iš pradžių kartais tiesiog užuodžiu, nežinau kodėl. Tereikia turėti drąsos ta intuicija sekti, nes yra rizika pasiklysti, nukeliauti į visiškai kitas lankas. Man reikėjo išmokti pasitikėti intuicija.
Tarptautinis menų simpoziumas „Art Diagonale“,
Velsas, Austrija, 2021 m.
Yra tokia populiari straipsnių serija, kaip būti menininku pagal Paul Klee, Vasil Kandinsky ir t. t. Ten įvardijamos įvairios mintys tiek iš tų menininkų pamokų, tiek iš jų kasdienybės. Mano klausimas būtų, ar išsigryninai savo procese kokių minčių, kurias būtų galima įvilkti į klausimą „Kaip būti menininku pagal Renatą Valčik“?
Mano gyvenime buvo įvairių etapų. Vienu metu turėjau iššūkį viską suderinti, nes pjovėsi kasdienio gyvenimo aplinkybės su kūrybiniu laiku. Kūryba apima visą mūsų laiką. Kai neri į procesą, jis praryja ir dieną, ir naktį, ten nėra darbo valandų, atostogų. Kartais mintis gali išsirutulioti labai greitai, aiškiai, pavirsti kūriniu. Kartais tai gali trukti labai ilgai, tęstis dešimtmečius. Kaip šį būvį suderinti su buitimi – man iki šiol klausimas. Atrodo, kad viskas, kas nėra kūryba, trukdo, blaško. Bet yra ir pareigų, nuo kurių nepabėgsi.
Šviesaus atminimo Irena Veisaitė man kartą pasakojo apie žymų kompozitorių Arvo Partą, su kurio šeima jai teko gyventi komunaliniame bute. Kompozitoriui degė terminai – reikėjo sukurti kūrinį, o jam neseniai buvo gimęs kūdikis. Arvo Partas, užuot sėdėjęs ir dirbęs prie fortepijono, skalbė kalnus vystyklų. Kai Irena pasisiūlė už jį tą darbą padaryti, jis ją sustabdė ir atsisakė. Sakė, kad savo pareigas privalo atlikti pats, nes kitaip neturės švarios sąžinės. Dirbti su nešvaria sąžine jam atrodė neįmanoma. Tai man visą laiką labai padeda kaip priminimas. Stengiuosi greitai atlikti buities darbus, kad jie nebegraužtų sąžinės ir būčiau laisva toliau nerti į kūrybą. Kaip tai suderinti per dvidešimt keturias valandas – atskira kūryba. Tai yra tarsi šokis.
Kas yra menininkas, menininko gyvenimas pagal Renatą Valčik? Taip, jau žinau. Savo studentams visą laiką sakau, kad pirmiausia turi būti laisvė. Laisvė nuo baimių, nuo stereotipų, laisvė nuo lūkesčių, nuo bet kokių tuščiagarbių dalykų. Antra būtina sąlyga – kūrybingumas ir žaismingumas. Svarbu, kad kūryba pakrautų jėgų, o ne jas atimtų. To irgi reikia išmokti. Taip pat būtini bruožai – drąsa ir sąžiningumas. O kada atsikelsi, kokią turėsi dienotvarkę, kokiu būdu kalbėsi – individualu. Svarbios ir būtinos tam tikros charakterio savybės.
Taip pat esi ne tik menininkė, bet ir dėstytoja. Kaip dėstymas veikia Tavo kūrybinį gyvenimą? Galbūt reikiamybė dalykus aiškiai išdėstyti studentams padeda aiškiau kūrybinės patirties momentus įsivardyti sau pačiai?
Niekada gyvenime neketinau būti dėstytoja. Ne kartą esu tvirtinusi, kad niekada nedirbsiu jokio pedagoginio darbo. Paradoksas, bet dėstytoja dirbu jau vienuolika metų. Iš pradžių galvojau, kad padirbėsiu laikinai. Juo labiau, niekada neketinau šioje srityje daryti karjeros, bet ji įvyko tarsi savaime, be jokių pastangų.
Kas mane žavi ir dėl ko esu labai dėkinga šiam procesui – iš naujo atradau savo profesiją. Sistemindama, pasakodama, atrasdama staiga pradėjau sau įvardyti tam tikrus dalykus. Tai buvo tarsi ataskaita sau pačiai. Kai ją atlikau, pajaučiau ryškesnį šuolį asmeniniuose kūrybos darbuose, gimė laisvesni projektai. Atsirado drąsa, smalsumas. Net studijų metais nesu skaičiusi tiek įvairių teorinių dalykų. Dėstau paskaitų ciklą apie scenografijos pionierius, apie režisierius-dailininkus, apie žmones, padariusius revoliucinį posūkį, apie kiekvieno jų kūrybą kuri yra žymus šuolis scenografijos meno šakos istorijoje.
Su studentais atradau žaismingumą. Taip pat niekada nesistengiau kurti dėstytojo ir mokinio santykio. Iš karto perspėdavau, kad esu aktyviai dirbanti menininkė, scenografė, galiu tik pasidalinti savo patirtimi, atradimais. Tikiu, jog jiems kils įvairių klausimų, į kuriuos galbūt aš neturėsiu atsakymų. Galiu tik pasidalinti, kokiomis priemonėmis galima dirbti, kur link eiti ir kur ieškoti. O gal ateis laikas, kai jie patys man pasakos savo atradimus? Mano dėstymas yra daugiau kūrybiniai susitikimai su studentais.
Visos paskaitos vyksta tarsi žaidimo forma. Mane labai įkvepia, kad po seminarų žmonių akys blizga, iš jų gaunu daug energijos… Nors jie sako, kad gauna jos iš manęs, o aš tiesiog paprastai pasakoju apie savo didžiausią aistrą – šią profesiją. Jie užsidega mano aistra ir siunčia man atgal žiežirbas. Smagu matyti, kai žmonės būna įkvėpti.
Dažnai studentams mini vieną įsimintiną frazę – iš defekto daryti efektą. Gal galėtum ją išskleisti ir papasakoti, kaip ji atėjo į Tavo gyvenimą?
Ši frazė gimė iš mano kasdienio konteksto, nes Lietuvos teatre, kad ir koks jis būtų nuostabus, mes niekada neturėsime tokių finansų ir galimybių, kokias gali suteikti didelių šalių teatrai. Mes – mažytė šalis, mūsų pinigų upės mažesnės, kultūroje sukamės už grašius. Ypač studentai būna pilni fantazijų, bet neturi lėšų ir priemonių. Tuomet prasideda kūrybinio raumens treniravimas, kai tenka kažką sukurti iš nieko. Tai labiausiai skatina kūrybingumą. Turi tik popierių, medinį šaukštą, gabalą molio ir kažkiek dažų pigmento. Staiga studentai ima suprasti, kad iš šių paprastų priemonių viską galima pasigaminti. Iš šaukšto padaryti lėlę, kuri bus tobula, iš molio kurti faktūras, masę.
Tai yra viena šio posakio pusė. Antra pusė kalba apie tai, kad turi treniruoti savo reakciją. Greitai reaguoti į situaciją, suvokti, kada ką reikia keisti. Kai matai, kad kažkas trukdo, ne taip atrodo, turi visą laiką būti gudresnis, užbėgti į priekį. Viską taip pasukti, kad ne kebli situacija tave valdytų, o tu ją.
Teatras apskritai yra iliuzijų menas. Iliuzijos kūrimas taip pat yra procesas, kuomet tu apsuki mintį. Matai tai, kas yra nematoma. Iš defekto daryti efektą – mokėjimas pastebėti, kai ištraukęs vadinamąjį defektą į pirmą planą, gali jį padaryti privalumu. Tada jau tu valdai situaciją, reguliuoji. Kūrėjas turi prisiimti atsakomybę ir valdyti situaciją. Negali taip nutikti, kad kas nors nepavyko dėl aplinkybių.
Šioje frazėje yra trys aspektai – taupymas, atsakomybės prisiėmimas ir greita reakcija, kūrybingumas.
Ar Tau svarbūs mokytojai bei autoritetai? Tai gali būti nebūtinai žmonės, bet galbūt jų kūryba: dailės kūriniai, filmai, knygos, spektakliai. Kas yra kertiniai Tavo akmenys?
Man mokytojai yra labai svarbūs, jų turėjau visą laiką. Jie keitėsi priklausomai nuo gyvenimo etapo. Žinau, kad nesu tobula, daug ko nemoku. Ateina momentas, kai galbūt vienam gali padėkoti, nes jau išaugai, tada ateina kitas, bet dėl to niekuomet nesumenkėja pirmtako vertė. Be abejo, kiekvieno kelias yra individualus, bet mokytojai papildo, praturtina, pagreitina procesą. Mokytojas yra dovana, jis apsaugo nuo beprasmio dviračio išradinėjimo. Su mokytoju greičiau pasieki kitą etapą ir gali eiti toliau.
Pabaigai, banalus, dažnai užduodamas klausimas. Kuriant scenografiją teatrui turbūt pagrindinę žinutę diktuoja bendra spektaklio idėja, tačiau ar asmeninėje kūryboje iš anksto žinai, kokią žinutę nori pasiųsti žiūrovui, ar ji išsigvildena procese?
Teatre esu labai konkreti. Ten norimą perduoti žinutę galiu pakankamai greitai įvardyti. Bet asmeninėje kūryboje pirma atsiranda ilgai pasąmonėje glūdėję intuityvūs dalykai, kurių negaliu paaiškinti logiškai. Tik po kurio laiko galiu susisteminti, paaiškinti, argumentuoti kodėl, net įvardyti. Nesiekiu išmąstyti idėją ir po to ją realizuoti, nes bijau, kad tai būtų grynai proto produktas. Man visą laiką atrodė, jog menas yra ne iki galo pažinta sritis. Mes negalime įvardyti to, ko nepažįstame.
Galbūt kūryba yra toks procesas, kurio metu kaip tik atsiveria daugiau dalykų, negu gali žinoti mūsų protas?
Taip, aš visą laiką galvojau, kad kūrėjas turi gebėti skaityti laike tvyrančias bangas. Menininkas yra keltininkas tarp nepažinaus pasaulio ir mūsų, homo sapiens, žemėje. Menai mus skiria nuo visų gyvių, nes kūrybos poreikis ir kūrybos gyslelė mus daro išskirtinius.
Kalbino Vaiva Lanskoronskytė
Pokalbis iliustruotas Renatos Valčik asmeninio archyvo nuotraukomis