„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Vokiečių katalikų teologas ir religijos filosofas Romano Guardini viename savo tekstų rašo, kad XX a. pradžioje baigėsi viena pasaulio istorijos epocha. Prieš daugiau nei šimtą metų, būdamas tremtyje, kitas filosofas – Nikolajus Berdiajevas – parašė savo, galima sakyti, pranašišką tekstą apie „naujuosius viduramžius“, teigdamas, kad epocha, pažymėta proto dominavimu, intelektualizmu ir institucijų valdymu, jau yra pasibaigusi.
Šimtas metų praėjo ir po to, kai kitas žymus mąstytojas Viačeslavas Ivanovas (1866–1949), taip pat patyręs tremtį dėl bolševikų įsigalėjimo, dėstė Romoje ir teigė, kad baigėsi kritinė mokslo individualizmo ir intelektualizmo epocha ir pagaliau sugrįžtame prie epochos, kuri turi teigti gyvenimą, pilnatvę, dvasią.
Vis dėlto šiandien atrodo lyg pasaulis ir toliau gyventų toje nesibaigiančioje epochoje, kurią jau prieš šimtą metų palaidojo minėti mąstytojai. Šiandien matome stagnaciją ir troškimą pratęsti epochą, kuri nebegali būti pratęsta. Nebeužtenka daryti mažus kosmetinius remontus, siekiant išsaugoti tai, kas jau seniai byra.
Vis nuskambantys bažnytiniai skandalai tarsi siunčia dar stipresnius signalus, kad būtina permąstyti mūsų gyvenimo principus – sustoti, pasižiūrėti į save iš šalies ir įžvelgti „persikrovimo“ galimybes, be kurių nebus įmanoma judėti toliau. Antraip bus riedama į dar gilesnę duobę, nes ne skandalai griauna Bažnyčią ir jos struktūras, o neteisingi principai. Skandalai tik parodo, jog medžio šaknys yra pažeistos ir reikalauja skubaus gydymo.
Grįžti prie asmens
Pirmiausia svarbu skirti kultūrinius ir epochinius pokyčius. Kultūriniai pokyčiai neša naujumą, kitoniškumą, o epochiniai reikalauja sugrįžimo prie esminių dalykų, atgimimo. Pokytis, kurio mums reikia šiandien, yra būtent epochinis.
Taigi, šiandien mums reikia to, kas būtų ne nauja dėl paties naujumo, bet naujai gyva, tikra, atgaivinta, reikia sugrįžimo prie šaknų. Jei sutinkame, kad šiandien pasaulis išgyvena susiskaldymo ir fragmentiškumo laikotarpį, kad žmogus yra subyrėjęs į daugybę dalelių, prieštarų ir vidinių konfliktų, tuomet pripažinsime, jog reikia į viską pažvelgti naujai. Kai senos idėjos ir sistemos nebefunkcionuoja, jos turi būti, jei ne pakeistos, tai bent iš vidaus atgaivintos ir atnaujintos.
Šiame kontekste išryškėja ir kita problema – bažnytinėse institucijose sunku berasti asmenų, kurie galėtų gyvai atskleisti institucijos misiją. Sunku sutikti tų, kurie būtų vidujai integralūs, laisvi ir liudijantys gyvenimą. Dažnai žvelgdami į bažnytines institucijas pirmiausia matome problemas, susijusias su tam tikrais asmenimis, kurie, užuot skatinę savo bendruomenes sužydėti, patys tas problemas ir sukelia.
Pavyzdžiui, kai renkamas vienuolyno vyresnysis arba ieškoma pamainos kokiam nors institucijos vadovui, asmenys pasirenkami remiantis principu „geriausias iš blogiausių“. Neretai pasitaiko ir taip, kad svarbias vietas užima „karjeristai“, tačiau negalima pamiršti, kad Bažnyčia nėra uždaroji akcinė bendrovė, o yra brendimo šventume vieta. Čia negalioja „pasaulio“ logika.
Drįstu sakyti, kad šiandien turime tobulą scenarijų – esame kviečiami sugrįžti prie asmens, kuriame pasireiškia būties, gyvenimo ir minties integralumas. Jeigu patys nenorėsime įgyvendinti šito scenarijaus, būsime priversti tai padaryti. Šis teologinis, dvasinis ir egzistencinis perėjimas yra būtinas – mums reikia iš individo perspektyvos grįžti į asmens perspektyvą.
Popiežius Pranciškus laiške, skirtame Pašvęstojo gyvenimo metams, sako, jog pašvęstieji turi „pažadinti pasaulį“. Popiežius išryškina tai, kad Bažnyčios gyvenimo centras yra komunija, kuri pirmiausia atsiskleidžia kaip bendrystė tarp žmogaus ir Dievo bei bendrystė su kitais. Kitaip tariant, bendrystė tarp Dievo ir žmogaus atgaivina, gydo ir kuria tikrą bendrystę tarp žmonių.
Jau Vatikano II susirinkimas kreipė Bažnyčios laivą komunijos – naujo bendrystės atradimo ir patyrimo – kranto link. Sinodiniame susitikime Romoje vienas žinomas kardinolas taikliai pastebėjo: „Kalbėkime apie Bažnyčią kaip komuniją, sinodišką Bažnyčią, bet… iš kur tai ateis?“ Kitaip tariant, kaip šie dalykai gali pasireikšti, jei Bažnyčios institucijose ir toliau tęsiame individualistinę formaciją ir ugdome mentalitetą, neskatinantį bendrystės? Kaip Bažnyčia ir pašvęstasis gyvenimas gali tapti komunijos, bendrystės namais ir mokykla?
Tai neįmanoma, jei ir toliau galvosime, kad individas sukurs bendruomenę. Tikros bendrystės gyvenimas, kalbant teologiškai, yra dieviškasis Trejybės gyvenimas. Bendrystę galime perduoti, tačiau jei to nepatirsime praktiškai, kalbėjimas apie ją taps nuolatine frustracija: turiu, privalau, bet negaliu, nemoku, nes niekas to neperdavė ir neišmokė…
Kalbant apie Bažnyčios misiją ir naująją evangelizaciją, galima išskirti kelis dalykus, kurie padeda siekti reikiamo atsinaujinimo dvasininkų ir pašvęstųjų gyvenime.
Ne funkcionieriai…
Pirmiausia svarbu atsisakyti minties, jog egzistuojame tam, kad atliktume kokią nors funkciją Bažnyčioje. Minties, kad kažkas stovi už nugaros ir reikalauja atlikti tam tikrą funkciją – būti krumpliaračiu didžiulėje senoje mašinoje, kurią vadiname Bažnyčia. Mūsų egzistavimas Bažnyčioje nėra apibrėžiamas funkcijomis. Istorijoje buvo periodų, kai ir pašvęstasis gyvenimas buvo suprantamas kaip vienas iš krumpliaračių, verčiančių funkcionuoti šitą seną mašiną. Šiandien taip nebėra.
Čia galima pasitelkti Bažnyčios kaip šeimos įvaizdį, kad ir koks jis netobulas. Šeimoje nė vienas neegzistuoja tam, kad atliktų kokią nors funkciją, antraip būtų išmestas. Charizmos ir dovanos yra skirtos visai šeimai, bet šeima nėra įmonė, kuri samdo darbuotojus pagal jų kvalifikaciją. Šeima gauna ir priima visas charizmas ir dovanas būtent kaip dovanas.
Užtenka manyti, kad pašvęstasis gyvenimas privalo būti tam, kad Bažnyčios pastatas išliktų nesubyrėjęs. Mes, pašvęstieji ir dvasininkai, negalime ir toliau į save žiūrėti kaip į funkcionierius. Pasak popiežiaus, nebegalime žvelgti į Bažnyčią kaip į tarptautinę karitatyvinę organizaciją ar tiesiog instituciją.
Naujas žvilgsnis – ne tragedija, o malonė Bažnyčiai. Nebebūti funkcionieriais yra malonė. Čia tampa svarbesnis teofaniškas – Dievo liudytojo, o ne Bažnyčios funkcionieriaus vaidmuo: mūsų gyvenimas liudija Dievo perkeistą ir Jo veidą parodančią žmogystę, kuri siekia šventumo. Kitaip tariant, mūsų veikla, tarnystė, darbai kyla iš to, kas esame, o ne atvirkščiai. Mūsų, pašvęstųjų, kunigų ir visų tikinčiųjų, buvimas nėra apibrėžiamas tuo, ką darome.
Kalbant apie dvasininkų ir pašvęstųjų gyvenimą, šiandien geriausiai veikia šis principas: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi“ (Mt 23, 3). Kitaip tariant, esame prisidengę daugybe gražių žodžių, o gyvenimas nusmurgęs ir subyrėjęs. Slepiamės už daugybės gerų darbų, funkcijų, kurias atliekame, bet dvasios ir gyvybės mumyse nebėra. Taip pastatome Viešpačiui sieną ir Jo nepraleidžiame.
Prisimenu vieno dėstytojo liudijimą, išgirstą studijuojant Romoje. Jis pasakojo, kad popiežius Jonas Paulius II kartą su juo pasidalino mintimi, jog mes, katalikai, esame išsisunkę: Caritas, savanorystės, mokyklos, įvairios tarnystės, bet… tame kažkas negerai, nes pasaulis, matydamas Bažnyčios veikimą, nešlovina Dievo, mylinčio Tėvo, kuris yra Danguje. Darbai, tarnystės pirmiausia turi būti ta vieta, kurioje įvyksta teofanija – Dievo apsireiškimas, kai pasirodome ne mes, bet mumyse esantis Dievas. Kai gyvename, egzistuojame Dieve, kai suvokiame, kad ne viskas priklauso nuo mūsų, kai mūsų rankos yra Dievo rankos, tik tuomet iš tiesų liudijame pasauliui.
Kodėl šiandien Dievas neapsireiškia per mūsų darbus? Nes mokome ir kalbame daug, rūpinamės socialinėmis problemomis, aiškiname ir rodome kitiems, kaip ir ką daryti, bet neparodome KODĖL. Neparodome Viešpaties. Ivas Kongaras (Yves Congar), vienas garsiausių praėjusio amžiaus dominikonų teologų, sakė, kad krikščionys keturis pirmus Bažnyčios amžius bandė pasakyti „kažką protingo“ apie Kristų, bet geriausiai jiems sekėsi Jį parodyti, paliudyti ir nešti Jį pasauliui.
Formacija kaip savęs atradimas Kitame
Individas, kuris siekia savo paties tobulumo, niekam neįdomus. Šiandien pasauliui visiškai neįdomu matyti individualų mūsų tobulumą ir nuoseklumą. Tačiau šiandien prakalbina tobulumo kaip dovanos, ateinančios iš Kito, siekimas.
Individas visuomet atskleidžia ir parodo tik save, o asmuo rodo ir kreipia į Kitą. Individas siekia savo paties tobulumo, o asmuo savo tobulumą randa Kitame. Jo tobulumas suvokiamas tik per santykį su Kitu, per gebėjimą pažvelgti į save Kito akimis. Logika paprasta: Sūnus be Tėvo nėra Sūnus, o Tėvas be Sūnaus nėra Tėvas. Jeigu tokio tobulumo siekimo nėra ir pašvęstajame gyvenime, tai veda į pašaukimo savižudybę, nes viskas statoma ant menko, netvirto, netobulo mūsų žmogiško pagrindo. Bandome išsilaikyti patys, bet tas pamatas ima ir subyra kaip smėlio pilis rankose.
Kai tik pradedi noviciatą, tuoj pat tave ima „tobulinti“, įstoji į seminariją – tas pats „tobulinimas“. Ne iš vidaus, ne iš esmės, bet formaliai, paviršutiniškai, be jokio tikslo… Dabartinė formacija – ne auginimas dvasioje, santykyje, o „tobulumo“, kuris yra ne kas kita kaip formalizmas, siekis. Pamaldumas tampa formos, o ne tikros maldos vieta. Taip yra, nes ugdyme nekalbame apie eucharistinės adoracijos, brevijoriaus maldos prasmę, tik: „Daryk, taip reikia; neklausysi – susilauksi sankcijų; taisyklės reikalauja; Kanonų teisė nurodo, kad privalai…“ Tai demoniška!
Kalbant apie dvasinės formacijos ypatumus, svarbu paminėti ir skaistumo ugdymą. Čia irgi daug formalumo, kylančio iš to, kad pašaukimas į skaistumą nėra suprantamas kaip gyvenimą ir santykius perkeičiantis kelias. Štai išbandymus patiriantis pasiunčiamas „skaldyti malkų“, tačiau nekalbama apie asmens ir jo kūniškumo integraciją į tikrą, skaisčią draugystę, bendrystę, artumą. Taip skaistumas tampa žmogaus dvasine ir psichine „kastracija“, iš kurios anksčiau ar vėliau bus bandoma pabėgti.
Paklusnumas taip pat tapo forma ir prievole be dvasios, o ne kalbėjimosi ir pasitikėjimo vieni kitais dovana. Galiausiai visa tai nuveda iki asmens skilimo, o per tai ir iki psichoterapeuto kabineto… Kai šiandien matome tokios formacijos tragedijas, esame kviečiami ne kosmetiškai, o radikaliai permąstyti pašvęstųjų ir dvasininkų formacijos kelius ir kryptis.
Žvelgiant į dabartinę formaciją atrodo, kad turime konstruoti tobulą, korektišką, intelektualiai nepriekaištingą krikščionį individualistą. Čia ir atsiveria šiandienos Bažnyčios problema: pirmiausia norime sukonstruoti tobulą individą, moraliai ir kanoniškai nepriekaištingą „superherojų“, o tik paskui nepaaiškinamu būdu suteikti jam krikščioniško dvasingumo aureolę. Tuomet Krikštas tampa tik dekoratyvine ceremonija.
Visgi Bažnyčios Tėvai jau nuo pirmųjų amžių sakė, kad neįmanoma nieko sukonstruoti iš žmogaus, ir vienintelis būdas tobulėti – atgimimas iš Šventosios Dvasios. Jie puikiai suprato, kad negalime pažinti Dievo, netapdami Jo vaikais. Antraip pažinsime ne Tėvą, o tik dievą – kažkokią tobulą, bet tolimą būtybę.
Vaiku negali tapti pats iš savęs kaip koks self making man („pasidaryk pats“) – reikia būti atgimdytam. Individas savo susikurtu tobulumu savęs neišganys, o asmuo, kad ir koks bus netobulas, išsigelbės, nes priklauso Kristui. Toks yra išganymo kelias.
Kai individas priima Dievo gyvenimą, jis miršta savo individualizmui ir atgimsta kaip asmuo. Šventoji Dvasia mums duoda gyvenimą, įjungdama į Kristaus Kūną.
Gyvenimo pilnatvės vaisiai
Jeigu priklausau organizmui, kurio pamatas – santykis, jei tokį gyvenimą nešioju savyje, tuomet tas gyvenimas manyje bus paliudytas. Kitaip tariant, jei esu nėščias, tuomet ir pagimdysiu, o jei ne, tuomet nėra reikalo stangintis. Taigi, jeigu mumyse yra gyvenimas, kurį gavome kaip dovaną, tuomet iš bendrystės, komunijos, Bažnyčios gyvenimo Kristuje gimsta misija. Nebūna taip, kad individas, kuris gyvena tik sau ir rūpinasi tik savo tobulėjimu, staiga imtų autentiškai liudyti.
Dievas – trijų Asmenų vienybė, kurios principas yra Meilė. Tad, jeigu nepriklausome šiai egzistencijos formai, negali būti jokios misijos, nebent butaforija, popieriniai rūmai. Tačiau, jeigu mūsų gyvenimas yra Dieve, savaime suprantama, jis ims duoti vaisių.
Baigėsi institucijų, kurios buvo statomos „gimdant iš nieko“, laikas. Šiandien jas reikia atgaivinti, prisimenant tikrąjį pamatą. Tai ir yra naujosios evangelizacijos centras – evangelizuojame pirmiausiai savo namus.
Pasak popiežiaus, esame kviečiami liudyti. Pasaulis tikrai mato mus ir mūsų gyvenimo būde, veikime, santykyje, jei tik jis autentiškas ir sveikas, gali išvysti kitą Veidą. Veidą to, kuris yra mūsų būties centras. O kai žmogus sutinka veiduose tikrąjį Veidą, gimsta pašaukimas. Tai – didžiulė dovana ir atsakomybė.
Istorija, kuri moko
Norisi pažvelgti į visai neseną istoriją. Komunizmo laikotarpiu Bažnyčia išgyveno, galima sakyti, malonės laiką, ir popiežius Jonas Paulius II beveik prieš trisdešimt metų norėjo, kad tikintieji iš buvusio „Rytų bloko“ liudytų Visuotinei Bažnyčiai.
Sovietinio režimo metu įvyko visų bažnytinių institucijų, veiklos struktūrų ir organizacijų griūtis. Bažnyčios nuosavybė buvo atimta, organizacijos išardytos. Bažnyčia nebeturėjo nieko. Tuomet, kai dėl persekiojimų tai buvo sugriauta, liko vienintelis dalykas – asmuo. Asmuo kaip teofanijos – Dievo veikimo ir apreiškimo – vieta. Žmonės slapčiomis nešė tikėjimo trupinėlius į ligonines, fabrikus, į kalėjimus ir lagerius, su baime širdyse mokydami vaikus katekizmo. Kunigai, pašvęstieji, pasauliečiai nešė širdyse tikrą tikėjimą. Tai buvo ne tik tikėjimo persekiojimo, bet ir tikros Kristaus gyvybės Jo žmonėse laikas!
Šiandien gyvename laisvėje, kur bažnytinės organizacijos, institucijos, nuosavybė yra mūsų rankose, bet tikėjimo, gyvo santykio su Viešpačiu likę vos keli lašeliai. Žinoma, pasimokyti iš istorijos, tai nereiškia visko atsisakyti, išparduoti vienuolynus bei nuosavybę, išgriauti bažnyčias. Tikrai ne! Vis dėlto reikia kreipti dėmesį į tai, kas svarbiausia, kas gaivina mus kaip tikinčiuosius, įgalina augti tikėjime ir santykyje su Dievu. Antraip, pasidavę patogumui, viską išbarstysime ir liksime, kaip ta moteriškė iš pasakos – prie suskilusios geldos.
Krikščioniškojo mentaliteto centras
Prancūzijoje, Vezlė (Vézalay) benediktinų abatijos bazilikoje, ant centrinės kolonos (ties pagrindiniu įėjimu) kapitelio matoma šv. Jono Krikštytojo figūra, kuri buvo nuniokota Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Bazilika pastatyta taip, kad per Jono Krikštytojo šventę, birželio 24 dieną, pro langus krintanti šviesa centrinėje navoje sukuria šviesos taką nuo pagrindinio įėjimo iki altoriaus. Tai – simbolinis žmogaus gyvenimo kelias, vedantis nuo Krikšto iki tapimo Kristaus Kūnu – iki altoriaus. Taip šventovės architektūra išreiškia Išganymo paslaptį.
Toje pačioje bazilikoje Kalėdų laikotarpiu šviesa krinta nuo langų ir apšviečia šoninės navos kolonų kapitelius, kurie vaizduoja florą, fauną, pranašus, žmonių gyvenimo kasdienybę. Ta šviesa – tai Kristus, Visatai ir žmonių gyvenimui suteikiantis reikšmę. Čia galima paminėti šv. Efremą, kuris savo himnuose kalba apie Kristų kaip raktą gamtai, pasauliui ir Raštams skaityti. Ši kūryba atskleidžia mentalitetą, liudijantį tikrąją krikščioniškąją sąmonę, naują ant Kristaus statomą gyvenimą.
Pirmųjų bažnyčių krikščioniškuose Rytuose skliautai buvo vaizduojami kaip krepšeliai, apimantys visa ir visus, esančius bažnyčioje. Šie krepšeliai simboliškai skirti Eucharistijai – duonai, kuri yra ir pati bendruomenė ir altoriaus auka. Taigi, Bažnyčioje visa priklauso Kristui, Jo Kūnui. Visa yra viena, ir tą vienumą, savo pilnatvę randame Kristuje ir Jo Bažnyčioje – komunijoje.
Kiekvienas iš mūsų pasaulyje esame dalis, kuri liudija visumą, o visuma liudija Kristų. Kristus yra mūsų mentalitetas. Jei to nėra, Bažnyčia tampa išsibarsčiusi: tik altorėliai, paveikslėliai ir statulėlės, bet centro nebėra. Mūsų gyvenimas gali arba liudyti šį išsibarstymą, arba nešti pasauliui vienybės su Kristumi šviesą.