Dalinamės žurnale Kelionė 2022 m. Nr. III publikuotu pokalbiu su mons. Rolandu Makricku, kurį šių metų vasario 11 d. popiežius Pranciškus paskyrė tituliniu Tolentino arkivyskupu.
Pokalbiai
Viktorija Daujotytė: „Kažkas lyg siūlas ėjo…“
Velykos man yra labai susijusios su mažyčiu upeliuku prie namų, pakalnėje, su jo šnarėjimu. <...> Išeinu, būtinai išeinu ir klausausi – iš pakalnės girdžiu upeliuką. Upuliuką, mažytį tokį, kuris vasarą išnykdavo kaip nebuvęs.
Gydytoja Genovaitė Jusaitienė: „Be pacientų gyventi tiesiog negalėjau“
O gydytoja dirbti man buvo smagu. Jeigu 30 ligonių per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas. Per visus savo darbo metus neatsakiau nė vienam žmogui, iš kur jis besikreipdavo. Su siuntimu ar be, dieną ar naktį – visus priimdavau. Tiesiog negalėjau be ligonių gyventi.
Ričardas Šumila: „Didžiausias džiaugsmas – gerai pavykęs spektaklis“
Gerai pavykęs spektaklis yra tuomet, kai jam pasibaigus supranti, kad ką tik įvyko kažkas įspūdingo, ko negali apsakyti žodžiais, tik patiri neapsakomą džiaugsmą.
Muzikos esmė – paliesti giliausius klodus. Pokalbis su Gerūta Griniūte
Esu įsitikinusi, kad žmogus gali labai stipriai išgyventi tikėjimą per muziką, joje pajusti tokį dieviškumą, kuris prilygtų giliausiai dvasinei patirčiai.
Laisvės kruizą prisiminus. Pokalbis su arkivyskupu Gintaru Grušu
Šis kruizas papildė kitus veiksmus, kurie buvo daromi dėl Baltijos šalių laisvės. Norint sudominti žiniasklaidą ir politikus, reikėjo iš įvairių pozicijų skelbti ir kartoti tiesą apie Baltijos tautų padėtį. Kruizas laivu tikrai buvo neįprastas būdas tą žinią skelbti.
„Didžioji vertybė man yra kūrybos procesas“– pokalbis su Dainiumi Trumpiu
Menininkas Dainius Trumpis, nors eksperimentuoja su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis ir formomis, kalbėdamas apie savo kūrybą, nejučiomis grįžta į ištakas ir įvardija, jog savyje visų pirma mato tapytoją. Tai yra jo, kaip menininko, formavimosi atspirties taškas.
Danutė Lapėnaitė ir Daiva Morozovienė. Apie netektis ir gedėjimą
Visi ritualai padėdavo priimti mirtį: ir atsisveikinimas, ir palaiminimai, ir raudos. Apskritai, anksčiau mirtis buvo mažiau neigiama: visi gimdavo, visi ir mirdavo. O dabar… esame gražūs, jauni ir nemirtingi. Žmonės
Liudyti Lietuvą. Pokalbis su Elze Simonkevičūte-Di Meglio
Italijos lietuvių širdimi galima vadinti Elzę Simonkevičiūtę-Di Meglio, kuri jau penkioliktus metus gyvena Romoje ir savo laiką bei jėgas dovanoja lietuvių bendruomenei.
Ses. Liucija Aušra Grybaitė, FMA. „Mūsų dienų iššūkis – negyventi sau“
Būna labai gera, kai prieina koks barzdotas vyrukas ir sako: „Laba diena. Jūs mane mokėt tikybos. Ar dar dirbat mokykloj?“ Išgirdęs, kad dirbu, sako: „Dirbkit, dirbkit, tada, kai mums šnekėjot, mes nieko nesupratom, bet dabar jau pradedu suprasti.“