Antrasis Vatikano susirinkimas gali būti vadinamas vienu svarbiausių XX amžiaus įvykių. Jis glaudžiai susijęs su dviem popiežiais. Idėjos autorius buvo popiežius Jonas XXIII, tačiau jis nesulaukė Susirinkimo pabaigos ir pratęsti bei sėkmingai pabaigti darbus teko jau popiežiui Pauliui VI.
Konklava ir kompromisinis pasirinkimas
Kai 1958 m. rudenį baigėsi du dešimtmečius trukęs popiežiaus Pijaus XII pontifikatas, Bažnyčia atrodė gerokai išsekusi. Pijui XII teko labai sunki kova prieš komunizmą ir fašizmą, teko atlaikyti sudėtingus Pasaulinio karo išbandymus, laviruoti tarp karingų valstybių, kurioms Bažnyčia buvo tarsi ašaka gerklėje, interesų. Ilgainiui popiežius tapo vis atsargesnis ir konservatyvesnis, akivaizdu, kad labai išaugo Kurijos įtaka.
Bažnyčios „susigūžimą“ liudija ir faktas, kad spalio mėnesio kardinolų konklava, kuriai teko išrinkti naują popiežių, buvo pati neskaitlingiausia per visą XX a. istoriją. Joje dalyvavo tik pusė šimto kardinolų. Tiesa, pirmą kartą buvo atstovaujama ir Australijai bei Afrikai.
Anuometinė spauda skelbė, kad konklavai teks pasirinkti, ar sukti modernėjimo ir didesnio atvirumo šių dienų pasauliui link (toks pasirinkimas buvo siejamas su kardinolais Gregorio Agagianianu ar Giacomo Lercaro) arba užimti dar kritiškesnę laikyseną ir vykdyti „antimodernistinę“ programą („konservatorių“ favoritai buvo Giuseppe Siris ir Alfredo Ottavianis). Tačiau, kaip dažnai nutinka renkant popiežių, favoritai stipriausi atrodo pirmuosiuose balsavimuose, bet netrukus pasimato jų „stogas“ ir tada ieškoma kompromisinės figūros. Jau po kelių konklavos dienų kardinolų akys nukrypo į geraširdį, nuolat besišypsantį Venecijos arkivyskupą Angelo Roncallį. Jam jau buvo septyniasdešimt septyneri, tačiau net ir tai daug kam atrodė privalumas. Dauguma kardinolų norėjo „pereinamojo“ popiežiaus, kuris leistų ramiau atsikvėpti, ir tiek. Dar vienas argumentas už kompromisinį kandidatą – pirmą kartą po beveik tūkstantmečio galiojo taisyklė, kad naujasis popiežius bus išrinktas tik tada, jei už jį balsuos ne mažiau kaip du trečdaliai ir dar vienas kardinolas. Ši naujovė įvesta, kad popiežius turėtų tikrai platų kardinolų palaikymą.
Teigiama, kad pats kardinolas Roncallis, pirmą kartą išgirdęs, jog yra vienas iš konklavos favoritų, apstulbo ir teištarė: „Atsikvošėkite, man septyniasdešimt septyneri metai ir aš esu iš kaimo kilęs kunigas, kuris tesvajoja dirbti parapijoje.“ Tačiau, kai pradėjo aiškėti, kad netrukus Venecijos patriarchui teks atsakyti į konklavos klausimą – ar sutinki tapti popiežiumi? – Roncallis ėmėsi rimtai tam ruoštis. Per naktį jis surašė kalbą lotyniškai ir apgalvojo, kokį vardą turėtų pasirinkti. Taigi, kai atėjo laikas jam atsakyti, ar sutinka priimti konklavos sprendimą ir nešti popiežiaus kryžių, didžiausios vidinės audros kardinolo Roncallio širdyje buvo praūžusios. Jis išsitraukė ranka prirašytą lapą ir perskaitė paruoštą kalbą, kurioje teigė, kad nors puikiai žino savo trūkumus ir tai, kad nėra vertas popiežiaus tarnystės, tačiau gerbia brolių kardinolų sprendimą ir yra pasiryžęs jį priimti. „Esu pasiruošęs išgerti iki dugno man skirtą kančios taurę ir kantriai nešti man uždedamą kryžių“, – sakė naujasis popiežius.
Roncallis taip pat paskelbė, kad renkasi Jono XXIII vardą. Toks pasirinkimas kiek nustebino, nes tokį vardą kažkada jau buvo pasirinkęs kardinolas, kuris vėliau buvo pavadintas antipopiežiumi, ir jo pontifikato teisėtumas nepripažįstamas. Naujasis popiežius paaiškino, kad Jono vardas jam ypač brangus, nes tai yra jo tėvo vardas, taip pat šiuo vardu pavadinta bažnyčia, kurioje jis krikštytas, bei daugybė kitų puikių bažnyčių visame pasaulyje. O šį vardą išaukština du nuostabūs žmonės – Jonas Krikštytojas ir apaštalas Jonas. Taip pat svarbu ir tai, kad šis vardas buvo populiariausias iš visų, kuriuos rinkosi praeities popiežiai, ir tai leis jausti pirmtakų paramą. Kitas dalykas, naujasis popiežius liko ištikimas savo švelniam sąmojui, pasak jo, visų Jono vardu pasivadinusių popiežių pontifikatai buvo pakankamai trumpi, o tai, regis, šiuo atveju tenkintų praktiškai visus. Savo kalbą naujasis popiežius pabaigė šv. Jono žodžiais: Vaikeliai, mylėkite vienas kitą, labai prašau – mylėkite.
Nenuspėjamas Gerasis Tėvas
Dar tapdamas vyskupu Angelo Roncallis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Roncallis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau būsimasis popiežius visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė ir atlikti pavestas užduotis, kiek įmanoma geriau.
Viename iš laiškų bičiuliui būsimas popiežius rašė, kad dažnai yra klausiamas: kokia yra jo romumo ir gebėjimo išlaikyti šypseną net sudėtingiausiomis aplinkybėmis paslaptis? Ji, pasak Roncallio, labai paprasta – reikia visada prisiminti, kad mes atsakingi pirmiausia ne už tai, kas dar bus, kas buvo ir ko jau negalima pakeisti, bet už dabarties akimirką, kurią Dievas mums dovanoja. Labai svarbu prisiminti, kad romiu Viešpaties valios priėmimu galime kur kas vaisingiau kovoti prieš pasaulio neteisybes nei laidydami savojo teisumo žaibus.
1958 m. spalio 28 d. Šv. Petro aikštėje susirinkusi minia išvydo naują popiežių – Joną XXIII. Pirmą kartą istorijoje popiežių, sakantį kalbą, pamatė ir milijonai televizijos žiūrovų. Būtent didėjančia televizijos įtaka kartais aiškinamas tas didžiulis populiarumas ir žmonių meilė, kurią pelnė Jonas XXIII. Tačiau nepamirškime, koks jis buvo populiarus dar tuomet, kai darbavosi Venecijoje, kur laimėjo ne tik tikinčių, bet ir nuo tikėjimo atšalusių žmonių meilę.
Jonas XXIII niekada nebijojo būti paprastas ir nesislėpė po įvaizdžio kaukėmis. Yra išlikusios nuotraukos, kur popiežius šypsodamasis rūko cigarą ar bendrauja su paprastais žmonėmis. Kaip tvirtino patys italai, pavadinę šį popiežių Il Bona Papa (Geruoju Tėvu), visi sutilpdavo į jo didelę širdį. Būtent Jonas XXIII išmokė popiežius keliauti pas žmones ne tik enciklikomis, laiškais, bet ir fiziškai išsiveržti iš elitinės Vatikano aplinkos ir kalbėtis su paprastais miestelėnais.
Jono XXIII pontifikatas tęsėsi 1680 dienų, tačiau jos labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą pasaulį. Žurnalistai graibstyte graibstė jo sąmojingus posakius (pavyzdžiui, naujas popiežius paskelbė, kad pirmasis jo nurodymas bus pakelti atlyginimą popiežiaus neštuvų nešėjams, nes dabar jiems teks tampyti kelis kartus sunkesnę naštą nei popiežius Pijus XII), apie jį su meile buvo kuriami anekdotai. Šis popiežius viską, prie ko prisiliesdavo, pripildydavo šilumos ir jaukumo. Na, o didžiausiu jo „pokštu“ tapo sprendimas sukviesti Visuotinį Bažnyčios susirinkimą.
Susirinkimo idėja
Teprabėgus trims naujojo pontifikato mėnesiams, 1959 m. sausio 25 d. nedidelė grupė kardinolų kartu su Jonu XXIII susirinko mišparų šventimui, užbaigiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Visiškai netikėtai popiežius paskelbė, kad ketina sušaukti Romos vyskupijos sinodą, reformuoti Kanonų teisės kodeksą ir… sušaukti naują Visuotinį susirinkimą. Kardinolai šią žinią sutiko apstulbę.
Trikdė ne tik garbus Susirinkimo iniciatoriaus amžius bei žinios netikėtumas. Po formaliai nebaigto Vatikano susirinkimo, priėmusio popiežiaus neklystamumo dogmą, atrodė, kad tai buvo paskutinis Bažnyčios susirinkimas, o dabar svarbiausiais klausimais pakaks paties popiežiaus sprendimo. Tokią nuostatą sutvirtino ir labai pamaldaus, bet kartu turinčio autoritariškų bruožų, Pijaus XII pontifikatas. Be to, Kurijos kardinolai buvo įsitikinę, kad Vatikane gyvenantys kardinolai geriau nei bet kas kitas gali patarti popiežiui ar pateikti atsakymus į Bažnyčiai kylančius klausimus. Susirinkimas? Juk jis gali virsti katastrofa, chaosu, kurio niekam nepavyks suvaldyti. Net ir artimiausias popiežiaus bičiulis Milano arkivyskupas Giovannis Montinis, būsimas popiežius Paulius VI, vėliau prisipažino pagalvojęs, kad šis didelis šventas vaikas nesupranta, į kokį širšių lizdą bando įkišti lazdą.
Kaip dvasiniame dienoraštyje rašė Jonas XXIII, žmogiškai jam norėjosi po šio svarbaus pranešimo sulaukti teigiamos kardinolų reakcijos, tačiau stojo akmeninė tyla. Galima tik įsivaizduoti, kaip maloniam ir jokių konfliktų bei įtampų nemėgstančiam popiežiui buvo sunku vėl ir vėl aiškinti ir pagrįsti, kad jo sprendimas nėra vienadienė užgaida, kad tai nėra siekis susireikšminti ir neįmanomo dalyko siūlymas.
Jonas XXIII buvo įsitikinęs, kad negali trauktis, nes Dievo turi klausyti labiau nei žmonių. Tik tapęs popiežiumi, jis paskelbė, kad pirmiausia stengsis būti ne politiku, vadybininku, teologijos ekspertu, bet Geruoju Ganytoju. Per ilgą ganytojiško darbo patirtį įvairiose parapijose Roncallis matė didėjantį institucinės Bažnyčios ir eilinių tikinčiųjų susvetimėjimą ir negalėjo su juo taikstytis. Bažnyčia turi dovanoti žmonėms Jėzų, o ne grumtis su pasauliu dėl galios ar visą dėmesį sutelkti institucijų stiprinimui.
Roncallis gimė, kai Bažnyčiai vadovavo popiežius Leonas XIII. Šiam popiežiui pavyko pradėti Bažnyčios dialogą su pasauliu. O dabar atėjo metas žengti dar vieną žingsnį ir nuo nepasitikėjimo pereiti prie tikro bendradarbiavimo. Bažnyčia turi ne tiek baimintis šiuolaikinio pasaulio ydų, kiek susitelkti į tai, kas gražu ir gera. Tikintiesiems ji negali būti muziejus su griežtai saugomais eksponatais, bet turi tapti žydinčiu sodu.
Mes turime skelbti pasauliui Gerąją Naujieną, džiaugsmingai skelbti, tačiau pirmiausia atėjo metas permąstyti mūsų pačių bendrystę. Kiek pati Bažnyčia viduje išgyvena Gerąją Naujieną, kiek tarpusavio meilė yra persmelkusi visus santykius, kiek derėtų mums susipaprastinti, kad Bažnyčioje neužstotume Šventosios Dvasios švytėjimo? Būtent todėl reikalingas Bažnyčios Susirinkimas, ir ne dogmatinis, kuris paskelbtų galutinę nuomonę kokiu nors ginčytinu klausimu, bet pastoracinis, padėsiantis Bažnyčiai atpažinti „laiko ženklus“ ir suteiksiantis gaires vaisingam atsinaujinimui.
Atrodė, jog sulig kiekviena diena popiežius Jonas XXIII buvo vis labiau įsitikinęs, kad žengė teisingą žingsnį. Tiesa, pasiruošimo darbai buvo labai varginantys ir užsitęsė ilgiau nei popiežius tikėjosi. Taip pat ir pačiame Susirinkime būta daug aistrų ir net pykčio. Tačiau patį popiežių iš pusiausvyros išvesti buvo labai sunku. Yra išlikęs ne vienas pasakojimas apie tai, kaip pas jį ateidavo įpykę kardinolai ir kritikuodavo Susirinkimo eigą ar kalbėdavo apie nederamą kurio nors dalyvio elgesį, o Jonas XXIII paprastai juos ramindavo ir sakydavo, jog nereikia bijoti diskusijų, tačiau didžiausias pavojus, išsiskiriant nuomonėms, pamiršti apie artimo meilės priesaką. Taip pat jis neretai primindavo, kad Tridento susirinkime du vyskupai buvo rimtai susikibę ir kumščiai buvo tapę argumentais, tačiau paskui kažkaip pavyko susitarti.
Likus mėnesiui iki oficialaus Susirinkimo atidarymo Jonas XXIII per radiją kreipėsi į viso pasaulio krikščionis, kviesdamas širdyje pasiruošti šiam svarbiam įvykiui. Pasak popiežiaus, svarbiausia, kad mes atnaujintume Bažnyčios, kaip Motinos, kuri šiandien visame pasaulyje girdi savo vaikų raudas, vaizdinį. Popiežius dar kartą pakartojo, jog tikisi, kad įvairių pasaulio vyskupų susitikimas Romoje visiems taps svarbiu atsinaujinimo impulsu.
Susirinkimo pradžia
Ir štai atėjo spalio 11-oji – Susirinkimo pradžios iškilmės. Svarbiausiu įvykiu turėjo tapti Jono XXIII kalba, kurios, kol vyko įvairiausios ceremonijos, teko laukti net septynias valandas.
Jau netrukus visiems klausytojams tapo aišku, kuo šis popiežius skiriasi nuo pirmtako Pijaus XII, kuris stengėsi apgalvoti ir aiškiai reglamentuoti kiekvieną detalę, duoti aiškias direktyvas. Jonas XXIII pasakė, kad nesiruošia primesti savo valios Susirinkimo dalyviams ir save suvokia ne kaip valdovą, kuris gali duoti nurodymus, bet kaip vieną iš pasaulio vyskupų, brolį Kristuje, kuris tegali pasidalinti sava Susirinkimo vizija.
Svarbiausia, pasak popiežiaus, kad Susirinkimo branduolys būtų Kristus, švytintis mūsų gyvenimuose ir žmonijos istorijoje. Susirinkimas turi nešti pasauliui Kristaus šviesą. Mums reikalingas atsinaujinimas, aggiornamento, kuris pirmiausia reiškia katastrofinės sąmonės ir polinkio dabartyje matyti tik neigiamus dalykus ir grėsmes atsisakymas. Tai nėra šuolis į optimizmo kraštutinumą, bet veikiau įtarumo ir baimės kultūros atsisakymas. Dabartyje mes turime matyti galimybę, o ne grėsmę.
Jonas XXIII teigė, kad svarbu atsisakyti pavojingos schemos, pasak kurios, Katalikų Bažnyčios politinės įtakos laikotarpis yra „aukso amžius“, po kurio situacija tik prastėjo. Todėl turime siekti ne restauruoti politinę Bažnyčios įtaką, bet Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje. Apaštalų darbuose užrašyti šv. Pauliaus žodžiai: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6), rodo, kad Bažnyčia dovanoja žmonėms ne praeinančias gėrybes, bet dievišką malonę. Brangiausias turtas, kurį Bažnyčia gali dovanoti pasauliui – tai Geroji Naujiena.
Mūsų pareiga nėra vien tik saugoti tikėjimo brangenybes, tarsi didžiausia vertė būtų jų amžius, tačiau turime drąsiai ir negailėdami savęs darbuotis, sprendžiant mūsų dienų problemas, čia ir dabar pasinaudojant paveldėtais dvasiniais turtais.
Tad ir svarbiausias Susirinkimo tikslas, pabrėžė Jonas XXIII, ne apsvarstyti vieną ar kitą dogmą, tačiau persmelkti visas Bažnyčios kerteles Šventosios Dvasios veikimo. Susirinkimas neturi skelbti pasmerkimų, nors Bažnyčia ir toliau nuo-sek-liai priešinasi paklydimams, daug svarbiau naujai atskleisti, ką reiškia būti krikščionimi, ką reiškia būti Bažnyčia. Turime nešti į pasaulį ne tiek griežtumo, kiek malonės vaistus, Bažnyčia gali atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius veikiau atskleisdama krikščioniško gyvenimo vaisingumą nei smerkdama klystančius.
Popiežius puikiai suprato, kad jo kalba nebus sutikta vienareikšmiškai. Tikrai buvo tokių, kurie skelbė pavojų sakydami, kad popiežius griauna, o ne stato, tačiau jam rūpėjo Bažnyčia, o ne popiežiaus įvaizdis. Savo dienoraštyje Jonas XXIII rašė, kad Susirinkimo pradžia jam buvo didžiulis džiaugsmas, svajonės išsipildymas. Dabar jis buvo ramus: pasirengimo darbų barjerai įveikti ir Susirinkimas prasidėjo – viskas jau Dievo rankose. Dienoraštyje Jonas XXIII pranašiškai pabrėžė, kad veikiausiai jam nepavyks pabaigti šio Susirinkimo, ir tai jau bus jo įpėdinio reikalas. Kita vertus, tai nuspėti nebuvo labai sunku, nes popiežius pradėjo jausti vis didesnius skausmus. Jis jau kentėjo dėl skrandžio vėžio.
Susirinkimo dalyviai
Antrajame Vatikano Susirinkime dalyvavo pustrečio tūkstančio delegatų iš viso pasaulio. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo pirmasis tikrai visuotinis Bažnyčios sambūris. Be delegatų – vyskupų ir kardinolų, vienuolijų vadovų – dar dalyvavo didžiulis būrys konsultantų ir patarėjų. Sunku pervertinti Susirinkimą kaip teologijos mokyklą. Nemaža dalis vyskupų buvo įsitraukę į kasdienius darbus ir neturėjo galimybių daug laiko skirti teologinėms problemoms. Dalyvavimas Susirinkime jiems tapo galimybe dar kartą įsigilinti į Bažnyčios mokymą. Kiekvieną vakarą vyskupai galėjo klausytis teologinių paskaitų, kurias skaitė žymiausi pasaulio teologai. Tai, kad dalyviai buvo sodinami ne pagal regionus, bet pagal amžių, reiškė, kad dažnai greta atsidurdavo vyskupai iš skirtingų pasaulio vietų ir tai neišvengiamai plėtė akiratį.
Kaip ir per Pirmąjį Vatikano susirinkimą, Kurija turėjo planą, jog Susirinkimas bus trumpas ir paprasčiausiai padės patvirtinti teologines įžvalgas, išsakytas nuo popiežiaus Leono XIII iki popiežiaus Pijaus XII. Buvo suplanuotos dešimt komisijų, kurių kiekvienoje turėjo darbuotis po šešiolika dalyvių. Šie šimtas šešiasdešimt dalyvių turėjo būti svarbiausias diskusijų variklis, ir Kurija paruošė rekomendacijas, kas galėtų būti tinkamiausi kandidatai į komisijas. Pirmoji darbinė Susirinkimo diena buvo spalio 13-oji, kuri ir turėjo prasidėti nuo komisijų sudėties tvirtinimo. Tačiau atsistojo kardinolas Achille Liénartas iš Lilio ir pareiškė, kad vyskupams reikalingos bent kelios dienos apmąstyti, kas galėtų geriausiai tikti į komisijas. Kurijos atstovai sutriko, nes dauguma Susirinkimo dalyvių parėmė tokį pasiūlymą. Tiesą sakant, tokią Susirinkimo pradžią galima vadinti simboliniu gestu, perteikiančiu žinią, kad Susirinkimas vyks laisvai ir nebus vien Kurijos valios vykdytojas.
Kaip praktiškai visi Bažnyčios Susirinkimai, taip ir šis, turėjo savo daugumą ir mažumą. Tiesa, jo išskirtinumas buvo tai, kad Kurija ir jos bendraminčiai, nors stengėsi griežtai kontroliuoti paruošiamuosius darbus ir siekė, kad Susirinkimas būtų pirmiausia dogminė Bažnyčios mokymo kodifikacija, kaip netrukus paaiškėjo, buvo mažuma. Susirinkimo daugumą sudarė tie, kurie labai rimtai priėmė popiežiaus Jono XXIII žodžius dėl atsinaujinimo ir to, kad svarbiausias Susirinkimo motyvas yra sielovadinis. Beje, būtent toks motyvas nulėmė ir iš esmės pasikeitusį Susirinkimo dokumentų stilių ir pobūdį. Jei anksčiau Susirinkimo modeliu buvo Romos teisė ir formuluočių griežtumui buvo teikiamas svarbiausias dėmesys, tai Vatikano II susirinkime veikiau dominavo ankstyvajai krikščionybei būdinga retorikos dvasia, kai ne tiek siekiama galutinai užbaigti diskusiją, bet įkvėpti ir motyvuoti klausytojus ir skaitytojus.
Svarbiausi mažumos lyderiai buvo du kardinolai. Ilgametis Kurijos darbuotojas, kuris buvo svarbiausia figūra ruošiant Susirinkimą – Alfredo Ottavianis. Tapdamas vyskupu jis pasirinko šūkį „semper idem“ (liet. visuomet tas pats), kuris atskleidžia jo požiūrį į Tradiciją. Ištikimiausias Ottavianio bendražygis Susirinkime buvo kardinolas Ernestas Ruffinis, Palermo arkivyskupas, kuris Susirinkimo metu kalbėjo dažniau nei bet kuris kitas dalyvis. Dar viena labai svarbi figūra, kalbant apie „konservatyvųjį sparną“, norėjusi tęsti Pijaus XII pontifikato dvasią ir skeptiškai žvelgusi į Susirinkimo perspektyvas, buvo Genujos arkivyskupas Giuseppe Siris. Bent trijose konklavose jo vardas minėtas tarp favoritų.
Pradžioje Susirinkimo mažuma nebuvo suformavusi jokios formalios grupės, tačiau ilgainiui buvo įsteigta Tarptautinė grupė, kuri koordinavo mažumos veiklą. Yra žinoma, kad tradicionalistai platino naujienlaiškius su savo argumentais bei raginimais aštuoniems šimtams Susirinkimo dalyvių. Tiesa, ši mažuma, kurios dydis skyrėsi įvairiais klausimais, paprastai tepasiekdavo kelis šimtų balsų, o iš viso Susirinkime dalyvavo pustrečio tūkstančio delegatų.
Susirinkimo dauguma, tiksliau tie dalyviai, kurie nuosekliausiai diskutavo su Ottavianiu, Siriu ar Ruffiniu, buvo iš įvairių grupių. Ryškiausiais lyderiais galima vadinti į devintą dešimtį Susirinkimo pradžioje įžengusį kardinolą Augustą Bea ir kardinolą Leoną Josephą Suenensą. Pastarasis buvo gerokai jaunesnis ir aktyviausiai gynė atsinaujinimo siekį. Kardinolas Bea buvo labai svarbus dėl savo autoriteto bei gebėjimų lengvai užmegzti ryšį su bet kuriuo žmogumi. Jis tikrai nebuvo radikalas, o aktyvią poziciją jį privertė užimti radikalizmo apraiškos iš mažumos atstovų pusės.
Ginčai prasideda, Susirinkimas tęsiasi
Nuomonių išsiskyrimas Susirinkime pirmą kartą aiškiai pasireiškė, pradėjus svarstyti schemą Apie Apreiškimo šaltinius. Tai labai svarbus Šventojo Rašto, Tradicijos ir Magisteriumo tarpusavio santykio klausimas. Schema, paruošta kardinolo Ottavianio, buvo scholastinė savo dvasia, iš esmės pakartojanti Tridento susirinkimo tezes. Tačiau iš karto kilo reakcija tiek dėl paties schemos stiliaus, tiek dėl to, jog joje ignoruojami šiuolaikiniai teksto analizės metodai, taip pat akcentas nuo Šventojo Rašto perkeliamas į Magisteriumą. Ypač išsiskyrė graikų melkitų apeigų patriarcho Maksimo IV kritika, kuris teigė, kad schema negatyvi, represyvi ir neturi jokios sielovadinės prasmės. Ši kalba, regis, pralaužė kažkokią užtvanką ir visi galėjo įsitikinti, kad kardinolas Ottavianis ir jo bendraminčiai Susirinkime yra mažuma.
Netrukus absoliuti dauguma atmetė schemą ir nutarė rengti tekstą iš naujo. Po šio sprendimo galutinai išsisklaidė viltys Susirinkimą baigti per vieną sesiją. Popiežius Jonas XXIII, regis, dėl to jaudinosi mažiausiai. Jis jautėsi atlikęs savo pareigą. Tiesa, jis dar spėjo padaryti svarbų darbą – sudarė naują Susirinkimo koordinacinę komisiją, kurioje dominavo „daugumos“ atstovai.
Popiežius Jonas XXIII iškeliauja
Jono XXIII jėgos silpo, skrandžio auglys vis labiau darkė sveikatą – popiežius mirė 1963 m. birželio 3 d. Prieš pat mirtį jis dar sugebėjo paskelbti savo dvasinį testamentą – encikliką Taika žemėje. Skausmai vis didėjo ir tapo aišku, kad popiežius gyvena paskutines žemiškosios kelionės dienas. Tiesa, jo asmeninis gydytojas ne kartą stebėjosi popiežiaus „geležine valia gyventi“, nes kelis kartus atrodė, kad jau viskas, o popiežius vis dar juokavo ir bendravo su artimiausiais bičiuliais. Pavyzdžiui, sūnėnui, atėjusiam aplankyti, pareiškė, kad dabar yra tikras popiežius, nes svarbiausia popiežiaus pareiga – melstis ir kentėti.
Kai gydytojas Jonui XXIII pranešė, kad laikas atsisveikinti su artimaisiais, nes kelionė pas Dangiškąjį Tėvą gali prasidėti kiekvieną akimirką, Jonas XXIII susikvietė visus, kas paskutinėmis savaitėmis jam padėjo, ir pasakė įspūdingą kalbą.
Popiežius silpnu balsu teigė norintis atskleisti savo tarnystės Viešpačiui paslaptį. Jis ranka parodė į priešais lovą ant sienos kabantį Nukryžiuotąjį ir pasakė, kad tai pirmasis vaizdas, kurį jis pamato atsibudęs, taip pat tai paskutinis vaizdas, prieš jam užmerkiant akis miegui. Jis valandų valandas gali kalbėtis su Nukryžiuotuoju ir mokytis iš Jėzaus. Popiežius atkreipė dėmesį į plačiai ištiestas Nukryžiuotojo rankas, kurios apglėbia visą pasaulį. Būtent šios rankos ir yra visa Jono XXIII programa. Privalome visuomet prisiminti, kad Kristus mirė už visus, už kiekvieną žmogų ir niekas Jam nėra svetimas. Tokia turi būti ir Kristaus įsteigta Bažnyčia.
Po šio pokalbio popiežiaus žemiškoji kelionė dar tęsėsi keletą dienų. Jis išsakė viltį, kad jo įpėdiniu bus kardinolas Montinis, galintis sėkmingai užbaigti Susirinkimą. Liudytojų teigimu, paskutinį kartą prieš pat mirtį atgavęs sąmonę Jonas XXIII pakartojo šv. Petro žodžius, pasakytus Jėzui: „Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu.“
Žurnalas Kelionė 2021 m. nr. III