Tu supraski – būtybių viltys
atitinka vidinę jų esmę;
žmogus – tai, ką jis tiki, kuo vilias,
nes tikėjimas sukuria žmogų.
Bhagavadgyta, XVII.3 (Alfonso Bukonto vertimas)
Autoritetas yra ypatinga idėja, kurią susikuriame savo valios pastangomis, norėdami kažko siekti gyvenime ar tiesiog būti geresni nei esame.
Autoritetai išauga iš mūsų vilčių ir tikėjimo, mes juos susikuriame.
Arba nesusikuriame. Tada jų mums ir nėra. O jeigu nėra, tai tada mes patys sau esame autoritetai. Tokios autonominės, savaiminės, savim patenkintos sistemos.
Bet uždaras gyvenimas niekur nejuda, jis tiesiog užgęsta, tampa nieku. Kas linkęs neigti gyvenimą, tas ir atsisako visų autoritetų, o kas nori gyventi, tas ieško autoritetų kaip pavyzdinių ir motyvacinių atramų. Todėl autoriteto poreikis yra gyvenimo valios išraiška, bet pats autoritetas – tik vaizdinys. Jis yra kažkur anapus horizonto, jo galbūt iš viso nėra.
Štai taip ir mąstau kelias dienas apie autoritetus, suku galvą, bet galutinio aiškaus atsakymo – kas iš esmės yra autoritetas, kam jis man reikalingas – niekaip nerandu.
Paviršutiniškai mąstant, viskas būtų aišku: autoritetas yra tas, kuris turi žinių, kuris yra žinantis ir iš kurio verta mokytis. Tada tokių autoritetų daug rastume aplink save. Tarkim, man tai būtų kad ir mano automobilio meistras: jis tiek daug išmano apie mašinas, kad negaliu atsistebėti, niekada žiniomis jam neprilygsiu. Ir jis mano gyvenimui būtinas – be jo niekur nevažiuočiau, niekur nejudėčiau, turėčiau pėsčias slampinėti nepasiekdamas tolimesnių šio pasaulio tikslų.
Bet žinios žmogaus dar nedaro autoritetu, nes juk ir nusikaltėliai savo žiniomis yra savo rūšies autoritetai.
Matyt, autoritetas yra ne tiek žinių, kiek moralinė kategorija. Tai ne mokslininkas ar koks poetas, bet išminčius. Autoritetas yra moralinis idealas, toks mahatma, t. y. didelė siela, į kurią telpame mes visi. Jis mums užduoda orientyrus, nors, kaip jau minėjau, pats yra tik tikėjimo dalykas.
Kažkada ta tema „Metuose“ esu rašęs: „Be autoritetų žmogaus gyvenimas neįmanomas: autoriteto idėja yra vertybinis orientyras, socialinį gyvenimą struktūrinantis pagrindas, moralinis precedentas, gyvenimo pavyzdys ir dar daug kas. Autoriteto idėją žmogus įgyja jau kūdikystės ir vaikystės tarpsniuose, atsiremdamas į savo tėvus, kurie ir yra pirmas bet kokio autoriteto prototipas. Galime tėvus gerbti ir laikyti juos pavyzdžiu, galime juos neigti ir maištauti, bet jie visuomet liks savo vietoje, nes jie yra mūsų buvimo pagrindas ir priežastis“ („Autoritetai ir žvaigždės“. Metai, 2007/03).
Ko gero, didžiausi mano gyvenimo autoritetai ir buvo tėvai, ypač mama. Manau, taip yra daugeliui. Bet juk kuo labiau augi ir sąmonėji, tuo labiau tuos autoritetus prarandi, tolsti nuo jų, net iškyli virš jų. Galop imi manyti, esąs protingesnis už juos.
Kai apie autoritetus samprotauju abstrakčiai, kaip brandus ir išsilavinęs žmogus, koks gal ir esu, o gal tik atrodau, autoritetus matau ryškiai. Jie man reikalingi, nes be jų vizijos ir pats kultūros lauke būčiau niekas. Bet kai pažiūriu į šią viziją iš arčiau, gilindamasis į savo paties gyvenimą – nieko nebematau. Jokių ten autoritetų nėra. Ir tada aš pats esu kažkoks neapibrėžtas, tarytum tuščias, niekuo neužpildytas. Tiesiog buvoju pats savaime. Esu tiesiog pats, kaip patybė ar ypatybė. Kaip tas hinduizmo konceptas – Pradžiapatis. Viso ko esmė ir pradžia. Nežinau, ką tai reiškia, iš kur atėjau ir kur einu, nes kai nėra orientyro, kai nėra vizijos, esu švarus tarsi atmanas. Atmanas – tai toks įvardinės kilmės konceptas, sanskrito kalba reiškiantis „aš“.
Taigi autoritetas yra orientyras. Tai idealas, į kurį einama, bet kuris nepasiekiamas.
Mane visada trikdė tai, kad esu sutikęs gyvenime daug iškilių asmenybių, kurias vadinčiau autoritetais, bet visi jie mano gyvenime kažkokie blyškūs, tolimi. Ne tai, kad nepasiekiami, bet kad per daug žmogiški, nes jų autoritetinį spindesį užtemdo žmogiškasis konkretumas.
Ir vieną kartą supratau, kad iš esmės autoritetas – tai šventumo idėja. Šventumo vaizdinys. Ieškodamas tų autoritetų, iš tikrųjų aš ieškau šventųjų, o tokių pasaulyje juk nėra. Juk mums reikia konkrečių iškilių asmenybių, kurie gyventų tarp mūsų ir mums padėtų, bet kur tokie yra? Visa, kas čia randasi ir reiškiasi, yra žmogiška, pernelyg žmogiška.
Norėčiau sutikti šventąjį, kad jis man būtų neabejotinas autoritetas, kuriuo galėčiau sekti, tarsi Kempietis Kristumi. Tačiau, kaip sakė Immanuelis Kantas, kuris yra, ko gero, vienintelis mano autoritetas be Šventojo Rašto, žmoniją sudaro vieni kupriai, iš kurių dar nė vieno nepavyko ištiesinti.
Mano mintis papildytų ir Romualdo Granausko (mano literatūrinio autoriteto) citata: „Visokių buvo mokytojų, bet tokių, kurie mokytų, kaip gyventi, niekada neturėjau. Mano mokytojai buvo protingi. Jie patys nežinojo, kaip reikia gyventi, ir kitiems nepaistė niekų. <…> O visiškai neabejojantį aš esu matęs tik vieną. Prie parduotuvės stovi skelbimų stulpas. Tas, manau, neabejoja – ką ant jo užklijuoji, tą jis ir rodo. Žmogus abejodamas mąsto.“ Taigi autoritetai realybėje negali egzistuoti…
Tačiau manau, kad autoriteto idėja kelia ir rimtą problemą, susijusią su asmens laisve. Jeigu man prieš akis ūmai išdygtų tikras, neabejotinas autoritetas, nelygstamas ir visų pranašiausias asmuo, aš juk netekčiau laisvės. Tarsi patį Dievą pamatytum ir jau nebegalėtum būti toks, koks nori. Juk kaip tik dėl tos mūsų laisvės iš anapusybės neduodama jokio ženklo: nei kad kas nors yra, nei kad nėra (prisiminkime Paskalio mintis). Susidūręs su tikru autoritetu privalėčiau gyventi jo nelygstamą gyvenimą, privalėčiau pats tapti šventuoju, o tai jau būtų tikras siaubas. Aš dėkoju Dievui už savo klystkelius, už nuopuolius ir už savo nežinojimą, nes tai yra mano laisvė ir mano laimė. Esu gyvas savo klystkeliuose.
Kadaise vienas draugas, teikiantis žinias Vatikano radijui, traukdamas cigaretę ant Mokslų akademijos laiptų, kurie yra Gedimino prospekte Nr. 3, ir jausdamasis blogai po vakarykščio šventimo, man pratarė pūsdamas dūmus, žvelgdamas į Arkikatedros šventuosius: įsivaizduok, jeigu tu būtum popiežius. Prabundi ryte ir matai, kad esi popiežius! Juk tai siaubas, baisesnis už bet kokį pabudimą!
Tokios tuomet buvo to mano draugo fantazijos. Kvailos, bet kartu ir provokuojančios. Juk mano draugas buvo filosofas. Bet juk popiežius yra realus? Priminiau jam anuomet. Juk jis tau turėtų būti autoritetas?
Bičiulis nieko neatsakė, tylėdamas pūtė dūmus į Arkikatedros pusę.
Dažnai prisimenu šį gyvenimo epizodą ir suprantu, kad autoritetus mes tikrai gerbiame, jie mums būtinai reikalingi, bet tik iš tolo. Šalia savęs jų matyti nenorime. Nebent jei tai būtų tikri šventieji.
Vėl grįžtu prie savo idėjos fix, prie šventumo kaip moralinės autoriteto idėjos. Man šventasis – tarsi angelas sargas, apie kurį galvoju su šiluma, nes tada mano gyvenimas tarsi yra svarbus kažkam, bet jis šviečia iš dangaus kaip gera šiluma, be jokios prievartos. Ir tai šviesai aš norėčiau absoliučiai atsiduoti, nusilenkti. Tačiau jis yra anapus, o tie pripažinti autoritetai, kurie gyvena šalia, verčia mane įsitempti. Atsidūręs šalia jų greitai pavargstu, nes privalau būti kitoks, tarsi sukultūrintas blizgantis pomidoras, nors iš tikrųjų esu tik paprasta bulvė.
Netikri autoritetai sukelia įtampą, šalia jų sunku ilgesnį laiką išbūti, nes jie slegia savo reikšmingumu. Aš juos garbinu, bet tik iš tolo. Jie, tarsi kokia radiacija, spinduliuoja prisodrinti žmonių palankumo. Tad tegu šviečia iš toli.
O tikrieji šventieji – mes ir juos sutinkame, bet, deja, dėl savo aklumo dažniausiai neatpažįstame. Arba susivokiame, kai jau jų nebėra. Pirmiausia pavėluotai suvokiame tuos, kurie dovanojo mums gyvybę.
Senovės sanskrito išminties tekstuose esu skaitęs šventojo asmens apibrėžimą: tai tas, kuris prieš žmones yra ramus, ir prieš kurį tu pats esi ramus. Taigi tai tokia asmenybės šviesa, kurioje esi be jokios įtampos, be nerimo, be kompleksų ir kurioje nori ir pats išlikti šviesus, ramus, nesudrumstas.
Apie tokius autoritetus visada svajoju.
Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. I
