Paprastai kokiu nors gyvenimo periodu visi svarsto: koks mano buvimo tikslas, kodėl aš gyvenu – „kokia gyvenimo prasmė?“ Dažniausiai šis klausimas atsikartoja tam tikrais amžiaus tarpsniais arba dėl konkrečių įvykių, lūžių. Tenka matyti situacijų, kai jaunimas labai karštligiškai „ieško savo pašaukimo“, nes patiria spaudimą iš kitų Bažnyčios narių skubiai jį rasti (lyg būtų pametę).
Šiandien kai kuriuose kontekstuose pati pašaukimo idėja yra mitologizuojama: pašaukimas vaizduojamas kaip idealus, iš anksto nulemtas gyvenimo kelias, kurį žmogus privalo atrasti. Tam tikra prasme toks požiūris atima galimybę kurti savo gyvenimą ir jį keisti, įrėmina mąstymą į sampratą, kad yra vienintelė teisinga gyvenimo linija. Tačiau matome, kad gyvenimas labai dinamiškas, daugelis dalykų yra kintantys: žmonės dažnai keičia užsiėmimus, profesiją, gyvenamąją vietą ir panašiai. Toks dažnas veiklos keitimas nebūtinai reiškia, kad žmogus neapsisprendęs ar nuolat patiria nesėkmes, tai gali reikšti ir ėjimą į vis naujus pašaukimo išsiskleidimo, išsipildymo jame etapus.
Kartais juokaujama, kad žodis „pašaukimas“ kyla iš veiksmažodžio „pašaukti“ – nes kai pakviečia, neišgirstam. Senajame katekizme į klausimą, koks yra žmogaus pašaukimas, atsakoma: „Įvykdyti Dievo valią ir nueiti į dangų“. Atsakymas teisingas, bet jei taip gyvenimo tikslą paaiškinčiau keturiolikmečiui, tas kartas greičiausiai būtų paskutinis, kai jis manęs klausėsi. Bet iš tiesų – Dievas mus pašaukė būti, kad būtume su Juo, Jo meilėje ir būtume laimingi. Ir nesibaigiančios kai kurių žmonių pašaukimo paieškos yra tos laimės troškimo išsipildymo, vietos, kur būsiu laimingas, ieškojimas.
Kartais pasigirsta nerimastingi būgštavimai, kad Dievas „duos“, „skirs“ man pašaukimą, kur nepatirsiu laimės. Bet jei Dievas trokšta man laimės, yra sukūręs mane laimei su Juo – ar Jis gali linkėti man blogų dalykų? Ar mano troškimai tikrai prasilenkia su Dievo troškimais, su Jo palinkėjimais man? O jei prasilenkia – gal Dievas nori man didesnių ir geresnių dalykų, nei aš gebu svajoti ir norėti? Juk galima ir nesutikti su Dievo palinkėjimais man, nėra taip, kad „reikia“ sutikti: žmogus laisvas, jis gali rinktis kitaip, priimdamas visas to pasirinkimo pasekmes. Kartą svarsčiau, kad aš visai nenoriu to, ko, supratau, Jėzus man nori ir linki. Tada ėmiau melstis „norėt, ko Jėzus nori“.
Gal visgi Dievas, mus sukūręs laimei, geriausiai žino, kur ta mano laimės vieta ir net žino geresnius būdus tai pasiekti nei mano žinomas „tiesiausias“ kelias? Juk dažnai Dievas ir įkvepia mums troškimus ir norus, išsiskleidžiančius per mūsų talentus, sėkmes ir nesėkmes, abejones ir nepasirinktas aplinkybes. Šiuo laiku daug žmonių gyvena lyg be vietos: nežinodami savo kilmės vietos, neturėdami konkrečios namų vietos ir nerasdami laimės vietos. Panašu, kad teisūs buvo jaunuoliai, šiame kontekste sugalvoję trumpą ir labai nuoširdų maldavimą: „Dieve, padėk mane į vietą.“ Nes Jis tikrai žino mano laimės vietą.
Jaunimas apie pašaukimą
Žodis „pašaukimas“ siejasi su tam tikru viso gyvenimo tikslu ar keliu, dėl kurio esu šioje žemėje. Tarsi kažkas, kas turi nutikti pagal Dievo planą. Mintis apie pašaukimą kartais kelia stresą: kai geriau pagalvoji, labai jau gąsdinančiai ir įpareigojančiai skamba, ypač kai dar nesu savo pašaukimo atradusi, o gyvenu jau dvidešimtus metus. Negi tai reiškia, kad tie metai yra mažiau reikšmingi? Vis dėlto galvodama apie pašaukimą stengiuosi tikėti, jog esu pašaukta būti pasaulyje ir būti su Dievu. Tiesiog. Tai skamba dar geriau nei pirmasis variantas. Pašaukimas būti atrodo prasmingas, nes tai reiškia, jog ką tik bedarytum turi į tai žiūrėti kaip į savo pašaukimą, o jei jau esi pašauktas, negali „chaltūrinti“.
Goda (20 m.)
Dievas mums yra davęs daug talentų ir kitų gebėjimų, juos svarbu atpažinti ir ne palaidoti, o auginti. Pašaukimas ir yra gebėjimas atsiliepti į tas Dievo duotas dovanas.
Urtė (20 m.)
Mano pašaukimas – tai gyvenimo kryptis, kuria esu vedama. Tikiu, kad esu pašaukta šeimai, meilei, architektūrai ir dar daugeliui kitų dalykų, kurių kol kas nesu atradusi. Ir tai gerai, nes kad suspėtume atsiliepti į tą kvietimą, yra duotas visas gyvenimas.
Gabija (19 m.)
Pašaukimas man yra Jėzaus kvietimas ir palaikymas rinktis profesinį ar asmeninį kelią. Tai lyg paieška ir atradimas, kur galiu skelbti Jo vardą ir liudyti Jo dovanojamą meilę.
Monika (19 m.)
Nors žodis „pašaukimas“ dažnai kartojamas, sunku suprasti, ką jis reiškia. Mąstant apie pašaukimą kyla mintis, kad tai yra užsiėmimas, kuris tavęs nesmaugia kasdieniniam gyvenime. Jeigu ta veikla dar leidžia uždirbti pinigų ir yra naudinga kitiems, tai – superpašaukimas.
Laurynas (22 m.)
Pašaukimas – tai lyg mažas vidinio balso pakuždėjimas, kurlink turėtum eiti, ir tada pasirenki, ar klausyti jo, ar ne. Pašaukimas – lyg lobio paieška, su keliomis užuominomis, kur jis yra ir kaip jį rasti. Gabrielė (21 m.)
Manau, kad pašaukimas yra gyvenimas, kurį gyvendamas žmogus jaučiasi taip, lyg išpildytų save profesine ar kokia nors kita prasme. Pašaukimas iš esmės yra bet koks dalykas, kurį darydamas esi bent kiek laimingas.
Viltė (18 m.)
Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. I
