Kaip dažnai nutylėjimai, nepateisinti lūkesčiai ir negebėjimas ramiai išsiaiškinti nutolina šeimos narius… Kartais gyvenimo pagreitis taip įsisuka, kad nebelieka laiko įprasčiausiems ir svarbiausiems dalykams – kasdieniams pokalbiams šeimoje. Galbūt tai taip dažnai siekiamos materialinės gerovės kaina? O galbūt priežastys gilesnės ir jos glūdi mumyse? Taigi, kaip išmokti klausyti vienas kito?
Ar žinojote, kad dauguma skyrybų įvyksta ne dėl išdavystės, ne dėl trečio asmens, kaip sakoma. O trečias asmuo, jei atsiranda, tai paprastai daug vėliau – kaip santykių griūties pasekmė. Pirmasis įspėjimo signalas suskamba tada, kai žmonės dėl skirtingų priežasčių užsisklendžia savyje. O tai nutinka beveik visada ir visiems. Sutuoktiniai visa galva pasineria į darbus, siekia pradėti gyventi geriau, išsimokėti paskolas, įsigyti naują automobilį ir t. t. Tačiau galiausiai nuo visko taip pavargstama, kad grįžus namo net kalbėtis vienas su kitu nesinori… Kaip nenustoti kalbėtis? Kaip nepavargti pirma duoti, o tik paskui – reikalauti, gauti?
Kas trukdo kalbėtis?
Iš pirmo žvilgsnio tai – keistas klausimas. Kas gi galėtų mums, verbalioms būtybėms, trukdyti realizuoti natūralius gebėjimus? Juk santykių pradžioje kalbų niekada netrūksta ir išorinės aplinkybės dialogo melodijų neapsunkina. Tačiau anksčiau ar vėliau įvairios erzinančios smulkmenos, įskaitant buitines, pradeda trukdyti tinkamai „skambėti“ šeimos orkestrui. Kodėl tam tikru metu nustojame dirbti su savimi, savo silpnybėmis ir aistromis, ir taip apsunkiname ne tik savo, bet ir savo artimojo gyvenimą? Mes nustojame, pavargstame, pamirštame dirbti su savimi diena iš dienos ir nuleidžiame rankas, kai pasidaro sunku, kai iškart nepavyksta.
Kiekvienas turime skirtingų problemų: vienas godus, kitas piktas, trečias nusivylęs ir gyvena liūdesyje. Tačiau visiems būdingas bendras vardiklis – egocentriškumas arba savanaudiškumas. Kaip teigia Bažnyčios Tėvai, puikybė yra visų nuodėmių šaknis, ir dažniausiai nuo to prasideda tarpusavio nesusipratimai šeimoje. Pakalbėkime apie keletą puikybės formų, kurios labai dažnai veda prie šeimyninių konfliktų ir nutolimo.
Siekis forsuoti įvykius
Kai sutuoktiniai vienas iš kito tikisi visko ir iškart. Kalbame ne tik apie materialinę gerovę, bet ir apie tokius dalykus kaip žinios, patirtis, meilė. Skubėti tikrai neverta, geriau apsišarvuoti kantrybe ir būti pasiruošusiems „dirbti“ dėl santykių.
Du šeimą nusprendę kurti žmonės negali turėti vienodų gebėjimų ir dorybių. Vadinasi, teks ne kartą ir ne du vienas kitam padėti ir vienas kitą pakęsti. Galime pasitelkti metaforą: jeigu vienas bėga greičiau, kitas turi vytis, tačiau bėgantis greitai bus neteisus, jei bėgs vien dėl savęs. Pirmaujančiam teks lėtinti tempą ir tempti paskui save atsiliekantį. Savirealizacija – gerai, tai nuostabu, tačiau daug didesnė ir vertesnė yra laimė, kad nusileisdamas ir aukodamasis gyveni kitu ir dėl kito. Šeimoje iš tiesų labai svarbu vienam kitą palaikyti, būti bendrumoje.
Žinoma, santykių pradžioje tos bendrystės trūksta. Ko netrūksta – tai ambicijų ir norų. Štai kodėl žmonės santuokoje ima kentėti. Kenčia, nes nebegali išsitekti su savo uždarbiu arba skirti pakankamai laiko šeimai. Kenčia, nes nebegali būti tik dėl savęs… Tačiau patikėkite, bent šiek tiek atsisakę savęs, jūs gausite kai ką daugiau – sveikimą nuo savo paties egocentrizmo.
Tėvų kišimasis į vaikų šeiminį gyvenimą
Neretai pasitaiko, kad tėvai (dažniau – vienišos mamos) negali paleisti savo vaiko. Jiems sunku susitaikyti, kad jų vaikas priklauso nebe jiems, o naujai šeimai. Paprastai tai būna susiję su tuo, kad jie patys savo šeimoje nepatyrė bendrystės ir santykiuose jautėsi vieniši. Dar sunkiau vaikams, kai tėvai kišasi į jų šeimos gyvenimą – juk tėvus reikia gerbti, tai ir jų nuomonės paisyti? Gerbti ir išklausyti tikrai reikia, tačiau sprendimą priimti – su savo sutuoktiniu.
Bandymai vienas kitą perauklėti
Deja, tačiau bandymai vienas kitą perauklėti prie gero nenuveda. Į sutuoktinio trūkumus reikėtų žvelgti kaip į „vaistus“ nuo savo paties egoizmo. Ištverti, pakelti, padėti išbūti kito trūkumus – tik taip keliausime vienas kito supratimo link. Būtent kantrybė yra jūsų priešnuodis sutuoktinio trūkumams, ir priešingai – sutuoktinio trūkumai yra priešnuodis jūsų egoizmui. Sunkumai įveikiami tik dėl ištvermės ir kantrybės.
Žinoma, kas kita, jei kito žmogaus trūkumų „dėka“ esate žeminamas, prieš jus fiziškai ar psichologiškai smurtaujama ir panašiai. Kiek kartų atleisti, kiek guostis, tverti ar melstis, sprendžiame kiekvienas. Kiekvienas priimame sprendimą ir vien kantrybės čia gali neužtekti, nes yra ribos, kurių peržengti nevalia.
Grįžtant prie trūkumų, sąrašą galima tęsti papildant jį tokiomis nuodėmėmis kaip tinginystė, smerkimas, melas, pavydas ir taip toliau, tačiau mūsų puikybė ar savanaudiškumas vis viena išlieka didžiausia kliūtimi dialogui šeimoje. Iki tam tikro meto visą savo laiką skiriame tik sau, tačiau dažnai ateina laikas, kai būti vien sau ir dėl savęs nebepakanka. Ruošiantis santuokai, svarbu suvokti, kad susituokus daug kas tampa bendra ir kartais teks save užmiršti, aukotis, kantriai dirbti dėl santykių ir dėl to, koks sutuoktinis norite būti, nes nuo to priklauso ne tik jūsų antrosios pusės, bet ir jūsų paties laimė.
Sulėtinkite tempą
Aptarėme kliūtis, o dabar pakalbėkime apie priemones, kurios gelbsti – padeda geriau klausytis vienas kito ir išgirsti.
Kasdienio gyvenimo rutina, nuolatinis bėgimas, darbai nutolina sutuoktinius ir tampame mažiau dėmesingi vienas kitam. Nustojame kalbėti apie vertybes, nustojame kartu skaityti ar žiūrėti filmus, viskas ima suktis apie materialinius reikalus ir rūpesčius – juk reikia išmaitinti šeimą, išgyventi, sumokėti paskolą… Nepamirškime, kad kiekvienas renkamės: leisti laiką po darbo telefone (televizoriaus ekrane), užsidarius savo kambary ar būti su šeima.
Taip, laikai dabar tokie, kad esame nepaprastai užimti, įsitraukę, apsikrovę, bet visgi esame laisvi rinktis – ir būtent nuo mūsų pačių labai daug kas priklauso. Gyvendami vien dėl darbo, vien dėl materialinės gerovės, pamirštame, kas svarbiausia. Atraskite laiko prisiminti, kas iš tiesų esate vienas kitam, dėl ko esate, atraskite laiko ramybei, atraskite laiko būti viename kambaryje su šeima.
Tam, kad girdėtumėte vienas kitą, visų pirma, stenkitės klausytis savo sutuoktinio. Jei jums kažkas svarbu – kalbėkite, nelaikykite to savaime suprantamu dalyku. Neišpildyti lūkesčiai ir nutylėjimai žlugdo gražiausius santykius. Atraskite laiko kalbėtis – tik taip galite išvengti problemų arba (ir) mokytis jas įveikti.
Pagal užsienio spaudą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė