Kelyje vis rečiau galiu dairytis į šalis, vis dažniau vairuoju. Nebeseku besikeičiančių vaizdų, stebiu kelio ženklus – tie, beje, irgi kinta, ir tas kaitos dažnis auga. Jau vien ties rajono riba buvo pridygę „stopų“, greičio ribojimo ženklų ir net „plytų“ – visas guotas per pastaruosius porą metų. Tik spėk reaguoti. Tad kur jau ten žvelgsi kažkur į pakraščius… Užtat dabar dairosi kiti…
Va, mano vaikai stebisi, žvelgdami pro automobilio langus į šalikelėje stūksančio fabriko kaminus – sako, kad čia debesų gamykla. Ir iš tiesų, kiek daug visokių pavidalų, gerokai didesnių už mus, dėl to keliančių nuostabą… Įdomu, ką jie iš to atsimins ūgtelėję. Kokia patirtis išliks…
Jau senokai nebežinau, ką pasakyti, kai mane kviečia kur nors pasidalinti įspūdžiais ar pamąstymais viena ar kita tema. Ne, ne dėl to, kad nenorėčiau ar nesugebėčiau žodžio suregzti, tiesiog nebesuprantu, kas tai ar kitai auditorijai būtų naudinga.
Neseniai teko jauniems žmonėms pasakoti apie žurnalo kūrimo kasdienybę. Kalbu aš jiems, kalbu, o jie žiūri tokiais mąsliais veidais. Tokiais mąsliais, kad primena abejingumą. Kai perklausiu, ar įdomu, atsako, kad be jokios abejonės… O už jų matyti įstaigos langai. O pro juos – kažkokios debesų gamyklos debesų kaimenės…
Rodos, mūsų pasaulis fragmentizavosi jau tiek, kad nebėra, kaip perduoti kokios nors vienijančios idėjos. Neseniai su kita paaugliška auditorija kalbėjomės apie tapatybę, apie tai, ką reiškia būti šių kraštų gyventoju, šios šalies piliečiu. Visi žino teisingus atsakymus, gali išvardinti svarbiąsias istorijos datas ir valdovus, tačiau kalbant apie aktualijas paaiškėja, kad nėra jokios idėjos, kuri galėtų vienyti. Laisvė bankrutavo, sako jie. Vakarykščiai vaikai, rytojaus valdytojai. Jiems aišku, kad suaugusieji stipriai susikompromitavę. Bet alternatyvos, kai suaugs, pasiūlyti jie negali. Kol kas.
Sutinka, kad kai juos vadina išlepusiais, tame yra tiesos. Bet didesnė tiesa – jų paauglystė neturi autoritetų. Bent jau neįvardina.
Ir tai keista girdėti iš tokio amžiaus žmonių. Prisimenu savo kambario sienas, nukabinėtas visokių roko dievukų plakatais, visus kiemo ir užkiemių lyderius, iš kurių mokiausi keiktis ir tinkamai atsistoti šešėlyje, kad pasala būtų vykusi.
Kita vertus, tikrai neišeitų apibendrinti – kalbėti apie visus jaunus žmones. Gal man tiesiog tokie pokalbininkai vieni po kitų atiteko… Galų gale, ir mano kalbintieji tikrai turi savo gyvenimą, apie kurį nė nenutuokiu. Galbūt virtualų, galbūt kažkokį augesniam neprieinamą.
Kita vertus, ar daug prasmės liūdėti, kad kas nors mato pasaulį kitaip nei aš įsivaizduoju, kad turėtų matyti? Juk ir pats landšaftas, peizažas keičiasi. Ir keičiasi stipriai.
Neseniai aplankiau vaikystės vietas. Tas, pačias svarbiausias…
Na ir ką? Ten, ten, kur vaikystės tvenkinys – dabar bent penketą kartų didesnis vandens telkinys. Išbraidžiotas upelis irgi pavirtęs kažkuo neatpažįstamu – apžėlusiu grioviu su bebrų teritorinėmis žymomis.
Vaikystės klevai nušnioti. Kaimyno namas sudegęs. Perstatytas. Žvyrkelį pakeitė asfaltas. Dulkių debesys išnyko. Asfaltas jų nebegamina. Ir mašinų riaumojimas pritilo. Nebent koks senbuvis išgėręs traktorius kerta plentą iš vieno miškelio į kitą ieškodamas samanės. Bet jau irgi galudienis toks. Naujoji traktorių ir kombainų karta kitokia. Blizgūs žibintai, kompiuterizuota viskas. Registratoriumi nufilmuota.
Sako, kad aplinkiniuose miškuose grybų ir uogų dar yra. Bet vietinių, stropiai renkančių, mažiau. Daugiau atvažiuojančių. Gal giminių, atžalų iš ankstesnių kartų. Argi atspėsi?..
Tiesa, vaikystės namą dar įmanu atpažinti – durys ir langai pakeisti, bet sienų išorės faktūra išlikusi ta pati. Niekas nesiėmė perdarinėti, dailinti.
Va, tebematau tą begemoto galvą, vilko nasrus ir kažkokius paukščiukus, gal žvirblius, išryškėjusius nubyrėjus tinkui po virtuvės langu. Kai nešdavau malkas žiemą, jie mane padrąsindavo, kad jau nedaug liko.
Kas gi tau tą spintelę prinešti pliauskų – argi sunku? Klausdavo begemotas, merkdamas akį. Bandydavau ginčytis, kad sunku. Ir kad šąla pirštai. Jam, begemotui, to nesuprast. Jis juk iš Afrikos, o sienos piešinyje jam juk nešalta.
Vilko nasrai pašiepiamai prasižiodavo: jei neprineši malkų laiku, sudraskysiu patykojęs. Nors žinojau, kad kaži ar vilkas atgis, bet vis tiek porai papildomų glėbių atsirasdavo jėgų. Pritariamai čirškaujant sieniniams netikriems ir tikriems krūmokšniuose įsitaisiusiems žvirbliams.
Nežinau, nebuvau vaikystės namo viduje, bet būtų įdomu pamatyti, kokio dydžio ta spintelė, į kurią reikėdavo prinešti malkų. Tada atrodė begalinė ir besotė.
Bet ir laikas tada kažkoks kitoks. Bekraštis. Kupinas laukimo. Amžino laukimo. Kol praeis šalčiai. Sužydės šalpusniai. Bus galima išsitraukti dviratį iš sandėlio. Žaisti futbolą. Parinkti rūgštynių ir dilgėlių sriubai. Pro žiūronus stebėti vanagą.
Bet tai nebuvo vien džiugių lūkesčių kupinas buvimas. Nuolat laukdavau autobuso. Beveik visad vėluojančio. Kartais ir visai neatvažiuojančio. Laukdavau atsirandant elektros. Prie žvakės ar žibalinės lempos. Laukdavau stipresnės šviesos. O ji ne visad ateidavo.
Jei ką ir atpažįstu, tai dangų. Gal pastaruoju metu daugiau to raudonio, kažkokio nerimastingo atspalvio, kurį atneša vėjai. Tačiau dar vis būna tas neapsakomas vaiskumas, lėktuvo brėžiama linija, lėtai tirpstanti tarsi vasaros ledai.
Aplinkinius medžius vietiniams praretinus (vis tas noras pralobti), rodos, kad to dangaus pasidarė daugiau…
Mieste, žinoma, kitaip. Norint išvysti dangų, kaip tik reikia daug labiau pasistengti, ropštis, kažkur eiti, kilti ar važiuoti. Ir tai dar neaišku, ką išvysi, ypač tamsiuoju paros metu. Dirbtiniai prožektoriai numezgė kažkokią kaukę ar beretę. Pro ją nesimato nieko. Tankios rašto akys. Nė vienos žvaigždės.
Dėl to ir eini nuleidęs akis. Žvelgi žemyn. Toks tarsi nusižeminęs. Tarsi nuolankus. O gal tiesiog nebesitikintis ką nors išvysti viršuje. Todėl ieškantis šviesos ekranėlyje. Kažko. Trupinių. Kuriuos išlestų tavo vidinis žvirblis. Išplėštų tavo vilko nasrai. Apie tavo vidinį begemotą gal patylėsiu. Per sunkus.
Visi ilgisi įprastų vaizdų. Tačiau visi ir supranta, kad taip, kaip buvo, niekada nebebus. Nebent pažvelgtum į viršų. Kaip tame nūdienos filme, kurį neseniai žiūrėjai. Kai mažas žmogus netikėtai kažką pamato. Ir supranta, kad susidūrė su kažkuo didesniu už jį. Arba dar susidurs. Nenumaldomai. Ir ką daryt su likusiu laiku? Tuo begemoto nuolankumu, tuo vilko nasrų piešinėliu ir žvirblišku čirškesiu? Nieko? Ir vėl?