Kartą vienas senas kunigas, mane mėgindamas, paklausė: „Kokia dorybė yra pati didžiausia?“ Aš, žinoma, teologiškai išprusęs, atsakiau: „Meilė.“ „Ne, – tarė kunigas, – ogi nuolankumas. Mat, – tęsė jis, – jei didžiausia nedorybė yra puikybė, tai didžiausia dorybė tikrai turi būti nuolankumas.“ Pritariau, bet toliau svarsčiau: vis dėlto tik meilė danguje išliks, tačiau ta meilė tikrai turi būti nuolanki. Juk ir pats Dievas, būdamas tobula meilė, labai nusižemino sukurdamas žmogų ir dovanodamas ne tik savo meilę, bet su ja ir visą pasaulį, be to, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Dar daugiau, pamilęs žmogaus pasaulį, save apiplėšė pats tapdamas žmogumi, kad jį išgelbėtų nuo nuolankumo trūkumo. O koks didis nuolankumas! Visagalis Dievas tapo bejėgiu kūdikiu, visažinis turėjo augti išmintimi ir pažinimu, visur esantis Dievas vaikščiojo Šventojoje Žemėje, visa turintis tapo vargšu ir benamiu, visų Viešpats tapo visų tarnu. Savo mirtimi mūsų puikybę nukryžiavo ir net po mirties prisikėlęs ir įžengęs į Tėvo galybę Viešpats lig šiol nuolankiai tebesidarbuoja pasaulyje Šventojoje Dvasioje, vesdamas žmogų į išganymą ir kviesdamas laisva valia atsisakyti savo puikybės ir tapti nuolankiu Dievo vaiku.
Čia kyla teisėtas klausimas: kam toks vargas visagaliam Dievui, kuris, ko gero, vien savo noru ir žodžiu galėtų viską pakeisti? Bet nuolankusis Dievas gerbia savo paties kūrinių laisvę ir laisvą apsisprendimo galią. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, davė jam galią ir troškimą viską valdyti, kontroliuoti, įdirbti žemę. Sukūręs žmonių bendruomenę davė galią vienas kitam padėti, paklusti, priklausyti, mylėti. Suteikė Dievo vaikų orumą, kad tikrasis žmogus būtų laisvas, ypatingas, unikalus. Nuolankiai neklausant Dievo, visos Jo dovanos tampa iškreipti nedorybių įrankiai. Žmogus geidžia ir nekenčia, jis grobia, savinasi, žemina, pučiasi, galiausiai save iškelia labiau už kitus ir patį Dievą.
Vis dėlto Dievo meilės ir nuolankumo Dvasia yra dar kūrybingesnė. Taip Jai vedant išryškėja nuostabūs nuolankaus žmogaus bruožai, kurie išsiskleidžia į įvairius meilės atspalvius Dievui ir žmonėms. Tad pamėginkime atidžiau pažvelgti į tuos nuolankaus žmogaus bruožus.
Nuolankusis santykyje su Dievu:
- pasitiki Jo sprendimais ir jiems paklūsta, nes Jį pripažįsta tobulu savo Kūrėju, Viešpačiu ir Vadovu bei pasitiki Jo planu;
- jaučiasi visiškai priklausomas nuo Dievo, iš kurio ateina visi talentai, galimybės, stiprybės ir visa, kas gera;
- yra dėkingas Viešpačiui visuose dalykuose, todėl dėkingas ir žmonėms net tose situacijose, kai atrodo, jog nėra už ką dėkoti;
- žavisi Dievo gerumu ir malone, skirta jam, kurios jis nenusipelnė, bet gavo dovanai iš maloningo Gelbėtojo;
- drąsiai prašo atleidimo už savo kaltes, nes nebevadina savęs atpirkėju;
- turi mokinio dvasią ir įdėmiai klausosi, kokia Dievo valia jam atskleidžiama ir per kitus žmones; Jis godžiai priima žinias ir išmintį, nes ne savimi remiasi;
- trokšta ir išdrįsta tarnauti Dievui, nes daug yra gavęs iš Dievo;
- sugeba atsisakyti savo valios, kad teiktų Dievui didesnę garbę, o žmonėms patarnautų.
Nuolankusis santykyje su kitais:
- geba kreipti savo žvilgsnį nuo savęs į kitą ir padaryti kitam erdvės savo gyvenime;
- pajėgia džiaugtis kitais žmonėmis, nes pajėgia įveikti savo savanaudiškumą;
- turi autentišką vidinį charakterį, tad nesibaimina ir sugeba kitą matyti kaip svarbesnį už save; Jis net trokšta, kad kiti būtų už jį geresni;
- trokšta ir pajėgia susitaikyti ir vienytis su kitais, nes tiki žmonijos išgelbėjimu;
- nelaiko savęs išmintingesniu už kitus ir kitų nelaiko beviltiškais, nes yra patyręs, kokie patys esame dužlūs ir kokie galingi Viešpaties malonėje;
- greitai atleidžia, nes patyrė, kiek daug jam atleista Kristuje;
- trokšta būti taikdariu, nes tiki visišku susitaikinimu ir ramybe Kristuje;
- išdrįsta laisvai mylėti ir dalintis tuo, ką turi, nesitikėdamas gauti atgal;
- savo pavyzdžiu ir žodžiais ugdo kitus, nes Viešpats naudojasi juo kaip įrankiu;
- turi tarno širdį, nes mielai nori patarnauti kito šventumui.
Nuolankusis santykyje su savimi pačiu:
- noriai pažįsta save tokį, koks yra, ir pripažįsta savo mažumą;
- vertina save ir dalykus iš tiesų realistiškai, nes geba drąsiai matyti realybę ir iš baimės neprisigalvoja to, ko nėra;
- Jis turi tinkamą perspektyvą geram gyvenimui, moka įvertinti kiekvieną situaciją;
- nepasiduoda gėdai, nes vertina save adekvačiai;
- moka džiaugtis esamais ir turimais dalykais, nes mato jų šaltinį – Dievą;
- geba pripažinti jam Dievo ir žmonių suteiktas dovanas ir gali išlaikyti vidinę pusiausvyrą, nes pripažįsta visa ko šaltinį – Dievą;
- geba atmesti puikybę, bet ir savęs neteisingai neniekina, nes priima Dievo jam duotas dovanas;
- geba priimti kitų teisėtus pagyrimus ir lengvai nesusivilioja išpūstomis pagyromis;
- trokšta ieškoti Dievo valios, nes noriai Jam paklūsta;
- regi pasaulį platesne perspektyva, nes pats išlieka kuklus;
- laisvėja nuo baimės, rūpesčio, tuščių ambicijų, patiria tikrą gyvenimo pasitenkinimą, nes gauna daugiau nei tikisi ir yra vertas;
- geba priimti ir laimėjimus, jų nesugadina savo puikybe;
- geba pripažinti savo silpnumą ir paprašyti kito pagalbos.
Šį sąrašą būtų galima tęsti be galo, nes kaip meilės atspalvių yra daugybė, taip yra ir su nuolankumu. Peržvelgus į čia pateiktą sąrašą, mielai atpažįstame save, nors ir netobulai, situacijose, kai gyvenimas reikalavo tokių savybių. Gali kilti ir troškimas tokiam būti ar nepasitenkinimas, noras prieštarauti, net pyktis: ar tai išvis reikalinga, normalu, įmanoma, ar tai – ne fanatiška? Tiesiog tai – galimybė bent troškimų lygmenyje pasimatuoti, kiek turime nuolankumo, kuris nuties kelius į meilę ir amžiną dangaus gyvenimą.