„Vasario pūga. Mokytojukas plasnoja į darbą.“ Yra toks Henriko A. Čigriejaus eilėraštis: gražus, graudus ir čia tinkantis, mat labai noriu jums papasakoti apie vieną šventąjį, kuris buvo… mokytojukas. Aš nesišaipau, spręskite patys: štai aštuoniolikmetis mokytojas, kuriam paskiriama septintokų, dvylikmečių klasė. Berniukai stūgauja, šaiposi, neklauso, yra nevaldomi. Ar nutinka stebuklas, ar būsimasis šventasis tą besarmačių gaują nuramina?
Ne. Jam nesiseka. Jam taip nesiseka, kad po metų klasė iš jo ne tik atimama, – jis pats metamas iš vienuolyno, neleidžiant atnaujinti įžadų. Devynioliktas amžius, dauguma Belgijos mokyklų priklauso Krikščioniškųjų mokyklų brolių kongregacijai, kurią įkūrė šv. Jonas Salietis (Jean-Baptiste de La Salle). Jų moksleiviai ištisus metus gyvena internatuose, mokomi šios regulos vienuolių (vėliau, ypač po taip vadinamojo „Nelaimės įstatymo“, jie dėstys ir pasauliečių mokyklose). Šį straipsnį skiriu tiems, kurie kokiems nors dalykams yra visiškai negabūs, kurie kokiam nors dalykui neturi jokio talento, bet tol daro, daro, daro, kol tuos nuostabius dalykus… padaro.
Sunkiausia dalis – ištarti šio šventojo vardą, tai sunku ir patiems belgams: saint Mutien-Marie Wiaux, lietuviškai bus šventasis Mucijonas Marija Vijo.
1841 m. kovo 20 d. netoli Šarlerua esančio Melė (Mellet) miestelyje, Vijo (Wiaux) šeimoje, gimė Liudvikas Juozapas (Louis-Joseph), trečias iš šešių vaikų. Šeima turtais netryško, bet ir neskurdo: tėvas, Jonas Juozapas (visi berniukai šeimoje turėjo po antrąjį Juozapo vardą tikintis, kad vardo nešiotojas bus darbštus ir kuklus) buvo kalvis ir turėjo savo kalvę, o motina Elžbieta laikė čia pat, namuose, įrengtą užeigą: labai patogu – kol jūsų arklys kaustomas, galite išgerti alaus. Vaikai buvo auklėjami krikščioniškai: rytinė ir vakarinė malda, kasdienis rožinio kalbėjimas vadovaujant tėvui, kas vakarą vaikai išsirikiavę prašydavo: „Mamyte, palaimink, tėveli, prašau palaiminimo“, – ir tik gavę po kryžiaus ženklą, nubrėžtą ant kaktos, eidavo miego.
Liudvikui Juozapui melstis patiko. Vaikystės draugai liudijo: miestelyje mugė, turgūs, sukasi karuselės, o Liudvikas Juozapas rūsyje pildo alaus ąsočius iš statinių, neša juos motinos užeigon, o tarpuose, laukdamas užsakymų, skaito šventųjų gyvenimus. Arba: žaidimų draugas, pienininkų sūnus, eina karvių melžti, o būsimas šventasis eina kartu, siūlydamas tuo metu kalbėti rožinį. Arba: vaikams siūlo žaisti procesiją – ir miestelio vaikai, išsirikiavę po du, eina ratais aplink bažnyčią. Arba: visi kartu eina į mokyklą, pakeliui tiltukas per upelę. Jei būryje atsiranda mušeika ar keikūnas, Liudvikas Juozapas tol neleidžia tokiam eiti tilteliu, kol nusikaltėlis neprižada elgtis gražiai ir nebenusidėti. Taigi: mokslai jam sekasi, draugai jį myli ir jo klauso, o miestelio žmonės, jau pastebėję vaiko pamaldumą, pravardžiuoja jį „Liudviku (Aloyzu) Gonzaga“.
O toliau? Pradinė mokykla baigta. Tais laikais tolesnį išsilavinimą galėjo gauti nedaug kas. Angliakasių vaikai leidžiasi į šachtas, ūkininkų vaikai eina į laukus, amatininkų vaikai mokosi amato. Tėvas nuveda sūnų kalvėn: „Pradėk, būsi kalvis.“ Ir vaikas paklūsta. Žinoma, kūjo jam niekas neduoda, mat jis mažas ne tik amžiumi, bet ir ūgiu, tad pradžioje – smulkūs darbeliai. Galanda peilius, kol kartą draugui prasitaria: „Ilgai taip negaląsiu.“
Vyresnysis Liudviko brolis Pranciškus, išleistas į mokslus, svajoja tapti kunigu arba jėzuitu. O Liudvikas nori į Malonę (toks miestelio pavadinimas – Malonne) pas brolius vienuolius – mokytojus. Jis norėtų kitos rūšies kalvystės, nori formuoti ne geležį, o sielas.
Apie šį norą pasisako ir miestelio klebonui. Ir štai, 1856 m. balandžio 7 d., iškart po Velykų, kalvis veža savo keturiolikmetį sūnų į Namiūro noviciatą. Čia jį ištinka gundymas, kurį visi biografai aprašo vienodai. Paauglys kartą gauna kažkokių darbų palėpėje, ten dirbdamas pažvelgia pro stoglangį… ir išgirsta piktojo balsą. Balsas gundo žiūrėti į stogus, į tolumas, į besidriekiančias kalvas, už kurių – tėvų namai, kur saugu, kur ramu, kur gera, o čia? Vien darbas, jokių žaidimų, vien tyla ir rimtis… (Aš nemėgstu daugtaškių, bet nelabasis vaikui kalba ištisas penkiolika minučių, ištisas penkiolika minučių ašarų migla niaukia vaiko akis.) O paskui jis nusileidžia iš palėpės ir niekada gyvenime nebesidairo atgal.
Po trijų mėnesių Liudvikas Juozapas gauna juodą vienuolio abitą, sutaną, baltą apykaklę ir keistą vardą: dabar jis brolis Mucijonas Marija. Kodėl jis pasirenka vien bolandistams ir hagiografams težinomą ankstyvosios krikščionybės Kapadokijos kankinio šv. Mucijono vardą, neaišku. O su Marijos vardu – viskas aiškiau nei aišku, tiesa?
Jaunutis mokytojo padėjėjas metus padirba Šimė (Chimay), metus – Briuselyje, o tada patenka į Malonę, į Šv. Bertuino (Saint-Berthuin) institutą, kur dirbs 58 metus. Į institutą iš stoties žygiuoja aštuoniolikmetis: kišenėje rožančius ir Naujasis Testamentas, rankoje – juodos drobės maišelis su trimis poromis kojinių ir asmens dokumentais. Viskas. Tiek jis teturi turto ir bagažo.
Pirmieji metai nuo 1859 m. spalio iki 1860 m. balandžio – siaubingi, jais pradėjau šį pasakojimą. Dvylikamečiai septintokai visiškai neklauso mokytojo. Valdžia pavasarį nusprendžia: metam jį lauk. Čia istorija baigtųsi, bet atsiranda gerasis, gailestingasis samarietis brolis Maksencijus (Maixentis), kuris yra ne tik talentingas architektas, bažnyčių ir mokyklų statytojas, bet ir muzikos bei dailės mokytojas. Galbūt prisimindamas sunkią savo mokytojavimo pradžią, jis sušunka: „Duokite man tą brolį Mucijoną! Duokite jį man, kaip klasių prižiūrėtoją, aš jį apmokysiu ir gal kas nors iš jo vis tik išeis.“ Taip ir prasideda.
šventąjį, todėl pasislėpė klausykloje ir ten pripiešė eskizų
šitam paveikslui. 1913 m.
Keturis mėnesius Mucijonas Marija nustatytomis valandomis sėdi ir dirba su pieštukais, trintukais, teptukais, kreidelėmis, zulina ir zulina popieriaus lakštus, dirba ir dirba, kol 1860 m. rugsėjį jau gali mokyti dailės ir gauna specialųjį dailės kursą: trečiadienių ir sekmadienių rytais milžiniškoje piešimo salėje triūsia 80 piešėjų. Brolis Maksencijus dirba su būsimaisiais architektais, brolis Medardas (Meardus), dailės akademijos Antverpene mokinys, dėsto tapybą, o brolis Mucijonas Marija taiso pradedančiųjų peizažus, natiurmortų kompozicijas, padeda kopijuoti meistrų Madonas.
Nuo 1876 m. Šv. Bertuino instituto mokinių dailės darbai dalyvauja parodose: Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Niujorke… Visi mokiniai prisimena savo dailės mokytoją kaip ypač švelnų, atidų, padrąsinantį, besišypsantį, kantrų ir spindintį. O svarbiausia – jis visada sako „taip“, jis visada paklūsta. Jis daro viską, kas jam liepiama.
Kadangi neturi savo auklėjamosios klasės, be dailės pamokų jam priskiriamas skambintojo vaidmuo. Visa diena suskaidyta skambučiais, tad dešimt kartų per dieną sekundės tikslumu brolis Mucijonas stovi prie varpo ir tiksliai atskambina 20–30 dūžių, tiek, kiek numatyta reglamente, nei daugiau, nei mažiau, nevėluodamas nė sekundės tai daro 35 metus. Instituto teritorija milžiniška, iki skambalo gali tekti pabėgėti ir porą kilometrų, bet jis visada suspėja. Pagal jo skambinimą galima nusistatyti laikrodžius, toks jis tikslus. (Tik vienintelį kartą, mat turi gi nutikti išimtis, patvirtinanti taisyklę, – jis visus pažadina, kaip visad, sekundės tikslumu, bet lygiai valanda anksčiau ir kuo nuolankiausiai atsiprašinėja.)
Kadangi brolis Mucijonas Marija visada paklūsta, visada viskam sako „taip“, o lyg tyčia trūksta fisharmonijos mokytojo, brolis Maksencijus liepia jam mokytis groti fisharmonija. Nurodo jam groti gamas ir akordus kasdien nustatytomis valandomis (užbėgsiu į priekį: nustatytomis valandomis fisharmonija jis groja iki pat mirties, kol visiškai nebepajudina rankų, kol broliui Maksencijui kažkas praneša, kad brolis Mucijonas labai kankinasi, o Maksencijus pasibaisėjęs šūkteli: „Viešpatie, jis vis dar treniruojasi?!“ (Na, taip, juk nedavėte įsakymo liautis.) Taip, jis be talento, be klausos, iki tol nepažinęs natų, tampa fisharmonijos mokytoju.
Vėliau jam liepiama mokytis groti pianinu (ir mokyti juo groti mažiukus, devynmečius). Po metų mokykla pritrūksta fleitos mokytojų. Juk atspėjote, kas išmoksta groti fleita ir tampa fleitos mokytoju? (Šiuo instrumentu jam sekasi groti geriausiai, fleita jis groja ir dideliuose koncertuose.) 1868 m. mokyklos orkestro vadovas perkeliamas į kitą miestą, trūksta kontraboso partijos, o kadangi brolis Mucijonas Marija neturi auklėjamosios klasės… jam liepiama išmokti groti kontrabosu. Ir jis, kaip visada, paklūsta. Ir groja kontrabosu orkestre ištisus 25 metus. (Jis toks mažas, kad iš po instrumento jo beveik nesimato.) Kitam mokyklos orkestrui trūksta tūbos. Mokyklos direktorius broliui Mucijonui sako: „Tu grosi tūba.“ Ir jis groja tūba šventėse, procesijose ligi pat amžiaus pabaigos. Ir dar jam liepiama groti helikonu. Ir jis groja.
Dar vėliau jam liepiama mokytis groti vargonais (čia jis labai vargsta, bet niekaip neišsiduoda). Vargonuoti mokytis jis turi važinėti į Namiūro miestą pas meistrą Delšambrą (Delchambre). Kai pagaliau pastebima, kad vargonuodamas jokių aukštumų nepasieks, jam leidžiama į tas pamokas nebevažinėti. Institutas didžiuojasi garsiais vargonininkais, bet jie tokie garsūs, kad leidžia sau būti tiek pat išsiblaškiusiais ir nepasirodyti Mišiose. Tenka žadinti maldoje jau paskendusį brolį Mucijoną Mariją ir žiūrėti, kaip jis, pilamas siaubo prakaito, artinasi prie vargonų. Siaubo ne todėl, kad suklys grodamas, o todėl, kad savo gana vidutinišku vargonavimu paniekins Mišių iškilmes.
Jis prisiimdavo visus jam nurodytus darbus. Institutas milžiniškas, moksleivių (vieni berniukai, savaime suprantama) – per tūkstantį, reikia kažkaip juos prižiūrėti. Kas bus prižiūrėtoju muzikos salėje, kol fleitininkai ir fisharmonistai savarankiškai mokosi, keldami siaubingą, galvą skeliančią kakofoniją? Kas prižiūrės, kad kieme būtų tvarka per pertraukas, kas lydės mokinius pamokų metu netikėtai susirgusius, kas vakare stebės šviečiančius kambarių langus iš lauko pusės, ar lyja, ar sninga? Tas, kas „neturi savo klasės“, žinoma – brolis Mucijonas Marija.
Asmeniniai daiktai: tarškynė, fleita, rožinis
Nuo 5:30 ryto iki išnaktų galėjai matyti brolį kieme visada tarp pirštų leidžiantį rožinio karoliukus. Biografai ir amžininkai vienbalsiai jį vadina „visada besimeldžiančiu“. Čia tik aš, pasaulietė, labiausiai žaviuosi jo „taip“ dailei ir muzikai, bet visų pirma – jis visada visada meldėsi. Prieš pamoką, pamokos metu, tarpuose, kol niekas neprašo pagalbos, – visada rankose rožinis, visada lūpose malda.
Jis keldavosi 4:00, kad pasimeldęs žadintų kitus mokytojus, paskui mokinius, bet tai tik oficialus, regula nustatytas laikas. Kartais jam tekdavo nakvoti dormitoriume su mokiniais. Vienas jų pastebėjo, kad naktį mokytojas dingsta ir nusprendė jį pasekti. Rado mokytoją jo įprastoje vietoje, koplyčioje, klūpantį prieš Mergelės Marijos altorių ir pusbalsiu besimeldžiantį. Smalsuolis prislinko arčiau ir įtempė ausis. Ir tuojau pat susigėdo. Brolis Mucijonas kalbėjo Marijai. Jis pasakojo viską: apie institutą, apie mokinius, apie savo šeimos narius, apie bendradarbius, vardais vardijo tuos, kuriais reikėtų pasirūpinti. Miestelyje, visai šalia instituto, ir dabar tebėra „Lurdas“, kalvoje įtaisyta grota su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Ją jis lankydavo kasdien. „Ar matote, kaip ji šypsosi?“ – kartą paklausė šalia besidarbuojančio gėlynuose sodininko.
Kartą 1894 m. darbininkai sprogdino uolose tunelį. Ar neapskaičiavo sprogmenų, ar dar kokia klaida nutiko, bet sprogimas pasisuko taip, kad keliakilograminis luitas, taškydamas lango stiklus, išplėšęs armatūras, įlėkė į mokinių perpildytą klasę ir sutraiškė stalą. Niekas nenukentėjo. Niekam – nė įbrėžimo. Klasė nuščiuvus. Mokytojas Mucijonas Marija tarė tik: „Padėkokime Dievo Motinai. Sveika, Marija…“
Visi pasakoja, kaip jis švytėdavo besimelsdamas. Jam dar gyvam esant, ėmė sklisti kalbos, kad jis – šventasis. Dėl romumo, nuolankumo, švelnumo mokiniams, šypsenos ir pamaldumo. Dėl visiško susikaupimo, kokį darbą bedirbtų. 1915 m. pradžioje virš Malonės miestuko praskrido cepelinas, visi griūte griuvo jo pasižiūrėti, garsas drebino langus. O mokytojas tik kilstelėjo visada kiek primerktus akių vokus ir toliau tęsė darbą nekrustelėjęs.
Pirmasis pasaulinis karas buvo ypač žiaurus Belgijai. Tad ir institutui, ir broliams. Visur vokiečiai. Užima patalpas. Trūksta maisto, nėra malkų šildymui. 1917 metų žiema neįprastai šalta Belgijai, apie minus 20 (čia jau aš liudiju, kad seni belgiški pastatai žiemos šalčiams yra visiškai nepritaikyti). Brolis Mucijonas niekada neleido šildyti savo celės, nes tai neleistinas liuksas, prabanga. Jis jau senas. Jam vis labiau skauda galvą. Jam astma. Reumatas. Jo jėgos vis labiau silpsta. Aš nenoriu pasakoti apie jo mirtį. Nes tai labai sunkus pasakojimas. Trys dienos prieš mirtį, jis vis dar bando groti fisharmonija, bet nebepakelia rankų. Nebenulaiko maldaknygės. Vienas brolių, matydamas, kaip jis iš paskutiniųjų svirduliuoja į muzikos klasę, sušunka: „Taigi jis viena koja grabe, ką čia išdarinėja!“ (ir po dešimties dienų, nors buvo sveikas ir stiprus, miršta pats).
Ant jo vienintelis užrašas: „Ave, Maria“
Visą gyvenimą 4:30 ryto jį rasdavai jau klūpintį ties tabernakuliu. Sausio 28 d. toks rytas buvo paskutinis, jis atsvyravo nesusisagstęs sutanos, nes rankos nebeklausė. Sausio 30 d., 4:15 ryto, šalia jo gulto budėjęs broliukas pastebėjo, kad visada maldoje krutančios lūpos nurimo. Koks kilo sujudimas, brolis Mucijonas mirė! Biografas Marselis Christiansas, FSC (Marcel Christiaens) rašo, kad visi iškart pradėjo šaukti, kad mirė šventasis, broliukai desperatiškai ėmė jo liestus daiktus kaip relikvijas, iš fisharmonijų klasės dingo jo naudota šlakstyklė, vienas brolių daiktelį greitai nunešė ir padėjo ant jau dešimt dienų komoje gulinčio brolio, ir tas pabudo, — bet kiti biografai santūresni. Nors visi iki vieno kartoja, kad iš karto pasklido garsas, kad mirė šventasis. Kadangi visi buvo tuo įsitikinę, jo kūną įdėjo į dvigubą karstą: iš pradžių – cinko, paskui – ąžuolo. Prie karsto priėjęs jo gelbėtojas ir draugas brolis Maksencijus tarė: „Broli Mucijonai, pasiimk mane.“ Buvo vasario pirma, laidotuvių diena, kitą dieną senojo mokytojo mokinys ir vėl padarė ko prašomas: Maksencijus mirė.
O tada prasidėjo. Pėsti, važiuoti, dviračiais, arkliais kinkytais vežimais, tramvajais – minios plūstelėjo į Malonės miestelį, Šv. Bertuino institutan užsukę paklausdavo: „Kur čia kapinės?“ ir ėjo prie Broliuko kapo pasakoti jam savo bėdų, prašyti pagalbos. 1926 m. karstas buvo perlaidotas bažnyčios papėdėje – patogiau maldininkams. 1938 m. liepos 8 d. kūno ekshumacija. Liudininkai pasakoja, kad kūnas buvo beveik nepakitęs. Palaimintuoju paskelbtas 1977 m. spalio 30 d. popiežiaus Pauliaus VI.
Svarbiausi ir visų įmanomų komisijų įrodyti mediciniškai nepaaiškinami stebuklai: Dominikas Skačia (Dominique Scaccia), 44 m. statybininkas. Jo koja buvo tokia gangrenavusi, kad gangrena jau apėmė pilvą, gydytojai nieko nebegalėjo padėti, nebebūtų gelbėjusi nė amputacija. Prieš mirtį jis paprašė dviejų pažįstamų pasimelsti už jį prie Mucijono Marijos kapo. Tą pačią dieną ligoniui nukrito temperatūra. Gydytojai jį palatoje rado sveikutėlį. Dar geriau – po kelių dienų statybininkas jau dirbo užsilipęs ant Lilio Dievo Motinos katedros pastolių.
Antrasis nepaaiškinamas atvejis nutiko Žoržui Tibò (Georges Thibaut), 62 metų. Jo koja buvo suėsta varikozinės opos, jokiam gydymui nepadedant, kojai į batą nebetelpant, jis nupjovė pusę bato, remdamasis lazdomis nuklibinkščiavo iki autobuso į Malonę, atsisėdo prie Broliuko kapo ir medėsi. Baigęs melstis atsistojo ir ėmė kvatotis: skausmas buvo dingęs. Penkis kilometrus iki namų tą dieną jis parėjo pėsčias, lengvai.
Kai Palaimintuoju paskelbtam iki šventumo trūko dar vieno įrodymo, juo tapo brolio Madiro istorija. Jis Malonėje dirbo muzikos mokytoju, prižiūrėtoju ir slaugytoju. Nuo 1969 m. brolį baigė sutrupinti sparčiai progresuojanti osteoporozė, ypač pažeistas stuburas. Jis vos judėjo, remdamasis neįgaliojo ramentais. 1977 m. vasario 22 d. jis dalyvavo Mucijono Marijos palaikų atpažinime. Atėjęs į salę, pasidėjo ramentus, o po visko išėjo – visų nuostabai į nieką nesiremdamas. Į klausimus, kas nutiko, šypsodamasis atsakė: „Čia mano ir brolio Mucijono reikaliukai.“ 1986 m. vėl pakartotos tų ir 1977 m. rentgeno nuotraukos rodė, kad nuo tos dienos dekalcifikacija visiškai liovusis, o broliukas baigė gyvenimą be skausmo ir be jokių ramentų.
Galiausiai 1989 m. gruodžio 10 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Mucijoną Mariją šventuoju. Jo dieną švenčiame sausio 30-ąją. Jis padarė ir tebedaro daug stebuklų, nes… kaip gyvas, taip ir pas Viešpatį, viskam sako „taip“.
P. S.: Aš droviuosiu rašyti šitą post scriptumą, bet turiu papasakoti priežastį, kodėl šio pasakojimo ėmiausi. Prieš keletą metų mūsų Šv. Juozapo Kardeino (Joseph Cardijn) parapija organizavo piligriminę kelionę į Malonę. Tada ir susipažinau su šventuoju. Muziejuje ekskursijas veda senas brolis vienuolis. Nežinau, ar jis taip elgiasi su visais, ar tik mūsų ekspedicijai suteikė tokią malonę, bet gavau dovanų paveikslėlį su šv. Mucijono Marijos atvaizdu ir prie jo priklijuotu mažyčiu karsto gabaliuku. Relikviją parvežiau į Lietuvą mamai. Žinote, ką padaro daugiau nei aštuoniasdešimties metų sulaukusi moteris po sunkaus insulto? Atsikelia ir nusiperka naują automobilį, kurį pati vairuoja sekmadieniais bažnyčion. Vėliau norėjau tą relikviją nunešti kitai pasiligojusiai ir sunkiai vaikštančiai moteriai, bet relikvija buvo dingusi. Prapuolė! Įtariu kuklųjį šventąjį. Jau dukart prašiau jo užtarimo ir sau, susilaužiusi koją. Ir kaskart prašau jo užtarimo, kai tenka imtis dalykų, kuriems neturiu nei talento, nei gabumų, kai turiu mokytis dalykų, kurių mokytis sunku ar tingu. Nes jis pirmiausia yra visų mokinių, studentų ir mokytojų globėjas. Tas, kuris pastato ant kojų.
Literatūra: Marcel Christiaens, F.S.C. Le saint Frère Mutien-Marie; Frère Mélage, Saint Mutien-Marie, Frère des Ecoles chrétiennes. Par la voie étroite, 1989.; Henri Smullenberg, F.S.C., Frère Mutien-Marie, 1990; Message du Frère Mutien-Marie; Frère Mutien-Marie, raconté en anecdotes.