Valgymo sutrikimai – klastinga ir pavojinga liga, apie kurią vis dar nėra pakankamai garsiai kalbama. Tam, kad pastebėtume sergantį ir galėtume padrąsinti kreiptis tinkamos pagalbos, svarbu žinoti apie šios ligos priežastis, požymius, galimas pasekmes sergančiajam ir jo artimiesiems. Dėl to šįkart „Nutylimoje temoje“ dalinamės Vaidos istorija. Moteris dar paauglystėje susirgo nervine anoreksija, vėliau – nervine bulimija. Daugybę metų Vaida kovėsi su poreikiu savo problemas spręsti maisto lėkštėje, išbandė daugybę pagalbos būdų, kol suprato – tikrasis kelias nėra lengvas, o keliauti iki visiškos laisvės gali tekti ir visą gyvenimą. Dabar bendruomenėje „Lengva plunksna“ ji padeda sergantiesiems susitikti su galinčiais jiems suteikti pagalbą.
Ar galėtum trumpai papasakoti apie save ir savo ligą?
Valgymo sutrikimai mane ištiko paauglystėje: būdama 13–14 metų susirgau nervine anoreksija, gerą pusmetį beveik nevalgydama, o dažnai ir badaudama, netekau daugiau nei 10 kg svorio ir pasiekiau kritinę svorio ribą – vos 31 kg.
Kai patekau pas gydytojus, išsigandau diagnozės, pradėjau valgyti. Bet po tokio ilgo badavimo periodo normaliai valgyti jau nebeįmanoma. Atsitiko tai, kas dažnai lydi valgymo sutrikimus – netrukus iš nervinės anoreksijos „peršokau“ į nervinę bulimiją.
Iš pradžių liga buvo ūmi ir stipri, persivalgymo priepuoliai kone kasdieniniai. Vėliau liga įsisenėjo, virto lėtine ir ne tokia ūmia. Su nestipriai išreikšta, bet bent kelis kartus per metus stiprius atkryčius provokuojančia liga gyvenau kone 25 metus. Dabar jau septinti–aštunti metai, kai valgymas nebekelia rūpesčių, nuo simptomų „lėkštėje“ esu laisva. Vis dėlto psichologines ir dvasines ligos pasekmes tebejaučiu.
Kokie buvo pirmieji ligos požymiai? Kas juos atpažino pirmiau – pati ar artimieji?
Žmogus nei siekia šios ligos, nei supranta, kad pradėjo elgtis taip, kad netrukus atsidurs rimtoje kryžkelėje, nervinės anoreksijos atveju – net ties mirties nuo išsekimo ar suicido slenksčiu. Valgymo sutrikimai yra didžiausią mirtingumą kelianti psichinė liga, apie penktadalis nervinės anoreksijos atvejų baigiasi mirtimi. Šią ligos nešamą mirties grėsmę sunku suvokti ir man, pažįstančiai šitą ligą.
Tikrai nesupratau, kad nevalgydama „nusivarysiu“ iki slenksčio, kur mirtis vos už kelių žingsnių. Dažniau tėvai pamato, kad jų vaikui kažkas nutiko – iš sveiko vaiko nejučia liko skeletas. Pirmuosius ligos požymius pastebėjusi mama vedė atlikti kraujo tyrimų, tyrė skydliaukę. Po kelių mėnesių skydliaukė dar nerodė jokių funkcijos lėtėjimo požymių. Dar po kelių mėnesių mama nuvedė pas gydytoją endokrinologę – joms abiem ir esu dėkinga, kad pamažu ištraukė mane iš pirmosios ligos stadijos.
Kadangi tai vyko seniai, apie valgymo sutrikimus nebuvo tiek daug žinoma, kaip dabar. Visgi gydytoja endokrinologė atpažino ligą ir pamažu medikamentiniu gydymu atstatė sulėtėjusias organizmo funkcijas. Kalbant ne medicinine kalba, nuo ilgalaikio badavimo visi organai pradeda veikti lėčiau, tarsi taupydami energiją. Toks organizmo „lėtėjimas“ paaugliui yra kritiškas: jo kūnas turi ne lėtėti, o augti, vystytis ir „plėstis“.
Iš gydytojos endokrinologės lūpų išgirdau apie man kylančią grėsmę ir stipriai išsigandau. Baimė šioje ligoje – didžiausias saugiklis. Kuo sergantysis labiau bijo „prisidaryti“ savo kūnui bėdų, tuo mažiau jų ir darys. Ką tai reiškia? Kad nervinės bulimijos atveju bijos ar vengs priverstinai vemti, ribos laisvinamųjų vaistų kiekį ar bent kažkiek gebės apriboti persivalgymo priepuolio metu suvalgomo maisto kiekį. Nervinės anoreksijos atveju – suvalgys bent kąsnelį, bijodamas visiškai nusilpti.
Sveikam žmogui sunkiai suvokiama, kaip sergantieji valgymo sutrikimais gali sau pakenkti. Vieno valgymo metu jie gali suvartoti iki 11 tūkst. kalorijų (kcal), tai keturis kartus viršija maisto kiekį, rekomenduojamą parai. Sergantieji nervine bulimija gali suvartoti keliasdešimt laisvinamųjų tablečių per dieną. Visa tai daro didžiulę žalą organizmui, o jo atstatymui prireikia daug laiko ir kantrybės.
Kadangi dažnu atveju valgymo sutrikimai prasideda paauglystėje, pirmiausiai sunerimsta tėvai. Tiesa, būna, kad jie ne iškart suvokia, kad kažkas vyksta: kai svorio netenkantį paauglį matai kasdien, sunkiau pastebėti jo pokytį – ne viską pamatome iš arti. O tai, kad gyvena, siekdamas kasdien netekti kuo daugiau svorio, paauglys nuo kitų kruopščiai slepia.
Radikalus svorio netekimas – tik išorinis nervinės anoreksijos požymis, ledkalnio viršūnė. Po vandeniu slypi kur kas daugiau – gilios psichologinės problemos, žaizdos. Valgymo sutrikimų pavadinimas apgaulingas, tarsi sakantis, kad čia tėra sutrikęs valgymas. Iš esmės – tai sutrikęs žmogus, kuris savo gyvenimiškas problemas sprendžia lėkštėje – vienas badaudamas, o kitas persivalgydamas.
Šių ligų gydymo istorija nėra ilga – vos 50 metų nuo tada, kai atsirado pirmieji skyriai psichikos ligų centruose, skirti sergantiesiems valgymo sutrikimais. Mums pasisekė – Lietuvoje turime Valgymo sutrikimų centrą. Nors jis nėra didelis – 10 stacionaro lovų, 15 vietų dienos stacionaras, 12 vietų vaikų ir paauglių dienos stacionare, – tačiau jame dirbantys specialistai turi išskirtinę kompetenciją ir gali suteikti reikiamą pagalbą.
Labai svarbu gauti stacionaro pagalbą tik prasidėjus ligai ar dažnai kartojantis atkryčiams. Praleidus kelias savaites stacionare ir vėl sugrįžus į kasdienybę, būtina ieškoti palaikymo – asmeninės psichoterapijos, grupinės terapijos, kūno terapijos, jeigu reikia – konsultuotis su gydytoju dietologu ir kineziterapeutu.
Į ką pirmiausiai kreipeisi pagalbos, supratusi, kad be jos neišsiversi? Kiek laiko truko gydymas, kokie didžiausi jo sunkumai?
Kai susirgau, Valgymo sutrikimų centro dar nebuvo, tad po pirmojo gydymo etapo – medikamentinio gydymo – bandžiau „tvarkytis“ savarankiškai. Kažkiek susidoroti su liga pavyko, bet tai, kad ji vis atkryčiais išlįsdavo – ilgais, kelių mėnesių trukmės reguliarių persivalgymų epizodais – aiškiai rodė, kad tebesergu.
Studijuodama dvejus metus nereguliariai lankiausi pas psichoterapeutą, skaitydavau knygas ir vis tikėjausi, kad pasveiksiu. Kasdien galvodavau, jog rytoj ryte bus kitaip, o kas vakarą suklupdavau. Gerokai vėliau įsipareigojau ilgalaikei psichoterapijai, lankiau ją šešerius metus – reguliariu ritmu, kartą per savaitę. Maždaug po ketverių terapijos metų liovėsi su valgymo sutrikimu susiję simptomai.
Pamažu sprendėsi ir psichologinės problemos, lėmusios valgymo sutrikimus, bet prie jų vis dar tenka sugrįžti. Turiu pripažinti, kad buvau ir tebesu ligonis, kuriam reikia išgydymo. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 13 – 17).
Mano sveikimo istorija nėra nei teisinga, nei gera, nei pavyzdinė. Priešingai, tai – klaidų kelias. Bijojau gultis gydytis į Valgymo sutrikimų centrą, nes mano medicinos knygelėje atsiras įrašas apie pabuvojimą Vasaros gatvėje. Bijojau, kad tai pakenks mano „karjerai“.
Dabar, kai jau esu pasveikusi nuo valgymo sutrikimų simptomų, sutinku moterų, kurios drąsiai sako savo darbdaviams, kad joms reikia 2–3 savaičių atostogų, kurias skirs sveikimui Valgymo sutrikimų centre, kad tai joms gyvybiškai svarbu ir to niekaip negali išvengti. Iš tokių pavyzdžių galima mokytis nebijoti pripažinti tiesos sau ir kitam.
Iš ko galima spręsti, kad ligą pavyksta nugalėti?
Pirmieji sveikimo požymiai – tai ilgėjantys tarpai tarp atkryčių. Atkryčiais vadinu laikotarpius, kai sergantis nervine bulimija ar turintis emocinio valgymo sutrikimą patiria dažnus, gal net kasdienius persivalgymo ir maisto šalinimo epizodus, o sergantis nervine anoreksija labai griežtai riboja maistą.
Mano atveju, iš pradžių tarpai tarp atkryčių būdavo keli mėnesiai, vėliau – pusmetis, dar vėliau atkryčiai pasireikšdavo vos kartą per metus, dažniausiai rudenį. Ilgainiui pradedi justi, kad maistas nebėra emocijų išveika: ar nerimauji, ar pyksti, ar liūdi, jau sugebi dėl to nesigręžti į šaldytuvą, o kitaip dorojiesi su jausmų keliama įtampa.
Toks ir yra sveikimo kelias – viskas vyksta palaipsniui, niekas nevyksta žaibiškai. Valgymo sutrikimai sudėtingi tuo, kad be pagrindinės ligos „priemonės“ – maisto – negali išgyventi. Turi valgyti, maistas privalomas tavo gyvenime, ir tavo užduotis – maistą iš priešo paversti draugu.
Visgi čia labai daug sluoksnių ir ligos atveju kalbėdami tik apie maistą, nuvertiname ir ligą, ir sveikimą. Maistą akcentuoju dėl to, kad su juo susiję ir biocheminiai, ir fiziologiniai, ir elgsenos ar įpročio veiksniai. Keisdami įprotį, keičiame ir tuos mąstymo bei veiksmo takus, kuriuos mūsų įpročiai nubrėžė smegenyse.
Kai ligos atveju į bet kokį nerimą reaguoju imdamasi badavimo arba persivalgydama, mano kūnas ir psichika prie to įpranta. Prireikia didžiulio sąmoningumo norint pritaikyti jiems naują veiklos modelį, kuris atrodo maždaug taip: jaučiu, kad noriu prisikimšti bandelių ir šokolado (gal net specialiai važiuoju į parduotuvę pasiruošti persivalgymo atkryčiui) ir, užuot spontaniškai sureagavusi į šį poreikį, sustoju. Tada klausiu savęs: ką iš tiesų jaučiu? Kas man nutiko? Kodėl taip noriu persivalgyti? Ach taip, visa tai dėl kolegos frazės, kurią išgirdusi supratau, kad mano padarytas darbas jam visiškai nesvarbus. Tuomet klausiu savęs, ką galiu su tuo skauduliu, arba klaidinga išvada apie kolegą, nuveikti, užuot eilinį kartą jį „užvalgiusi“.
Įprotį „užbadauti“ ar „užvalgyti“ jausmus pakeisti kitu įpročiu užtrunka ilgai – metų metus. Gali atsirasti šalutinės priklausomybės: alkoholis, narkotikai, apsipirkinėjimas, polinkis mestis į toksiškus santykius ir taip toliau. Galiu labai toli nueiti ieškodama vis naujų kompensacinių mechanizmų. Todėl pasveikti sunku, todėl tai trunka ilgai ir taip labai vargina žmogų.
Man stigo drąsos radikaliai apsispręsti sveikti. Kita vertus, nežinau, ar būtų buvę įmanoma iš karto būti tokiai drąsiai. Drąsai reikėjo laiko.
Kaip galėtum apibūdinti, kokia yra sergančiojo valgymo sutrikimais psichologinė bei dvasinė būsena?
Iki šiol kalbėjome apie mitybos ir kūno pokyčius, kuriuos sukelia valgymo sutrikimas, tačiau ne mažiau svarbu aptarti ir psichologinį bei dvasinį lygmenis.
Sergantiems valgymo sutrikimais būdingas specifinis psichologinis portretas, tai patvirtina ir medicinos mokslas. Jų savivertė menka, jie perfekcionistai, linkę į vienatvę ir atsiskyrimą. Sergantysis vertina save kaip netinkamą, blogą, brokuotą, kitokį nei visi blogąja to žodžio prasme. Jie save mato kaip labai negražius, labai storus (nepriklausomai nuo tikro kūno svorio), silpnus – tai yra savo kūną mato visiškai iškreiptai.
Mane nustebino, kad psichologijos mokslas negali atsakyti, kodėl sergančiųjų valgymo sutrikimais savo kūno įsivaizdavimas yra toks kreivas. Gyventi su tokia nuostata tikrai nelengva: man atrodydavo, kad vos išeisiu iš savo kabineto į koridorių ar iš namų į gatvę, ir visi iškart pamatys, kokia aš didelė – vos telpu koridoriuje ar gatvėje. Tas pojūtis išlikdavo nepriklausomai nuo realaus kūno svorio – net ir tuomet, kai jis buvo normalus, atrodė, kad manęs yra gerokai per daug. Tokie jausmai sergantiesiems valgymo sutrikimais yra kasdieniai ir labai natūralūs.
Kalbant apie psichologinį lygmenį, jautiesi toks menkas ir nieko nevertas. Tas jausmas lydi nuo ankstyvo vakaro iki vėlyvos nakties, niekur nedingsta, persekioja kaip šešėlis: „Tu esi niekas, nieko nevertas, pažiūrėk, kiek daug kvailysčių pridarei šiandien. Kaip tau ne gėda?“ Toks vidinis dialogas tavyje nepaliaujamai verda ir kunkuliuoja.
Galima sakyti, kad sergantieji gyvena du gyvenimus: vienas – ligos, jis vyksta žmogaus viduje, kitas – išorinis gyvenimas, kur sergantysis iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti normalus. Abu gyvenimai reikalauja beprotiškų pastangų – vieną bandai nuslėpti, kitame bandai apsimesti. Neįtikėtina, kad sergantieji sugeba baigti krūvą mokslų, nudirbti rimtus darbus, imtis profesinės karjeros, sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Jie visais įmanomais būdais stengiasi sau ir pasauliui įrodyti, kad yra normalūs, tad gilias vidinės savivertės žaizdas maskuoja išorine sėkme moksle, darbe ar kitur. Tai maksimalistai, kurių širdys kraujuoja ir kurie niekada nedrįs pasirodyti, kokie iš tiesų yra silpni.
Valgymo sutrikimas virsta kompensacija už nepavykusią gyvenimo kontrolę – jei negaliu kontroliuoti gyvenimo, galiu kontroliuoti bent savo lėkštę.
Kita vertus, pasitaiko ir visai priešingų istorijų – sergančiuosius liga pasiglemžia taip, kad jie pasitraukia: meta mokslus ir darbą, nebeišgali gyventi dviejų gyvenimų. Tokių istorijų daugiau girdisi iš Vakarų Europos, kur yra didesnės socialinės garantijos nedirbantiems žmonėms.
Gal galėtum įvardinti, kokios galimos valgymo sutrikimų priežastys?
Priežasčių šiems susirgimams yra daug ir įvairių: psichologinės savybės, asmeninės patirtys, santykiai šeimoje, kiti socialiniai santykiai, iš kartos į kartą perduodamos žaizdos, psichologinė, fizinė ar seksualinė prievarta.
Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad liga yra susijusi su asmens ribų pažeidimu, jo autonomijos ar savasties pasisavinimu, kuris gali įvykti labai subtiliai – pavyzdžiui, tėvams siekiant vaiką „uždaryti“ savo lūkesčiuose arba labai drastiškai, kaip seksualinės prievartos atveju.
Vis dėlto tam, kad liga išsivystytų, turi būti jai palankus fonas, tai yra psichologinis sergančiojo portretas. Medikai teigia, kad ligą lemia genetika: nebūtinai mama ar močiutė sirgo valgymo sutrikimais, bet kažkas šeimoje turėjo kitokių psichinių ar psichologinių problemų. Galime sakyti, kad tai yra iš kartos į kartą perduodami sužeidimai, kurie konkrečiu atveju gali „akumuliuotis“ į valgymo sutrikimą.
Kai vaikas, paauglys, jaunas ar suaugęs žmogus negali gyventi tikro, autentiško gyvenimo dėl to, kad vienur ar kitur nėra priimamas, netvarkingame valgyme susiranda tokią „išeitį“: vaizdas svarbiau nei gyvenimas. Sergančiajam svarbiau atrodyti nei būti. Tam tikra prasme jis tokį signalą gauna ir iš aplinkos: svarbiau, kad būtum toks, kaip nori kitas, o ne toks, koks esi iš tikrųjų. Sergantysis praranda save, nes aplinkai jo tikrojo tarytum nereikia. Ilgainiui tai tampa nuostata: būsiu lieknas, nors ir negyvas, ir tai nėra tik metafora.
Paauglio, kuris serga nervine anoreksija, poziciją galima apibendrinti taip: nepatenkintas ir maištaujantis paauglys mosuodamas rankomis stovi prieš Dievą ir Jam šaukia: „Man nepatinka niekas, ką Tu davei, visa tai yra bloga, pažiūrėk, kokį negražų mane sukūrei. Dabar aš Tau parodysiu, koks gražus galiu būti.“ Tai reiškia – nevalgysiu, badausiu ir taip parodysiu, koks gražus galiu būti tapdamas lieknas.
Vis galvoju, iš kur paauglys turi tiek drąsos tokiam maištui? Kodėl jis nebijo mirti? Kodėl būti „gražiam“ ir lieknam yra svarbiau nei gyventi?
Iš dalies dėl to, kad paauglys nežino, kas yra mirtis. Ne tik paauglių, mūsų visų gyvenime yra išbraukta mirties kultūra – vaikų nevedame į laidotuves, nedrįstame jiems pasakyti, kad žmogus mirė, nepaaiškinam, ką tai reiškia. Anksčiau, kol su medicinos pagalba žmogus beveik dvigubai nepratęsė vidutinės savo gyvenimo trukmės, mirtis buvo gerokai dažnesnis svečias kiekvieno kasdienybėje.
Minėjai, kad ieškojai ne tik psichologinės pagalbos. Kokius dar kelius išbandei? Su kokiais pavojais teko susidurti?
Gyvendama su savaisiais sužeidimais ir niekaip negalėdama pasveikti, ieškojau pagalbos. Paradoksalu tai, jog tam, kad pasveikčiau, regis, dariau ne tiek ir daug: gana vėlai ėmiausi terapijos, nesikreipiau į Valgymo sutrikimų centrą, tačiau man atrodo, jog su liga kovojau kiekvieną dieną. Kaip dabar suprantu, ieškojau atsakymų ir ramybės. Tose paieškose išbandžiau daug, gerokai per daug ezoterinių praktikų – nuo sąmoningo kvėpavimo iki ajavaskos ir zen budizmo. Laikinai lyg ir pagerėdavo, bet esminis pokytis nevyko.
Sužeistiems žmonėms ezoterinės praktikos žada greitą pagijimą arba bent atsakymo užuomazgą, už to lengva užsikabinti. Sveikimas nuo valgymo sutrikimų trunka labai ilgai, būna, jog tame kelyje ir pavargsti, ir prarandi viltį. Tada griebiesi bet ko, kas žada tą viltį sugrąžinti. Valgymo sutrikimų centro gydytojai dalijosi, kad net tėvai, praradę viltį dėl vaikų ligos, veda juos pas ekstrasensus, būrėjus ir kitus „specialistus“.
Reikia didžiulio sąmoningumo, kad neužsikabintume už tuščių ir pavojingų tokių „specialistų“ pažadų. Esu sutikusi kelias moteris, kurios, sunkiai ir ilgai sirgdamos, įsivėlė į klaidžias ezoterikos pinkles. Tuomet sveikti reikia ne tik dėl valgymo sutrikimų, bet ir dėl įtraukiančių ezoterikos praktikų. O jų yra ir itin pavojingų, dėl kurių žmogus tampa net piktojo įrankiu.
Visais įmanomais būdais noriu perspėti nesivelti į tokius eksperimentus. Pagrindinis rizikos atpažinimo kriterijus – greito ir lengvo „pagijimo“, greitų ir užtikrintų atsakymų pažadas, kuris gali būti ir gerai užmaskuotas, tad svarbu būti budriems.
Vieną dieną draugė man sako: „Ar žinai, kad Bažnyčioje manoma, kad jei žmogus labai blogai galvoja apie save, tai yra ne jo, o piktojo mintys?“ Tuomet pagalvojau, kad tokios nesąmonės dar nesu girdėjusi, bet turėčiau išsiaiškinti. Taip nuėjau į pirmąsias katalikiškas rekolekcijas, kurias Vilniuje rengė ir teberengia pranciškonai konventualai.
Ten mane, pati nesuvokiau kas, užkabino. Ėjau į beveik visas rekolekcijas, kurias jie rengdavo, beveik kartą per mėnesį. Vis dėlto Bažnyčios dar nelankiau, nes laikiau save netikinčia ir netgi ateiste. Po pusantrų metų rekolekcijų lankymo atsiverčiau. Buvau užsispyrusi, o širdis užkietėjusi, nes net fiziškai patyrusi Šventosios Dvasios krikštą, dar gerą pusmetį abejojau, ar Dievas tikrai yra.
Po atsivertimo prasidėjo nauja kelionė. Kartais man atrodo, kad tik dabar prasideda tikrasis valgymo sutrikimų ir juos sukėlusių žaizdų gydymas. Aišku, tai nelengva ir skausminga, bet šįkart tikrai žinau, kad radau tą kelią, kurio ieškojau.
Dabar man atrodo, kad yra labai svarbu daryti tvirtus sprendimus, atsižadant ezoterinių praktikų iš karto po atsivertimo. Taip skubiai, kaip šv. Marija nedelsdama keliavo pas šv. Elzbietą. Ar šv. Juozapas nedelsdamas Šventąją šeimą vedė į Egiptą. Taigi, išmečiau tris didelius maišus knygų apie įvairiausias praktikas, visus „gydančius“ karolėlius ir akmenėlius, rytietiškus smilkalus, visą homeopatinių vaistų arsenalą, visus astrologinius „žemėlapius“. Ištryniau iš telefono kontaktus tų žmonių, į kuriuos kreipdavausi tokios pagalbos. Dar beveik dvejus metus po to lydėjo šių ezoterinių veiklų pasekmės, ir tai irgi buvo sudėtingas laikotarpis.
Minėjai, kad ezoterinės praktikos kažkiek padėdavo, bet esminis pokytis neįvyko. Koks yra esminis skirtumas, kai priėmei Dievo pagalbą?
Dabar jaučiuosi esanti toje valtyje, kurioje turiu ir būti – valtyje, kurią vairuoja Jėzus. Norėtųsi, kad Jis mane vestų per ramesnius vandenis, bet drauge žinau: bet kokia pasaulio ramybė ar pasaulio teikiamas saugumas mane vėl užliūliuotų.
Kalbino Audra Starinskienė