„Pažiūrėk, kiek pasaulyje medaus!“ – savo pacientus, turinčius problemų su savižala, dažnai kviečia psichologė Dalia Fediajevienė. Pasak jos, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali. Su Dalia, turinčia daugiau nei 30 metų darbo psichikos sveikatos ir priklausomybių gydymo srityse, kalbamės apie tai, kas yra savižala, kodėl žmonės ima save žaloti ir kaip galima padėti jau pakliuvusiems į šio įpročio pinkles.
Kalbantis apie savižalą, pirmiausia norisi klausti, kaip galima apibrėžti šį terminą?
Pagal Tarptautinį ligų klasifikatorių (TLK 10) savižala kaip sutrikimas priskiriamas prie įpročių ir potraukių. Gali būti pavieniai savižalos epizodai arba daugybiniai atvejai, kai savižala tampa elgesiu, įpročiu. Kalbėdami apie potraukius, kalbame apie impulsus. Tad, kai dirbame su save žalojančiais žmonėmis, pirmiausiai kreipiame dėmesį į impulsų kontrolę.
Paprastai, prieš atlikdamas veiksmą, žmogus numato, kokios bus jo veiksmo pasekmės, tačiau kai impulsų kontrolė sutrikusi, šiam supratimui erdvės nelieka. Tai ir yra esminis skirtumas tarp sveikos ir nesveikos impulsų kontrolės. Jei žmogus save žaloja, kažkas negerai su jo įpročiais ir potraukiais.
Besiformuojanti impulsų kontrolė būdinga vaikams ir paaugliams – jiems neretai nepavyksta numatyti, kokios bus pasekmės, atsiliepus į impulsą.
Psichikos sveikatos klinikoje dirbdama su paaugliais nuolat susiduriu su savižalos atvejais. Jauniausias dėl to mano konsultuotas žmogus buvo vienuolikmetė mergaitė, kuri dėl ankstyvo brendimo patyrė bendraamžių patyčias.
Vis dėlto savižala – ne tik paauglių problema. Štai į konsultacijas ateina ir brandaus amžiaus žmogus, kuris, regis, jau neturėtų savęs žaloti, o vis viena tai daro. Šis pacientas gimė truputį kitoks fiziškai, augo su mama, kuri nuolat menkino ir kontroliavo, peržengdama jo ribas. Jis brendo, siekė pasprukti nuo tos kontrolės, ėmė elgtis asocialiai, antisocialiai (alkoholio, narkotikų epizodinis vartojimas, narkotikų platinimas, muštynės). Dabar vyras pokyčių kelionėje ir būdamas blaivus nebesižaloja, tačiau išgėręs vėl save pjausto.
Tiesa, savižalos savybės dažnai persipina su kitais sutrikimais, ir nėra teisinga kalbėti tik apie savižalą. Štai tyčinius apsinuodijimus irgi galima priskirti savižalai, nes tyčia sau kenkiama.
Dėl kokių priežasčių žmonės save žaloja? Toks elgesys pirmiausia rodo nesveiką santykį su savimi.
Kiekvienam iš mūsų svarbu turėti ir negatyvių emocijų įveikos priemonių „krepšelį“, o kai šis tuščias, žmogus kokiu nors būdu ima save žaloti. Dažnai tai daroma siekiant dvasinį ir emocinį skausmą redukuoti ir transformuoti į fizinį. Kartais save žalojama norint patirti tam tikras būsenas, o kartais – siekiant gauti dėmesio. Kai augdamas žmogus gauna nepakankamai dėmesio ir atliepimo, kai artimieji nepastebi jo pastangų ar pasiekimų, ima siekti trokštamo dėmesio per negatyvą, destrukciją.
Kuo pasireiškia savižala?
Savižala pasireiškia sąmoningu kenkimu savo sveikatai. Tai gali būti tyčinis susižalojimas aštriais ar bukais daiktais, susižalojimas ugnimi, garais, karštais daiktais, tyčinis apsinuodijimas ir kita.
Dažniausiai pjaustoma, deginama oda, rečiau daužoma ranka, galva, koja į sieną, kitą kietą paviršių, kartais raunami plaukai. Taigi, savižala siaurąja prasme – fizinis savęs žalojimas, sukeliant skausmą. Tačiau galime kalbėti ir apie savižalą plačiąja prasme: visa, kas per daug, mane žaloja. Pavyzdžiui, jei per daug valgysiu, taip pat sau pakenksiu arba jeigu pasinersiu į toksiškus santykius. Taigi, visur galima įžvelgti savižalą, dėl to labai svarbus saikas ir tinkama proporcija, balansas.
Kokie yra galimi neigiamų emocijų įveikos būdai? Kaip papildyti Jūsų minėtą išgyvenamo negatyvo įveikų „krepšelį“?
Įveikų būdus galima skirti į nežalojančius racionalius (funkcinius) ir žalojančius iracionalius (disfunkcinius). Žalojantys: psichoaktyvių medžiagų vartojimas, persivalgymas, savižala… Nežalojantys: sportavimas, kūryba, hobiai, kokybiškas bendravimas, profesinė veikla ir kiti dalykai.
Religijos siūloma malda, padėka, meditacijos, ritualai taip pat gali pasitarnauti kaip neigiamų emocijų įveikos būdai. Pati kurį laiką dirbdama savarankiško gyvenimo centre, skirtame žmonėms, turintiems priklausomybių, kaip svarbų įveikos būdą atradau dėkingumą, kurį iki šiol stengiuosi praktikuoti.
Neseniai Lietuvoje lankęsis emocijų specialistas psichiatras Christophe André pasakojo, kad portugalams yra normalu susitikus pradėti skųstis ir verkti, kaip blogai gyvena, nors iš tiesų gyvena gerai. Ir savižudybių skaičius jų šalyje yra nedidelis! Išsikalbant sunkūs dalykai išsiventiliuoja ir neužauga… O mes daugiau kalbam apie daiktus, pinigus, ligas, peikiame Seimą, Vyriausybę, bet nekalbame apie tai, kaip jaučiamės. Žmonės skuba vertinti kitų elgesį, bet jiems labai sunku net konsultacijų metu įvardinti, ką patys jaučia, kokias mintis, emocijas jiems sukelia kitų žmonių poelgiai ar reakcijos. Labai svarbu pabūti su savim ir suprasti, kokios mums kyla mintys, kokios emocijos ir ką apie tai kalba kūnas.
Aptariamoje temoje tiktų pavyzdys su nagų graužimu. Dažniau tai vaikų, paauglių įprotis. Tuomet, kai atradus mėgstamą veiklą „auga“ žmogaus savivertė, šis įprotis tampa nebeaktualus ir pasibaigia. Dažnai taip nutinka ir su savižala: kai žmogus užauga, t. y. subręsta kaip asmuo, savo resursus jis atiduoda prasmingai veiklai ir resursų įpročiui save žaloti tiesiog nebelieka.
Viena moteris vaikystėje ir paauglystėje patyrė iš savo mamos daug menkinimo ir lyginimo su kitais. Klausiau jos: „Kaip Jūs tai išgyvenot?“ Juk natūraliai kyla mintys apie savižalą. Ji atsakė: „Pradėjau slėptis už knygų – ėmiau tyrinėti.“ Kūryba ir tyrinėjimas yra puikūs neigiamų emocijų įveikos būdai.
Dėl kokių priežasčių žmonės save žaloja? Iš kur kyla noras taip tarsi kovoti prieš savo kūną?
Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje sakoma, kad savižalos priežastingumas nėra aiškus. Bet konsultacijų metu pirmiausiai, žinoma, žvelgiama į šeimą, kurioje žmogus augo, čia ieškoma disfunkciškumo. Paprastai šeimoje būna neatliepti tam tikri vaiko poreikiai. Už vaiko savivertę ir savivoką iki pilnametystės atsakomybė priskiriama jo aplinkos suaugusiems, jie turėtų sukurti ir negatyvių išgyvenimų įveikų „krepšelį“, kurio esmė – priemonės, ką daryti, kai bus bloga.
Kalbėti apie disfunkciškumą šeimoje sunkoka. Štai pavyzdys. Ypatingų pasiekimų pasiekęs pacientas, turintis savižalos problemų, gimė, augo ir gyvena šeimoje, kur abu tėvai užėmė aukštas pareigas. Jis augo vienas, puikiai mokėsi. Nors šeimos gyvenimas išoriškai atrodė tobulai, vaikas žalojosi nuo dvylikos metų. Žinoma, tam tikri dalykai šioje šeimoje buvo disfunkciniai: labai aukštos kartelės labai gabiam vaikui, nuolat dirbama ir konkuruojama, didelė vienas kito kontrolė… Be to, vaikas patyrė patyčias ir menkinimą mokykloje. Taigi, nors negalime aiškiai įvardinti savižalos priežasčių, su žmogumi pirmiausiai kalbamės apie minėtus dalykus.
Vis dėlto per drąsu teigti, kad jei vaikas auga disfunkcinėje šeimoje, jis žalosis. Tikrai nebūtinai taip nutiks. Žmogus yra toks didžiulis stebuklas – kaipgi tu jį išmatuosi…
Ar galima kalbėti apie ryšį tarp savižalos ir savižudybės? Galbūt save žalojančiam asmeniui būdingos suicidinės mintys ar bandymai nusižudyti?
Savižudiška būklė gali ištikti ir sveiką žmogų. Yra penki savižudiškos būklės komponentai: didžiulis psichologinis skausmas, stresas, nerimastingumas, beviltiškumas ir neapykanta sau. Kaip pasakoja žudytis mėginę žmonės, noras gyventi ir noras numirti iki paskutinės akimirkos eina kartu, dėl to visuomet prasminga daryti intervenciją.
Nors žmogus žaloja save, tai nereiškia, kad jis būtinai atsidurs savižudiškoje būklėje, savižala galimà ir visai nesiekiant nusižudyti. Vis dėlto ta linija yra trapi.
Ar teiginys, jog savižala – šių laikų liga, yra teisingas?
Prie savižalos temos liečiuosi nuo 1990 metų. Tai tikrai nėra naujas dalykas. Vis dėlto manau, kad prie savižalos paplitimo prisideda ir šių laikų specifika: atsakymų į klausimus, kaip spręsti problemas, paaugliai ieško internete. Jie čia randa nuorodą, kad per fizinį skausmą galima įveikti emocinį, ir tuo dalinasi.
Žinoma, mes matome tik tuos paauglius, kurie ateina pas mus, o ateina tie, kuriuos paprastai atveda besirūpinantys tėvai.
Jei sakytume, kad savižala – tik pjaustymasis, galbūt galėtume teigti, kad tai daugiau būdinga paaugliams, bet kadangi yra daug skirtingų savižalos formų, to daryti negalime.
Kas sieja savižalą ir priklausomybes? Ar galima sakyti, jog šiuo atveju veikia panašus mechanizmas kaip ir tuomet, kai žmogus, norėdamas pabėgti nuo tikrųjų savo jausmų ir emocijų, ima vartoti psichoaktyvias medžiagas, alkoholį ir nebegali nustoti tai daręs?
Taip, savižalą ir priklausomybes sieja sutrikusi impulso kontrolė. Su pacientais kalbamės apie tai ir ieškome, kaip sustabdyti tą impulsą.
Be to, tiek priklausomybių, tiek savižalos atveju, žmogus siekia pabėgimo nuo savo aplinkybių, savo realybės reikalų – eskeipo. Juk ir priklausomybė nuo interneto pirmiausia yra siekis pabėgti nuo realybės, nuo negatyvo.
Vis dėlto, kalbant apie priklausomybes, reikia pasakyti, kad alkoholis transformuoja žmogaus biochemiją, ir organizmas tiesiog reikalauja jo. Su savižala yra kitaip, jei tik tai nėra medikamentinė savižala. Kai žmogaus gyvenimas užsipildo atrasta prasminga veikla ir meile, tuomet troškimas save žaloti liaujasi ir savižala natūraliai tampa nebeaktuali.
Kokie žmonės dažniau kenčia dėl savižalos?
Remiantis asmenybės tipologija, yra ir tam tikras asmenybės tipas, kuriam būdingas didesnis polinkis į savižalą. Tai ribinio tipo bruožų turintys žmonės: ženklesnis emocingumas, gausesnė spalvingesnė raiška, savivokos ir savivertės svyravimai, varginantis tuštumos jausmas, vertybių, tikslų pasirinkimo sunkumai… Žinoma, dažniausiai realūs žmonės ,,užsiaugina“ įvairiaspalves mozaikines asmenybes, kur dera ir derinasi geri, vertingi bei mažiau geri, nepriimtini bruožai.
Paprastai dėl savižalos kenčia tie žmonės, kurių, kaip jau minėjau, santykis su pačiais savimi yra komplikuotas, kurie neatranda jiems tinkamos prasmingos veiklos, meilės, dvasinio maisto – metaforiškai šiuos dalykus vadiniame „medumi“. Kartais sakau: „Pažiūrėk, kiek pasaulyje medaus, ir visas jis be tavęs…“
Kai su pacientais kalbamės apie šiuos dalykus, neretai pasiūlau paskaityti F. Kafkos „Bado meistrą“. Ten pasakojama apie žmogų, kuris dalyvauja badavimo pasirodymuose ir po truputį miršta… Kai artinasi paskutinioji, kažkas jo paklausia: „O kodėl tu negali kitaip? – „Todėl, kad niekada negalėjau rasti maisto, kuris man būtų skanus. Jeigu būčiau jo radęs, patikėk, nieko nežiūrėdamas būčiau prisivalgęs, kaip tu arba kuris kitas.“ Koks absurdas mirti dėl to!
Padėti tam, kuriam niekas neskanu, neįmanoma. Jei žmogus neatranda, kad per kūrybą, tyrinėjimą, meilę, pagalbą kitiems, gerus darbus gali save pamaitinti, jis pavargsta, nebelieka troškimo gyventi.
Kokių priemonių reiktų imtis artimiesiems, matant, jog šeimos narys ar kitas artimas žmogus žalojasi?
Neretai tėvai, atvedę paauglį dėl savižalos, stengiasi patys neužeiti į psichologo kabinetą. Vis dėlto savižala nėra tik vaiko problema, paprastai vaikai žalojasi tuomet, kai šeimoje yra kažkas negerai. Kartais tėvai neturi laiko drauge eiti į konsultacijas, o kartais ateina su lūkesčiu, kad psichologas padarys stebuklą. Bet kaip tas stebuklas įvyks, jei žmogus nebendradarbiauja?
Sunkiausia padėti, kai pats vaikas nenori pasveikti: per savo sutrikimus, ligas, jis gali manipuliuoti ir gauti iš to naudos: „Jeigu nebus taip, kaip aš noriu, negyvensiu.“ Ir visi priversti šokinėti aplink…
Kartais žmonėms būna neaišku, ką daryti, bet aišku, ko tikrai nedaryti. Taigi, svarbu ateiti į konsultaciją. Juk kai neturim resursų ką nors pakeisti patys, kreipiamės pagalbos į specialistą.
O kaip žmogus, turintis problemų dėl savižalos, gali padėti pats sau?
Kai savižala pradeda trukdyti – kitas etapas. Įdomu tai, kad jaunimas internete randa ne tik paskatinimą žalotis, bet ir instrukcijas, kaip liautis. Jau minėtas psichiatras André pasakojo, kad paaugliams, kurie pjaustosi rankas, siūloma pakeisti tą veiksmą į piešimą ir išsipiešti rankas tušinuku. Pasiūliau tai kelioms paauglėms, o jos man sako: „Šitą būdą jau seniai žinom!“ Ir tikrai – daugybė paauglių yra išsipiešę rankas. Jaunuoliai ima ieškoti pagalbos ir randa.
Dar vienas būdas – nešioti ant riešo gumutę, kurią norint žalotis, galima tampyti. Kita impulso įveika, tinkama kaip ir priklausomybininkams, kilus impulsui žalotis – pilti ant veido (ir ne tik) šaltą vandenį (šalto vandens terapija). Gali padėti ir tokie paprasti dalykai, kaip padėka. Taigi, į savo „krepšelį“ kraunamės vis naujus įveikos būdus.
Ar tikėtina, kad žmogus, jau išsivadavęs iš savižalos įpročio, po kiek laiko vėl ims save žaloti?
Buvęs savęs žalojimas irgi yra tam tikra indikacija: jei žmogus taps labai pažeidžiamas, yra rizika, kad jis vėl grįš prie savęs žalojimo. Per visą gyvenimą labai svyruojame: esame tai pažeidžiami, tai atsparūs, tai itin atsparūs ir vėl pažeidžiami… Ką daryti, kad nebūtume tokie pažeidžiami? Stiprinti savo atsparumą. Atsparumo stiprinimas apima paprastus, bet labai svarbius dalykus: išsimiegoti, pavalgyti, pailsėti, padėkoti už viską, už bet ką.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF