Šis tekstas galbūt bus kitoks nei esate įpratę skaityti žurnaluose, portaluose ar laikraščiuose. Kodėl? Todėl, kad jis skirtas azartinių lošimų problematikai ir priklausomybei aptarti, bet aš, šių eilučių autorius, pats esu lošėjas, šiuo metu besigydantis nuo priklausomybės. Todėl pavadinkime šį tekstą ne straipsniu, o dienoraščiu, kuriame ir aš, ir mano likimo broliai pasidalins savo istorijomis bei keliu į sveikimą. Nors šiuo metu nelošiu, specialiai nenaudoju termino „buvęs lošėjas“. Galima sakyti, kad toks terminas neegzistuoja – yra arba aktyviai lošiantys arba tie, kurie savo priklausomybę pripažino ir nusprendė gydytis.
Šiame tekste taip pat nepamatysite įvardintų praloštų sumų. Anoniminių lošėjų bendruomenėje, vienijančioje nebelošti norinčius žmones, tikslingai neminime praloštų sumų tam, kad nepradėtume lygintis tarpusavyje. Galų gale, nors finansai ir yra skaudi tema, tačiau kelias į sveikimą yra ir supratimas, kad didžiausia mūsų problema – ne pinigai, o psichologiniai barjerai, emocijos ir jausmai bei kančios, patiriamos mūsų ar žmonių, kuriuos tiesiogiai palietė mūsų priklausomybė. Nesu ekspertas, esu tik žmogus, besigydantis nuo priklausomybės, tačiau, kiek teko susidurti, dauguma lošėjų kovoja su labai panašiais demonais ir mūsų griūties istorijos dažnai turi bendrų bruožų.
Lošimai prasideda dar paauglystėje
Mano, suaugusio žmogaus, gyvenime buvo pora „užlošimo“ momentų, per kuriuos pralošiau milžiniškas pinigų sumas, apgavau ir melavau artimiesiems, draugams, sugrioviau pasitikėjimą, buvau praradęs norą gyventi, o gyvenimas tapo panašus į zombio kasdienybę – tiesiog visiška apatija ir tuštuma. Tik galiausiai pripažinęs savo priklausomybę ir pradėjęs su ja kovoti, supratau ir dar vieną dalyką – priklausomybė lošimams mano gyvenime neatsirado iš niekur. Nebuvo taip, kad staiga sulaukęs pilnametystės tapau kompulsyviu lošėju.
Pradėjau prisiminti, kad dar mokyklos laikais su draugais lošdavome kortomis iš pinigų, vėliau, kai Lietuvoje jau atsirado pirmieji lažybų punktai, būdami nepilnamečiai eidavome „statyti ant šuniukų“. Galiausiai, kai sulaukėme 21-erių metų ir gavome teisėtą įėjimą į kazino, išbandėme ir tai. Ir nors daugumai mano draugų lošimai liko tik savotiška reta pramoga, man tai virto gyvenimo, kokį turėjau anksčiau, griūtimi. Iš pradžių, prieš daugiau nei dešimtmetį, o galiausiai, atrodo, išsilaižius žaizdas, prie šios priklausomybės grįžau pernai. Su trenksmu. Dabar nelošiu daugiau nei 4 mėnesius.
Mano likimo brolio lošėjo Manto (vardas pakeistas) priklausomybės pradžios istorija labai panaši. Jis lošė 16 metų, o viskas prasidėjo dar vaikystėje, būnant 12-os. Iš pradžių, atrodo, nekaltas kitų lošiančiųjų stebėjimas, vėliau žaidimas su draugais iš menkų sumų, lankymasis lažybų punktuose, o galiausiai – visiškas įnikimas į priklausomybę.
„Kai man sukako 18 metų, galėjau laisvai visur papulti ir palošti. Iš tėvų namų persikrausčiau į Vilnių ir tuomet viskas pablogėjo. Lošdavau visada ir visur – lošimo namuose, lažybų punktuose, nelegaliose vietose. Nerūpėjo absoliučiai niekas – nei mokslai, nei pomėgiai – svarbu buvo tik lošti. Žinoma, tuomet prasidėjo skolos, paskolos, greitieji kreditai, manipuliacijos ir melas artimiesiems. Visa tai tęsėsi apie 10 metų, kol atsimušiau į dugną“, – pasakoja Mantas.
Lošėjo Andriaus (vardas pakeistas) istorija šiek tiek kitokia. Jis turi 18 metų lošimų patirtį ir jais susidomėjo, kai būdamas jaunas pradėjo dirbti krupjė lošimo namuose. „Teko pamatyti daug pralošimų, bet yra ir kita medalio pusė. Dirbdamas krupjė, mačiau ir kaip žmonės laimi. Pagalvojau, kodėl negaliu ir aš? Taip susidomėjau azartiniais žaidimais. Įsivaizduokite, informacinių technologijų specialistai dirba su kompiuteriais, futbolininkai spardo kamuolį, o aš, dirbdamas krupjė, galvojau, kad irgi esu profesionalas, todėl tikrai laimėsiu“, – pasakoja Andrius, kuris tik vėliau suprato, kad toks mąstymas buvo labai klaidingas.
Beje, galvojimas, kad esame geresni ir protingesni už kitus, gyvenimo kelyje kamavo ne vieną kompulsyvų lošėją. Tai viena iš daugelio mūsų ydų, su kuriomis dabar bandome tvarkytis.
Andriui, dirbant krupjė, nustatytos taisyklės Lietuvoje lošti neleido. Todėl su kolegomis jis vykdavo į artimą užsienį. „Nežinau, kaip yra dabar, galbūt žmonės tapo protingesni, bet mano laikais, prieš 18 metų, maždaug 60–70 % mano pažįstamų krupjė lošdavo“, – prisimena jis.
Slaptas lošėjų gyvenimas: melai, manipuliacijos, apgavystės ir nuolatinė įtampa
Lošimų priežiūros tarnyboje dirbantis psichologas Oleg Mackevič yra vienas iš tų žmonių, kuris dirba su kompulsyviais lošėjais, pripažinusiais savo priklausomybę. Pasak jo, sunku pasakyti, kiek iš tiesų žmonių Lietuvoje kenčia nuo lošimų priklausomybės, tačiau galima remtis tam tikrais tyrimais. Pavyzdžiui, paskutinis VGTU tyrimas, kuriuo jie aiškinosi azartinių lošimų ir loterijų paplitimą, rodo, kad apie 8,4 %. gyventojų yra probleminiai lošėjai. Tam tikras tendencijas gali parodyti ir kitas aspektas – manantys ir jaučiantys, kad turi problemų su lošimais, Lošimų priežiūros tarnyboje gali pildyti prašymą neleisti lošti. Jis galioja visose be išimties Lietuvoje registruotose lošimus organizuojančiose bendrovėse.
„Prašymų skaičius didėja. Dabar per parą gauname iki 30-ties prašymų apriboti galimybes lošti. Dauguma besikreipiančiųjų mano, kad lošimai jau peržengė pramogos ribą, ir jie dėl to patiria finansinių, emocinių ar santykių problemų. Šiandien unikalių vartotojų, pateikusių tokius prašymus, yra daugiau nei 14,5 tūkstančio. Tiesa, sakyti, kad prašymų skaičius auga dėl to, kad daugėja ir patologinių lošėjų, negaliu, nes neturiu tikslių duomenų. Tikėtina, jog prašymų skaičius auga ir dėl to, kad atsirado didesnė informacinė sklaida apie lošimų priklausomybę, žmonės labiau išdrįsta į ją pažvelgti, identifikuoti savyje“, – tvirtina O. Mackevič.
Nesusidūrusiems su šia priklausomybe labai sunku nupasakoti, kokį gyvenimą gyvena lošėjas. Pastaruosius metus gyvenau milžiniškoje įtampoje ir strese dėl įvairių priežasčių: baimė, kad apie mano slaptą gyvenimą sužinos artimieji, stresas, kaip reikės gyventi toliau ir grąžinti skolas, ir iš to išplaukiantis tolesnis pinigų skolinimasis. Kiekvieną rytą atsikeldavau beprotiškoje įtampoje, nes žinojau, kad šią dieną reikės grąžinti kurią nors skolą, o pinigų neturėjau. Viską, ką pasiskolindavau, iškart pralošdavau. Kiekvieną naktį eidamas miegoti galvodavau apie tai, kad būtų puiku daugiau nebeatsikelti. Nebegalėjau daugiau pakelti mane slegiančių sunkumų. Buvau apatiškas viskam, kas vyksta aplink mane. Nebenorėjau nieko daryti, nebeskyriau laiko šeimai ir draugams, tikslas buvo vienas – lošti. Nors kažkur giliai savo galvoje supratau, kad įklimpau taip stipriai, jog be pagalbos į paviršių nebeiškilsiu, vis bandžiau save guosti, jog situacija kažkaip staiga pagerės. Nebemiegojau, nebevalgiau, nebeturėjau gyvenimo džiaugsmo. Jaučiausi tarytum gyvenčiau paralelinėje visatoje, kurioje vienintelis būdas išgyventi – lošti.
Panašius jausmus patiria ir kiti lošėjai. „Lošdamas jaučiausi saugus ir gerbiamas žmogus, galvodavau, kad manimi galima pasitikėti. Tačiau po lošimo mano galva būdavo pilna neigiamų emocijų. Nuolatinis nerimas dėl finansinės būklės, dėl sutinkamų žmonių, dėl artimųjų, kad jie tuoj viską sužinos. Bijojau, kad kreditoriai gali mane sužaloti už negrąžintus pinigus. Kartais net bijodavau grįžti namo, nes galvoje sukosi mintys, kad manęs jau kažkas laukia. Paskutinius kelerius metus kamavo depresija. Emocijas po nesėkmingo lošimo dažniausiai skandindavau alkoholyje ir narkotikuose. Gyvenau visiškame neigime ir įtikėjau, kad tuoj ateis didysis laimėjimas, kuris mano gyvenimą atves į tinkamą kelią. Bet iš tikrųjų tai atvedė mane į nežinomybę, pasimetimą ir baimę“, – atvirauja Mantas.
Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad dažnas lošėjas gyvena tiesiog nuolat meluodamas. Jau nesuskaičiuosiu, kiek kartų, pralošęs visus pinigus ir, pavyzdžiui, negalėdamas sumokėti kavinėje ar parduotuvėje, meluodavau aplinkiniams, kad pamiršau banko kortelę ar grynuosius. Nesuskaičiuosiu, kiek kartų savo antrajai pusei melavau, kad man vis vėluoja atlyginimas, todėl neturiu pinigų. Nesuskaičiuosiu ir kiek kartų prašydamas žmonių, kad paskolintų man pinigų, meluodavau jiems, jog man jų reikia remontui, mokesčiams sumokėti, dovanai nupirkti ar dar aibei kitų dalykų. Apsimesdavau, kad netikėtai išpuolė neatidėliotini darbai, kuriuos turiu padaryti, todėl negaliu praleisti laiko su šeima ar su draugais. O iš tikrųjų lošdavau.
Panašius išgyvenimus prisimena ir Andrius. Jo žmona maždaug ketverius metus nė neįtarė, kad jos vyras yra priklausomas nuo lošimų. „Lošimas yra lygus melui. Kūriau visokias istorijas, kad tik niekas nesužinotų apie mano lošimą. Iš bendro šeimos biudžeto imdavau pinigus. Net žmonos giminės skolindavo pinigų, nes apgaudavau, kad tai liga užpuolė, tai draugas pateko į bėdą ar mama serga“, – pasakoja Andrius.
Stigmatizuojantis visuomenės požiūris į priklausomybę
Artimieji gali ilgą laiką nesuprasti, kad visos šios staiga užpuolusios negandos yra lošimo pasekmė, nes jie nežino, kur tų pasekmių ieškoti. Lošimo priklausomybė mūsų šalyje pakankamai nauja, mat patys azartiniai lošimai įstatymu Lietuvoje įteisinti tik 2001-aisiais. Tad jei alkoholizmą ar priklausomybę narkotikams jau suprantame neblogai ir vertiname kaip rimtą ligą, lošimų priklausomybė vis dar yra dažnai stigmatizuojama.
„Sunku atsakyti vienu žodžiu, kiek galima nuo aplinkos slėpti priklausomybę lošimams. Turbūt tai gali trukti ir metus, ir penkiolika. Alkoholis ir narkotikai veikia fizinį kūną ir sąmonę. Lošimai taip pat ima veikti sąmonę, kai lošiantysis juose dalyvauja. Dėl to kyla įvairių emocijų, tačiau lošėjas jas puikiai moka slėpti nuo artimųjų. Aišku, palaipsniui jos vis tiek išryškėja. Visuomenė nelabai atkreipia dėmesį į azartinių lošimų priklausomybės problemą. Dažnai ji yra stigmatizuojama ir šeimose, kuriose tas nutinka, stengiamasi nuslėpti nuo artimųjų, draugų, vengti kalbėti apie tai“, – sako psichologas O. Mackevič.
Pavyzdžiui, Andrius pripažįsta, kad jo žmona iki šiol tikina, kad jo priklausomybė – tai ne liga. „Mano žmona sako, kad mes manipuliuojame šiuo žodžiu ir tvirtina, kad tiesiog reikia keisti savo požiūrį. Patys lošėjai tai vadina liga, bet kiti nebūtinai tą supranta“, – pasakoja lošėjas.
Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad sulaukiau tikrai nemažai palaikymo iš aplinkos. Artimieji arba suprato mano priklausomybę, arba bent jau stengėsi tai padaryti. Žinoma, visąlaik atsiranda ir tų, kurie tvirtina, kad mes esame tiesiog kvailiai, nes negalime nustoti lošti. Tačiau sveikimo etape kiekvienas lošėjas bando koncentruotis į tai, ką jis gali pakeisti savyje, kad kovotų su šia priklausomybe, o ne kaip pakeisti aplinkinių nuomonę.
Lošėjas Mantas mano, kad informacijos apie šią priklausomybę yra per mažai. „Žmonėms keista, kad kažkas negali nustoti lošti. Jie klausia, kaip jis gali priimti tam tikrus sprendimus ir negalvoti apie pasekmes? Informacijos apie šią priklausomybę yra tikrai per mažai“, – tvirtina vyras.
Lošimų priežiūros tarnyboje dirbantis O. Mackevič sako pasigendantis kitų Lietuvos institucijų įsitraukimo į prevencinius darbus. „Mūsų tarnyba pradėjo prevencinius veiksmus. Stengiamės prisidėti maksimaliai, kiek gebame ir galime. Tačiau stokojame partnerių, stokojame palaikymo. Norėtųsi, kad ši problema valstybei taptų tokia pat svarbi kaip alkoholis ar psichoaktyvios medžiagos. Ne ką mažiau svarbu ir visuomenės įsitraukimas. Turime apie tai kalbėti. Tačiau vis dar esame labai stigmatizuojantys, nuvertinantys ir kritikuojantys. Lošiantiesiems nėra saugu ir paprasta prisipažinti, todėl jie slepia, bando apsaugoti save nuo menkinimo, nuvertinimo, kritikos, mat tai kelia daug sunkių išgyvenimų. Jeigu turi slėpti problemą, vadinasi, visuomenėje kažkas vyksta ne taip. Esame per šalti ir per kandūs“, – sako psichologas.
Be to, jis pabrėžia, kad prevencija turėtų prasidėti nuo mažų dienų ir pateikia Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdį, kur apie azartinių lošimų problemą pradedama kalbėti dar su darželinukais.
Gyvenimas prasilošus griūna, bet jį įmanoma atstatyti
Aš pats mėgstu sakyti, kad kol lošėjas nepramuš kokio nors dugno, jis nesustos. Mano atveju vienas iš dugnų buvo pramuštas, kai daugybė žmonių sužinojo apie mano skolas. Ir dabar labai aiškiai prisimenu tą dieną – šaltas prakaitas, drebančios rankos, absoliuti panika. Ką daryti toliau? Laimei, pradėjo ateiti supratimas, kad čia gali būti nauja mano pradžia. Pradžia gyvenimo be lošimo. Pradėjau suvokti, kad man reikalinga pagalba. Kad mano melų, apgavysčių ir manipuliavimo kelias turi pasibaigti, nes jis veda į savidestrukciją.
Panašiomis istorijomis dalinasi ir kiti lošėjai. „Mano paskutinis dugnas sutapo su mano paskutiniu lošimu. Lošiau 10 parų beveik be miego, vartojau narkotikus ir buvau visiškas zombis. Niekas man nerūpėjo. 7–8 parą pradėjau galvoti, kad gal reikia nelošti ir važiuoti namo, kad artimieji yra išsigandę, tačiau toliau sėdėjau kazino, skambinau žmonėms ir prašiau paskolinti pinigų. Paskutinę lošimo dieną gavau žinutę iš draugės, galiausiai supratau, kad turiu grįžti namo. Tada pirmą kartą per visus tuos metus garsiai sau pripažinau, kad esu ligonis, nebevaldau savo gyvenimo ir man reikia pagalbos“, – prisimena Mantas.
Aš pats jau pradėjęs sveikti, kartais sau keldavau klausimą, kas man būtų atsitikę toliau? Ar viskas būtų stebuklingai susitvarkę? O gal galiausiai būčiau išprotėjęs nuo nepakeliamų emocijų, atsidūręs kalėjime ar net nusižudęs? Kai kuriais atvejais lošėjų likimas iš tiesų pasisuka viena iš šių krypčių.
„Rizika, kad taip atsitiks, lošėjams, žinoma yra didesnė. Tačiau gyvenimas nebūtinai turi baigtis taip. Ypač kalbant apie savižudybę, jei kyla tokios mintys, visada skatinu pagalvoti, kad tai nieko neišspręs. Liūdna, kai išgirstu, kad žmogus pasirinko savižudybę užuot išbandęs sveikimo kelią. Vadinasi, mes, kaip visuomenės nariai, kažko nepastebėjome, nepasiūlėme. O gal priešingai – mūsų kvietimas nebuvo išgirstas?“ – svarsto psichologas O. Mackevič.
Ir čia, ko gero, mes prieiname prie svarbiausios šio teksto dalies. Net ir prasilošus, gyvenimas gali tęstis toliau. Galite paklausti bet kurio sveikstančio lošėjo ir jis atsakys tą patį – svarbiausia pripažinti savo problemą ir norėti nebelošti bei pasveikti.
Aš jau keturis mėnesius vaikštau į anoniminių lošėjų susirinkimus ir tai yra vienas geriausių man nutikusių dalykų po to, kai nusprendžiau, kad turiu nustoti lošti. Tai vieta, kur kiekvienas lošiantysis bus suprastas ir niekas jo neteis.
Kai atėjau į šį susirinkimą pirmą kartą, turėjau dvejonių. Galvojau, kad man niekas negali padėti ir mano gyvenimas yra žlugęs. Tai netiesa. Anoniminių lošėjų bendruomenėje sutikau žmonių, kurie taip pat kaip ir aš buvo iš esmės sunaikinę savo gyvenimus, tačiau nelošdami ir norėdami pasveikti sugebėjo atsistoti ant kojų. Tokie pavyzdžiai įkvepia ir labai aiškiai signalizuoja – jei galiu aš, gali ir tu.
Labai stipriai prie mano sveikimo kelio prisideda ir lankymasis pas psichologą. Po truputį pradedu geriau pažinti save, identifikuoti savo ydas ir silpnybes, tvarkytis su emocijomis ir įtampomis, o tai labai svarbu sveikimo kelyje.
Paantrinti man gali ir Andrius. „Iš pradžių į anoniminių lošėjų grupes žiūrėjau skeptiškai. Nežinojau, ką jie ten daro, galbūt tai kokia nors sekta? Tačiau galiausiai ten apsilankiau ir nesigailiu. Man noras lošti dar nepraėjo, bandau jį suvaldyti. Reikia dar daug dirbti ir gydytis. Tačiau anoniminių lošėjų grupėse yra puikių pavyzdžių, kaip su tuo kovoti“, – sako vyras.
Tokie anoniminių lošėjų susirinkimai labai padeda ir Mantui. „Susirinkimuose jaučiuosi lyg namie, ten mane supa tokie patys žmonės kaip ir aš. Ten vaikštau kiekvieną savaitę, kaip ir pas psichologą bei į bažnyčią. Šie dalykai man padeda gyventi ramiau ir mąstyti blaiviau“, – sako jis.
Iš ko rinktis yra: lošėjai gali ne tik vaikščioti į anoniminių lošėjų susirinkimus, pas psichologus ar psichoterapeutus, bet rinktis ir „Minesotos“ programą, padedančią gydytis nuo įvairių priklausomybių, taip pat gauti pagalbą priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėse.
Kuris iš šių būdų pats efektyviausias, pasakyti sunku, bet psichologas O. Mackevič turi labai gerą paaiškinimą. „Kas yra efektyviausia, kai susilaužote koją? Visuma. Juk koją reikia gipsuoti, po to gali tekti ją operuoti, vėliau laukia reabilitacija – tai priemonių visuma. Taip pat ir su lošimais – priemonės tinka visos: ar tai būtų terapija, ar reabilitacijos bendruomenė, ar „Minesotos“ programa, ar anoniminių lošėjų grupės. Lošiančiuosius dažnai skatinu priimti dalyvavimą anoniminių lošėjų grupėse. Ten jūs nieko nenustebinsite ir neišgąsdinsite, o gausite palaikymą. Tai geras būdas po truputį socializuotis ir galiausiai išeiti į visuomenę be savigraužos ir gėdos“, – sako specialistas. Šiuo patarimu dienoraštis baigiasi. Jei šis tekstas padės pamatus bent vieno lošėjo kelio pradžiai į sveikimą, tai jau bus laimėjimas. O jei skaitai šį tekstą ir jauti, kad turi tokią priklausomybę, pirmiausia padėk sau ir pripažink tai, tuomet jau atsiras žmonių, kurie padės tau. Ramybės!