Giedrius Tamaševičius
Senovės žmonėms šviesa anaiptol nebuvo savaime suprantamas dalykas: nuolat susidurdami su nakties pavojais, jie mokėjo deramai ją branginti. Daugelyje kultūrų gyvavo paprotys vakarais nuo titnagu įskeltos kibirkšties uždegus namų žiburius dėkoti už šviesos dovaną. Žydai, užslinkus vakaro sutemai, uždegdami žvakę kalbėdavo palaiminimo maldą, šviesos apeigą tokiu metu atlikdavo ir krikščionys. Jie visų pirma dėkodavo už Dievo Sūnų, atsiųstą į tamsybes, kad apšviestų kiekvieną žmogų (plg. Jn 1), dėkodavo už jo šviesą, išsklaidančią vakaro sutemas (plg. Lk 24, 29), įveikusią net pačios mirties naktį ir teikiančią viltį, jog išauš Dievo šviesos pilna diena (plg. Apr 21, 23). Šiai tradicijai Romos liturgijoje ypatingai atstovauja Velykų nakties budėjimas, ypač pirmoji jo dalis – Žiburių liturgija.
Velykų budėjimas – visų vigilijų motina
Bažnyčiai skendint tamsoje, Velyknakčio apeigos pradedamos lauke. Nuo šventoriuje užkurto laužo uždegama didžiulė nepaprastai išpuošta vaško žvakė. Diakonas, žengdamas procesijos priešakyje, įneša ją į šventovę tris kartus užgiedodamas: „Kristus mums šviečia!“ Iš karto po to, kai bažnyčios erdvę nušvietusi Velykų žvakės liepsna pasklinda po šimtus žmonių rankose laikomų žvakelių, giedamas Velykinis šlovinimas „Exsultet“.
Tai vienas iš seniausių ir gražiausių liturginių himnų, kurio ištakos siekia net V amžių. Pasitelkdamas seniesiems liturginiams tekstams įprastas retorines, poetines priemones „Exsultet“ autorius šiame kūrinyje perteikia esmines Bažnyčios tėvų išpuoselėtas mintis, sudarančias krikščionių tikėjimo pagrindą, netikėtais palyginimais atskleidžia ir pačią krikščioniško Velykų šventimo esmę.
Senieji Bažnyčios tėvų mokymo įkvėpti liturginiai himnai dažnai būna nelengvai perprantami šiandieniniam klausytojui. Dėl to gilinantis į paties Velykinio šlovinimo (kaip ir kitų tokios tolimos praeities tekstų) prasmę visuomet pravartu susipažinti su ilga šio kūrinio egzegezės istorija. Kitaip tariant, leistis į atradimų kelionę ir perprasti giliausius ir daugiasluoksnius šių tekstų klodus.
Išsamiam himno „Exsultet“ teologijos aptarimui prireiktų ne vieno straipsnio, tad dėmesį sutelksime tik į kelias ištraukas, kuriose apmąstomas išganingas Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykis, atskleidžiama simbolinė Velykų žvakės reikšmė.
Tedžiūgauja
Pirmosios Velykinio šlovinimo „Exsultet“ eilutės nusako ir pačią liturgijos esmę – tai džiugus Dievo, jo nuveiktų darbų ir nuolatinio jo veikimo pašlovinimas. Velykų naktį susitelkiama į pagrindinį nepaliaujamai aktualų įvykį – Kristaus sugrįžimą iš mirties karalijos, jo prisikėlimą, kuris nenusakomu spindesiu, skaistesniu už saulės šviesą, nušviečia nakties ir šio pasaulio tamsybes – todėl ir džiūgauja visa žemė.
Ši liturgija visų pirma yra švenčiama danguje. Čia džiūgauja angelai ir visos dangaus galybės, o į jų šlovinimą atsiliepia Bažnyčios bendrija. Tai patiriame ir kiekvienose Mišiose, kai tikinčiųjų giesmė įsilieja į angelų chorų giedamą „Šventas, šventas, šventas“.
Kristaus krauju paženklintos tikinčiųjų kaktos
Štai dabar Velykų šventės, kada aukojamas tikrasis Avinėlis ir jo kraujas nuo amžinosios mirties gelbi tikinčiuosius
Pagrindinis pirmųjų amžių krikščionių Velykų teologijos motyvas – Kristaus mirties ant kryžiaus aiškinimas Senojo Testamento Perėjimo (Paschos) istorijos šviesoje (plg. 1 Kor 5, 7c). Prisiėmęs kruviną mirtį Kristus tapo tikruoju Velykų avinėliu – tai, ką įkūnijo avinėlio paskerdimas švenčiant Senojo Testamento Velykas, tapo galutiniu išsipildymu Jėzaus mirtyje ant kryžiaus. Šis įvykis yra sudabartinamas Bažnyčiai švenčiant Velykas (ir kiekvienose Mišiose).
Pažodinis antrosios šio sakinio dalies vertimas atskleidžia dar vieną svarbų simbolį: avinėlio krauju pašventinamos tikinčiųjų durys (lot. postes fidelium). Šis paminėjimas, be abejo, sietinas su Išėjimo knygoje aprašomu epizodu, kai izraelitai išgelbėjo savo pirmagimių gyvybes Egipte, lauko durų staktas paženklinę avinėlio krauju (Iš 12, 22–23). Tik šiuo atveju kalbama apie „tikrojo Avinėlio“ – Kristaus iš meilės pralietą kraują, ir omenyje turimi ne izraelitai, bet tikintieji į Kristų.
Velykų naktį atliekamų krikšto apeigų alegoriją šiose eilutėse įžvelgė šv. Augustinas, pabrėžęs, kad „dabar iš tiesų išpildomas anas pranašiškas provaizdis, nes Kristus vedamas paskersti kaip avinėlis ir jo krauju (jei mūsų durų staktos yra apšlakstytos, t. y., jei mūsų kaktos yra pažymėtos jo kryžiaus ženklu), esame išvaduojami nuo šio pasaulio sugedimo kaip nuo Egipto vergovės arba nuo paskerdimo“. Velykiniame šlovinime tai anaiptol ne vienintelis svarbiausių išganymo istorijos įvykių permąstymas, ypatingu būdu atveriantis krikšto prasmę.
Štai toji naktis, kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams – Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto, tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą. Štai ta naktis, kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą
Dar vieną tipologinę sąsają su krikšto vyksmu atskleidžia išėjimo iš Egipto (Iš 12) ir Raudonosios jūros perėjimo (Iš 14) sugretinimas. Juk per krikštą žmogus išeina iš blogio viešpatijos ir krikšto vandeniu pereina iš mirties į gyvenimą.
Taigi tikrojo Avinėlio auka ir krikšto įvykis, į kurį nurodo išėjimas iš Egipto ir perėjimas per Raudonąją jūrą, išvaduoja žmogų, apvalo jį nuo kaltės ir nuodėmės. Jungiamasis įvaizdis čia – stulpas (lot. columna), nurodantis tiek į ugnies stulpą Išėjimo knygos pasakojime, tiek į įspūdingo dydžio Velykų žvakę, Velykinio šlovinimo pabaigoje tiesiogiai susiejamą su Kristumi. Tokią sąsają pagrindžia ir Bažnyčios tėvai, mokę, kad dieviškasis Logos (Kristus) dalyvavo visuose svarbiausiuose išganymo istorijos įvykiuose.
Velykų žvakė ir darbščios bitelės
Dievo nuveiktų darbų atminimo dalį Velykiniame šlovinime pratęsia paaukojimas. Bažnyčia, minėdama savo išgelbėjimą per Kristaus pasiaukojimą ir prisikėlimą, atnašauja Dievui Kristų simbolizuojančią žvakę, kurios provaizdis – dẽginamosios Senõsios Sandoros aukos.
Dabar mes žinome, ką skelbia ši žvakė, kurią skaisti ugnis įžiebė Dievo garbei. Šios žvakės liepsna, kitas įžiebdama, nesumažėja, nes ją maitina tirpstantis vaškas, kurį šiam brangiam žibintui pagaminti paruošė darbščios bitelės
Velykų žvakė yra ypatingas, daugiaprasmis simbolis. Žinoma, pirmiausia žvakė simbolizuoja Kristų, o drauge ir jo pergalę prieš mirtį ir nuodėmę bei šios pergalės pasekmes. Galiausiai tai ir naktį nušvietusios Velykų šviesos pašlovinimas bei dar viena nuoroda į krikštą. Daugybė žmonių būtent šią naktį priimdami krikštą tampa Kristaus šviesos dalininkais, paties Kristaus šviesai nė kiek nesumažėjant, o drauge – ir pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 14). Kaip dėl liepsnos tirpstantis vaškas maitina liepsną, taip Kristus žmonių širdyse maitina dieviškąją šviesą.
Simbolinė bičių vaško reikšmė yra ne mažiau svarbi nei Velykų žvakės liepsna. Bažnyčios tėvams tai pirmiausia žmogaus prigimties, taip pat ir Kristaus, priėmusio žmogaus kūną, alegorija. Kaip žvakei liepsnojant tirpsta vaškas, taip Kristus susinaikino pasiaukodamas už mus per savo kančią ir mirtį ant kryžiaus.
Sekant šia interpretacija ypatingai suskamba ir toks gyvybingas bičių darbo įvertinimas. Netikėta tai, kad lotyniškame tekste, šalia paminėtų bičių įvardijama ir motina (lot. apis mater). Kaip ir daugeliu kitų atvejų, jos reikšmę suprasti padeda teologinis žvilgsnis. Kadangi brangus žibintas simbolizuoja patį Kristų, bičių motinos paminėjimas Velykiniame šlovinime ilgą laiką buvo suprantamas kaip nuoroda į Kristaus tapimą žmogumi iš Marijos. Marija, tapusi motina ir išlikdama mergelė, čia pagal senovės laikų sampratą lyginama su bičių motinos nekaltybe. Kaip tirpstantis vaškas yra nuoroda į Kristaus pasiaukojimą per kančią ir mirtį, taip ir bičių motinos, teikiančios vašką (tai yra Marijos, iš kurios Kristus priėmė kūną), paminėjimas yra nuoroda į Įsikūnijimą. Juk būtent nuo šio įvykio prasidėjo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus išganymo darbas, užbaigtas per Velykas.
Tai, kas šių dienų žmonėms (ir krikščionims) regisi kaip vienas nuo kito gana nutolę dalykai, Bažnyčios tėvams buvo neatsiejama. Kalbėti apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą jiems taip pat reiškė ir būtinybę kalbėti apie jo tapimą žmogumi.
Laiminga ta kaltė
Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo
Ši eilutė nusako visą Velykų nakties Šlovinimo esmę. Būtent prisikėlimas to, kuris nužengė į mirties pasaulį, atskleidžia giliausią šios išganingos nakties prasmę. Kristus, paaukotas ant kryžiaus tarsi Avinėlis ir nužengęs į mirties viešpatiją, sutraukė mirties pančius ir kaip nugalėtojas iš jos sugrįžo. Šio mokymo apibendrinimui „Exsultet“ autorius pateikia šv. Ambraziejaus mintį:
Kas mums iš gimimo, jei nebūtų atpirkimo!
Gimimas čia nurodo į visą žemiškąjį gyvenimą, kurio nauda būtų menka, jei išganymas nebūtų žmogui atvėręs naujos perspektyvos. Kadangi Kristus sumokėjo Adomo skolą, kadangi jis sutraukė šios skolos pasekmę – mirties pančius, žmogus gali tikėtis, kad ir jis pasieks amžinąjį gyvenimą, įveikęs ribas, kurias mirtis neišvengiamai nustatys jo fizinei egzistencijai. Šio atpirkimo dalininku tampama per krikštą. Atgimimas iš vandens ir dvasios (plg. Jn 3, 3. 5) daro žmogaus gyvenimą naudingą ir suteikia jam prasmės, kurios vien žemiškasis gimimas nepajėgus suteikti.
Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė! Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!
Pirmojo žmogaus nuodėmė ir kaltė pasmerkė jį mirčiai. Tačiau būtent ši Adomo nuodėmė, ta kaltė, kuri nuo seno slegia žmogų, per Dievo gailestingumą tampa prielaida ir išeities tašku jo nuostabiam atkūrimui ir atnaujinimui.
Atpirkimas pakylėja žmogų aukščiau sukūrimo metu buvusios padėties. Dėl to tikėjimas, užlietas nesuvokiamo Dievo meilės didumo, išdrįsta sušukti: „Laiminga ta kaltė!“ (lot. felix culpa).
Bent šiek tiek priartėti prie neišsakomų dalykų įmanoma tik pasitelkus paradoksą: Adomo nuodėmė, kurios tiesiog neturėjo būti, vis dėlto buvo reikalinga, ji turėjo įvykti! Todėl tą kaltę, kuri visuomet reiškia nelaimes, čia būtina ir galima šlovinti kaip laimingą kaltę. Kadangi Adomo nuodėmę išdildė Kristaus mirtis, vadinasi, paradoksaliu būdu dėl Adomo kaltės per Dievo Sūnų įvyko ir atpirkimas.
Kristaus sugrįžimo viltis
Tikrai šioji naktis palaiminga: joje dangūs su žeme, Dievas su žmonija suartėja!
Šlovinimo pabaigoje pasiekiama tiesiog kosminė dimensija. Džiūgaujama dėl Kristaus prisikėlimu galutinai įveiktos bedugnės, po Adomo nuodėmės atsivėrusios tarp Kūrėjo ir kūrinio. Šioje naktyje, susiejančioje dangų su žeme, sutaikinančioje Dievą su žmogumi, dovanojančioje pasauliui taiką, įvyksta nuodėmingo žmogaus, o drauge su juo ir visos nupuolusios kūrinijos sugrąžinimas į dieviškojo gyvenimo pilnatvę. Drauge tai paliudija ir pirmųjų amžių krikščionių viltį, kad išganingas šios nakties šviesos poveikis tęsis iki pat laikų pabaigos, kad Kristus sugrįš dar iki sudegant Velykų žvakei.
Šiame straipsnyje palietėme toli gražu ne visas šio nepaprastai turtingo himno temas, pasitelkėme anaiptol ne visas teologų ir liturgijos istorijos tyrėjų interpretacijas. Tačiau jau ir aptartieji fragmentai iškalbingai parodė, kokios gelmės slypi liturginiuose tekstuose, kaip svarbu gilintis į jų prasmę, kad kaip linki popiežius Pranciškus, šlovindami ir dėkodami už Sūnaus Velykų įvykį, patirtume jo gelbstinčią galią, pasiekiančią mūsų gyvenimą.
Velykinis šlovinimas
Tedžiūgauja dangaus angelų minios!
Tebūna džiaugsmingai
švenčiamos dieviškos paslaptys,
ir tesveikina Kristaus pergalę
skardūs trimitai!
Tesilinksmina nušvitusi žemė
ir, amžių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta,
kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė.
Tesidžiaugia Motina Bažnyčia,
tokios šviesos žiburiais pasipuošusi,
o nuo galingos tikinčiųjų giesmės
skliautai šie tevirpa. (…)
Tikrai verta ir teisinga
visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais
šlovinti neregimąjį Dievą Tėvą
ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,
kuris amžinajam Tėvui sumokėjo
už mus Adomo skolą
ir iš meilės pralietu krauju
panaikino bausmę už senąją nuodėmę.
Štai dabar Velykų šventės,
kada aukojamas tikrasis Avinėlis
ir jo kraujas nuo amžinosios mirties
gelbi tikinčiuosius.
Štai toji naktis,
kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams –
Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto,
tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą.
Štai ta naktis,
kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą.
Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų,
pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo,
grąžina malonei ir šventųjų bendrijai.
Štai ta naktis,
kurioje, mirties pančius sutraukęs,
Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.
Kas mums iš gimimo, jei nebūtų atpirkimo!
O, koks nuostabus tavasis gerumas,
kokia neprilygstamai didi tavo meilė:
išvaduoti vergui atidavei Sūnų!
Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga,
nes Kristaus mirtis ją išdildė!
Tikrai laiminga ta kaltė,
kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!
Tikrai šioji naktis palaiminga:
jai vienai teko laimė patirti metą ir valandą,
kurią Kristus iš mirties prisikėlė!
Tai ta naktis, apie kurią parašyta:
„Naktis bus šviesesnė už dieną“
ir: „Nuo džiugesio mano šviesu darosi naktį“.
Šios nakties šventimas traukia nuo kalčių,
nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą,
nuliūdusiems – džiaugsmą; ji maldo neapykantą,
vienija širdis, palenkia išdidumą.
Todėl šią malonių naktį
priimk, amžinasis Tėve, vakarinę šlovinimo auką,
kurią atnašauja tau šventoji Bažnyčia,
per tavo tarnų rankas iškilmingai aukodama
šią šventinę žvakę.
Dabar mes žinome, ką skelbia ši žvakė,
kurią skaisti ugnis įžiebė Dievo garbei.
Šios žvakės liepsna, kitas įžiebdama, nesumažėja,
nes ją maitina tirpstantis vaškas,
kurį šiam brangiam žibintui pagaminti
paruošė darbščios bitelės.
Tikrai šioji naktis palaiminga:
joje dangūs su žeme,
Dievas – su žmonija suartėja!
Todėl tave, Viešpatie, meldžiame:
ši tavo garbei pašvęsta žvakė
tegul niekada nepaliauja
nakties ūkanas sklaidžiusi.
Tegul jos šviesa maloni tau būna
ir į dangaus žiburių spindėjimą įsilieja.
Ją bešviečiančią
tegul vis atranda Žvaigždė rytmetinė,
toji Žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia, –
Tavo Sūnus Jėzus Kristus,
kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs,
skaidriai nušvito žmonijai ir gyvena
bei viešpatauja per amžius. Amen.
(Romos mišiolas, 1987)