„Meno žmonės turi nepavargti nuolatos kartoti, kalbėti apie tikrus dalykus, o tai yra tikras Sizifo darbas: stumi tą akmenį į kalną, o jis ir vėl nusirita. Į šią žemę visi ateiname tam, kad dirbtume savo juodą darbą. Ateiname būti sizifais“, – sako aktorius, režisierius, pedagogas, teatro ir kino legenda Valentinas Masalskis (g. 1954). Tiesa, skambių apibūdinimų aktorius nemėgsta, nes pats yra tikrų tikriausias sizifas, kasdien nenuilstamai ritinantis tą akmenį teatro ir kino kalnais, kalneliais… Paklaustas, iš kokių gelmių semiasi šios sizifiškos jėgos, Valentinas Masalskis atsako: šalia esantysis ir yra toji jėga, tereikia mokėti „susikoncentruoti į kitus, o ne į save“. Esantieji greta jo žino – šis žmogus visa tai liudija savo pavyzdžiu, savo paties gyvenimu, pats būdamas lyg tas Sizifo akmuo, lyg lauko riedulys – tikras, paprastas, nenudailintas, sunkiasvoris išmintimi, erudicija, patirtimi, pribloškiančia dvasios jėga ir ištverme, tačiau be galo lengvas nuoširdumu, dėmesingumu ir pagarba. Menininkas, nepavargstantis kalbėti apie tai, kas tikra.
Valentinai, susitikti pokalbiui pasiūlėte ankstyvą sekmadienio rytmetį, likus porai valandų iki spektaklio repeticijos. Žinau, kad dieną pradedate anksti – penktą ryto, esate vyturys, nors aktoriai dažniausiai būna pelėdos. Ar seniai taip anksti keliatės?
Keltis anksti rytais pradėjau tik sulaukęs kokių 45 metų, anksčiau buvau pelėda, dirbdavau naktimis, bet paskui įvyko toks keistas lūžis, pradėjau jausti, kas yra rytas… Pamenu, kai atvažiuodavau pas tėvą Stanislovą į Paberžę, mes ilgai kalbėdavomės, vakarais skaitydavom R. M. Rilkę ir kartą, atsimenu, jis man sako: „Atleiskit, einu miegoti, nes naktį kelsiuos melstis.“ Tada pagalvojau, kad jis tikriausiai meluoja, neįsivaizdavau, kaip galima taip anksti atsikelti. Tačiau kai pradėjau tai daryti pats, supratau, kokios nuostabios yra ankstyvo ryto akimirkos: tokiu metu eteris švarus, aplinka labai švari, tarsi tokia visiška tuštuma. Nesvarbu, kur tuo metu esi: mieste, miške ar kažkur kelyje – tiesiog girdi tą erdvę, jauti save joje, jau nekalbu apie bundančios gamtos grožį, paukščių balsus… Tai laikas, kai pradedu ruoštis dienai: kažką skaitau, ruošiuosi paskaitoms, susidėlioju mintis, susiplanuoju veiklą. Žinoma, per dieną daug kas sulūžta, nes gyvenimas diktuoja savas taisykles, tačiau važiuodamas į miestą, į gyvenimą, stengiuosi jam atiduoti viską, ką gavau tomis ryto valandomis. Tačiau vakare nebegaliu nieko skaityti, nes galva būna išūžta, be to, jau ir amžius…
Ankstyvą sekmadienio rytą keliaujant tuščiomis Vilniaus gatvėmis akis lengvai užkliūva už įvairių reklaminių vaizdų, tarp jų aiškiai pastebima ir filmo „Tvano nebus“ afiša. Šiame režisieriaus Marato Sargsyano filme sukūrėte pagrindinį – Pulkininko – vaidmenį. Filmo premjera įvyko 2020 m. Venecijos kino festivalyje, tuo metu apie karą, galintį vykti ne kino ekrane, o tikrovėje, niekas nė negalvojo. Kodėl anuomet sutikote įkūnyti Pulkininko personažą? Kas patraukė – tema, režisierius, scenarijus?
Pirmiausia, man patinka režisierius Maratas Sargsyanas, jis yra labai sąžiningas, doras, empatiškas, girdintis kitą, nepasipūtęs, socialus žmogus. Šios savybės man labai svarbios, kai ruošiuosi su kažkuo dirbti teatre ar kine. Nuo to priklauso, kiek mes esame nugalėję savo egoizmą, kiek matome kitą. Dirbti su menininku, kuris nemato kito, yra velniškai sunku, paprastai toks menininkas labiau nori išgarsėti arba galbūt tai daro dėl pinigų, o tada jau prasideda kelionė į griūtį. Dirbdamas kartu supranti, kad nesusikalbi. O su Maratu aš galiu susikalbėti. Be to, jis nuo pat vaikystės dalyvavo Karabacho kare. Jam buvo 15 m., kai tarp armėnų ir azerbaidžaniečių prasidėjo karas, dar būdamas vaikas jis matė iš kovos lauko grįžtančius karius, padėdavo juos filmuojant televizijai – tai prožektorių palaikydavo, tai dar kažką… Jam, vaikui, labai įstrigo tas karas.
Man karas irgi prasidėjo ne šiemet, nes aš kariauju jau nuo 2014 m., kai prasidėjo Krymo karas. Ką reiškia kariauju? Kiekvieną dieną seku įvykius fronte, todėl jau tada žinojau, kad tikrai įvyks kažkas daugiau. Jau tada kasdien žūdavo po 5, 7 ar net 15 žmonių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Visa tai buvo nesuvokiama. Jau tada šis Krymo karas sukėlė man šoką – tikrai nesitikėjau šito sulaukti. Tad ir vasarį prasidėjęs karas man nebuvo naujiena, bet, galvoju, kad ir čia dar ne pabaiga, galbūt mes gyvenam ant slenksčio kažko baisaus ir didelio.
Seku įvykius kiekvieną dieną, neišlendu iš jų srauto ir vis dar negaliu suvokti žmogaus žiaurumo. Kartais pagalvoju: gal gyvenu kažkokiais Vytauto laikais, kai barbarai plūdo į Europą… Šiandien turim naujausias technologijas, visuotinį informacijos prieinamumą, atrodo, jau esam išprusę, galim susikalbėti ir matyti vienas kitą per tūkstančius kilometrų, tačiau, pasirodo, mes nė kiek nepasikeitėm. Barbarai ir šiandien tebesiveržia į Europą. Todėl Marato sugalvota hibridinio karo tema man buvo gerai suprantama, nors, būdamas gana jaunas režisierius, jis galbūt per daug temų užkabino. Tai tampa rizika nebepaveikti žiūrovo.
Iš tiesų, šiame filme temos sukasi tarsi mozaika, kiekviena jų dar turi ir savo potekstę, kurią žiūrovas gali lukštenti ir lukštenti…
Taip, galima lukštenti, tačiau kinas nėra vieta galvoti, jis skirtas jausti vaizdu, beje, kaip ir teatras. Čia reikia jausti, kas vyksta scenoje, o ne mąstyti. Į teatrą ar kiną einame išgyventi tam tikros emocijos, o ne pasirodyti vieni prieš kitus, kokie mes protingi: jūs, žiūrovai, sėdintys salėje, arba mes, aktoriai, esantys scenoje.
Man patiko, kad Maratas šiame filme užkabina labai svarbią temą – prekybą kare žuvusių žmonių organais. Įsivaizduok, kare žūva tūkstančiai jaunų, stiprių vyrų, kurių organai – kaulų čiulpai, stuburai, plaučiai, kepenys, inkstai– keliauja į juodąją rinką ir yra gabenami jų laukiantiems žmonėms. Apie tokius dalykus žmonės dažnai nė nenutuokia, kaip ir apie karo suokalbius, kuomet priešiškos pusės dalijasi informacija, rengia slaptus susitikimus, o po jų ir toliau žudomi žmonės. Man šios temos filme labai susiskaito.
O kalbant apie mano herojų, žiūrovams gali kilti klausimas: kurią akimirką pagrindinis veikėjas Pulkininkas pasikeičia? Kada jis suvokia, kad, šitiek metų dalyvavęs kare, daugiau nebenori kariauti, kad karas ir viskas, kas su tuo susiję, jį vimdo, ima kelti šleikštulį? Žiūrovai įpratę filme sekti pagrindinio herojaus kelią: iš pradžių mato vienokį jo pasaulį, o įvykus kažkokiam virsmui, stebi, kaip jis imasi tarnauti naujai idėjai. Todėl žiūrovams visada įdomu, kur ir kaip tas herojus keliauja. O šiame filme nuo pat pirmųjų scenų Pulkininko linija yra vienoda ir tokia išlieka visą filmą.
Stebint Jūsų herojų susidaro įspūdis tarsi vaidintumėte nuovargio būseną ir ne tik nuo karo, bet ir nuo gyvenimo. Ar galima pavargti nuo gyvenimo?
Nėra didelio skirtumo tarp gyvenimo kare ir taikoje, nes gyvenimas visada yra savotiškas karas. Mums nebūtina būti karo lauke, kad suprastume žmonių skausmą. Jei nors kiek gebi įsivaizduoti, suprasi, koks sunkus gali būti kito žmogaus gyvenimas. Žmogui duotas nuostabus dalykas – vaizduotė, todėl svarbu, kiek gebi susitapatini su tam tikru vaizdu, suvokti jo esmę.
Per šį karą prisižiūrėjome tūkstančius vaizdų – sugriautų namų, verkiančių žmonių, bet vienas vaizdas mane tiesiog pribloškė: kažkokios mokyklos sporto salėje po vienodomis kaldrytėmis suguldyti ant grindų miega penkerių– šešerių metų vaikai. Matydamas tą vaizdą supranti, kad tėvų jie greičiausiai neturi, nors tikrovės aš nežinau, todėl bandau ją įsivaizduoti. Tada klausiu savęs: kodėl tų vaikučių tiek daug, ką jie veiks pabudę? Staiga po kelių akimirkų rodo kitą kadrą: ant sūpuoklių supasi 7–9 metų mergaitė, kuriai… iki kelių nukirstos kojytės. Tą akimirką galvojau ne apie jos nukirstas kojytes, bet apie tai, kaip mergaitei reikės nugyventi gyvenimą: juk ji turės kažkaip išmokti vaikščioti, siekti savo tikslų, galbūt gimdyti vaikus… O ji tik pradėjo gyventi! Dar kitame kadre – mergaitė, kuriai nukirsta rankytė iki alkūnės. Fizinės tų vaikų žaizdos užgijusios, nes nuo karo pradžios praėjo daugiau kaip pusmetis, tačiau žiūrėdamas į juos bandau įsivaizduoti jų ateitį, lygindamas su savo gyvenimu: kiek man reikėjo dešinės rankos, kiek savo kojomis turėjau nueiti… Nuolat galvoju apie pradėtą karo beprasmybę. Todėl ir sakau, kad gyvenimas nesiskiria nuo karo, gyvenime ir pamatai, kiek gebame atjausti vienas kitą, kiek esame empatiški vienas kitam, kiek, pasak žydų rabino, intelektualo Jonathano Sackso, esame mes, o ne tik aš – egoistas, gyvenantis tik sau ir ieškantis gyvenimo malonumų.
Dar Dykumų tėvai sakydavo: kaip įmanoma, venk žodžių aš ir mano…
Taip, nes taip lengviau gyventi. Dykumų tėvai savo pačių gyvenimu bylojo tai, apie ką kalbėjo. Lietuvoje tokie Dykumų tėvai man buvo tėvas Stanislovas ir Česlovas Kavaliauskas. Tai dvi didžios asmenybės, kurios man parodė kelią į literatūrą, subrandino tam tikras mintis, atvedė iki kažkokio suopračio… Įdomiausia, kad šitie žmonės niekada manęs neklausė, ar aš tikiu Dievą. Nori, žegnokis prieš Nukryžiuotąjį, nori – ne. Jie niekad nebūtų paklausę, kodėl tu to nedarai. Neklausė, nes nuo jų sklido didžiulė vidinė kultūra, tolerancija, paremta jų pačių išgyvenimais.
Tačiau ir filme, ir realiuose karo vaizduose šiandien matome tikrai ne vidinę žmogaus kultūrą ir netgi ne egoizmą, o jo žvėrišką žiaurumą, anot Jūsų – Vytauto laikų barbariškumą. Kaip manote, kur yra ta trapi riba tarp žmogiškumo ir giliai mumyse slypinčio gyvuliškojo instinkto? Ar karo aplinkybės visada užaštrina šią ribą?
Žinai, Lina… Mes čia dabar abu sėdėdami prie stalo galime sakyti, kad štai – aš niekada neišduosiu tėvynės, niekada nežudysiu, niekada nieko nekankinsiu, neišdursiu kitam akies, neapkalbėsiu draugo, neišsižadėsiu mamos… Bet iš tiesų mes nieko nežinom. Mes nežinom, kas iš tiesų esame. Kiekvieną dieną nuo pat ryto pradedame vaidinti tam tikrus personažus: vienokie esam su vaikais, kitokie su tėvais, dar kitokie – darbe, mokykloje ir kiekvieną akimirką kuriame tam tikrus įsivaizduojamus vaidmenis. Todėl ir sakau, kad mes niekada nežinome, kaip iš tiesų pasielgsime tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikroje vietoje. Jeigu mane pakabintų žemyn galva ir pradėtų kankinti, tikrai nežinau, kaip pasielgčiau: gal nieko neišduočiau, o gal ir išduočiau. Mes tik įsivaizduojame, kad esame tokie, kokie esame, tačiau iš tikrųjų savęs visiškai nepažįstame.
Kažkas yra labai gražiai pasakęs: „Galite ieškoti savęs, kiek tik norit, bet sutarkim– savęs jūs nerasite.“ Todėl niekada negalime žinoti, kaip pasielgsime tam tikrose aplinkybėse. O jos labai svarbios. Niekada nepamiršiu, kaip kartą šaukiau, rėkiau ir tampiau už plaukų vieną fotografą, kuris, paprašytas nefotografuoti besiruošiančių į sceną žengti aktorių, vis tiek padarė keletą kadrų. Tai įvyko prieš pat mano režisuoto muzikinio spektaklio premjerą, o tokiomis akimirkomis aktoriai būna labai susikaupę, itin jautrūs. Jis praėjo pro juos, keletą kartų spragtelėjo ir pasuko išėjimo link, bet tą akimirką manyje kažkas taip sukilo, kad aš pašokau iš savo vietos, pasivijau jį ir… pasielgiau labai negražiai. Tokį elgesį būtų galima vadinti netaktu, egoizmu, nežmoniškumu, bet tai buvo taip spontaniška, kad tą akimirką stebėjausi pačiu savimi. Aišku, po tos scenos man buvo labai gėda, supratau, koks esu šlykštus, bjaurus, atsiprašinėjau to žmogaus, aktorių, draugų. Po to dar ilgai negalėjau žiūrėti šito spektaklio.
Tąkart klausiau savęs: kas su manimi atsitiko? Ar būtų kas nors galėjęs pasakyti, kad taip pasielgsiu? Sėdint ant sofos mums lengva sakyti, kad niekada negalėtume nužudyti žmogaus, pakelti rankos prieš kitą, tačiau mes nežinome, kaip pasielgtume anksčiau nepatirtomis aplinkybėmis. Gal ir būsime tie, kurie sakys: „Veskit mane į dujų kamerą, bet paleiskit šitą žmogų.“ O gal ir ne. Šito aš nežinau.
O kaip manote, kiek modernioji hedonistiška visuomenė pajėgi reaguoti į filme keliamas itin jautrias temas?
Ar menas gali auklėti žmogų? Ar galima staiga visus išauklėti? Kai buvau jaunas, galvojau, kad menas turi labai didelį poveikį. Dabar galiu pasakyti tik vieną dalyką: menininkas turi nepavargti kalbėti apie tikrus dalykus. Garsus japonų pedagogas Š. Suzuki buvo labai nustebęs, kai suvokė, kaip japonų vaikai išmoksta tokią sunkią japonų kalbą. Nejaugi jie visi tokie talentingi? Pasirodo, gimtosios kalbos išmokstama tik dėl nuolatinio kartojimo proceso – girdėdami ir vėliau atkartodami garsus, skiemenis, žodžius, sakinius, vaikai nesunkiai ją išmoksta. Taip mes mokomės ir lietuvių kalbos, kuri ne ką lengvesnė nei japonų, ir kitų kalbų, nes tai natūralus, prigimtinis bet kokio mokymosi procesas. Todėl ir menininko užduotis – nuolatos kartoti, belstis į žmogaus širdį ir vėl iš naujo kartoti. Negali žinoti, galbūt vieną dieną kažkas išgirs.
Tačiau svarbu nepradėti galvoti, ar mūsų darbas kažkam padarys įtaką. Mums neturi rūpėti, kaip savo veikla paveiksime žmogų, nes mes to paprasčiausiai nežinome. Man patinka Giedriaus Kuprevičiaus pasakymas: „Žiūrovai yra kvaili, daug ko nesupranta, daug ko negali paaiškinti, tačiau jie viską jaučia.“ Žmonės jaučia, kada spektaklis būna blogas, muzika bloga, filmas nevykęs, ir nors dažnai negali paaiškinti, kas konkrečiai buvo blogai, tačiau pasakymas nekabina aiškiai parodo, kad kažkas buvo negerai.
Tarkim, žmogus, gyvenantis kaime, sunkiai dirbantis, nuolat bendraujantis su gamta, gali būti visiškai neapsiskaitęs, nesidomintis menu, tačiau jis visada aiškiai pajus ir intuityviai atskirs gerą meną nuo blogo. Pats esu ne kartą patyręs, kai kas nors man pasako, kad vienas ar kitas mano vaidmuo padarė jam įtaką.
Atsimenu, kartą poetas Rimvydas Stankevičius ėmė iš manęs interviu ir staiga sako: „Žinote, kada nusprendžiau tapti poetu? Ogi tada, kai išgirdau Jūsų įskaitytą Vytauto Mačernio poezijos plokštelę.“ Tokie žodžiai tik parodo, kad mes niekada nežinome, kokį įspūdį ir kada darome žmonėms.
Tai gali būti nebūtinai teigiamas įspūdis. Juk kaip dažnai esam linkę kitą apšaukti, grubų žodį pasakyti! Mane stebina, kai nuo pat ankstyvo ryto parduotuvėje žmogus ima piktintis, įžeidinėti kitą, nors dažnai tam nėra jokios priežasties. Žinoma, jis taip elgiasi todėl, kad pats yra pilnas pykčio ir tą garą reikia kažkur nuleisti…
Sakėte, kasryt į gatvę išeiname su savuoju vaidmeniu, su kuriuo dažnai būname taip susitapatinę, kad jo net nebeatpažįstame, tačiau šiandien ne mažiau įdomus teatras vyksta ir socialiniuose tinkluose, kuriuose apstu kur kas spalvingesnių personažų nei gatvėje. Ar Jums įdomu, kas vyksta virtualioje tikrovėje?
Žinai, kartais man net baisu ten įeiti! Šiandien savo feisbukuose lengvai galime apšmeižti kitą ir tai daryti visiškai atvirai. Galime rašyti būdami neblaivūs, nes „negi aš negaliu būti girtas?“ Galiu. Žinoma, tai yra pseudo drąsa, tačiau ta bekultūra šiandien taip stipriai įsišaknijusi mūsų visuomenėje! Todėl ir sakau, kad meno žmonės turi nepavargti nuolatos kartoti, kalbėti apie tikrus dalykus, o tai yra tikras Sizifo darbas: stumi tą akmenį į kalną, o jis ir vėl nusirita.
Į šią žemę visi ateiname tam, kad dirbtume savo juodą darbą. Ateiname būti sizifais. Šiandien, vykstant karui, visi kasdien einame į darbus, nežinodami, nei kada tas karas baigsis, nei kaip būsime jo paveikti, tačiau darome tai, ką sugebame geriausiai. Turime kasdien būti kaip tie kunigai, kurie anksti rytais laiko Mišias, nesirūpindami, ar jose kas nors dalyvauja, ar ne. Pamenu, klausiau tėvo Stanislovo, ar kas nors ateina į ankstyvas rytines Mišias jo bažnytėlėje. Sako – užbėga kartais tokia melžėja prieš eidama darbą. Jam būdavo visai nesvarbu, kad bažnyčioje nieko nėra, nes Mišias jis laiko erdvei, laiko už visus mus, už visus žmones. Todėl ir turime daryti savo darbus nekeldami klausimo, ar mus kažkas išgirs ir pamatys.
Tačiau šiandieninė tikrovė skatina norą tapti matomam ir girdimam, socialiniuose tinkluose apstu influencerių, frylancerių. Beje, pastaruoju žodžiu apibūdinami ir laisvieji menininkai, paprastai nepriklausantys jokiai struktūrai ar įstaigai, dirbantys savarankiškai. Jūs pats taip vadinamas gana seniai, berods, nuo 1992 m. Kaip apibūdintumėte, kas yra laisvas menininkas? Koks jo santykis su šiuolaikiniu žiūrovu? Ar iš tiesų jis yra laisvas?
Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes taip ir nepadarėme teatro reformos. Kino reforma įvyko, ir tai aiškiai matosi filmavimo aikštelėje. Pastaruoju metu dirbdamas kine buvau sužavėtas aptarnavimo kultūros, pagarbaus elgesio su aktoriais, masuote, su laiku, minutėmis ir sekundėmis, kurios kine be galo svarbios. Šiandien mūsų kinas yra perėmęs geriausias amerikiečių kino gamybos tradicijas. Kai filmavimo aikštelėje girdžiu, kaip skambinama ir sakoma: „Rytoj filmuojant į kadrą papuls ant sienos kabantis paveikslas, todėl norėtume sumokėti autoriui už autorines teises“, – pagalvoju, kad tikrai verta gyventi, kažką keisti, judėti į priekį.
Tačiau teatre tokios reformos nepadarėme. Kodėl? Todėl, kad turime valstybinius teatrus, kuriuose žmogus įsidarbina ilgam, o kartais ir visam laikui. Todėl jis gali, pavyzdžiui, atsisakyti vaidmens, bet iš teatro jo už tai išmesti negali, nes jis yra biudžetinės įstaigos darbuotojas. O kodėl žmogus taip nori tapti etatiniu aktoriumi? Todėl, kad nesijaučia finansiškai saugus, neturi minimalių saugiklių, užtikrinančių pragyvenimą, todėl nenori rizikuoti. Taip mes atimame iš jo galimybę rizikuoti, sukuriame terpę, kurioje lengva tapti tinginiu.
O kas yra laisvas menininkas? Tapytojas Ričardas Vaitiekūnas yra pasakęs: „Laisvi gali būti tik tavo viduriai arba kelnių guma“… Laisvas menininkas iš tiesų niekada nėra laisvas, nes neįmanoma būti laisvam nuo gyvenimo. Jei nedirbu teatre, tą laiką aš išnaudoju skaitymui arba einu grybauti, tačiau vis tiek nuolatos esu gyvenime, matau gyvenimą ir kalbu apie jį nuo scenos arba iš kino ekrano.
Savo studentams esu sakęs, kad niekada gyvenime nevaidinau blogame spektaklyje, nes tokių tiesiog atsisakydavau, o sovietiniais laikais tai buvo labai rizikinga, gaudavau griežtus papeikimus. Anuomet dirbau tikrai geruose teatruose – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – tačiau, kaip sakau, vaidinau ne įstaigose, o spektakliuose, kuriuos su manimi kūrė puikūs žmonės.
Teatras – ne pastatai, ne įstaigos, teatras yra spektakliai, kūrybinis žmonių darbas. Todėl teatras visada bus toks, kokį jį susikuriame patys, ką iš jo padarome. Jis gali būti labai pavydus, piktas, egoistiškas, snobiškas, tačiau gali būti ir pilnas meilės, šilumos, nelygu ką pasirinksi. Žmogus gyvenime visada turi pasirinkimą: mums duoti dešimt Dievo įsakymų, aiškios gyvenimo taisyklės ir tik nuo mūsų pačių priklauso, laikysimės jų ar ne.
O kokį teatrą matote šiandien? Kokia kryptimi jis juda?
Šiandien visame kame pagrindinė vyraujanti kryptis – postmodernizmas. J. Sacksas knygoje „Moralė“, pradėdamas nuo S. Kierkegaard‘o, F. Nietsche‘s, sako, jog postmodernizmas atnešė mintį, kad gyvenime ir mene nereikia ieškoti prasmės, nes jos paprasčiausiai nėra. Prasmės paieškos – atgyvena. Gyvenkim, žaiskim formomis, linksminkimės, svarbiausia, kad nebūtų nuobodu. Todėl menas šiandien galynėjasi su žiūrovo nuoboduliu: viskas turi greitai keistis, turi būti daug judėjimo, tačiau minties nereikia, tiesiog turi būti malonu nieko prasmingo neveikti. Tokia postmodernizmo esmė. Tą patį galima matyti ir mūsų televizijoje. Kalbėti apie beprasmybę yra labai malonu, nes tu tiesiog plepi, be paliovos tarški. Pažiūrėkim į savo feisbukus – keliam nuotraukas, kažką rašinėjam, žiūrinėjam, nes tai teikia pasitenkinimą. Kaip sakau, kad ir kiek pakeltum aktoriui atlyginimą teatre, jis vis tiek po kiek laiko nueis į televiziją, nes ten labai malonu, ten gali kalbėti, ką nori.
Esate sakęs, kad teatre nebemokame kurti gero pasakojimo, o juk plepėti jame neužtenka.
Taip, bet čia kalba eitų apie patį amatą. Atsimenu, kartą aktoriaus Dainiaus Gavenonio sūnus, jam tada buvo 15 metų, žiūrėjo spektaklį, kuriame vaidinau kartu su jo tėvu, ir po spektaklio pasakė: „Kai ateinu į teatrą, atrodo, kad jūs visi nuo scenos man sakot, kad esu durnas, nesubrendęs, neprotingas, man reikia daug skaityti, nes nesuprantu, kas vyksta. O juk čia vyksta labai svarbūs dalykai! Jūs jaučiatės scenos viešpačiai, tačiau negerbiate jauno žmogaus. Daug jaunų žmonių į teatrą nebevaikšto, nes nesupranta scenoje pasakojamos istorijos, jos tiesiog negirdi. O štai šitą spektaklį aš supratau, jis tarsi skirtas man.“ Todėl sakau, kad į teatrą ar kiną žiūrovas eina jausti, patirti emociją.
Šiandieniniame teatre yra mažai turinio, tačiau daug formos, judesio, daug bjaurių žodžių, ir tai laikoma drąsa… Tačiau toks teatras greitai tampa tik pats sau įdomus, pats sau konceptualus, konstruojamas tarsi bet kaip dėliojant lego kaladėles. Savo anūkui dažnai perku lego kaladėlių rinkinius ir matau, kaip jis keliauja mintimis iš tų kaladėlių sudėdamas nuostabiausius traukinius, mašinas, lėktuvus, laivus. Žiūriu ir stebiuosi, kaip šešiametis kruopščiai, susikaupęs kažką kuria, tomis akimirkomis jaučiu jam begalinę pagarbą. Kartais net valgyti neina, užsidaro ir dirba. Tačiau yra vaikų, kurie tas pačias kaladėles gali sumesti į krūvą arba dėlioja bet kaip, nežinodami, ką iš jų nori sukurti. Tai nėra kūryba, tai – paprasčiausia dėlionė. Kaip ir vaikiški piešiniai: jie spalvingi, nuostabūs, tačiau neturi atsakomybės, nes yra daromi sau pačiam, tiesiog saviraiška. Todėl ir toks teatras yra kaip paauglys, darantis sprendimus, tačiau neprisiimantis už juos atsakomybės.
Matome, kad šiandienìnės kartõs laiko ženklas – vaizdo kultūra. Anot prof. Antano Andrijausko, šiandien teksto kultūra patiria recesiją ir degradaciją ir pamažu pereina prie vaizdo kultūros, kurią diktuoja naujoji realybė. Kaip manote, ar nekyla pavojus išnykti žodinei kultūrai?
Kažkada galvojau, kad pasaulis eina blogyn, tačiau šiandien suprantu, kad taip nėra, keičiasi tik proporcijos: kažko padaugėja, kažko sumažėja. Aišku, jis kinta, evoliucionuoja, bet esmė lieka ta pati. Gyvename vaizdo kultūros laikais, stebime verbalikos, žodžio devalvaciją, ir nors tikro žodžio liko mažai, jis neišnyko. Praeis kažkiek laiko ir proporcijos vėl pasikeis. Kiekviena karta turi savo laiko ženklus, kaip ir savo teatrą, savo kumyrus, kuriems meldžiasi.
Vienu metu opera buvo visai nurašyta, o dabar visi į ją veržiasi. Tai mados klausimas. Neseniai visi nešiojom dalgio batus, merginos vaikščiojo atvirais pilvais. Dabar madingos tatuiruotės – kalėjimų kultūros palikimas. Bet kai šitie žmonės pasens ir žiūrės į savo tatuiruotes po daug metų, ir jų vaikai jas matys, nuo to patiems pasidarys bloga. Viskam yra savas laikas. Argi mes, būdami jauni, nenorėjome džinsų, ilgų plaukų? Argi negėrėme, nedurniavome? Tai kodėl dabar šaipomės iš jaunų žmonių? Juk buvom lygiai tokie patys, tik pamiršom.
Šiandien daug kas klausia: kodėl jaunimas neina į bažnyčią? Tiesiog dabar toks laikas, jiems reikia jame susiorientuoti, patiems rasti kelią pas Dievą. Vaikystėje bažnyčioje mano dievas buvo… laikrodis. Bobutė vesdavosi į Mišias, o aš žiūrėdavau į laikrodį ir galvodavau: Dieve, Dieve, kad tik Tu greičiau pajudintum tas rodykles, nes aš taip noriu eiti žaisti! (Juokiasi.) Tik daug vėliau mano gyvenime atsirado Kanto Dievas, Maceinos Dievas.
Gyvenimas, keičiantis kartoms, nei blogėja, nei gerėja, jis paprasčiausiai kinta, nes kinta jo proporcijos.
Mokydamas studentus nuolat pabrėžiate aktoriaus atsakomybę prieš žiūrovą, kaip, beje, ir emocijų svarbą. Vis dėlto, ar šiandieniame teatre emocijos nėra per daug hipertrofuotos? Ar ne per daug riksmo scenoje?
Tokiais atvejais tai – ne emocija, o tik jos forma arba paprasčiausia iškrova. Jeigu gyvenime visiems tik šypsaisi, tau kažkur būtina išsirėkti. Vieni rėkia beprotnamyje, kiti miške, o kažkas išsirėkia ant scenos. Toks aktorius tikros emocijos neturi, jis ją tik demonstruoja, nes emocija visada turi turėti pagrindą. Vienas žiūrovas man yra gražiai pasakęs: ant scenos rėkti reikia turėti teisę. Jeigu tokios teisės neturi, toks rėkavimas yra tarsi šaudymas tuščiais šoviniais – daug garso ir tiek. Dabar tokia mada. Čia kaip su tais dalgio batais… (Juokiasi.)
Kažkada KU teatro salėje stebėjau vieno Jūsų režisuoto spektaklio repeticiją ir man įstrigo Jūsų žodžiai, ištarti studentams: „Vaikai, jūs nebeturite autoritetų.“ Kaip manote, ar šiandien jaunam žmogui dar reikalingi autoritetai?
Šiandien jų autoritetas yra internetas, jame jie randa atsakymus į įvairiausius klausimus, tačiau ar galima rasti atsakymą į klausimą, kas yra gyvenimas? Juk jis – begalinė sumaištis, ir šitame visame chaose jiems reikia rasti savo kelią, kurį tik mokytojas ir gali parodyti. Kai pradedame galvoti, kad kelią galime rasti patys, tada ir klaidžiojame.
Internete yra tūkstančiai tiesų, tačiau kartu ir labai daug melo, internetas tau sako: rinkis tą, bet yra ir tas, o gal nori dar ir šito? Jeigu tame kelyje neturi mokytojo, paskęsi informacijos jūroje. Mokytojus mes lyg ir turime, bet jaunimas šiandien neturi mentorių. O mentoriai – tai tie žmonės, kurie priekaištingai, priekabiai vis kartoja ir kartoja tą pačią tiesą. Mano gyvenime tokie mentoriai buvo tėvas Stanislovas ir Česlovas Kavaliauskas. Tai didžiuliai autoritetai.
Kita vertus, yra tokia Rytų patarlė: „Kelias padaro einantįjį.“ Mokytojai labai svarbūs, tačiau kelią visada turi nueiti pats. Tame kelyje tavo mokytojai gali būti nebūtinai lydintys žmonės, tai ir perskaitytos knygos, pamatyti spektakliai arba nesutiktos iškilios asmenybės. Man tokia asmenybė buvo Juozas Miltinis Nors niekada nebuvau jo sutikęs, daug bendravau su teatro aktoriais, su kuriais Miltinis dirbo, iš jo teatro mokyklos labai daug išmokau. Svarbiausia, mokiausi iš jų ne kaip spektaklį statyti, bet pirmiausia padorumo, susikaupimo, išprusimo. Todėl kelias, jame sutikti mokytojai ir mūsų pačių uždaviniai padaro mus tokius, kokie esame. Jei išsikelsi mažus uždavinius, tai toks ir būsi, tačiau jeigu išsikelsi didelę šios dienos užduotį, tai žinok, kad ją reikės ir padaryti. O padaręs tapsi kitu žmogumi. Tik taip mes augame.
Savo studentams esate didžiulis autoritetas, bet iš autoritetų kartais mėgstama ir pasijuokti. Ar pasijuokia iš Jūsų?
Aišku, jie juokiasi iš manęs! Jie juokiasi iš mano neišprusimo internete, iš to, kad nemoku anglų kalbos, kad nemoku naudotis programėlėmis, nes man tai neįdomu, stebisi, kad neturiu feisbuko, nes man jo nereikia, man informacijos ir taip per daug. Tiesa, anglų kalbos jau pradėjau mokytis, nes pasidarė gėda, kad nieko nesuprantu. Jie juokiasi, kai juos vadinu vaikučiais, mažuliukais, tada mane vadina dėdeliu… (Juokiasi.) Turi suprasti, kad kažkam gali atrodyti juokingas, nes yra labai daug dalykų, iš kurių galima pasijuokti.
Valentinai, pokalbį norėčiau pakreipti miesto, kuriame pastarąjį dešimtmetį dirbate, kuriate ir ilgą laiką gyvenote, link. Čia, Klaipėdoje, užaugo nauja aktorių karta, toliau dėstote būsimiesiems aktoriams universitete, miestą garsina Jūsų įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras, vyksta įvairūs Jūsų inicijuoti kultūros renginiai. Kaip šiandien regite uostamiestį, jo kultūrinį gyvenimą ir miesto potencialą?
Labai džiaugiuosi, kad mūsų teatro aktoriai čia kuria šeimas, gimdo vaikus, gyvena, dirba. Dažnai matau, kaip Vilniuje jauni žmonės kovoja vienas su kitu, kad įsitvirtintų, ir tam išeikvoja tiek energijos! Tačiau jeigu jie tą energiją panaudotų provincijoje, padarytų labai daug gražių dalykų, skambiais žodžiais pasakius – gražių darbų Lietuvai. Nors mūsų teatras įnešė šiek tiek konkurencijos į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą, tačiau matau, kad miestui vis dar trūksta vidinio gyvybingumo, kartais pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, kad jame lyg ir niekas nevyksta. Per pastarąjį dešimtmetį dauguma klaipėdiečių išsikėlė gyventi į užmiestį: dieną atvažiuoja į darbą, o vakare skuba į namus kur nors Giruliuose, Radailiuose ar dar kažkur už miesto, tad natūralu, kad nuosavas kiemas jiems tampa svarbesnis už miestą. Taip miestas nepasikrauna energijos, netenka gyvybės, nes gyvenančiam užmiestyje senamiestis nerūpi, todėl ir mažai jame judesio, mažai gyvybės. Miestas be žmonių neegzistuoja, jis tampa gyvas tik jame gyvenančių žmonių dėka.
Kita vertus, Klaipėdoje apskritai trūksta žmonių, daug jų emigravo, miestas yra stipriai nukraujavęs, todėl ir stinga įvairovės, o kartu ir miestiečių žingeidumo kultūrai, jos naujovėms… Atrodo, kad žmonės eina pažiūrėti suremontuoto pastato, o ne spektaklio, jiems neįdomu, kas naujo vyksta, ką padarė, pavyzdžiui, Agnija Šeiko savo šokio teatre. Matau, kaip ji pastato naują spektaklį, suvaidina kelis kartus ir gali daugiau jo nerodyti… Arba buvo toks kultūrinis renginys „Turgaus naktis“, darėm jį nė cento neturėdami, bet miestas tuo metu tos idėjos nepalaikė, jam jos nereikėjo ir ji numirė.
Vis tik, kaip Jums atrodo, koks yra šio miesto identitetas? Juk Klaipėda iki pat sovietmečio buvo iš esmės vokiškosios kultūros miestas, tačiau po karo, šalia lietuvių, mieste apsigyveno ir gana daug rusakalbių. Kaip apibūdintumėte, kas yra tikras klaipėdietis?
Pasakysiu vieną dalyką: pastebėjau, kad klaipėdietis nenoriai įsileidžia neklaipėdietį… Taip sukuriamas klasteris, kuris ilgainiui sukelia sąstingį, mieste ima trūkti įvairovės. Per 30 metų Klaipėdoje nesusikūrė bent kiek aktyvesnis politinis gyvenimas, nes miestelėnai įprato balsuoti tik už liberalus, todėl nesusiformavo stipri opozicija, kuri būtų pajėgi išjudinti politinį, kultūrinį miesto sąstingį.
Šiandien gyvenu mažame miestelyje, Kuliuose, turinčiame didelį kultūrinį paveldą: J. Tumas-Vaižgantas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, knygnešiai, vienuoliai. Visą šį paveldą kūrė įvairūs žmonės, aš čia gyvendamas tik tęsiu jų darbus, kaip ir po manęs kažkas ateis ir kurs toliau. Klaipėdoje toks tęstinumas buvo nutrauktas, viskas sunaikinta. Po Antrojo pasaulinio karo mieste buvo likusios vos 26 šeimos. Vokiečių kultūrinis paveldas, kiek jo dar buvo likę, sovietmečiu netiko, reikėjo kurti kažką lietuviško. O lietuviško nebuvo. Tiesa, buvo I. Simonaitytė, bet ji – Priekulėje, dar buvo Povilas Gaidys, Vytautas Kancleris, kurie sukūrė puikų Klaipėdos dramos teatrą, bet teatras buvo nelabai linkęs kažką įsileisti, kaip ir universitetas sunkiai įsileidžia naujus dėstytojus. Kur šiandien Klaipėdoje L. Donskis? Universitete ant sienos kabo jo memorialinė lenta, bet… miestui jo nereikėjo, jis jo nepriėmė. Gaila, bet taip užaugo ne viena miestiečių karta.
Gal būtent dėl šių priežasčių ir įkūrėte savo teatrą?
Na, taip. Taip išeina: tu sau, mes sau. Čia yra ta didžioji provincija, kai aš užsidarau savyje ir kitas man tampa neįdomus. Ta provincija gali būti Niujorke, Londone, Paryžiuje, Vilniuje… Provincija yra mumyse, tai ne geografinė padėtis.
Klaipėdos jaunimo teatro archyvas
Šiandien pats gyvenate provincijoje, Kuliuose, kurie jau spėjo pagarsėti Jūsų sumanytu Sofijos festivaliu. Kodėl nutarėte čia persikraustyti?
Pirmiausia, norėjau gyventi gamtoje. Antras dalykas, čia labai gyva bendruomenė, ką bepasiūlai – jie viską priima, yra darbštūs, visko nori. Žmonės čia taip pat nukraujavę – išvažiavęs jaunimas, tai visų mažų miestelių problema, bet jie gyvi, susirenka, ateina, domisi. O festivaliu daugiau rūpinasi mano žmona Raimonda, ji čia viską kuria. Beje, neseniai laimėjo konkursą gauti paramai Kuliuose buvusio vienuolyno pastatui suremontuoti, jame įsikurs bendruomenės namai. Kai bendruomenė gyva, užsikuria ir energija, ir noras kažką daryti.
Klaipėdos jaunimo teatras – irgi gyva, entuziastinga bendruomenė, tarp Lietuvos teatrų išsiskirianti profesionaliu muzikiniu pasiruošimu: visi aktoriai puikiai dainuoja, muzikuoja, neretai ir patys kuria muziką. Tai – šio teatro vizitinė kortelė. Ar yra tęstinumas, ar užaugo nauja karta, galinti ateityje tęsti Jūsų pradėtus darbus, puoselėti muzikuojančio teatro viziją?
Taip, muzikine prasme mūsų aktoriai stiprūs, bet jau dabar turime galvoti, kas bus po mūsų, kaip tai pratęsti. Neabejoju, kad tęstinumas bus. Nijolė Sinkevičiūtė (kompozitorė, pedagogė – L. M.), su kuria pradėjome kurti Klaipėdos jaunimo teatrą, jau užaugino savo kartą, toliau tęsiančią muzikuojančio aktoriaus viziją. Du jauni buvę jos studentai tęsia Nijolės darbus, dabar jau patys dėsto universitete. Būdavo, ateina mokytis jauni žmonės, nemokėdami muzikinio rašto, nemokėdami dainuoti, o baigia universitetą ne tik mokėdami dainuoti, bet ir natas pažindami. Jie ir toliau kuria. Pavyzdžiui, aktorius Kristupas Biržietis atlieka Nijolės misiją, netgi tapo kompozitoriumi. Kai stačiau spektaklį „Amerika pirtyje“, jis jam sukūrė visą muziką.
Iš pirmojo mano kurso jau užaugo ir dabar scenos judesio dėstytoja dirba Rugilė Latvėnaitė, Paulius Pinigis dėsto aktorinį meistriškumą – su maniškiais studentais padarė labai gražių darbų, pastatė spektaklių ir, manau, kad jau taps režisieriumi. Taip po truputį galbūt gimsta naujas teatras…
Kaip atsirado Klaipėdos jaunimo teatras? Aš jo nesukūriau… aš sukūriau struktūrą, bet ne teatrą. Teatro kūrimas prasideda tada, kai ateina naujas žmogus. Pavyzdžiui, kažkada į Kauno dramos teatrą atėjo Jonas Vaitkus, jam tada buvo 30 m., o mums, aktoriams, po 22 m., ir mes visi ieškojom savęs. J. Vaitkus ieškojo savęs, mes irgi ieškojom savęs, taip ir vyksta teatro kūrimasis. Taip Maskvoje atsirado Jurijaus Liubimovo teatras, nes jame vaidinęs Vladimiras Vysockis ieškojo savęs, J. Liubimovas irgi savęs. Taip atsirado Rimo Tumino teatras, kol dar nebuvo Mažojo teatro, jis tada sukūrė pačius įdomiausius spektaklius.
Pavyzdžiui, Juozas Miltinis savo laiku išvažiavo į Prancūziją, grįžo, ir jauni žmonės, su kuriais jis pradėjo dirbti Kaune, ėmė kartu kurti ir sukūrė naują teatrą. Nes jie ieškojo. J. Miltinis jiems neprimetė savęs, jis ieškojo savęs. Aš galiu savo aktoriams primesti tai, ką atradau, bet tai nebus kūryba, nes kūryba prasideda tada, kai jaunas žmogus, režisierius, pradeda ieškoti savęs, o kartu su juo ieško ir visa trupė.
Galbūt jūsiškis teatras taip pat gimė iš tokių ieškojimų?
Ne, mes su Nijole ieškojome mokyklos. O kas yra aktorinė mokykla? Tie jauni žmonės, su kuriais dirbau, padėjo man ją sukurti, aš ir šiandien ją tebekuriu, nes dar nežinau, kas ta aktorinė mokykla. O teatro negalėjau jiems sukurti, nes jau žinojau, kaip reikia statyti spektaklį, mokėjau jį statyti, jame vaidinti, to ieškoti man nebereikėjo. Dabar galiu mokyti juos emocionalios vaidybos meno, siekiu, kad jie tą pratęstų.
Tačiau kartais sakoma, kad Jūsų vaidyboje būdavo ir per daug nervo…
Kai kam taip gali pasirodyti, bet gerai atsimenu J. Miltinio teatro aktoriaus Broniaus Babkausko frazę filme „Niekas nenorėjo mirti“. Viename filmo epizode jis klausia: „Tai man art ar neart?“ Ir jo akys, ašaros… Tai viena emocionaliausių scenų, kokią esu matęs. Bronius Babkauskas ir Stasys Petronaitis buvo emocionaliausi ir mylimiausi J. Miltinio teatro aktoriai, tačiau kartu su jais dirbo ir tokie grandai kaip Gediminas Karka, Eugenija Šulgaitė… Visus juos mylėjau, nes tai buvo didžios asmenybės, be galo apsiskaitę, išprusę žmonės. Būdavo, kiti aktoriai baliavoja, o jie eina į bažnyčią arba ieško knygų, kad ko nors neperskaičius nebūtų gėda prieš J. Miltinį, juk Miltinis jiems buvo viskas. Dėl to reikia užauginti paveldą, kad mes taptume praeitis, o kažkas ateitų į mūsų vietą.
Paminėjote epizodą iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“ ir prisiminiau šįryt matytą afišą su filmo „Tvano nebus“ kadru: stambiu planu užfiksuotame veide į tolį žvelgia Jūsų (filme – Pulkininko) akys… o jose – ne tik didžiulė gyvenimo patirtis, išmintis, bet, rodos, ir neišsemiama gyvybinė energija, kurią tiek metų nepavargdamas dalijate žiūrovams, studentams, mums visiems. Iš kokių gelmių jos semiatės?
Man atrodo, čia yra vienas paprastas dalykas: jeigu susikoncentruojame į kitus, o ne į save, tos akys kažką ir mato. O jeigu susikoncentruoji tik į save, tu tiesiog užsimerki. Viktoras Franklis sakė, kad žmogus primena akį: kai ji neserga, mato pievas, miškus, kitą žmogų, bet kai ją ištinka katarakta, toji akis pradeda matyti tik save. Kai žmogus pradeda matyti tik save, jis yra sergantis. Egoistinis žmogus. Jeigu jis mato tik save, užsidaro. Juk žmogus turi matyti viską: jis turi žvelgti į tave ir matyti tave. Matyti tavo kančias, tavo pergyvenimus, būti su tavimi.
Galbūt tik bėgant metams pradedame matyti, giliau žvelgti į kitą… Kažkur skaičiau, kad Jums labai įdomu stebėti, kaip metai keičia žmogaus kūną. Kaip žvelgiate į senatvę, kas Jums yra senatvė?
Senatvė – tai ta pati vaikystė! (Juokiasi.) Neseniai pastebėjau ant savo kojos pasenusios odos lopinėlį… Žinai, kaip būna po lietaus išdžiūvusi, suskeldėjusi žemė. Žiūriu į jį ir galvoju: kaip įdomu, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad mano oda bus tokia… Pažiūrėjau ir nusijuokiau. Man labai įdomu stebėti, kaip metai keičia kūną, kaip viskas pradedi keistis. Atrodo, netiki, kad taip bus, bet tai nutinka labai staigiai, ir tau parodoma, kaip sensti… Tai yra taip įdomu!
Kai Nojus 50 metų statė savo laivą, visi iš jo šaipėsi, netgi sūnus Hamas, bet vieną dieną žadėta audra atėjo. Gyvenimas yra kaip tas laivas – statai jį, lopai tą burę ir žinai, kad kažkada reikės atsiskaityti. Taip lengvai neišplauksi… (Juokiasi.) Neseniai per „Radio Svoboda“ išgirdau tokį eilėraštį (deja, nepamenu autoriaus): „Atidarau duris, žmonių daugybė kambary… matau, kaip artinasi tėvas prie manęs ir sako: „Seniai tavęs čia laukiame“. „Bet, tėve, tu gi miręs“, – ištariu. „Niekada nekalbėk to, ko nežinai“, – atsako. Matau – prie stalo sėdi motina suglaudus kojas. Priėjęs jai sakau: „Bet, mama, tu gi mirusi“. Ji pakelia akis ir sako: „Niekada nekalbėk to, ko nežinai“. Pasuku galvą, žmonių aplink daugybė kambary… Staiga visi išnyksta. Ir suprantu: gyvenimą, džiaugsmų ir liūdesio pripildytą, nugyvenau, bet šito – dar negyvenau.“ Mes labai dažnai susigalvojame įvairias pabaigas, reinkarnacijas, pragarus, dangaus karalystes… Tačiau iš ten niekas nėra grįžęs. Smalsu, kas ten? Taip. Bet tą žino tik Tvėrėjas, nes tai – Paslaptis. Arba Dievas. Labai gražiai yra pasakyta: kai sakome žodį Dievas, visada galvojame apie kažką kitą, tik ne apie Dievą, nes nežinome, kas yra Dievas. Niekada nekalbėk to, ko nežinai…
Kalbino Lina Mikalauskienė