Viena iš sunkesnių užduočių – pristatyti ir pakalbinti bičiulį. Nesu nei meno kritikas, nei žinovas. O pokalbis – apie meną ir su menininku. Kaskart užsukęs į Andriaus Zakarausko studiją patiriu vis dar gluminantį neišmanymo jausmą ir girdžiu atkakliai drąsinantį jo kvietimą žiūrėti, nebijoti to, ką matau, įvardinti kylančius klausimus nelaukiant išbaigtų atsakymų. Ši bičiulystė man labai brangi, nes šalia visų kitų džiaugsmų, ji yra ugdanti ir drąsinanti.
Įvedus Andriaus Zakarausko vardą ir pavardę į internetinių paieškų laukus, rezultatų gausybė liudija, kad jis – produktyvus tapytojas, noriai besidalijantis savo atradimais ir įžvalgomis. Jo darbai praturtina ne tik daugelio meno mylėtojų namus, bet ir Nacionalinės dailės galerijos ar MO muziejaus fondus. Andriaus darbai kviečia maldai Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos kankinių karalienės ir Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčiose.
Savo srityje daug pasiekęs, o drauge išsaugojęs nesusireikšminusio ieškotojo kasdienybę, Andrius kviečia ir tokius kaip aš, t. y. nepažįstančius meno, naujai atrasti save žvelgiant į jo darbus. Džiaugiuosi, kad tekstu virtusį kiek filosofišką pokalbį papildančios fotografo Visvaldo Morkevičiaus nuotraukos perkelia į tapytojo studiją.
Kaskart susitikus daugiau spalvų. Kaskart susitikus kūrybiškesnis požiūris ne tik į daiktus ar žmones, bet ir į procesus, įvykius. Kaskart susitikus augantis meno alkis.
Kviečiu ir Jus susitikti su menininku, dėstytoju, ilgamečiu bendruomenės „Aš Esu“ savanoriu ir tiesiog kuriančiu žmogumi Andriumi Zakarausku.
Kun. Kęstutis Dvareckas
Tapytojas – bene tiksliausias mano apibūdinimas. Taip gyvenu, taip save pristatau, taip save identifikuoju, suprantu… Kiti apibūdinimai man netinka. Pavyzdžiui, menininkas – labai abstraktu, platu. Šis terminas taikomas ir muzikantams, ir šokėjams, o aš nei muzikuoju, nei šoku, nors mano paveiksluose galima surasti nuorodų į muziką. O šokis? Nebent šokiu vadintume kampuotus judesius dedant potėpį ar lingavimą fone grojant muzikai.
Kitas galimas sinonimas būtų dailininkas, bet ir šis man nepatinka. Dailininkas dailina, kuria tai, kas gražu. O man daryti tai, kas gražu, nėra prioritetas. Be to, yra tokie žmonių susivienijimai kaip Dailininkų sąjunga, kuriems visada priešinausi ir nenorėjau priklausyti. Rodos, priklausydamas sąjungai turėčiau prisiimti atsakomybę už grupės žmonių veiksmus. Tad lieka tapytojas, kuris mato pasaulį dėmėmis, linijomis ir jų konstrukcijomis. Lieka atsakomybė tik už sukurtą, nutapytą kūrinį, kurį pateikiu žiūrovui.
Pats kūrinys, man atrodo, vyksta visada. Išskyrus miego laiką – nenoriu į savo dienos būvį traukti sapnų. Tad vaizdo kūrimas prasideda nuo pirmųjų pabudimo minučių. Labiausiai duše, kai bėgantis vanduo kažką pažadina. Juk yra posakis, tapęs ironišku stereotipu, kad geriausios idėjos kyla duše. Esu net brūkštelėjęs keletą sakinių: „Užsimerkiu ir bėgantis vanduo atneša vaizdinius, paveikslą. Galiu pasirinkti – spalvotai ar ne. Galiu kontroliuoti. Braukdamas per veidą vandenį gali valdyti vaizdinį. Nuo viršugalvio bėgantis vanduo vėl paleidžia vaizdinius. Ir tiesiog stovėdamas duše gali konstruoti naujus vaizdinius perkeldamas vieną nuo kito, kaip kompiuterio desktope. Prieš užsukant vandenį viskas susidėlioja ir jaučiu, jog išsiaiškinau.“ Tokia tyli vaizduotės patirtis.
Studija
Man patinka studija – darbo kabinetas, esantis per atstumą nuo namų erdvės. Pats ėjimas į studiją dažnu atveju pateikia savo potyrių. Eiti man tinka ir patinka. Įkvėpiu oro, kartais sutinku pažįstamų veidų: kaimynas, kirpėjai, populiari kavinė prie perėjos, žvilgteliu į Ričardo Povilo Vaitiekūno balkoną.
Nors kelio maždaug septynios minutės, mėgaujuosi tuo ėjimu. Jaučiu, kad šiame trumpame kelyje daugiausia svorio turi gana tyli Kaštonų gatvė, kurioje nėra nė vieno kaštono. Šioje – Konstantino Bogdano namas, kitoje pusėje – Vytauto Kernagio, vėl šioje – Antano Gudaičio, kurio darbų detales galima pamatyti tamsiuoju paros laiku. Galiausiai atsiduriu priešais savo dažniausiai jau pradėtą kūrinį, kuris staigiai ima diktuoti galimus vaizdinius.
Pirmiausia įjungiu savo mažąją garso kolonėlę ir pasirenku muzikinį takelį reikiamam dopingo kiekiui gauti prieš rengiantis darbo drabužiais. Man muzikos fonas reikalingas kaip pagalba dėmesiui koncentruoti į savo kuriamą, konstruojamą vaizdą. Dažniausiai tai būna techno garsas, diktuojantis ritmą, panašų į mano širdies ritmikos aidą. Tai nuolatinis pasikartojantis garsas, lyg potėpio įgarsinimas. Nuolatinis potėpio ir vaizdo konstravimas.
Anksčiau turėjau tokį klausimą – koks vaizdas turėtų būti sukurtas, kad žiūrovo sąmonėje pradėtų skambėti ši muzika? Stengiausi šią idėją įgyvendinti ir ieškoti tapybinių to skambesio vaizdų. Ėmiausi kartotinės struktūros paveiksle tarp šviesos ir šešėlio. Kartojimo per kelias drobes. Kad iliustruočiau lingavimą ir įvesčiau tapytojo rolę, vaizdavau personažus, panašius į mane, – nuolat tepančius potėpį arba išnyrančius iš dažų masės ir vėl į ją paneriančius.
Buvimas studijoje – tai lyg šokis su savimi ir paveikslu ar kitokiu konstruojamu vaizdu.
Ir įrankiai sudėti taip, kad, atrodo, galėčiau pasiekti ranka. Patogiausia – ant žemės, kad būtų lengva pasiekti klaupiant ir stojant, judant, linguojant iš kairės į dešinę ir atvirkščiai.
Paveikslas
Paveikslo stebėjimas užima nemažai laiko. Stebiu nepakankamą jo vaizdą ir bandau numatyti galimus rezultatus arba bandau susidėlioti veiksmų seką. Pagrindinis dalyvis paveikslo konstrukcijoje yra potėpis, atliktas įrankiu ir dažu. Potėpis ir jų dinamiška gausa vaizduose laviruoja nuo abstrakčių dėmių iki atpažįstamų.
Man įdomus pats virsmas – dažo virsmas potėpiu ir vėliau – vaizdu. Vaizdas pripildytas nuorodų į dailės istorijos pavyzdžius. Ypatingai svarbus religinis siužetas ir kontekstas, kuris aliejinės tapybos istorijoje atvėrė itin daug galimybių. Šiame kontekste man svarbus Prisikėlusio Jėzaus vaidmuo kaip sklandančio potėpio įvaizdis tapybinėje plokštumoje.
Plokštumą stengiuosi versti į atvirą, sąlyginai šviečiančią erdvę. Ši erdvė liečiama rankomis ir konstruojama įrankiais, lyg ženklų žemėlapis su judančiomis šiltomis ir šaltomis spalvinėmis dėmėmis. Ši nuoroda su papildomais simboliais leidžia žvelgti į kuriamus vaizdus lyg į klimatinius sinoptikų žemėlapius, kurie stengiasi parodyti būsimą orą ir kvėpavimo aplinką.
Vaizdus konstruoju ranka ir jos pagalba kuriamu potėpiu, tad pats erdvės konstravimas tampa vaizdų siužetu. Judančiam potėpiui veikti pasitelkiu ir spausdintuvų bei projektoriaus pagalbą. Taip, lyg neliesdamas, išjudinu jau sukurtus vaizdus, dauginu juos. Atsiranda sąlyginis prilietimas, tik jau kitu būdu.
Tad vaizdai randasi dinamiškai liečiant ir neliečiant.
Beje, judančių paveikslų pavyzdį įvardinčiau kaip vieną išskirtiniausių savo patirčių, kuomet kūriau kartu su komanda, suburta režisierės Dalios Ibelhauptaitės. Tai buvo MO muziejaus atidarymo renginių dalis, kai Rimas Sakalauskas video programomis ekranuose kūrė mano paveikslų vaizdus skambant gyvai muzikai, kurią ruošė dirigentas Ričardas Šumila su muzikantų komanda. Man pačiam buvo nuostabu pamatyti komandos, veikiančios išvien, rezultatą. Ėjo pagaugai matant, girdint, patiriant čia ir dabar „išskraidinančią“ patirtį.
Kvėpavimas
Šiuo atveju visada prisimenu Jono Meko atsakymą į klausimą, iš kur jo įkvėpimai: „Štai įkvėpiu ir iškvėpiu.“ Kartais sau kaip priekaištą sakau, jog kvėpuoju cigaretėm. Kvėpuoju dažniausiai eidamas. Pats ėjimas leidžia man sudėlioti įvairius planus mintyse, galiausiai – pasvajoti. Tai panašus jausmas į tą, kaip stovint duše.
Man labai gerai kvėpuojasi kitų autorių, bičiulių parodose, koncertuose ir teatre. Ypač mėgau ieškoti santykio su kino režisierių darbais.
Kelionė
Paveikslo kelionė nuo pradinio impulso yra gan intensyvi. Pradedant paprasčiausiu kilnojimu nuo grindų prie sienos, ant sienos ir vėl ant grindų, vaizdo patyrimas ir pats vaizdas keičiasi. Greta paveikslo keičiasi ir mano emocinis būvis, nes kūrinio gaminimas ištęsiamas per laiką, kol tampa pakankamu. Turiu turėti omeny, jog tai maždaug mėnesio kelionė, o su pertraukom, įvedant kitas formas ar dirbant su galimais kontekstais – ir ilgesnė.
Žvelgdamas į šiuo metu kuriamą vaizdą, paveikslą, bandau numatyti, kuo jis gali tapti, kaip jis bus skaitomas, šalia atsiradus kitam kūriniui. Taip jis tampa kitu – dalimi bendro ir didžiojo vaizdo. Tarkime, ranka, tepanti liniją, yra kaip atskaitos vaizdas, kuris kartojasi judančiame video paveiksle, nuolat tolsta ir vėl atsiranda, taip be paliovos, kol projekcijoje pasirodo programos perkrovimo ženklai.
Kitokia kelionė tapomame vaizde, kai stengiuosi, kad drobėje matytųsi visi prisilietimo ženklai –jų judėjimo ar vietos pasikeitimo. Konstruojant visumą man svarbu matyti paveikslo vaizdą, judantį tuo pačiu metu. Tad, pavyzdžiui, pagrindinio personažo kojos pozicija keičiasi įgaudama vis kitas formas – nuo dėmės iki linijos. Vėl tikrini ir keiti santykyje su kitomis šalia esančiomis dėmėmis. Taip šneku apie kūno virsmą ir santykį su gamta bei jų virsmą.
Dar kita kelione įvardinčiau darbo išnešimą iš studijos. Jau išnešus už durų jis atsiranda visai kitoje erdvėje, ir santykis su ta aplinka jau kitoks. Būna, pasikeičia jo funkcija. Taip atsitiko kūriniui „Šventoji iš tamsos“, kuriame vaizduoju šv. Teresę iš Kalkutos, kai jis atsidūrė kairiajame Visų Šventųjų bažnyčios altoriuje, o paveikslo rėme atsirado šventosios relikvija. Kitas pavyzdys – pal. Teofiliaus Matulionio paveikslas, kurtas kartu su Visvaldu Morkevičiumi ir atsiradęs bendruomenės „Aš Esu“ koplyčioje. Šis darbas įgavo net keletą erdvių. Viena jų – Visvaldo nuotrauka, ant kurios atsiranda paveikslas.
Viena svarbiausių mano kūrinių kelionė yra paveikslas „Horizontalūs potėpiai“. Jį tapiau 2008–2009 metais. Ruošiausi darbui, po truputį įvesdamas spalvą. Piešdamas savęs klausdavau, ką potėpis gali veikti ir kuo pavirsti. Galiausiai potėpis tapo panašus į mano figūros siluetą, kurį vis kartojau tepdamas aukštyn ir žemyn. Paveikslas atsidūrė vienoje parodoje ir buvo eksponuojamas horizontalioje pozicijoje, bet kai autoritetinga tapytoja Tatjana Doll rekomendavo paversti jį vertikaliai, taip ir padariau. Šis paveikslas vėliau pelnė pirmą vietą Jaunojo tapytojo prizo konkurse. Dabar jis nuolatinėje Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje. Tai glosto širdį.
Kita vertus, mano kelionei užtenka kokios nors žinutės, kad ir iš nepažįstamo žmogaus: „Man labai patinka jūsų darbai.“ Tokia žinutė gali tapti nuostabiu dienos įvykiu.
Portretai
Priklaupiu ir potėpiu tepu senos moters akelę, kurios kraštinis vokas užkritęs. Nuotraukose vis pasitikrinu, ar panašu, nors tapydamas portretą, sakau sau, jog ne panašumas svarbiausia, o visas paveikslo poveikis ir įtaiga. Tad gavus prašymą nutapyti Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčiai motinos Teresės portretą, pirmiausia brendo idėja. Buvau pilnas baimės, nerimo, įtampos – stengiausi prisijaukinti šį procesą, šį naują iššūkį. Juk tai – neįprastas prašymas. Paveikslas skirtas kabėti bažnyčioje, kur įprastai einama ne paveikslų žiūrėti, o melstis. Stengiausi pažinti šventosios asmenybę ir suprasti, kaip tai perteikti. Sumaniau akrilinėje suodžių spalvos erdvėje įkurdinti aliejiniais dažais prisodrintą portretą. Jis turėtų tarsi išnirti iš pakankamai naujos medžiagos – akrilu padengtos erdvės. Akrilinė erdvė su plastiko medžiagiškumu leidžia suvokti, jog tai – šiuolaikinė šventoji. O aliejiniais dažais atliktas portretas – nuoroda į tapybos istorijos pavyzdžius. Idėjos pasirinkimą padiktavo šv. Motinos Teresės apibūdinimas „Šventoji iš tamsos“. Šviesus spindulys, atsirandantis neapibrėžtoje tamsioje erdvėje. Pasirinkau gan klasikinį jos atvaizdą suglaustomis rankomis. Pats portretas šiek tiek nuleistas žemyn, kad besimeldžiantis galėtų jaustis aukštesnis, lyg jai svarbesnis, kaip ir visi, kuriems ši šventoji tarnavo.
Panašų pasiūlymą pateikiau ir Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčiai. Klebonas mons. Jonas Sabaliauskas paprašė nutapyti pal. Teofilių Matulionį ir pal. Jurgį Matulaitį. Pastarąjį vaizdavau kaip žaizdą šviesioje drobėje, atsižvelgdamas į pal. Jurgio gyvenimo įvykius, o jis nebuvo patogus tuometinei bendruomenei. Pal. Teofilių Matulionį vaizdavau drobėje, pilnoje suodžių juodos spalvos. Yra toks dažas, pavadinimu „suodžių juoda“, jis ir tapo bene pagrindine erdvės aplink portretą ašimi. Ta suodina spalva – nuoroda į vietų, kuriose buvo kalinamas palaimintasis Teofilius Matulionis, nuotaikas. Suodinas rūkas, gaubiantis Jo patirties įtapytą veidą. Portretas aiškiai apibrėžtas skleidžiamos vidinės šviesos. Tai klasikinis portretas su šiek tiek išdidinta proporcija, norint pabrėžti Teofiliaus svarbą. O ji aiški net be vyskupo atributų – su suodinais marškiniais ir melancholišku žvilgsniu į kupiną nerimo pusę.
Ironiškai sakoma, kad kai pieši kieno nors portretą, jis natūraliai tampa panašus į piešiantįjį. Nors nesu ir nesijaučiu panašus į aprašytus pavyzdžius, tikiuosi, dalis manęs tapytuose portretuose yra.
Šiandien
Šiandien ruošiuosi savo parodai Klaipėdoje. Be parodinės veiklos dirbu pedagoginį darbą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos katedroje. Šia veikla džiaugiuosi ir mėgaujuosi. O kartais susiklosto taip, kad kūrybiniu džiaugsmu galiu pasidalinti įsitraukdamas į priklausomų asmenų bendruomenės „Aš Esu“ veiklas ar sugalvodamas įvairių projektų, prisidedančių prie paramos Ukrainai. Visomis savo veiklomis ieškau kasdieninės prasmės ir dalinimosi džiaugsmo.