Laima Jančauskytė – mokytoja ir psichologė, savanoriaujanti Krizių įveikimo centre Vilniuje. Su ja kalbamės apie krizes, apie tai, kaip būti šalia krizę išgyvenančio žmogaus ir ką daryti, kai mus pačius aplanko krizė. O tai, pasak Laimos, yra visiškai natūralus procesas ir nėra nė vieno, kurio krizės nepaliečia. Kitas klausimas – kaip mokame padėti sau ir ar turime pakankamai drąsos, esant poreikiui, prašyti pagalbos.
Savanoriaujate Krizių įveikimo centre, tad norisi kalbėtis apie krizes ir jų išgyvenimą. Pradėkime nuo labai paprasto klausimo: kas yra krizė?
Psichologai apibrėžia, kad krizė – tai sveiko žmogaus, t. y. nesergančio sunkiomis psichinėmis ligomis, reakcija į jam sunkų emocinį išgyvenimą, reikalaujantį naujų įveikimo būdų. Tad kalbame apie labai subjektyvų dalyką: kas vienam yra krizė, kitam – ne, vienas su iššūkiu susitvarko lengvai, kitas – ne. Taigi, kiekviena krizė yra labai individualus išgyvenimas.
Dažniausiai krizės byloja apie sunkiai atlaikomus dalykus: praradimus, netektis, pradedant pačiomis skaudžiausiomis – mirtys, skyrybos, išdavystės, santykių netektis, darbo ar prasmės darbe netektis, galiausiai – dalies savo tapatybės, įsivaizdavimo apie save netektis, amžiaus krizės… Kitaip tariant, tos situacijos, kai nebelieka anksčiau buvusių atramų, išgyvenamas psichologinis diskomfortas – bejėgiškumas, neviltis, nerimas. Tuomet ir kyla klausimas, kaip dabar gyventi: kas įprasta, netinka, o naujų būdų dar nėra.
Kiekvienas išgyvena krizes, tikriausiai nėra žmogaus, kuriam sunkumai – lyg nuo žąsies vanduo. Klausimas, kaip žmonės su tuo tvarkosi, kokių įgūdžių turi, kiek linkę įvardinti, kiek slėpti. Apskritai, svarbu, ar žmogus leidžia sau būti silpnam, geba suvokti ir pripažinti savo silpnumą. Pripažinimas padeda sveikti, išgyventi virsmą ir kaitą, išeiti iš krizės. Tad leidimas sau būti silpnam tam tikru gyvenimo laikotarpiu byloja apie žmogaus stiprybę. Toks žmogus greičiau susitiks su realybe ir priims pagalbą.
Iš tiesų, kartais krize vadinam bet kokį iššūkį, su kuriuo susiduriam, o kartais net išties gilioje krizėje esantis žmogus, kuriam tikrai reikalinga pagalba, jos neieško, atsisako ir kartoja: man viskas gerai… O ar krizes galima kažkaip klasifikuoti, rūšiuoti?
Viena iš krizių grupių – tai situacinės krizės. Jos dažniausiai susijusios su įvairiomis netektimis, tokiomis kaip jau minėti praradimai, santykių netektys, artimųjų ar paties žmogaus ligos, mirtys.
Kita grupė – tai raidos krizės. Jos taip pat išgyvenamos labai skirtingai. Pirmoji – trejų metų krizė, kai vaikas atsiskiria nuo mamos, ir galime girdėti daug „aš“, „ne“ ir „noriu“. Tai laikas, kai vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenį, pradeda jausti savo ir kito ribas. Labai svarbu, kad tėvai leistų vaikui tą krizę patirti ir saugiai išgyventi.
Kita mums žinoma krizė – paauglystės. Dar vienas atsiskyrimo etapas, jau žengiant į suaugusiųjų pasaulį. Čia taip pat labai svarbus išmintingo suaugusiojo buvimas šalia, šiek tiek paleidžiant ribas, tačiau ne visiškai, nes paauglys dar nėra suaugęs asmuo. Didelis išbandymas – būti šalia ir atlaikyti paauglio pyktį, nesusierzinti patiems, kai mus nuvertina, prieštarauja. Juk paaugliai parodo šešėlinę mūsų, suaugusiųjų, pusę: patys sau dažnai atrodom labai teisingi, padorūs, moralūs, ir kartais nematom savo tamsiosios pusės.
Vėliau – amžiaus vidurio krizė, kuri, sakoma, statistiškai tęsiasi nuo 35 iki 45 metų. Tai laikas, kai keičiasi gyvenimo prasmės, atskaitos taškai. Būna, kad gyveni, darai karjerą, statai namus, sodini medžius, ir vienu metu ateina beprasmybės, tuštumos, nuvertėjimo jausmas. Ateina laikas pamatyti tas savo asmenybės dalis, kurios buvo išstumtos, nepatogios…
Paskutinė amžiaus krizė – tai senatvės krizė, kai žmogus, jau daug gyvenime patyręs ir veikiausiai daug ko netekęs, turi permąstyti, kokias prasmes susidėlios paskutiniame gyvenimo etape.
Taigi, žvelgiant iš raidos perspektyvos, žmogus nuolat keičiasi ir patiria krizes, tarsi naujus rūbus vis matuojasi savo tapatumą. Be gedėjimo, be atsisveikinimo su prarasta savo dalimi gyventi tiesiog neįmanoma.
Kasdienybė dažnai įtraukia į pasaulio sūkurį, darbus ir, norėdami susitikti su savimi, turime sąmoningai ieškoti tam skirtų būdų. Susitikti su tikraisiais savo jausmais, poreikiais, vidiniais pokyčiais nėra nei paprasta, nei malonu, nei lengva… Krizės į tokį susitikimą mus ir kviečia.
Kaip galime padėti patys sau, kai atpažįstame, jog išgyvename krizę? Ar visuomet reikalinga kito žmogaus ar net specialisto pagalba?
Tam tikras situacijas, iššūkius, kurie potencialiai gali tapti krizėmis, žmogus gali išgyventi pats. Tai priklauso nuo to, kokia jo psichologinė situacija, kiek jis turi vidinių resursų, įgūdžių įveikti iššūkius.
Kiekvienas žmogus turi labai autentiškus buvimo su savimi būdus. Manau, kad kertinis būdas – tai artumas ir ryšys su kitais. Jei savo aplinkoje turim žmonių, su kuriais jaučiamės saugūs, nesigėdijam būti silpni, pažeidžiami, kenčiantys, galim kalbėtis apie viską, – mums labai pasisekė. Tai pirmoji galimybė, leidžianti nesudužti: patirti save per kito artumą – būti išgirstam, priimtam, paliudytam. Galėti sukurti ir išlaikyti tokį santykį su kitu – didžiulė Dievo malonė ir dovana žmogui. Svarbu, kad tas priėmimas nebūtų nupigintas, kai kartojama: „čia nieko tokio, būna ir blogiau“, „viskas praeis, ne tu pirmas“… Be to, išgyvenant sunkų momentą, labai naudinga rasti tokią erdvę, kurioje galime mažiau dirbti, mažiau apsikrauti įvairiomis pareigomis, kur galime atjausti save. Kartais to užtenka. Žmogus pats pajunta, kad atsiranda jėgų gyventi toliau, kad sunki patirtis integruojasi, įsilieja, išmokstama su ja tvarkytis.
Paprastai du mėnesiai nuo krizės pradžios yra laikomi tvarkymosi etapu, kai žmogus savo jėgomis bando spręsti problemą. Jei pavyksta tinkamai tvarkytis, krizę lydintys išgyvenimai – stiprus nerimas, bejėgiškumas, įtampa, prastas miegas, negalėjimas susikaupti dirbant ar mokantis – pamažu slopsta ir žmogus grįžta prie įprasto gyvenimo ritmo. Jei minėti nusiskundimai stiprėja, krizė tampa chroniška: atsiranda skrandžio, galvos skausmų, vargina įkyrios mintys, verksmingumas, nemiga, panikos atakos. Tampa akivaizdu, kad savo jėgomis susidoroti nepavyks. Tuomet tikrai rekomenduojama ir verta ieškoti pagalbos kreipiantis į specialistus.
O kaip pagelbėti artimajam, kai matome, kad jis išgyvena krizę?
Svarbu jį pamatyti, pakalbinti, skirti laiko – reikalingas toks empatiškas sureagavimas. Kartais būti pamatytam užtenka, kad žmogus atsivertų, pasidalintų.
Žinoma, padėti nereiškia likti su kito žmogaus kančia – kartais tiesiog neįmanoma to atlaikyti vienam. Stengiantis padėti kitam, labai svarbus ir nuolatinis savo ribų įsisąmoninimas.
Jei matome, kad žmogui reikia specialistų pagalbos, turėtume paskatinti jos ieškoti ir padrąsinti tą pagalbą priimti. O kraštutiniu atveju – ir hospitalizuoti, palydėti į ligoninę.
Kai dirbame su krizinius įvykius patiriančiais žmonėmis, kartais matyti, jog žmogus taip sutrikęs, kad psichoterapinės, psichologinės pagalbos gali nebeužtekti. Tad kartais rekomenduojame pasitarti ir su psichiatru. O žmonės dažnai apsilankymą pas psichiatrą stigmatizuoja, to bijo… Tačiau pokalbis su juo, situacijos įvertinimas, net medikamentinių priemonių skyrimas iš tiesų gali padėti. Tuomet ir psichoterapinė pagalba tampa veiksmingesnė, efektyvesnė. Dažnai psichiatrijos ir psichoterapijos bendradarbiavimas būna labai sėkmingas.
Vis dėlto įprastiniu atveju pirmoji išeitis – susitikimas su savimi per kitą…
Taip, tikras kito artumas yra gydantis. Santykiai, kuriuos kuriame, – nepaprastai svarbi gyvenimo dalis, mus gydanti, guodžianti, gaubianti. Tikinčiam žmogui tai gali būti ir gyvo santykio su Dievu ieškojimas, kūrimas. Taigi, savęs pažinimo kelionė neišvengiamai vyksta santykyje. Per atsivėrimą, nusižeminimą, pripažinimą sau, kitam ir Dievui, kad dabar man nėra gerai arba nesuprantu, kaip yra. Taip išgyvenama nuolankaus buvimo patirtis.
Be mano paminėtų, kiekvienas turim ir daugybę savipagalbos būdų: tai gali būti pomėgiai, laisvalaikio užsiėmimai, buvimas gamtoje, dalyvavimas kultūriniame gyvenime, sportas – visa, kas atliepia mūsų vidinį pasaulį.
Tenka išgyventi ir tokių situacijų, kai nesupranti, ko iš tiesų nori. Kartais verta sau leisti ir padykinėti, panuobodžiauti, nežinoti. Iš to gali rastis netikėtų dalykų. Kartais nustebina, kad grįžti į save galima labai paprastai – iki soties išsimiegant, būnant gamtoje, tykiai ir taikiai – niekur savęs neskubinant, nevejant, nelyginant su kitais.
Juk kaip greitą maistą mums dažnai norisi vartoti ir laisvalaikį, matuotis kitų mėgstamus dalykus – pramogas, keliones. Masinis vartojimas retai atitinka mūsų tikruosius poreikius. Tik įsiklausęs į save, ir su kitu galiu būti priimančiame santykyje.
Kai priimu save, priimu kitą. Kad leisčiau kitam būti saugiai šalia manęs, turiu sau suteikti to paties saugumo…
Tikrai taip. Kaip ir Didysis Dievo įsakymas – mylėti artimą kaip save patį. Giluminiame buvime kitam gali duoti tiek, kiek esi davęs sau, prisijaukinęs save. Kaip su savimi, taip ir su kitu.
Veikiausiai saugumo jausmas labai svarbus ir palydint žmones, esančius krizėje.
Žmogui, kuris ateina pokalbio, itin svarbus saugumas. Norisi jį pakviesti į mūsų santykį tarsi į namus. Juk žmogus ateina į Krizių įveikimo centrą būtent tada, kai pamato, kad santykyje su savimi ir su kitu jam nepavyksta būti kaip namuose. Žmogus ateina iš nesaugumo, nevilties.
Labai svarbu būti atviram, klausytis, išgirsti, su kuo jis atėjo. Dažnai žmonės ateina su tais išgyvenimais, kurių negali atlaikyti, tai ir yra krizė. Kreipiamasi tada, kai situacija, kurioje atsidūrė, nebetelpa į įprastinį kasdienybės lauką, į tai, kaip anksčiau gyveno, tvarkėsi, kokias gynybas turėjo – kai visa tai išyra ir nebetenka prasmės, žmogus patiria krizę. Tuomet svarbiausia leisti išsakyti ir išklausyti tuos krizinius jausmus: bejėgiškumą, neviltį, pyktį… Svarbu juos išgirsti ir, kaip mes sakome, atspindėti, įvardinti. Suteikti palaikymą, primenant, kad patiriami jausmai – normali reakcija į sudėtingą situaciją.
Būnant šalia žmogaus, kuris yra kančioje, gedėjime, sudėtingoje būsenoje, svarbu liudyti gyvenimą, leidžiant jausti viską, ką dabar jaučia. Juk kančia dažniausiai kyla iš to, kad arba žmogus nesupranta, ką jaučia, arba dėl tų jausmų smerkia save, kaltina, mano, kad tai nelegalu, neteisėta – negali išbūti su jais. O saugioje erdvėje su kitu žmogumi galima pradėti leistis į tų jausmų išgyvenimą, priėmimą. Tuomet ir atsiranda vilties, kad tai, kas nepakeliama, nesuvokiama, tampa įmanoma atlaikyti, pakelti, ištverti.
Turbūt viena iš giliausių krizių – tuomet, kai žmogus galvoja apie savižudybę. Tai gali atrodyti tarsi išeitis, būdas baigti kančią. Kaip atpažinti ir būti šalia tokioje neviltyje esančio žmogaus, kaip jam paliudyti gyvenimą?
Iš tiesų, kartais besišnekant su žmogumi, kuris patiria krizę, šmėsteli jausmas, kad jis yra itin gilioje neviltyje, nors atvirai apie tai ir nepasako. Tokiu atveju labai svarbu išdrįsti paklausti, ką reiškia tokios mintys, ar jis turi minčių apie savižudybę. Jei žmogus tą patvirtina, svarbu kalbėtis apie tai, leisti išsakyti, kaip jaučiasi, ką galvoja. Taigi, pirmiausia svarbu klausti. Tikrai nereikia bijoti, kad klausdamas paskatinsi – jei žmogus negalvoja apie savižudybę, šis klausimas jo neišprovokuos tokiam veiksmui.
Dažnai žmonės, kuriuos aplanko mintys apie savižudybę, neturi erdvės kalbėtis apie tai, ką jaučia. Kalbantis labai svarbu suvokti, kiek stipriai žmogus apie tai galvoja, koks yra rizikos laipsnis. Klausyti, išgirsti problemas, suvokiant, kad jos daugiasluoksnės, užaugusios ne per vieną dieną. Kartu ieškoti, kas laiko gyvenime, dėl ko žmogui verta gyventi. Reikalui esant – drauge kuriame savisaugos planą.
Dažniausiai mintys apie savižudybę ateina, kai žmogus nežino, kaip įveikti savo krizę. Tuomet mintys apie mirtį yra tarsi pagalbos šauksmas, parodantis, kad žmogus nemato išeities, yra užstrigęs tuneliniame mąstyme, kur matyti tik viena išeitis arba nematyti jokios. Kalbėjimasis, aiškinimasis, kabinimasis už svarbių jam gyvenime dalykų, jausmų įsivardinimas pamažu praplėšia tą tunelinį mąstymą ir ima rastis daugiau išeičių, šviesos…
Tunelinis mąstymas dažnai įsijungia ir krizės metu. Beviltiškumas, bejėgiškumas, manymas, kad išeities nėra – visa tai kelia kančią. Tačiau leidimas išgyventi tikruosius jausmus atveria ir žmogaus poreikius. O kai įsivardijami poreikiai, pamažu aiškėja, ir kaip situaciją spręsti. Paprastai pats žmogus geriausiai supranta ir giliai viduje žino, kokios galimos išeitys.
Psichologas nėra tas, kuris dalija receptus, žino atsakymus. Jis daugiau liudytojas, atspindėtojas, tarpininkas, sukuriantis saugią erdvę žmogui susitikti su savimi. O matyti, kaip žmogus susitinka su savo savastimi, mano manymu, yra labai brangi, gal net sakrali patirtis.
Matyti kito vidinę kelionę, jo susitikimą su savimi, pokytį, kaip sakote, yra sakrali patirtis. Čia galime prisiminti Išėjimo knygos momentą, kur Viešpats liepia Mozei nusiauti sandalus, nes ta žemė, ant kurios jis stovi, yra šventa. Tokia šventa žemė yra ir žmogus, jo savastis, kaip Jūs įvardinat.
Sakralumas ir slypi tame, kad žmogus įsileidžia tave, atsiveria. Liekam dviese su juo ir visu jo gyvenimo skausmu. Tai labai šventa. O kai matai, kaip asmuo keičiasi, juda, tiesiasi, matai prasmę ir išgyveni dėkingumą…
Dar vienas dalykas, kasdienybėje esame linkę ne eiti šalia ar iš paskos, gėrintis ta šventa žeme, bet bėgti į priekį su savo patarimais, vertinimais, sprendimais. Kai bandom pasakyti savo artimiesiems, kaip jaučiamės, gaunam daug patarimų, ir patys mielai tuos patarimus dalijame. Tas veikiausiai kyla iš mūsų pačių nesaugumo, nežinom, kaip būti šalia to, kuris išgyvena nelengvus jausmus…
Taip, tai randasi iš nesaugumo, iš įsivaizdavimo, kad esu pranašesnis už kitą. Kartais sakome: „Aš žinau, juk tai jau patyriau…“ Bet patyriau savo gyvenime, o kitas keliauja savo kelionę. Išbūti neskubinant kito žmogaus, einant paskui jį, yra sunku. Terapiniame konsultavime ypač svarbu sekti paskui žmogų ir būti tuo veidrodžiu, kuris atspindi, palikti erdvės išbūti jausmus, leisti patylėti, paverkti. Žinoma, šiuos metodus taikyti gyvenime kur kas sunkiau nei konsultacijų kabinete.
Kalbantis vis suskamba mintis, kad per sunkumus esame brandinami, ugdomi, mokomi prašyti pagalbos, skatinami išsigryninti vertybes. Dažnai krizė gali tapti ir išėjimu iš užsitęsusios nelengvos situacijos. Ar krizę galime priimti kaip dovaną?
Augti visuomet skauda. Krizė yra natūrali gyvenimo dalis, kuri duoda naują kokybę ir veda į didesnę laisvę pamatyti naujas savo galimybes ir galias, padeda skleistis naujoms tapatybės dalims. Sėkmingai įveikta krizė mums leidžia priartėti prie savasties, būti labiau savimi.
Ar galima sakyti, kad dabartinis laikas iš esmės yra krizinis? Turiu mintyje netoliese vykstančio karo situaciją, ekonominę krizę… Tarsi išjudinti pamatai, prarastas tam tikras saugumo jausmas…
Pastaraisiais metais pasaulyje išties daug krizinių įvykių. Akistatoje su savimi galim išsigryninti, kas svarbiausia. Suprasti, kas yra tie dalykai, dėl ko verta aukotis, ką ginti. Tokiose situacijose labai padeda įsivardinimas, kas mano gyvenime stabilu, kas nepriklauso nuo ekonominės krizės ar karantino. Tai – laikas išsigryninti savo vertybes.
Dar daugiau, kai atsiduri nesaugumo ar grėsmių akivaizdoje, imiesi tam tikros veiklos – darai, ką gali geriausio: vieni aukoja pinigus, kiti savanoriauja, imasi kitokios veiklos. Labai svarbu daryti tai, ką gali, užuot atsidavus baimei, nesaugumui ir nežiniai.
Prasidėjus karui, labai greitai Krizių įveikimo centras paskelbė, kad į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams teikia nemokamas psichologines konsultacijas. Kuo ukrainiečių išgyvenama krizė skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančiųjų?
Karas nėra paprasta krizė, tai – trauminė patirtis. Kaip jau minėjau, krizė – labai subjektyviai išgyvenamas vidinis procesas, o trauma paliečia visus žmones. Pirmiausiai tuomet, kai susiduriama su grėsme gyvybei arba sveikatai. Tai – psichiką žalojantis dalykas, kurio neįmanoma taip paprastai integruoti gyvenime. Kitas trauminės patirties bruožas – žmogus patiria visišką savo bejėgiškumą. Tai labai giliai sukrečia. Trauminė patirtis negali praeiti be pasekmių, kurios priklauso nuo to, kaip arti, kaip ilgai žmogus tame patyrime buvo. Todėl trauminę patirtį išgyvenusiems žmonėms būtina pirmoji psichologinė pagalba.
Baigiant mūsų pokalbį, gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie Krizių įveikimo centrą ir galimybes čia ieškoti pagalbos?
Žmogus, kuris kreipiasi į Krizių įveikimo centrą, gali gauti greitą, nemokamą ir anonimišką psichologo konsultaciją gyvai, kai atvykstama pas mus į centrą Vilniuje (Antakalnio g. 97), arba paskambinus per Skype arba Messenger. Registruotis iš anksto nereikia, o tai labai patogu ieškantiems skubios pagalbos. Čia galima gauti labai patrauklų konsultacijų paketą: pirmoji konsultacija nemokama, o dar septynios – už nedidelę kainą.
Pirmojo susitikimo metu įsivardijam, kokioje situacijoje žmogus yra, kiek giliai išgyvena krizę, kokios pagalbos reikia. Įsivertinam konsultacijų poreikį, apsibrėžiame tikslus, ką per tas konsultacijas galim nuveikti. Kartais ir minėtų 8 konsultacijų neužtenka, tuomet ieškome kitų galimybių tęsti susitikimus, o kartais žmogui užtenka 2–3 susitikimų.
Taip pat mūsų centre dirba psichologai, priklausantys Mobiliosioms psichologinių krizinių įvykių įveikimo komandoms, kurios padeda organizacijų kolektyvams, bendruomenėms ir šeimoms – žmonių grupėms, paveiktoms krizinių įvykių, pavyzdžiui, netikėtos kolegos mirties, savižudybės, gaisro ir panašiai. Tokiu atveju, įvertinus krizinio įvykio poveikį kolektyvui, telefonu, o jei reikia, ir gyvai suteikiama konsultacija vadovams, individuali ir grupinė psichologinė pagalba labiausiai paveiktiems darbuotojams.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF