Žaidimas turi galią įtraukti į naujus pasaulius, netikėtas situacijas, leidžia išbandyti įvairius vaidmenis ir pozicijas. Jis, rodos, toks kasdieniškas ir įprastas vaikų aplinkoje, kad kartais neįvertinama, kiek daug svarbių procesų vyksta žaidimo dalyvių viduje. Apie vaiko žaidimo tyrimus ir iš tų tyrimų kylančias įžvalgas susitikome pasikalbėti su dr. Milda Brėdikyte.
Mokslininkė, baigusi Dramos ir lėlių teatro režisūros studijas Sankt Peterburge, toliau savo tyrimus tęsė edukologijos srityje: 2001 m. apsigynė Socialinių mokslų srities edukologijos krypties daktaro laipsnį Lietuvos edukologijos universitete, 2002–2010 m. dirbo Suomijos Oulu universitete, kur 2011 m. apsigynė Filosofijos mokslų srities edukologijos krypties mokslų daktaro laipsnį. Nuo 2012 m. mokslinę veiklą vykdo Lietuvos edukologijos universiteto Žaidimų tyrimų laboratorijoje, nuo 2018 m. yra Vytauto Didžiojo universiteto, Švietimo akademijos docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja. Nors dr. M. Brėdikytė publikuoja straipsnius tarptautinėje mokslinėje spaudoje, dalyvauja tarptautinėse konferencijose, skaito paskaitas pedagogikos studentams, bet Žaidimo tyrimų laboratoriją lankantiems vaikams ji – tiesiog žmogus, su kuriuo smagu žaisti.
Papasakokite, kaip pradėjote tyrinėti vaiko žaidimą?
Baigiau Dramos ir lėlių teatro režisūros studijas, esu vaidinusi vaikams ir tuomet pamačiau, kad patiems mažiausiems teatras nėra toks prasmingas, kai didelėje salėje susirenka daug vaikų. Vaikams geriau kamerinė aplinka, mažesnė salė, lėtesnis tempas, kai aktoriai gali sureaguoti į žiūrovų emocijas.
Dėl to buvau įkūrusi mažiuką „Tarpdurio teatrą“: eidavom į darželio grupes ir vaidindavom su lėlėmis. Vaikai labai susidomėdavo, patys pradėdavo žaisti tas pasakas ar siužetus. Pastebėjau, kad šita patirtis praturtino vaikų žaidimus. Svarbu, kad pedagogas mokėtų tikslingai padėti ir toliau paskatintų žaidimą pagal tuos siužetus. Visai nereikia tiksliai atkartoti pasakų: pirmą kartą papasakojus vieną pasaką, kokia ji yra, vaikai pradeda įsikišti, keisti įvykius, drauge kurti. Man tai buvo didžiausias atradimas.
Filmuodama tas veiklas, pamačiau, kad vaikai interpretuoja pasakos siužetą, keičia taip, kaip jiems svarbu ir reikšminga, ir taip pasakoja savo istoriją. Jie dar nemoka pasakyti žodžiais, bet sužaidžia įvykius. Vaikai mėgina nagrinėti tokias temas, kurios jiems asmeniškai svarbios, įdomios ar labai neaiškios, truputį bauginančios. Suaugusiam žmogui svarbu paskatinti vaikus, kad jie patys žaistų: pasiūlyti įvairių žaidimo variantų, o po to atsitraukti ir stebėti, kaip jiems sekasi. Žaisti su vaikais reikia ne tam, kad užimtume jų laiką, bet kad mes geriau juos pažintume ir praplėstume jų pačių galimybes.
Labai įdomu, kokia žaidimų laboratorijos atsiradimo istorija?
Žaidimų tyrimų laboratorijos idėja 2001 m. kilo prof. Pentti Hakkarainen Suomijoje, Oulu universiteto, esančiame Kajaani mieste, nedideliame mokytojų rengimo filiale. Buvusiame universiteto sodininko namelyje buvo sukurta erdvė, kur ateidavo vaikai su vienu iš tėvų ir kur studentai vykdė įvairius projektus kartu su jais. Tai turėjo būti ir studentų mokymosi, ir universiteto mokslininkų tyrimų erdvė, kurią pavadinome „PlayLab Silmu“. Kai atvykau į Suomiją, galvojome, kad studentams reikėtų teorinius kursus apie žaidimą sieti su praktika, kad jie išbandytų, ką reiškia patiems žaisti su vaikais.
Silmu žaidimo tyrimų laboratorijos idėją įkvėpė tuo metu Kalifornijoje San Diego universitete prof. Micheal Cole iniciatyva vykdytas projektas „Penktoji dimensija“ („The fith dimension“), kurio metu universiteto studentai skirtingose erdvėse įkurtose žaidimo grupėse susitikdavo su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų, drauge su jais žaisdavo, taip pat ir specialiai atrinktus mokomuosius video žaidimus, kurdavo žaidimų labirintus, siekdami susidraugauti su vaikais ir padėti jiems įveikti sunkumus.
2012 m. man ir P. Hakkarainen atvažiavus gyventi ir dirbti į Lietuvą, žaidimo tyrimų laboratorija buvo sukurta ir Vilniuje (LEU), siekiant, kad studentai, dar besimokydami universitete, galėtų įgyti žaidybinės patirties su vaikais. Vaikus priimdavome nuo kelių mėnesių iki septynerių metų. Vienu metu žaisti ateidavo penkiolika, septyniolika, kartais ir dvidešimt keli vaikai. Ir studentų būdavo nemažai, vieni filmuodavo, kiti rašydavo stebėjimus, kiti žaisdavo su vaikais, po to keisdavosi užduotimis. Žaidimo tyrimų laboratorija buvo reikalinga tiek studentų mokymuisi, tiek mūsų tyrimams, kad galėtume nuolat stebėti žaidimą. Nuolatinis filmavimas padeda sukaupti daug autentiškų duomenų, kuriuos galime analizuoti.
Mažų vaikų raida pradėta ypač intensyviai tyrinėti atsiradus paprastesnėms vaizdo kameroms. Ilgą laiką mažų vaikų raidos tyrimuose buvo jaučiama stagnacija, tarsi viskas jau būtų žinoma nuo J. Piaget laikų. Kai pradėjau tyrinėti žaidimą, labai nedaug mokslininkų dirbo šioje srityje, buvo mažai naujų straipsnių, kuriais būtų galima pasiremti. Dabar jų yra šimtai – reikia atsirinkti, kurie iš tikrųjų verti dėmesio. Vis geriau suprantama, kad žaidimas – svarbi veikla, nes, kalbant apie ikimokyklinį amžių, reikšmingiausi raidos ir mokymosi procesai vyksta vaikui žaidžiant.
Laboratorija reikalinga ir šeimoms, tėvams, kurie taip mokosi daugelio dalykų stebėdami, kaip žaidžia jų vaikai. Mes jų specialiai nemokome, bet kalbamės, pasakojame, jie gali pasižiūrėti vaikų žaidimo įrašus, pamatyti savo vaikus įvairiose situacijose. Tėvai mokosi patys matydami savo ir kitus vaikus, stebėdami, kaip jie žaidžia su studentais ir tarpusavyje. Kartais tėvai taip pat įsitraukia į žaidimus.
Kai ateina nauji tėvai, nustemba, kad laboratorijoje tiek daug suaugusiųjų – kaip vaikui čia reikės būti. Bet vaikas tame chaosėlyje mokosi susiorientuoti, nepasimesti. Džiaugiamės, jeigu vaikas atėjęs pasisveikina ir lekia žaisti, jeigu jam netrukdo stovintys su kameromis studentai ar virš galvų besišnekančios mamos. Jei vaikas susiranda patinkantį žaislą, susiorganizuoja sau vietelę ir pradeda žaisti, tai mažyliui – nepaprastai didelis pasiekimas, kalbantis apie jo motyvaciją, gerą savireguliaciją, gebėjimą atsiriboti ir nekreipti dėmesio į triukšmą, jaukiai jaustis tarp įvairių žmonių, mokėti su jais bendrauti. Vaikams smagu, kad suaugusieji žaidžia drauge su jais, matytumėte, kaip žiba jų akys, kai pamato, kad atėjo jų žaidimų „draugas“!
O kas yra žaidimas? Kas vyksta, kai žmogus žaidžia?
Remiantis J. Huizingos knyga „Homo Ludens“ (išleista 1938 m., į lietuvių kalbą vertė A. Gailius, 2019 m. – A. S.), žaidimas plačiąja prasme yra visos žmonijos kultūros ištakos. Žaidimo principu sukurta visa žmonijos kultūra. Žaidimas suteikia žmogui laisvę svajoti, įsivaizduoti būtus ir nebūtus dalykus, apmąstyti savo praeitį, savo gyvenimo įvykius ir į juos atsižvelgus planuoti ateitį, apgalvoti, kaip kas galėtų būti.
Jeigu kalbame apie vaiko žaidimą, sakyčiau, jog vaikams maždaug iki septynerių metų žaidimas turėtų būti pagrindinė veikla. Raidos požiūriu ji yra pati optimaliausia ir efektyviausia, nes vaikas panaudoja daugiausia savo galių ir jas plėtoja būtent žaidimo metu. Žaisdamas vaikas turi atlikti labai daug užduočių bei jas suderinti, todėl formuoja bazinius gebėjimus, kurie reikalingi visam likusiam gyvenimui: kūrybiškumą, motyvaciją, valią, vaizduotę, kuri yra abstraktaus mąstymo pagrindas. Taip pat labai svarbus kitų žmonių būsenų supratimas: kad yra ne tik „kaip aš jaučiu, kaip man atrodo“, bet ir „O! Jam viskas matosi kitaip!“ Taip žaidimo metu vaikas ugdosi savireguliaciją – mokosi derinti savo norus su kitų vaikų norais. Tai labai svarbūs psichikos gebėjimai, be kurių žmogui vėliau visą gyvenimą kyla daug problemų.
Žaidimas vaikui suteikia vidinę laisvę, nes tuo metu, kai jis žaidžia, jeigu yra įsijautęs, visas kitas pasaulis savotiškai atsitraukia. Ir nors vaikas žaidžia pasaulio dalykus, juos konstruoja taip, kaip jam svarbu ir kaip juos sugeba įsivaizduoti. Tai kartu ir tam tikra terapija, nes vaikas žaidžia tai, kas jam rūpi, kas galbūt kelia nerimą ar labai domina. Vaikas žaisdamas yra labai motyvuotas, bet kartu ir atsipalaiduoja nuo reikalavimų, užsimiršta laike, todėl tai – itin sveikas užsiėmimas.
Žaidimas taip pat veikia ir suaugusiuosius. Kai žaidžiu su vaikais, man atsitinka tas pats – užsimirštu laike. Būna, kad studentai sako: „O, kaip pavargome“, – bet tai – labai geras nuovargis, nes tuo pat metu jaučiamas didelis psichologinis pasitenkinimas.
Žaidimas yra sudėtinga veikla, nes tuo pat metu reikia bendrauti su kitais žaidėjais, esančiais vaidmenyse, ir plėtoti bendrą siužetą. Tai reikalauja labai daug dėmesio sutelkimo. Žaisti nėra paprasta.
Raidos požiūriu ikimokyklinio amžiaus vaikai labai daug mokosi per žaidimą, bet jie mokosi to, kas jiems svarbu, ir tai tikrai nėra kokie nors akademiniai dalykai. Tyrimai rodo, kad tokio amžiaus vaikus pavojinga mokyti akademiškai ir labai disciplinuotai: „Sėdam, dabar pasimokysim“ ar „Sėdam, skaitysim.“ Eksperimentai rodo, kad jeigu suaugęs moko ikimokyklinuką, vaikas mokosi tų dviejų–trijų dalykų, o visa kita lieka netyrinėta. Taip nutinka todėl, kad suaugęs vaikui yra autoritetas, todėl jis seka suaugusiojo vadovavimą, apleisdamas, kas jam pačiam įdomu. Dėl to akademinio mokymo rezultatas kartais yra atvirkštinis: vaikas išmoksta laukti suaugusiojo nurodymų. Tačiau, jeigu suaugęs sudaro sąlygas ir pateikia situacijų bei priemonių vaikams ieškoti, atrasti per žaidimą – vaikai išmoksta penkiolikos–dvidešimt ar net šimto dalykų.
Kaip sudaryti tinkamas sąlygas vaiko žaidimui?
Turim instrukcijas studentams, pedagogams profesionalams, bet tėvams ir kitiems žmonėms jos taip pat tinka. Pirmiausia stengiamės stebėti vaiką, matyti, kas jam rūpi. Reikalingas supratimas, kad vaikas nuo pat gimimo visą laiką tyrinėja ir mokosi. Atpažinus vaiko interesus, reikia pasižiūrėti giliau, kur link krypsta tas jo domėjimasis, ir tada galima sugalvoti, ką ta tema būtų galima pažaisti.
Atsižvelgiant į vaiko amžių, galima paskaityti pasaką rūpima tema, o kartais tiesiog pavartyti vaikišką enciklopediją – reikia kažko, kur vaikas galėtų daugiau išgirsti apie jam rūpimus dalykus, o jūs – apčiuopti, kas gi vaikui taip rūpi. Paprastai tai nebus vien tik pats objektas. Net jeigu vaikui įdomu dinozaurai, iš tikrųjų jam greičiausiai įdomu kažkas labai konkretaus apie juos, o ne pats dinozauro atvaizdas. Svarbu padėti tą „kažką“ išsinagrinėti. Galbūt vaikui svarbu, ką tie dinozaurai veikė? Kariavo? Nekariavo? Kaip su žmonėmis elgėsi? Ką valgė, kiek valgė, kokie buvo jų namai ar kiti labai konkretūs, o mums kartais labai keisti dalykai.
Tam tikru raidos etapu, maždaug dvejų metų vaikams tampa įdomu žaisti su kaladėmis (jeigu jų yra vaiko aplinkoje). Dažniausiai, kai vaikas pradeda kažką dėlioti iš jų, suaugęs puola jam rodyti, kaip statyti, ir vaikas atsitraukia. Mums atrodo, kad vaikams įdomu statyti, bet iš tikrųjų jiems dažniausiai labai įdomu griauti ir stebėti, kaip kažkas krenta. Vienas studentas žaidimo tyrimų laboratorijoje įdėmiai stebėjo mažo berniuko žaidimą su kaladėmis, o paskui pastatė tam vaikui aukštą bokštą ir leido nugriauti. Vaikas buvo sužavėtas. Tada studentas pradėjo padavinėti kaladėles vaikui sakydamas: „O tu pastatyk aukštą bokštą ir pamatysi, kaip jis grius.“ Tas statymo ir griovimo žaidimas tęsėsi 30 minučių ir tik studento išėjimas sustabdė vaiko žaidimą. Stebėdami vaizdo įrašą supratome, kad vaikas tyrinėja kritimą. Ir tai nenuostabu, juk vaikas iki dvejų metų pats nuolat krenta. Pamatyti, kaip už jį didesnis bokštas taip pat nukrenta ir neverkia, jam gali būti labai įspūdinga. Visi vaikai tam tikru savo raidos etapu nori nugriauti aukštus bokštus ir to nereikėtų vertinti kaip netinkamo poelgio, o kaip vaikui labai artimos ir pažįstamos patirties atkartojimą.
Stebint vaizdo įrašą matyti, kaip vaikas nori, kad kristų kaladėlių bokštas, bet neturi kantrybės pastatyti aukštą bokštą. Pirmas – tik šešių kaladžių, ir vaikas sugriauna tą bokštą neatlaikęs susijaudinimo, o suaugęs jam sako: „Palauk, pamatysi, kaip didesnis bokštas kris!“ Tuomet vaikas net kvapą užgniaužęs laikosi iš paskutiniųjų kumštukus surėmęs. Tai emocinė savireguliacija ir kartu kūno suvaldymas – vaikas turi susilaikyti, kad nenugriautų bokšto. Susilaikyti reikia tam, kad patirtum dar didesnį pasitenkinimą. Ilgainiui tas pasitenkinimas tampa dvigubas: ne tik dėl to, kad bokštas aukštas ir ilgai krenta, bet ir kad išlaukiau, kol bokštas bus pastatytas. Vaikams labai sunku suvaldyti savo norus ir labai svarbu, kad vaikai susiformuotų šį gebėjimą iki mokyklos.
Daugelis suaugusiųjų nesame labai geros savireguliacijos. Savireguliaciją suprantame, kaip gebėjimą sąmoningai įvykdyti tai, ką pats nusprendžiau pasiekti. Kitais žodžiais, siekti savo išsikeltų tikslų. Tyrimai atskleidžia ryšį tarp įvairių priklausomybių, antsvorio, sveikatos, mokymosi bei kitų suaugusiųjų problemų ir savireguliacijos. O ji pradeda formuotis būtent ankstyvųjų vaikų žaidimų metu. Mes vaikams dažnai sakom: „Neliesk“, „Nedaryk to“, „Atsargiai…“, – siekdami apsaugoti vaikus ir neleisdami jiems patirti savo elgesio pasekmių. Tai nepadeda savireguliacijos formavimuisi, nes vaikas bijo bausmės ir klauso suaugusiojo, įpranta būti reguliuojamas, tačiau neišmoksta pats reguliuoti savo elgesio ir norų.
O žaidime vaikai kontroliuoja vienas kitą, kad kiekvienas elgtųsi pagal žaidimo taisykles. Vaikas nemato savęs iš šalies, bet mato kitą vaiką ir tai, kokios yra vienokio ar kitokio elgesio pasekmės. Tarp bendraamžių vaikas išbando, kaip veikia suaugusiųjų reguliavimas – kaip vaiką kontroliuoja suaugusysis, taip vaikas kontroliuoja kitus vaikus. Tik palaipsniui pereina prie to, kad tuo pačiu būdu pradeda reguliuoti ir savo elgesį.
Savireguliacija labai siejasi ir su vaiko laisvu pasirinkimu, bet kuo jaunesnis vaikas, tuo pasirinkimų skaičius turėtų būti mažesnis. Juk jis viską mato ir visko nori, todėl pradžioje, pavyzdžiui, ant stalo turi būti vienas mėgstamas patiekalas. Kai vaikui jau daugiau nei metai, galima klausti: „Šiandien valgysi košytę ar kiaušinuką?“
Kitaip tariant, mes padedam vaikui, sumažindami pasirinkimų skaičių?
Taip. Kitu atveju jam sukuriam stresinę situaciją, kurios jis dar nėra pajėgus išspręsti. Todėl mažų vaikų į žaislų parduotuvę ar prekybos centrą geriau nesivesti. Vaikas nori paliesti, pačiupinėti – jis tyrinėja, eksperimentuoja. Ir tai natūralu, jis to turi norėti, bet kai aplinkui per daug dirgiklių, vaikui labai sunku. Šitiek pasirinkimų jam – per sunki užduotis, jis dar nepajėgus su ja susidoroti.
Kartais suaugusiesiems kyla pagunda kontroliuoti vaikų žaidimą, kai girdi, jog žaidime vyksta kovos, peštynės, mirtis, susiduriama su įvairiomis baisiomis būtybėmis. Kaip į tai reaguoti?
Suaugusieji linkę kontroliuoti vaikų elgesį galvodami, kad vaikas taip išmoks savikontrolės. Tačiau nuolat kontroliuojami vaikai patiria didelę įtampą ir stresą, o kontroliuoti vaiko žaidimą, reiškia jį griauti. Vaikai negali laisvai kvėpuoti, jiems kaupiasi pyktis ir nepasitenkinimas. Kai kurie vaikai pradeda mikčioti, jauti, kaip įsitempia raumenys, balselis dreba arba jie kalba paaukštintu tonu. Kontroliuojami vaikai įpratę, kad turi kažkaip „pataikyti“ – taip pasakyti, padaryti, kaip nori suaugę. Vaikai, kurie artimoje aplinkoje patiria nuolatinį reguliavimą, gali turėti šlapimo nelaikymo, tiko ir kitų problemų. Užtenka pamatyti vaiko veido išraišką, išgirsti balsą ir aišku, kada jis atsipalaidavęs, ramus, o kada įsitempęs. Dirbdami su vaikais pastebime: kai įeina žmogus, kuris vaiką labai reguliuoja, kartais, deja, tai būna tėvai, vaikas staiga visas persimaino, įsitempia. Taip gali nutikti ir tuomet, kai ateina nepažįstamas žmogus – kai kuriems vaikams nepažįstami siejasi su tam tikra grėsme ar nesaugumu.
Mums visiems natūralu, kad šiek tiek susimobilizuojame, kiek labiau įsitempiame, kai atsiduriam nepažįstamoje aplinkoje ar su nepažįstamais žmonėmis, bet suaugusieji paprastai jau moka sumažinti atsiradusią įtampą. Mažam vaikui reikia padėti to išmokti. Aplinka neturėtų kelti perdėtos įtampos vaikui, nes ji natūraliai neskriaudžia mažo vaiko, o juo džiaugiasi. Per didelės įtampos gali būti kokios nors vaiko patirties rezultatas. Labai dažnai taip elgiasi vaikai, kuriuos tėvai labai saugo, globoja ir laiko prie savęs, tokiu elgesiu siųsdami žinutę: „Tik mes tave mylime, saugome, nes aplinka yra nesaugi, pavojinga ar grėsminga.“ Nors tėvai to nesako ir taip negalvoja, bet vaikas taip gali suprasti perdėtą globą ir saugojimą. Arba, pavyzdžiui, kai vaikai viešose vietose reiškiasi spontaniškai ir kartais sukelia tėvams nepatogumų, šie nuolat stabdo vaikus arba paima ir išsineša – taip irgi siunčiamas signalas, kad aplinka nesaugi, pavojinga.
Kalbant apie konfliktus žaidime, svarbu paminėti, kad žmogaus raida be konfliktinės situacijos neįmanoma. Kitas klausimas – kaip tie konfliktai pasireiškia ir kaip jie sprendžiami? Bet kokie kivirčai, pasitaikantys tarp vaikų, reiškia, kad jie nežino, kaip spręsti tą situaciją. Labai dažnai tai būna todėl, kad su tokia situacija susidūrė pirmąkart ir tiesiog neturi patirties, niekad nematė, kaip tokią problemą sprendžia kiti. Čia suaugusiojo vaidmuo būtų stebėti ir žiūrėti – o gal vaikams pavyks rasti kažkokią išeitį. Jeigu situacija nėra pavojinga, tada geriau leisti tam konfliktui vystytis pačiam, stebėti, kaip vaikai patys bando susidoroti su situacija.
Tyrimai rodo, kad jeigu suaugęs susilaiko ir nepradeda spręsti vaikų kivirčo per pirmas kelias minutes, vaikai patys randa sprendimą. Jei suaugęs tuoj pat imasi spręsti, tai vaikams ženklas: „Tu nemoki spręsti konfliktų.“ Vaikai tokiu atveju nebeprisiima atsakomybės už savo elgesio reguliavimą, todėl, kai suaugęs nemato, gali kilti ir tikrai negerų situacijų, pvz.: vaikas gali ir trinktelėti kitam vaikui, net jį sužeisti ar pan. Jei situacija tikrai pavojinga, įsikišti būtina.
Geriausia būtų vaikus įvesti į naujas situacijas, savotiškai parengti galimiems netikėtumams tuo metu, kai suaugęs žaidžia su vaikais. Darželyje labai siūlyčiau, kad pedagogai dažniau pažaistų su vaikais ir nevengtų sudėtingų, sunkių situacijų žaidime. Pavyzdžiui, du dvimečiai ar trimečiai jau pradeda bendrauti ir žaidžia su kažkokiu žaisliuku, ir auklėtoja mato, kad artėja trečias vaikas ir vaikų čia jau bus per daug, gali įvykti konfliktas. Būtent tokiu momentu reikėtų įsitraukti pedagogui: „Matau, kad Onutė labai nori žaisti kartu.“ Taip vaikas bus sustabdytas ir pradės bendrauti su auklėtoja. Sulaukus vaiko reakcijos, galima užduoti klausimą: „Kaip galėtum čia žaisti? Gal išverdam tam meškučiui košytės?“ Trečiajam vaikui reikia sugalvoti funkciją, kurią atlikdamas jis ne išardytų vykstantį žaidimą, o papildytų. Taip suaugusysis praplečia pirmųjų dviejų vaikų žaidimo ribas, parodo Onutei strategiją, pasiūlo vaidmenį ir gali kartu eiti ieškoti puodo, virti košę. Šitaip galima užbėgti už akių netinkamam vaikų elgesiui ir situaciją panaudoti vaikų patirčių praplėtimui.
Tokios situacijos nutinka dažnai, kai susitinka vienas kito nepažįstantys vaikai. Pavyzdžiui, svečiuose, kavinėje ar kitose viešose erdvėse. Tėvai turėtų eiti kartu su vaiku ir įvesti jį į tą erdvę, į tą veiklą, kuri jau vyksta. Pavyzdžiui, aikštelėje prekybos centre yra minkštų kaladžių. Tėvai, vaikui žaidžiant su jomis, yra šalia. Jei matote, kad ateina kita šeima, galima sakyti savo vaikui: „Pažiūrėk, tas vaikas irgi nori pažaisti.“ Jūsų vaikas gali susiraukti, bet taip paruošiate savo vaiką, kad ateina dar vienas žmogus ir jis turi teisę čia žaisti. Galbūt jie žais atskirai skirtinguose aikštelės kraštuose – paralelinis žaidimas netrukdo vienas kitam, bet jeigu vaikai domisi vienas kitu, reiktų klausti: „Ar duosim tą žaisliuką? Tu parodyk, kaip čia galima žaisti, gal ir tam vaikui bus įdomu….“ Svarbu parodyti, kaip pozityviai galima reaguoti į kitus vaikus ir numatyti, kas gali atsitikti, nes vaikai, kurie yra patyrę grėsmę ar per didelę tėvų globą, gali net spontaniškai trenkti kitam vaikui, nors jis ir nieko nepadarė. Kai žaidimas užsimezga, galima po truputį atsitraukti. Taigi, pirmieji vaikų pasibuvimai naujose, jiems nepažįstamose erdvėse su naujais vaikais nėra jūsų kalbėjimo telefonu ar žinučių skaitymo laikas – tai laikas, kai stebite, kaip jūsų vaikas jaučiasi ir elgiasi viešoje erdvėje, kaip jis mėgina bendrauti su kitais vaikais ir kaip jam sekasi.
Taip pat negerai, kai iškilus konfliktinei situacijai, vaikas visada nusileidžia. Jam širdelėje kaupsis nuoskauda ir pyktis. Toks vaikas, kai niekas nemato, gali nuskriausti mažesnį, nes bus pilnas neteisybės jausmo ir manys, kad tokia strategija geriausia siekiant savo tikslų. Kita vertus, svarbu, kad vaikai iš suaugusiųjų neišmoktų, jog reikia būti stipresniam, atimti iš kito, kitą valdyti.
O kaip vaikams parinkti žaislus?
Rinkti reikėtų pagal amžių ir raidos poreikius. Vaikučiui iki metų reikalingos priemonės, kurios padeda lavinti stambiąją ir smulkiąją motoriką bei plėsti matymo lauką. Čia padės žaislai, kuriuos galima pagauti, paimti, įsikišti į burną, kurie skleidžia garsus. Taip pat įvairios medžiagos, kurias saugu dėti į burną. Kai vaikas pradeda vaikščioti, tinka stumdomi ir traukiami žaislai.
Labai netinkami žaislai ir priemonės, kur vaikas tik paspaudžia mygtuką ir tos priemonės kažką daro. Tai neskatina dėmesio koncentravimo, o priešingai – jį išskaido. Vaikams reikia žaislų, kurie padeda sutelkti dėmesį – kažką užnerti, įdėti, išimti. Mažiems vaikams skirti žaislai turėtų turėti tik keletą funkcijų.
Pradėjusiems vaikščioti vaikams labai tinkami stambiąją motoriką lavinantys žaislai: stambios minkštos kaladės, visokie čiužinukai, kur reikia užlipti, nučiuožti. Labai gerai vežimukai, kuriuos vaikas gali ne tik stumti ar tempti, bet ir pats telpa įsėsti pasivažinėti, vienas kitą pavežioti, gali sukrauti ir iškrauti žaislus, ar stambios mašinos, į kurias galima įdėti ar išimti žaisliukus.
Vyresniam vaikui reikalingi žaislai, padedantys kurti skirtingus žaidimų siužetus – lėlytės, gyvūnai, nameliai… Tokie, kuriuos galima išsidėlioti ir statyti miestus bei kurti įvykius su įvairiais personažais. Tokie žaidimai yra fantastiška proga įsijungti suaugusiesiems. Vaikai itin mėgsta priemones vaidmenims. Žaidimo tyrimų laboratorijoje visada turime įvairių šalmų: kai kurie vaikai užsideda kurį nors ir visą dieną būna policininkais ar ugniagesiais, nešiojasi menamą telefoną ir prašo pranešti apie gaisrus ar nusikaltimus. Trejų–ketverių metų vaikai jau pradeda žaisti tokias sudėtingas situacijas.
Nesu visokių transformerių ar monstrų šalininkė. Vis dėlto vaikai visada mėgdavo žaisti pabaisas, juk kova su blogiu yra klasikinis siužetas. Blogio atstovai anksčiau būdavo menami, o dabar juos materializavome – žaislų parduotuvėse daugybė antgamtinių būtybių. Manau, kad tų baisiukų materializuoti nereikėtų, nes vaikai gali ir išsigąsti arba pernelyg priprasti. Tačiau negalima sakyti, kad blogis neegzistuoja, ir vaikams lengviau suprasti, kad blogis yra konkretus – kaip pabaisa – o ne kažkoks neapibrėžtas. Vaikai žino, kad vyksta karas, žūsta žmonės, nes apie tai kalba suaugusieji, skelbiama per visus ekranus, todėl mažieji jaučia pavojų ir nori su tuo blogiu kovoti. Šios kovos siužetas egzistavo visada, bet lieka klausimas, kokios jo formos yra geresnės. Sakyčiau, kad reiktų labiau akcentuoti teigiamus personažus ir teigiamoms galioms suteikti autoritetą.
Kokie personažai bebūtų, siūlyčiau kurti gerus siužetus ir personažus, padedančius kitiems. Juk iš tikrųjų gerus darbus gali atlikti visi, net ir mums nepatinkantys personažai.
Esate gyvenusi Suomijoje, dalyvaujate įvairiose tarptautinėse konferencijose, projektuose. Kuo šiame kontekste išsiskiria Lietuvos vaikai, jų santykiai su suaugusiaisiais ir tarpusavio santykiai?
Sakyčiau, kad skiriasi ne vaikai, bet suaugusieji. Kiekvienoje šalyje skirtingai istoriškai klostosi kultūra, religija, net ir gamtinė aplinka, o tai formuoja žmonių veiklas, vaikų auklėjimo būdus ir formas.
Manau, kad Lietuvoje tėvai labai pastebimai, net perdėtai rūpinasi savo vaikais. Tas turi ir pliusų, ir minusų. Bendra tendencija – per daug rūpintis savo vaikais, jų ateitimi, numatyti ateitį už juos, o dažnai – net ir gyventi už vaikus. Lietuvoje tėvai nori, kad vaikai nuo mažumės lankytų labai daug būrelių, stipriai ugdytųsi, visur dalyvautų. Vis dėlto manau, kad tai daryti reikėtų labai atsargiai.
Suomiai tėvai taip pat labai rūpinasi savo vaikais, bet jie tai daro ramiai. Didžiausias skirtumas: Suomijoje tėvai pasitiki savo vaikais, o lietuviai ne visiškai pasitiki, kad jiems gerai seksis, kad jie gerai vystosi, auga, mokosi. Iš kur tai kyla? Ar tėvai nepasitiki savimi, ar tokį požiūrį formuoja aplinka, ar turi kažkokį vaizdinį, koks turėtų vaikas būti?…
Suomiai stebi savo vaiką ir juo džiaugiasi. Jie labai ilgai žiūri, ką veikia vaikas, prieš patardami ar įsikišdami. Vaikai turi daug laisvės ir erdvės daryti taip, kaip jiems atrodo. Tėvai neskuba taisyti, kai vaikas rengiasi ne taip, atvirkščiai ar ilgai. Net ir pedagogai pirmiausiai stebi vaikus, kaip jie tepa, klijuoja ne ta puse, išsitepa pirštus, bet nepuola taisyti. Mano pirma reakcija būdavo – reikia padėti, pataisyti, bet juk vaikas klysdamas mokosi pats. Jam reikia duoti laiko ir erdvės neskubėti. Vaiko skubinimas, mano manymu, yra nepagarba.
Be to, pati kultūrinė aplinka abiejose šalyse skiriasi. Suomių gyvenimas ramesnis, nuosaikesnis. Jiems labai svarbus asmeninis šeimos gyvenimas ir jie stengiasi jo neaukoti dėl darbo reikalų. Jie nesistengia visur dalyvauti, pasirodyti, tačiau labai daug laiko su vaikais praleidžia gamtoje vaikščiodami, važinėdami dviračiais, slidinėdami. Labai pavydu to atsitraukimo, leidimo vystytis, pasitikėjimo. Mūsų tėvams norėtųsi linkėti atsipalaiduoti. Taip, jie yra atsakingi už savo vaikus, bet negali už juos augti ir mokytis – reikia tiesiog leisti tai daryti patiems, daugiau pasitikėti ir pasidžiaugti savo vaikais.
Suomijoje daugelyje šeimų viena diena per savaitę, dažniausiai šeštadienis, būna tėčių diena. Tą dieną tėčiai su savo vaikais eina į gamtą, sportuoja ar užsiima dar kokia kita veikla kartu, o mamos susitinka su draugėmis, pasivaikščioja, pasportuoja, išgeria kavos, skiria laiko sau. Tą esu pastebėjusi ir Danijoje.
Dar pastebėjau, kad Lietuvoje tėčiai dažnai turi labai gerų įžvalgų apie vaikus, bet neturi laiko tas įžvalgas suformuluoti, įvardinti, nes tiesiog per mažai būna vieni su vaikais. Mūsų tyrimai rodo, kad net ir Lietuvoje būtent tėčiai dažniau žaidžia su vaikais, o mamos daugiau rūpinasi vaikais, kad būtų pavalgę, nuprausti, aprengti ir… nelieka laiko žaisti. Tėčiai su vaikais daugiau žaidžia, ir jų žaidimai būna įdomesni. Kartais tie žaidimai gali atrodyti net pavojingi, bet vaikams tai labai sveika. Be to, dažnai tėčiai turi daugiau kantrybės nei mamos.
Mūsų pokalbiai su studentais parodė, kad labai svarbūs jų atsiminimai apie žaidimus su tėčiais. Taip pat, kad tėčių talentai ir galios dažnai lieka neatskleisti net jiems patiems.
Pirmas dalykas, kurį aš patiriu ir kurį patiria žmonės žaisdami, yra džiaugsmas. Tu nemaitini, nereguliuoji vaiko, o žaidi su juo, ir tai yra smagu, išgyveni džiaugsmą. Šito apskritai labai trūksta suaugusiems žmonėms. Tai patirti su savo vaiku, yra nepaprastai vertinga. Tokį džiaugsmą patiriu žaisdama su svetimais vaikais ir esu labai dėkinga už tai. Su kolegėmis mokslininkėmis žaidimo tyrimų laboratorijoje net bandėme suprasti, kodėl mums taip svarbu žaisti, bet atsakymo neradome. Žinau tik tai, kad kai pavyksta užmegzti artimą ryšį su vaiku, kai jis tave priima ir nori kartu žaisti, apima labai geras jausmas, ir man jis labai svarbus.
Aš manau, kad mes, kaip tėvai, daugelis nesam patyrę to jausmo su savo vaikais, nes nesam atradę laiko su jais tiesiog žaisti. Manau, kad seneliai turi kitokį santykį su anūkais, nes jau žvelgia iš kitos perspektyvos, o jei dar pavyksta kartu pažaisti ar tiesiog stebėti vaiko žaidimą, jie išgyvena kur kas didesnį džiaugsmą nei tėvai.
Kalbino Aistė Stremaitytė