„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Iš pradžių niekas nežadėjo jokio judėjimo. Saulę keitė debesys, lietų sniegas, dieną naktis, mėnesius metai – viskas sukosi daugmaž įprastu ratu, tad taip ir turi būti, atrodė mums. Bet taip tik regėjosi.
Vieną rytą namai, kuriuose gyvenome, neįspėję truktelėjo iš vietos ir pajudėjo. Niekas neįsivaizdavome, kur ir kodėl. Tiesiog taip nutinka. Širdys jau nebe ėjo, o bėgo, girdėjome jas kalant ir bandėme suprasti, kas vyksta su mumis ir už mūsų.
Vakarop namai pavargo, klestelėjo pakalnėje šalia kažkokio miško, kartu su jais stebėjome besileidžiančią saulę ir po truputį rimome. Už medžių sienos girdėjosi tolimas traukinio ūksmas ir nematomų Grįžulo Ratų dundesys. Keista, kad tolumoje ramina tie garsai, kurie iš arti turbūt susprogdintų.
Visi ilsėjomės. Miegojo nuo keliavimo apsilamdę, išbirę daiktai, snūduriavo užuolaidos ir užrašai, sapnavau tave, o tu sapnavai pasaulį, o pasaulis sapnavo namus, o ką sapnuoja namai, niekada nesupaisysi… Ir vėl saulę keitė debesys, dienas naktys, Grįžulo Ratai čia pasirodydavo, čia dingdavo – tolimieji traukiniai už miško išmokė skaičiuoti laiką, dovanojo saulėlydžio lopšines, išmokė rašyti meilės ir nemeilės laiškus artimiems ir svetimiems, – ir visa tai, kol ilsėjomės, nors ir manėme, kad tai – veikla, darbas, gyvenimas…
Netgi daiktai pamažėle atsistojo į vietas, kasdienybė įgijo įprasto rato formą, aš jau drįsdavau tau ištarti, kad po kažkiek laiko mūsų sodinti klevai mes šešėlį ant stogo ir tada taip nebeprikaitins vidurvasariai, o rudenį galėsime sustumti margaspalves kalveles iš lapų ir dūkti taip, kaip šėlstama tik iš gerumo, iš to svaigulio, kad esi.
Tačiau ryžtas įleisti šaknis, matyt, buvo per menkas. Kažkurią naktį pajutome jau pažįstamą truktelėjimą – tamsoje mus apsupo traukinių garsas ir išsivežė kartu su namais. Miškas prasiskyrė ir linguodamas mus išlydėjo. Taip, net ir medžiai kartais išduoda, nors jie moka puikių lopšinių. Žinoma, mes nematėme, ką jie sakė, mes tik įsivaizdavome, nes neturėjome nieko, artimesnio už medžius.
Ši kelionė netruko ilgai. Tiek, kiek trunka atleisti už išdavystę. Kai kurie tuo traukiniu keliauja iki šiol, nes negali dovanoti. O mums pasisekė – vėl pasijutome namuose. Nebebuvo medžių, bet buvo kiemas kietu betoniniu paviršiumi. Po lietaus jame atsispindėdavo kietas paviršius kažkur virš mūsų. Nors ir mes gyvenome aukštai, mūsų namai pakilo, persitvarkė – čia sumažėjo, ten paaugo.
Dabar žiūrėjome pro daugiaaukščio langus, vėl matėme saulę, ir jau nebežinojome, ką sakyti nei jai, nei sau. Todėl tiesiog nešiojome daiktus iš kambario į kambarį, tampėme vienas kito naštas, bandydami nutylėti tai, kas neapsakoma. Bandėme aprašyti. Apgalvoti. Ap… Ne visada gali nuryti apmaudą. Kartais jo tiesiog per daug. Vienam kūnui, dviem, keletui. Pro langus nebetilpo Grįžulo Ratų vaizdas, niekas nebetilpo. Gal dėl to jie nebesirodė ir neatsispindėdavo jokiuose kietuose paviršiuose.
Žiūrėdamas į tavo akis, aš nebesuprasdavau, ką regiu. Manau, kad tu manosiose irgi. Namai išsidalino. Netgi ne kartą. Išsiskaičiavo knygos, išsivaikščiojo kėdės, vijoklis išsikeitė į spygliuotą vielą, durys trinksėdamos pažadindavo visas namuose esančias širdis ir jos, įkalintos nakties vienutėse, beviltiškai daužydavosi iki ryto, primindamos ritmą traukinio, lekiančio per bekraštę tamsą.
Akla melodija po truputį įgyja kontūrus – lėtai, tarsi juodu tušu ant balto lapo bevardis dailininkas atvertų darsyk išnyrantį pasaulį. Už lango, už stiklo. Praeis daug metų, kol vėl regėsi spalvas. O gal net ne tas tikrąsias, o tas, kurias atsimeni iš skirtingų kelionių su namais ir namuose. Iš skirtingų namų. Veidų. Sielų. Akla melodija anksčiau ar vėliau padeda praregėti. Negali nieko pakeisti, grąžinti ar gražinti. Ir netgi nenori. Bet džiaugiesi, kad vėl matai. Tegu ir už stiklo. Pro langą.
Saulę keičia debesys, lietų sniegas, dienas naktys, mėnesius metai…
—
…vieną kartą susapnavau pasaulį ir aš. Vėliau susapnavau namus. Jie buvo Grįžulo Ratų formos. O šalia jų tekėjo upė. Žinojau, kad jos dugne gausybė paskendusių ir paskandintų saulių, debesų, mėnulių, nuplukdytų laivelių, laiškų, likimų… Kalbėjausi su jais. Ir jie sapnavo mane, mus. Taip, jie dar pamena ir tave, ir visus, kurie buvo su mumis, upė viską atmena, – visus namus, su miškais, traukiniais. Ji viską nuplauna, nusineša. Kalbėjausi su ja.
Vėliau visi sugrįš iš naujo. Įsitaisys ant kranto. Klausysis dundesio, šnabždesio. Girdės, kaip auga miškas, kaip ramiai mokosi vaikščioti širdis.
—
…kai atsibudau, išėjau pro duris – upės šalia nebebuvo. Grįžau į namus. Išsiviriau arbatos ir nusprendžiau užrašyti, ką atsimenu.