„Tikiu žinia, kurią neša mano knygos. Man atrodo, kad perskaitę jas žmonės gali tapti vienu milimetru geresni“, – sako Juozas Gaižauskas (g. 1968). Žinomas teatro ir kino aktorius, TV laidų ir renginių vedėjas, prieš keletą metų nuėjęs portugališkąjį camino, Šv. Jokūbo kelio įkvėptas parašė pirmąją savo knygą „Dievas su šlepetėmis“, po to – antrąją, trečiąją… Šiemet skaitytojams pristato jau penktąją – „Antarktidos indėnus“ – regis, skirtą vaikams, tačiau prakalbinančią ir suaugusius.
Su „Kelionės“ skaitytojais Juozas dalijasi savąja kelione, prasidėjusia gimtojoje Tauragėje ir per močiutės sodą, neaplenkiant didžiulių juodųjų serbentų krūmų, vedusią iki šios dienos, kai aktorystė, muzika ir rašymas susijungia į viena ir leidžia daryti tai, kuo iš tiesų tiki. Pasak jo, svarbu tiesiog būti po ranka Dievui, kuris „atėjus laikui tave kaip druską panaudos pagal paskirtį“.
Juozai, vienas ryškiausių Jūsų prisiminimų, kuriuos pasakojat kalbėdamas apie vaikystę – serbentų krūmai močiutės sode. Papasakokit apie tuos krūmus – ką jie Jums reiškė vaikystėje ir ką mena šiandien? Apskritai, kokioje aplinkoje augote, kaip klojosi Jūsų gyvenimo pamatai?
Mūsų šeimoje augo penki vaikai, buvau ketvirtas, taigi, beveik niekada neturėjau naujų žaislų ir naujų drabužių. Mama buvo mokytoja, o tėtis žurnalistas. Gyvenom Tauragėje.
Vasarai mane nuveždavo pas močiutę, kuri turėjo milžinišką sodą. Kartais likdavau pas močiutę visą mėnesį. Išeidavau į kiemą, į didžiulį sodą ir gyvenau ten savo gyvenimą: lanką pasidarai, indėnais žaidi… Ten buvo mano džiunglės, mano Antarktida. Jei kas nors ateidavo į svečius, tik laukdavau, kad išeitų. Žinoma, buvau socialus, su kitais vaikais žaisdavau futbolą, bet ir vienam būdavo gerai.
Galbūt todėl save vadinu intravertu, paverstu į ekstravertą. Mano profesija – aktorystė – išmokė ekstravertiškumo. Veikiausiai dėl to ekstraverto įvaizdžio visi labai nustebo, kai pasirodė mano knygos. Juk niekada niekam nepasakojau, kad rašau, ir labai retai dalindavausi, kuo iš tiesų gyvenu. Tai ir atrodė: dar vienas aktorius knygą parašė…
Grįžtant prie močiutės sodo, kai ateidavo serbentų metas, tie krūmai mane atitraukdavo nuo kiemo gyvenimo: vaikai žaidžia, o tu serbentus skini. Šie nesibaigia – kibirą priskini ir dar pilnas krūmas. Panašiai būdavo, kai tėvai veždavosi į mišką rinkti laukinių aviečių. Duoda kanikę ir kai ją prirenki beveik pilną, tos avietės susmenga. Tiesiog neįmanoma priskinti – kiek meti, tiek susmenga. Tikras košmaras vaikui! O kai šeimoje penki vaikai, tai ir uogų daug reikėdavo.
Būdavo laikas, kai mama pietums virdavo šimtą cepelinų! Tai ta vasara, kai per atostogas paaugi 14 cm.
Žinoma, serbentai močiutės sode yra tam tikra metafora: sėdi, skini tas nekenčiamas uogas, o mintyse čiupinėji pasaulio ribas – tarsi durys, langai, kur toliau tave nuves…
Drauge ugdomas atkaklumas ir begalinė kantrybė skinant uogas. Kokias dar dovanas atsinešėt iš savo šeimos?
Mūsų šeimoje, matyt, yra užkoduotas ir prigimtinis teisybės jausmas. Ne veltui abiem mano seneliams suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas. Jie gelbėjo žydus ir slėpė juos, rizikuodami savo gyvybėmis. Tėčiui tuo metu buvo šešiolika, jis taip pat prisidėjo prie žydų slapstymo ir yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Matyt, iš čia ir manyje įrašytas prigimtinis tiesos jausmas, kai žinai, kad negali apgauti žmogaus. Negalėčiau kažko paimti iš kito, sąmoningai gudrauti – neužmigčiau naktį. Mus taip augino, taip išmokė.
Be to, nuo vaikystės buvo ugdomi ir Jūsų talentai: lankėt muzikos mokyklą, sportavot. Kas traukė labiausiai? Ar jau tuomet ateidavo minčių apie aktorystę?
Baigiau vaikų muzikos mokyklą, septynerius metus mokiausi groti fortepijonu. Būdamas penkiolikos įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir atvažiavau gyventi į Vilnių. Nebuvo lengva. Po metų neišlaikiau egzaminų, nes… Vilnius didelis ir čia manęs laukė daug pagundų (juokiasi).
Išmetė. Kur dėtis? Kadangi visada sportavau, ypač sekėsi žaisti rankinį, nusprendžiau važiuoti į Šiaulių sporto mokyklą. Žinoma, tai rinkausi ne dėl rankininko karjeros, bet kad nereiktų gėdingai grįžti į Tauragę.
O kaip sugalvojau stoti į aktorinį, net neturiu atsakymo. Tiesiog jaunas žmogus nusprendžia, kad nori, ir bando. Taigi, atvažiavau į stojimus, ir mane priėmė, nors konkursas buvo didelis: iš 300 įstojo tik dešimt.
Kai mokiausi mokykloje, klasėje buvo sustiprinta dailė – turėdavom 5 dailės pamokas per savaitę. Visai mielai piešiau, bet neturėjau noro tapti dailininku, kaip ir susieti savo gyvenimo su klasikine muzika. Įstojęs į aktorinį supratau: sportas, muzika, dailė – viskas čia reikalinga. Tobuliau ir būti negali. Visi tie įgūdžiai man tarnavo ir tarnauja iki šiandien. Supratau, kad atsidūriau savo rogėse.
Aktorystė – irgi gana plati sritis. Daugiausiai esate žinomas kaip komedijos žanro aktorius. Kaip pakliuvot į šį lauką?
Nei studijuodamas, nei baigęs studijas nebuvau ir, tiesą sakant, nesu komedijinis aktorius, bet daug metų vaidinu komedijose. Kaip tai nutiko?
Aktorystei mus ruošė geniali teatro pedagogė, režisierė, Jaunimo teatro vadovė a. a. Dalia Tamulevičiūtė. Pirmoje jos ugdytų aktorių laidoje buvo tokie aktoriai kaip Kostas Smoriginas, Algirdas Latėnas, Remigijus Vilkaitis, režisierius Eimuntas Nekrošius. Mano kursas – antrasis dešimtukas.
Mano manymu, Dalia Tamulevičiūtė, pasaulinio lygio pedagogė, susirinko sau tinkamą molį – grynus, skirtingus studentus, anksčiau nelankiusius jokių teatro būrelių – ir išminkė iš to molio aktorius.
Kai 1990 m. E. Nekrošius su savo spektakliais nuvažiavo į Ameriką, ten sukėlė tikrą furorą. Tuomet Džiulijardo meno mokyklos (The Juilliard Art School – red. past.), kuri yra kone prestižiškiausia muzikos ir teatro mokykla pasaulyje, pedagogai susiekė su Lietuva ir patys pasiūlė studentų apsikeitimą su Lietuvos teatro akademija. Mat pamatę, kaip vaidinam Čechovą ar Dostojevskį, suprato, kad norėtų taip išmokti.
Jie atvažiavo į Lietuvą ir čia mokėsi pusantro mėnesio, o mes su visu kursu skridom į Niujorką. Ten susitikom su aukščiausios klasės autoriais, mokėmės šokti, lankėm Brodvėjaus teatrus. Tiesiog siurbėm į save visą kultūrą.
Taigi, mūsų pedagogė Dalia Tamulevičiūtė, iš kurios į Lietuvą mokytis važiavo Amerikos teatro grandai, išmokė mus visko, taip pat ir komedijos žanro.
Buvom ruošiami vienam teatrui, kurio vyriausioji režisierė ir turėjo būti mūsų mokytoja. Tad ir mokėmės žinodami, kad turim užtikrintą darbo vietą. Staiga – Sąjūdis, Nepriklausomybė. Juokiuosi, sakydamas, kad kiek per anksti – dar treji metai ir būtumėm senamiesty gavę butus. Dabar baigę išėjom į niekur.
Subyrėjo saugiõs ir užtikrintos ateities vizija. Ką tuomet darėt, ko ėmėtės?
Su Algirdu Latėnu sukūrėm „Šiaurės Atėnų“ teatrą, bet ir šis projektas nebuvo sėkmingas: tuo metu buvo milžiniška infliacija, pinigai nuvertėdavo per dieną, taigi, greitai baigėsi ir mūsų teatras.
Tada mes, keturi vyrukai: Rolandas Kazlas, Ramūnas Rudokas, Kęstutis Jakštas ir aš – 1993 m. sukūrėm muzikinę grupę „Viengungių melodijos“. Jos esmė – dainos ir bajeriai. Nuo to ir prasidėjo komedinis kelias – juk taip lengviausia uždirbti.
Tuo metu mūsų grupė buvo nerealiai populiari: koncertavom Kauno sporto halėje, Vilniaus sporto rūmuose, Žalgirio stadione, Vingio parke. Kur beatvažiuodavom – parduoti visi bilietai. Pasirodydavom vienoje scenoje su tokiomis legendinėmis grupėmis kaip „Fojė“, „Antis“, „Hiperbolė“. „Viengungių melodijos“ gyvavo ketverius metus, kol nutarėm, kad geriau veikti po vieną, ir išsivaikščiojom.
Taip nutiko, kad tuo metu negavau jokio pasiūlymo dirbti teatre. Pats visur ėjau, prašiausi – nieko. O jau buvau vedęs, mums gimė dukra. Nežinojau, ką daryti: vaikas mažas, pinigų nėra. Tuomet, pats to nenorėdamas, sudalyvavau konkurse vesti LNK televizijos laidą „Ryto ratas“ ir laimėjau.
Staiga – televizija, dideli pinigai. Atsirado ir kiti TV projektai, filmų garsinimai. Pradėjau kurti dainas televizijai. Vienu metu buvau tikra superžvaigždė (juokiasi). Bet viskas turi pabaigą. Po keleto metų „Ryto ratą“ uždarė, tada toliau vedžiau renginius, dalyvavau projektuose. Tačiau nieko konkretaus, o laikas ėjo, teatras tolo…
Visad jautėt ilgesį teatrui?
Taip, bet po „Ryto rato“ visi pradėjo į mane žiūrėti kaip į komercinį TV žmogų. Žinoma, ką rodai, tą ir mato. Ir štai vieną dieną sulaukiu skambučio iš ką tik atsidariusio komercinio „Domino“ teatro. Pirmą kartą per dešimt metų mane pakvietė į teatrą!.. Tą akimirką buvau toks laimingas!
Atsiunčia pjesę. Perskaitau pavadinimą – „Striptizo ereliai“. Kaaaip?.. Su siaubu suvokiau, kad bus labai blogai. Bet baisu buvo tik tol, kol neperskaičiau pjesės. Perskaitęs supratau – čia gi nuostabi komedija.
Per pirmus metus „Striptizo erelius“ suvaidinom šimtą kartų, per antrus – dar šimtą. Absoliutus anšlaginis spektaklis. Vaidinau jį keturiolika metų. Per tą laiką suvaidinau dar trylikoje kitų „Domino“ teatro spektaklių.
Toliau dirbau komedijos teatruose. Mane pradėjo kviesti į humoro šou, juokingus projektus.
Faktas, kad tapau pakankamai žinomu komedijos žanro aktoriumi, daug sako apie tai, kokia geniali pedagogė mus mokė. Juk komedija – ne mano arkliukas, bet iš to valgiau duoną penkiolika metų. Pradžioje buvau visai kitoks aktorius ir dabar, rašydamas knygas, jaučiu, kad tiesiog ramiai grįžau į save.
Iš tiesų atrodo, kad šuolis iš komedijos žanro į literatūrą, į knygų rašymą, kuriose užkabinami tokie gilūs dalykai, išties nemenkas. Kaip tai priima aplinkiniai?
Šiandien žmonės žiūri į mane ir nežino, į kokią dėžutę įdėti. Dabar mane bara močiutės bibliotekose: „Vaikeli, jau nebevaidinkit tam seriale Rimti reikalai. Toks gilus prasmingas rašytojas tokiam niekale vaidinat.“ Šypsausi ir sakau: „Suprantu, bet aš irgi gaunu sąskaitas už elektrą ir jas reikia apmokėti.“
Vis dėlto veikiausiai ir tas kelias, kurį nuėjot, spektakliai, kuriuose vaidinot, režisūros išmanymas pasitarnauja rašant knygas. Jų pasakojimas koncentruotas, gyvas ir itin vaizdingas. Ne veltui pagal knygą „Dievas su šlepetėmis“ ruošiamasi statyti filmą, o Jūsų knygos buvo įvertintos kaip kinematografiškiausios.
Jei darai su galva, net vaidindamas paprastose komedijose, išmoksti tam tikrų dalykų, įgauni patirties, kurios niekur kitur negausi. Rašant man labai pasitarnavo tie komerciniai projektai, nes ten privalai justi veiksmo dinamiką kiekvieną akimirką.
Vienas pažįstamas rašytojas apie mano knygą „Pasibaidęs Dievo žirgas“ sakė: „Negaliu įsivaizduoti, kaip į šitą mažą knygutę sudedi tokio didumo istoriją.“ Besidarbuodamas teatre, scenoje, išmoksti, kaip vesti ir skaitytoją. Kaip suspausti tekstą, neparašyti nė vienu žodžiu daugiau negu reikia.
Be to, svarbiausias dalykas, ką privalo mokėti aktorius – įlįsti į kito kailį, kad sukurtų personažą. Kai rašau, darau lygiai tą patį – įlendu į personažų vidų. Gal dėl to jie tokie gyvi ir tikri.
Knygas pradėjot rašyti po piligriminės kelionės į Santjago de Kompostelą. Pirmojoje – „Dievas su šlepetėmis“ – pasakojat būtent apie šios piligrimystės patirtis. Po to nuėjot keletą kitų kelių ir planuojat eiti dar, tarytum kas kviestų, šauktų. Kyla klausimas: kada pirmąkart išgirdote šauksmą leistis į šią piligrimystę?
Dabar šį balsą jau girdžiu visada, o kai išgirdau pirmą kartą, net nesuvokiau, kad mane kviečia Kelias. Tuo metu tai priėmiau kaip savo svajonę, norą ir nekėliau klausimo, kaip ir iš kur jis atsirado. Bet tik praėjus ketveriems metams man pavyko pajudėti…
Ketverius metus galvojot ir ruošėtės?
Šią istoriją vėliau pasakojau vienam kunigui, jis sako: „Dievas leido, bet yra kitas, kuris bandė sustabdyti, manydamas, kad tavo ryžtas išblės.“ Draugai net juokdavosi iš manęs: „Ai, tai tu dar vis į tą kelią eini…“ Aš juk visiems ugningai pasakodavau, kaip noriu išeiti.
Ketverius metus bandžiau išeiti. Galiu eiti tik pavasarį: žiemą piligriminiai keliai uždaryti, vasarą – per karšta, o rudenį – pats darbų sezonas. Pirmais metais įsigijau bilietus ir… gavau sunkią peties traumą. Aktoriams kartais taip nutinka. Metus laiko petys gijo, bet noras išeiti nedingo. Antrais metais pavasarį gavau pėdos traumą. Kokia dar kelionė? Trečiais – kito peties trauma. Tada jau žiūrėjau į dangų ir klausiau: „Kas yra? Kodėl kvieti, bet neleidi?“
Taigi, ketvirtais metais nusipirkau bilietą ir galiausiai iškeliavau, bet net tada nesupratau, kad mane kviečia. Vis maniau, kad tai mano, Juozo, atkaklumas. Tik pažvelgęs atgal supratau, kad troškimas eiti buvo beveik antgamtinis: kuo daugiau neleidžia, tuo labiau noriu.
Kelias, į kurį galiausiai išėjot, nebuvo lengvas…
Maniau, kad bus žymiai lengviau. Nesitikėjau, kad Kelias gali nubausti už tavo puikybę ir išdidumą. Jis mane pakirto gal ketvirtą dieną. Stovėjau suprasdamas, kad kelionė baigėsi. Fiziškai buvau tarsi sulaužytas. Koja – arti gangrenos.
Kaip tai nutiko? Netinkama avalynė? Menkas pasiruošimas?
Avalynė padarė pirmąjį darbą. Nusipirkau gerus batus, bet, pasirodo, netinkamus tokiems atstumams. O klaida viena nevaikšto. Turėjau ribotą dienų skaičių ir nutariau 25–27 dienų kelią nueiti per 20. Mano kuprinė svėrė 16 kg, nors, atrodė, jog ėmiau tik tai, kas reikalinga. Pavyzdžiui, nešiausi ir nedidelę keptuvėlę, galvojau, kad tai būtina… Po kelių dienų tris kilogramus daiktų išsiunčiau namo, bet vis tiek buvo sunku. Taigi, visi šie veiksniai susidėjo į viena.
Kadangi trūko laiko, o aš – „kietas ir stiprus“, nusprendžiau, kad iš pradžių, kol turiu jėgų, pavarysiu. Kaip tyčia, nors ėjau pavasarį, užėjo didžiuliai karščiai – 40 laipsnių. Tad su 16 kg sveriančia kuprine didžiuliame karštyje per pirmas tris dienas nuėjau 150 km. Tuomet man lūžo nagas, susmigo į pėdą, užpūliavo… Būdavo akimirkų, kai žengdamas žingsnį iš skausmo akimirkai netekdavau sąmonės.
Trečią ar ketvirtą dieną, kai visi tie „nekieti“ piligrimai, kuriuos buvau aplenkęs, seniausiai nuėjo į priekį, aš, pats „kiečiausias“, sėdėjau ant kelmelio ir verkiau. Aplink kalnai, nėra kur nakvoti, žengi žingsnį, smingi… Verkiau 15 minučių, tada dar penkias. Nieko. Kai atsistojau ir pradėjau eiti, supratau – mano kelias baigtas. Padariau visas įmanomas klaidas: per daug pasitikėjau savimi, per daug lengvai galvojau prasisukti. Štai tada ir įvyksta gražiausi dalykai. Štai tada ir sutinki Dievą su šlepetėmis.
Ilajaus – „Dievo su šlepetėmis“ – veikėjas yra kertinis pirmojoje po piligrimystės parašytoje Jūsų knygoje. Papasakokit, kokios Kelio patirtys įkvėpė šį pasakojimą.
Dievas su šlepetėmis išnyra iš už kampo, kai eini praradęs bet kokią viltį. Pamačiau Jį alberge (piligrimų nakvynės namai – red. past.), į kurį atėjau pasiekęs tam tikrą nuovargio ribą. Karšta, aplink tarakonai bėgioja, vidinė klaikuma… Užeini į tą albergėlį, randi lovelę. Apsigyveni, išsimaudai, lauki, kol ateis šeimininkai…
Išėjau pavalgyti, grįžau: kiemelyje čiauška keli prancūzai ir… sėdi Jis. Žiūri į mane ir šypsosi. Į plastikinį dubenį prisipylęs vandens ir pamerkęs kojas. O pėdos – gal 52 dydžio. Galvoju: „Mat kaip – pėdas į vandenį…“ Jis man sako: „Čia vanduo su druska, labai gydo pėdas.“ Per kūną kažkodėl perėjo šiurpas.
Tame albergėlyje buvo tik 12 vietų, vienintelė laisva vieta – šalia manęs. Dar prieš Jį sutikdamas galvojau: „Kaip būtų gerai, kad daugiau niekas nebeateitų.“ Vakare išėjau į kiemelį, matau – Jis stovi ir žiūri į dangų. Nuėjau miegoti ir laukiu, kada ateis – juk kitos vietos nėra. Neatėjo. Tuo metu tik džiaugiausi. Ryte sutikau Jį kepyklėlėj: valgė duoną ją laužydamas. Kai paklausiau, kur miegojo, šypsojosi… Tą dieną kartu nuėjom iki Porto.
Daug šnekėjomės kelyje. Man vis kirbėjo klausimas: kodėl žydas eina Šv. Jokūbo keliu? Kai atėjom į Porto katedrą, kartu su viena vokiete piligrime ėjom užsidėti antspaudo į piligrimų pasus, o jis sako: „Man tai nereikia antspaudų, palauksiu.“
Po to visi trys susėdom Porto senamiesty lauko kavinukėje. Gėriau kolą. Jis sako: „Kolą geri? Esu gėręs…“ Priėmiau kaip juoką. Sėdim. Tada išsitraukia iš kuprinės maišelį su ta duona, kurią valgė ryte. Laužo. Dalija. Tylim. Nešnekam. Valgom duoną su kokakola.
Paskui, kai vokietė pasuko vienu keliuku, aš ruošiausi sukti kitu, Jis man sako: „Palydėsiu tave dar truputį. Paskui čia dar liksiu: yra viena pažįstama piligrimė, kuriai turiu padėti.“ Prieš išsiskiriant perspėjo: „Pasaugok koją. Nevaryk tiek daug.“ Tada tik pagalvojau: „Bet aš tau nieko nesakiau apie tai…“
Atsisveikinom. Paėjau kokius tris kilometrus ir, nesuprantu kodėl, pradėjau verkti – upeliais. Užplūdo toks begalinis gerumas, tokia meilė, ko gyvenime nebuvau patyręs. Tai buvo pirmasis susitikimas.
Knygoje dar pasakojat apie antrąjį ir trečiąjį…
Iš tiesų buvo du susitikimai. Trečiojo, aprašyto knygoje, nebuvo. Žinoma, vieną kartą dar gali kažkaip paaiškint, kaip tas mirgančias žvaigždes Santjage, bet kai Jis išniro antrąjį…
Man einant iki tikslo liko apie 100 km. Sėdėjau ir jaučiausi visai palūžęs. Supratau, kad mano kelias baigtas, sakiau sau: „Juozai, viskas.“ Kai kojos nebepaeina, o širdies raumuo tave veda, tu eini. Bet kai ir šis atsisako vesti, supranti, kad protu nepriversi savęs judėti.
Man sėdint tokioje neviltyje Jis staiga išniro iš už kampo ir sako: „Kelkis. Einam.“ Paklusau be klausimų. Jis eina prieky ir mesteli: „Izraelis savo karių nepalieka.“ Tada nuleidžiu akis ir pamatau – apsiavęs šlepetėmis. Pasirodo, batai sulūžo, o 52 dydžio batų pirkti nebuvo. O aš… gi su batais! Kaip galiu nepaeiti?..
Neįtikėtinas pasakojimas!
Kai grįžti iš Kelio su tokia istorija galvoje, tuomet atsiranda knygos. Visi galvojo, kad sukūriau Ilajo personažą. Manęs dažnai klausdavo apie knygos veikėjus: ar šis tikras, ar kitas, bet niekas neklausė apie Ilajų – visiems buvo aišku, kad jį sugalvojau. O buvo atvirkščiai – daugelį kitų sugalvojau, bet Ilajų aš sutikau.
Paskutinę dieną, šiaip taip ropodamas į Santjago de Kompostelą, galvojau, kad tai – pirmas ir paskutinis mano žygis. Bet kai kitą dieną atėjau prie šv. Jokūbo kapo, akimirksniu supratau, koks bus kitas kelias. O toliau – ėjau ir eisiu, kol kojos neš.
Aišku, kiekvienąkart eidamas ilgiesi to pirmojo susitikimo, dairaisi, ieškai. Ir supranti: Juozai, juk yra žmonių, kurie niekada nėra to patyrę, o tu norėtum kiekvieną kartą – tai neteisinga. Bet eini tokiam ilgesy ir dairaisi. Bandai atpažinti…
Bet juk galima pažinti Jo buvimą ir per mažesnius dalykus…
Žinoma. Kelyje nuolat vyksta stebuklai. Vieną tokį nutikimą patyriau praėjusią vasarą keliaudamas Šiauriniu Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje.
Kai prieš metus keliavau Primitivo kelyje, mano draugas Martynas paprašė parvežti jam šv. Martyno pakabuką. Pasirodo, Šv. Martyno vienuolijos centras yra Santjage de Komposteloje, tik mažai kas tai žino. Mėgstu vykdyti pažadus: atėjęs visur ieškau pakabuko. Nieko. Galiausiai radau tą vienuolyną vos už 100 metrų nuo Katedros. Sužinojau, kad tame autentiškame vienuolyne įkurtas ir viešbutis. Pagalvojau – kitais metais, kai ateisiu, norėčiau čia gyventi.
Registratūroje sakau: „Kitais metais norėsiu čia gyventi.“ „Kitais metais? Jau pavėlavot. Metams į priekį užsakytos visos vietos.“ Bet aš atkaklus. Visus metus šimtus kartų bandžiau užsisakyti vietą tame vienuolyne. Atkakliai beldžiau, tai prarasdamas viltį, tai vėl užsidegdamas.
Išėjau į kelią. Nuėjau aštuoniom dienom greičiau, nei buvo planuota. Eidamas vis dar bandau užsisakyti tą vietą. Nieko. Liko trys dienos. Supratau, kad nežinau, kur gyvensiu atėjęs į Santjago de Kompostelą. Bet aišku, jog sutaupiau laiko ir po to dar bandysiu nueiti trumpesnį Ingles kelią. Taip norėčiau gauti tą nakvynę…
Einu keliu vienas. Pakeliu akis į dangų ir sakau: „Aš jau pernai norėjau. Visus metus svajojau. Kiek kartų bandžiau užsisakyti?.. Man reikia tik vienos nakties.“ Tada pasiimu telefoną, įsijungiu booking.com ir užsisakau kambarį Šv. Martyno vienuolyne. Paeinu ir staiga sustoju suvokęs, kas ką tik įvyko. „Ačiū“, – sakau. (Juokiasi.)
Baigdamas Ingles kelią pabandžiau pakartoti: „O kiek nueina du kelius? Dar vieną naktelę…“ Turbūt žiūrėjo į mane iš viršaus ir sakė: „Na, bet tu ir naglas…“ Nepyko, bet nedavė.
Kelias moko, ugdo ir veda.
Pirmiausiai moko nuolankumo. Mano pirmoji profesija – aktorystė – yra visiškos puikybės teritorija. Aktoriai labai ambicingi, charizmatiški, egocentriški. Jie ir privalo tokie būti, nes kitaip neįvyks tas burtas scenoje. O piligrimystėje yra atvirkščiai, čia reikalingas visiškas nuolankumas ir atsidavimas Dievo valiai.
Knygoje „Tigras, glostantis pėdas“ rašau, kad dorybė iš esmės yra nuobodi: štai vienuolė pasirūpino nuo skardžio nukritusiu piligrimu, apgyvendino, išskalbė, kaimietis atnešė cigarečių. Dorybė yra nuobodi, paprasta, ji nėra šou. Kaip tie nokstantys obuoliai už lango. Bet ant dorybių laikosi pasaulis.
Esat pasakojęs, kad po pirmojo žygio, kuriame ir sutikote Dievą su šlepetėmis, iš pradžių galvojot apie spektaklį Kelio tema. Vis dėlto galiausiai parašėt knygą, su ja Jūsų gyvenime tarytum prasidėjo naujas etapas – jau kaip rašančiojo.
Kai rašiau knygą „Dievas su šlepetėmis“, galvojau, kad mane užmėtys akmenimis – juk atviriau parašyti nemoku. Laukiau, kol mane muš, o pradėjo glostyti… Galbūt visi priėmė, kad ši istorija tiesiog išgalvota.
Žinoma, buvo, kad daug kas į mano knygos pasirodymą, dar jos neskaitę, žvelgė su skepsiu – na, ką tas aktorius… Bet, laimei, su šia knyga pasisekė sausam perbristi tą skepsio jūrą ir sulaukti skaitytojų įvertinimo – „Dievas su šlepetėmis“ akimirksniu tapo bestseleriu.
Kai jau rašiau „Tigrą, glostantį pėdas“, kilo klausimas: ar galiu parašyti tik tada, kai mane ištinka tokio dydžio istorija?
Šis klausimas buvo noras save patikrinti? Iššūkis sau?
Taip, nors nebuvo, kad nutariau rašyti, atsisėdau ir pradėjau. „Tigro, glostančio pėdas“ istorija man smogė staiga – per vieną akimirką tarsi pamačiau visą knygą.
Veiksmas vyksta Ispanijoje, Camino Primitivo kelyje ir Etiopijos mieste Lalibeloje. Rašiau knygą nei ten, nei ten nenuvykęs. Vis dėlto turiu draugų, kurie yra buvę Lalibeloje. Perskaitę „Tigrą, glostantį pėdas“ jie man sakė: „Meluoji, Juozai, neįmanoma taip parašyti nebuvus Etiopijoje.“ O aš tikrai nebuvau! Norėjau, bet tuo metu ten prasidėjo pilietinis karas, buvo sušaudytas kanadiečių autobusas – keliasdešimt aukų, tada nusprendžiau pabandyti parašyti ten nekeliavus. Bet parašyti taip, lyg iš tikrųjų būtum ten buvęs, kainuoja nepaprastai daug pastangų.
O kai tenka įlįsti į personažo iš knygos „Pasibaidęs Dievo žirgas“ kailį (žmogaus, sergančio demencija – red. past.), tai kainuoja beveik antgamtinių jėgų. Ypač tos vietos, kur vyksta herojaus susitikimai su Kristumi. Juokais sakau, kad persikelti mintimis du tūkstančius metų atgal kainuoja daugiau ir trunka ilgiau nei kur nors šalia. Kartais nė puslapio neparašai, o dingsta naktis…
Šioje knygoje pasakoju ir apie Joatamą, apie jo asiliuką, ant kurio jojo Kristus. Apie druską, kuri yra po ranka kiekvienuose namuose. Mintis paprasta: gyvenk, augink savo asiliuką ir būk po ranka Dievui. Gal pats nieko gero nepadarysi, nesukursi, bet būk po ranka Jam, ir atėjus laikui Jis tave kaip druską panaudos pagal paskirtį.
Knyga „Pasibaidęs Dievo žirgas“ gimė jautriu sumaišties metu: dar neatsitiesta po ilgai besitęsusios pandemijos, tada karas Ukrainoje…
Rašant šią knygą neapleido jausmas, kad gyvenimas ritasi į paribius. Kaip tas pasibaidęs Dievo žirgas. Rašydamas dar buvau nesugalvojęs pavadinimo. Prasidėjo karas Ukrainoje. Tuo metu veikiausiai kiekvienas pajuto, kaip nusvyra rankos. Atsimenu, ėjau gatve ir pasakiau: „Tas pasaulis kaip pasibaidęs Dievo žirgas.“
Reikėjo daug valios pastangų, kad vėl sėsčiau prie teksto. Juk žmonėms vis tiek reikia vilties, vis tiek reikia gyventi – kas bus, jeigu niekas nieko nedarys, tik sėdės nusvirusiomis rankomis?.. O ateis diena, išeis knyga. Nors mažutę žarijėlę galiu duoti kitam. Ir tą kruopelytę, kurią turiu, atiduoti yra prasminga.
„Antarktidos indėnai“ – naujausia Jūsų knyga, skirta ir vaikams. Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą?
Vis užeidavau į knygyną ir su apmaudu nulydėdavau vaikiškų knygų lentyną. Visos knygos spalvingos, brangios, gražiai išleistos, bet… apie nieką. Jokios atsvaros. Dėl to atsirado didelis noras bent savo dalį įdėti.
„Antarktidos indėnai“ kalba apie tai, kad pasaulis nebegirdi mūsų, mes nebegirdim vieni kitų. Víena galvojam, antra sakom, o trečia darom. Antarktidoje yra taip, kaip turėtų būti pasaulyje…
Šiandien ne tik rašote, bet ir labai aktyviai pristatinėjat savo knygas. Pasakodamas apie knygas, neišvengiamai dalinatės ir tikėjimo liudijimu. Ar būtent po pirmojo nueito Kelio, gavot drąsos garsiai liudyti savo tikėjimą?
Mano tikėjimas atsirado praėjus visas jauno žmogaus klajones: domėjausi viskuo – nuo Krišnos iki islamo. O kol viskuo domėjausi, tikėjimas ramiai subrendo manyje. Su juo ir gyvenau, tik neskubėdavau garsiai apie tai kalbėti.
Žvelgiant į savo draugus ir pažįstamus būdavo taip liūdna – devyni iš dešimties sako: „Koks dar Dievas XXI amžiuje?“ Taigi, po pirmojo Kelio, prasidėjus pandemijai, ėmiau galvoti: „Gal atėjo ta diena, kai reikia kalbėti garsiai? Jei stovėsiu tvirtai ir nešiu tikėjimą, gal kažkam tapsiu bent kokia atrama įsikibti? Už kitą nepatikėsi, bet kitas tavyje gali tą atramą rasti.
Pirmą sykį nebuvo labai drąsu per televiziją, kai tave mato koks milijonas, sakyti: „Taip, aš katalikas ir esu tikintis.“ „Formaliai tikintis?“ „Ne, iš tikrųjų.“ Porą sekundžių – nuostaba. Supranti, kad tai sakai nebe saujelei žmonių, o daugybei. Vėl pasirengiau kuokoms. Neprireikė.
Liudijimas prasidėjo nuo televizijos, o dabar atrodo, kad Jūsų veikla – pasakojimai apie piligrimystę, knygų pristatymai ne tik bibliotekose, knygynuose, bet ir parapijose, kur mielai važiuojat, panašesni į evangelizacines misijas…
Režisierius, kuris įsigijo teises pagal mano knygą „Dievas su šlepetėmis“ kurti filmą, man pasakė: „Žinai, ką mes darom? Mes abu reklamuojam Dievą.“ Jei būtų kas be mūsų tai daro, galbūt to ir nereikėtų.
Per knygos „Dievas su šlepetėmis“ pristatymą Ramintojos bažnyčioje vienas kunigas sakė: „Jei mes, kunigai, taip kalbėtume, kaip rašoma šioje knygoje, bažnyčioje žmonių būtų dešimt kartų daugiau.“ Tuomet pagalvojau: kad ir nedaug galiu, turiu įnešti savo grūdą.
Žinoma, visuomet svarbu kalbėti atsargiai, nes niekad nežinai, kas iš tavęs mokosi. Vis dėlto nebesu jaunas, moku pamatuotai sakyti tai, ką galvoju, o visu kitu pasirūpins Ten.
Norisi klausti ir apie grįžtamąjį ryšį: kaip dažnai sulaukiat atsiliepimų, reakcijų iš žmonių, kuriuos palietė Jūsų knygos, susitikimai? Ar dažnai išgirstat, kad Jūsų istorija padrąsino kitus leistis į piligrimystę?
Esu beveik tikras, kad daugybė žmonių, gal net 1000, išėjo į kelią, perskaitę kurią nors mano knygą ar dalyvavę susitikime. Tiesa, galbūt jie jau seniai svajojo apie piligrimystę ir trūko tik paskutinio lašo. Su tokiais liudijimais susiduriu kiekvieną dieną: man siunčia nuotraukas, pasidalinimus.
Štai šiandien vienas piligrimas atsiuntė nuotrauką iš Santjago de Kompostelos su mano knyga. Į Kelią nešasi knygą „Dievas su šlepetėmis“! Kitas žmogus parašė, kad ėjo portugališką kelią ir įsivaizdavo, kad aš einu prieky, o jis mane vejasi… Būna, sutinka ir dėkoja, kad išėjo į Kelią. Arba prisėda šalia oro uoste, sako: „Aš dabar keliauju, nes perskaičiau jūsų knygą.“
Kasdien gaunu laiškų, kuriuose žmonės rašo apie mano knygas, dalinasi savo patyrimais. Perskaitau, padėkoju, stengiuosi šiltai atsakyti. Branginu tuos žmones. Jų pasidalijimai džiugina ir įkvepia.
Tikiu ta žinia, kurią neša mano knygos. Man atrodo, kad perskaitę jas žmonės gali tapti vienu milimetru geresni, per vieną nematomą grūdelį. Jo neužčiuopsi, bet kai žmonės rašo man laiškus, jaučiu, kad jis yra. Todėl ir einu, važiuoju, kalbu, neskaičiuoju savo jėgų ir laiko, kartoju tą patį šimtą kartų. Lengva daryti tai, kuo tiki.
Džiaugiuosi, kad turiu tą dovaną, kurią man duoda pirmoji profesija, ir galiu ją naudoti pagal tokią gražią dievišką paskirtį. Dabar visi mano įgūdžiai, kurie anksčiau atrodė atskiri: groji, dainuoji, vaidini, kalbi, rašai – yra pajungti žinios skleidimui, tarsi mane būtų kas ruošęs. Atskiros dalys susijungė į vieną. O gal čia irgi tik dalis? Niekad nesi tikras…
Niekad nežinai, kur nuves Kelias… O kokiais keliais pats dar norėtumėt pakeliauti?
Dabar planuoju nueiti Šv. Pranciškaus kelią Italijoje. O ir be jo noriu leistis į daugybę piligrimystės kelių, bet turiu ir žemiškų įsipareigojimų: šeima, darbas, kūrybiniai projektai. Vis dėlto buvimas Kelyje visą laiką traukia. Man patinka daugybė dalykų, bet Kelias rado ypatingą vietą mano gyvenime, čia jis privalomas.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF