„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Su vaiko gimimu gimsta ir mama! Taip sako straipsnio herojės. Gimimo stebuklas atneša didelių išbandymų tiek kūdikiui, tiek užgimusiai mamai. Kūno ir sielos perversmai kartais būna sunkiai pakeliami. Kaip prisijaukinti kūno pokyčius? Kaip pakelti vidinį sunkumą? Kur slypi mamos grožis?
Pogimdyvinės depresijos gniaužtuose
Elenos (vardas pakeistas – red. past.) tapimo mama istorija nėra retenybė, tačiau apie tai kalbėti vis dar nėra įprasta. Elenai teko palaukti, kol pavyks pastoti. Užsimezgus gyvybei, būsimą mamą pradėjo persekioti nerimas. Moteris iš anksto nesidomėjo nėštumo procesu, todėl daugybė tyrimų nėščiosioms ir apsilankymai pas gydytojus kėlė stresą. 15-tą nėštumo savaitę moterį išgąsdino pakraujavimas, juk tai persileidimo ženklas. Tačiau gydytojai rado polipą gimdos kaklelyje, todėl Elenos atveju pakraujavimai nėštumo metu nekėlė pavojaus.
Nepaisant gydytojų nuraminimo, polipo provokuojami kraujavimai išgąsdindavo ir vėliau. Būsima mama pradėjo stengtis būti atsargesnė: „Tuomet nusprendžiau išeiti atostogų, labiau pasisaugoti. Pradėjau jaustis tarsi stiklinė“, – nemaloniais pojūčiais dalinosi moteris. Gydytojų įspėjimai apie pernelyg žemai gimdoje nusileidusį vaiką Elenai kėlė dar daugiau nesaugumo. Moteris nusprendė kreiptis pagalbos į dulą. Būtent dula kartu su Elenos vyru palydėjo moterį į kūdikio pasaulio išvydimo kelionę.
Gimdymo metu gimdykloje ir moters galvoje įsivyravo chaosas. Elena negalėjo išstumti vaiko, šis buvo pernelyg žemai, kad būtų galima atlikti cezario pjūvį. Gydytojų tonas moterį išmušė iš vėžių, kalbos kėlė begalinį stresą.
Po gimdymo vargai nesibaigė. Moteriai nepavyko gauti privačios palatos. Ką tai reiškia? Elena pasakoja, kad bendroje palatoje išsimiegoti neįmanoma: užmigus vienos mamos kūdikiui, pradeda verkti kitos – naujagimių verksmas nesibaigia. Prie augančio nerimo ir nemigos prisidėjo keisti, nemalonūs kūno pojūčiai: „Nejaučiu tarpvietės, uodegikaulio, pasimatė mėlynės ant kūno. Maniau, kad mano kūnas niekada neatsistatys, kad negalėsiu sulaikyti išmatų, nes negalėjau sulaikyti dujų. Tai buvo beprotiškai nejauku prie kitų žmonių.“
Gydytojai moterį ramino, kad visa tai yra normalu, kad po kai kurių gimdymo metu atliktų procedūrų reikės palaukti, kol kūnas sugis, kad moteris bent porą savaičių negalės net atsisėsti. Tačiau tai nemažino nerimo. Šį augino ir naujagimio gelta. Sūnelis buvo vangesnis, todėl Elena jautė kaltę, kad nesugeba jo tinkamai pamaitinti ir kad nėra gera mama.
Grįžus namo nerimas nedingo. Moteris nebegalėjo užmigti. Vyras stengėsi padėti, išsinešdavo vaiką su savimi, kad Elena galėtų pamiegoti, tačiau ji sako, kad užmigti negalėjo net ramioje aplinkoje. Guvų moters žvilgsnį pakeitė stiklinės akys. Stiprėjo praraja tarp savęs ir savo kūno: „Pradėjau stebėti savo kūną. Šlaunyse, blauzdoje kažko nejaučiau, kažkas atrodė ne taip, veide kažkokie tarsi nejautrūs taškai. Man atrodė, kad viskas eina tik blogyn. Vaikas nepriaugo svorio. Tai mane privertė jaustis dar blogiau, jaučiausi visiška nevykėlė. Mane ištiko panikos ataka: trūko oro ir maniau nesulauksiu ryto. Po gimdymo mano svoris labai krito, kūnas buvo tarsi sulaužytas“, – skausminga patirtimi dalinosi Elena.
Moteris nelaukdavo ryto, nelaukdavo nežinomybės, kaip reikės rūpintis vaiku, kaip jį nuprausti ar pavalgydinti. Elena jautėsi lyg surištomis rankomis, negalėjo priimti paprastų sprendimų, pavyzdžiui, nuspręsti, kuris buteliukas geriausias. Jai reikėjo instrukcijų, kaip ir ką daryti, todėl pradėjo lįsti įkyrios mintys, kad nesugebės užauginti vaiko. „Jaučiausi kaip spąstuose, buvau sugalvojusi, kad vyro mama turės užauginti vaiką, o aš tik būsiu šalia. Nenorėjau atsisakyti vaiko, bet buvau absoliučiai įtikėjusi savo negalia jį auginti, buvau įsitikinusi, kad mano kūnas nepasitaisys“, – įkyrias mintis prisiminė moteris.
11-tą parą po gimdymo moteriai pradėjo kilti suicidinės mintys: „Maniau, kad esu našta, manimi rūpinamasi, nors aš turėčiau rūpintis. Rytą buvau kaip lapas. Negalėjau kalbėti. Vyras išsigando, nes aš nei į jį, nei į vaiką nebereagavau, tik žiūrėjau stikliniu žvilgsniu. Jis mane nuvežė pas gydytoją psichiatrą, nors jau iki tol skatino ieškoti profesionalios psichologinės pagalbos. Ligoninėje mane nusprendė hospitalizuoti, nes maniau, kad savižudybė yra vienintelė išeitis. Tenorėjau būti išjungta, nieko nejausti, todėl sutikau gultis į ligoninę“, – apie pogimdyvinės depresijos kulminaciją pasakoja Elena.
Moteris išsigando patekusi į psichiatrijos skyrių, norėjo namo. Ji ligoninėje praleido daugiau nei savaitę, buvo gydoma vaistais. Po to Elenai buvo paskirtas mišrus psichoterapijos ir gydymas antidepresantais kursas. Praėjus 1,5 mėnesio po gimdymo ji pasijuto geriau. Tačiau iki pagerėjimo, nepaisant aplinkinių palaikymo, moteris netikėjo, kad jai pogimdyvinė depresija. Manė, kad išprotėjo, jai buvo sunku susikaupti, nesiblaškyti, taip pat Elenai buvo sunku atlikti kasdienes užduotis.
Šiandien ji jaučiasi gerai, toliau lanko psichoterapiją, mamų palaikymo grupę. „Iki pastojimo maniau, kad pogimdyvinė depresija yra tiesiog kartais išgyvenamas nuobodulys, liūdesys, vienišumas, paverkimas, nuovargis, tačiau dabar suprantu, kad tai yra įprasti jausmai motinystėje. Turbūt tik išgyvenusi sunkesnę patirtį, gali suprasti, ką tai reiškia.“
Fotografės žvilgsniu
Susipažinti su fotografe Juliana Murašova-Tamošaitiene įkvėpė jos fotografijos projektas „Moters kūnas“. Strijos, randai ir kiti nemalonūs kūno „trūkumai“ dar niekada neatrodė tokie gražūs ir žavūs kaip šiose fotografijose.
Fotografę kurti projektą apie moters kūną po gimdymo įkvėpė jos asmeninė patirtis. „Man pačiai po gimdymo buvo kilusios ne pačios pozityviausios mintys apie savo kūną. Trukdė atsiradusios strijos, iššokusios kraujagyslės. Galiu pasakyti, kad tik po šio projekto pradėjau labiau save mylėti ir gerbti. Nesakau, kad nereikia savęs prižiūrėti, valgyti viską, kas papuola po ranka, bet mylėti savo kūną reikia. Būtent tam šiuo projektu man norėjosi įkvėpti visas mamas ir moteris“, – idėjos gimimo istoriją atskleidė Juliana.
Fotografė teigia, kad daugelis moterų sutiks, jog nėštumas ir gimdymas – vieni svarbiausių įvykių gyvenime. Atėjęs vaikelis ne tik kardinaliai pakeičia gyvenimą, bet ir moters kūną. Deja, daugelis savo kūno, po to kai jis atlieka didžiulį darbą, ima gėdytis: „Moterys gėdijasi strijų, nukarusio pilvo, iššokusių kraujagyslių, o kur dar randas po cezario operacijos… Reikia išties daug drąsos, kad išdrįstum priimti savo pasikeitusį kūną. Dar daugiau drąsos – kad jį parodytum kitiems“, – atviravo fotografė.
Fotografuodama moteris Juliana pastebėjo, kad iki nėštumo ar jo metu moterys jaučiasi gražios ir seksualios, bet po gimdymo pradeda gėdytis savo kūne atsiradusių trūkumų. „Kodėl, kai mūsų kūnas padaro didžiausią darbą gyvenime, pagimdo kūdikį, mes pradedame jo gėdytis? – aktualų klausimą kėlė moteris. – Taip neturėtų būti. Kai gimsta vaikas, gimsta ir mama. Prasideda visai kitas gyvenimas.“
Fotografė pasakoja, kad paskelbus apie projektą, į ją kreipėsi labai daug mamų su savo istorijomis. Jos neturėjo jokių pageidavimų, tiesiog aš norėjau gražių, tikroviškų nuotraukų be pagražinimų.
Moteris teigia, kad kiekviena užgimusi gyvybė įsirėžia ne tik į atmintį, ateina ne tik į gyvenimą, bet ir palieka savo antspaudą moters kūne: „Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Su džiaugsmu priimame į pasaulį atėjusią gyvybę, galime su džiaugsmu priimti ir savo kūną, per kurį šis stebuklas įvyko.“
Juliana svajoja pratęsti projektą, atskleisti ne tik jauno ir gražaus kūno, bet ir brandaus, turėjusio įvairių patirčių kūno grožį. Laukime „Kūno kelionės“ projekto tęsinio!
Rugilės ir Agnės istorijos
Julianos projekto dalyvė Rugilė po gimdymo turėjo ištverti 7 operacijas ir 1,5 metų gyventi su išvesta stoma. Projekte moteris dalinosi savo istorija:
„Prieš daugiau nei metus, iškart po gimdymo, mano kūnas pasikeitė. Nekalbu apie strijas, nukarusią odą ar cezario randą. Čia kiek kitokia istorija. Gimdymas buvo lengvas – natūraliai, greitai, be didelių skausmų. Vėliau pasirodė vidiniai plyšimai. Praėjus kelioms dienoms po gimdymo, per pilvą buvo išvesta stoma dėl infekcijos rizikos. Vėliau sekė dar kelios operacijos su labai sunkia reabilitacija, ir visos pasibaigdavo taip pat – komplikacijomis ir didžiuliais skausmais. Vaiko pakelti negalėdavau, buvo momentas, kai jis net nebetiesė rankų į mane, nes mamytė vis tiek nepaims.
Ką reiškia gyventi su prie pilvo prisiūtu maišeliu?.. Kartais norisi rėkti, verkti, pradingti, bjauriesi pati savęs. O visą kitą laiką džiaugiesi, kad vaikas sveikas, o tu, mama, jau kaip nors.“
Agnė pasakojo, kad iki susilaukdama vaiko idealizavo savo kūną ir nuolatos mąstė, koks gražus jis turi būti, atitikti kažkieno sugalvotus standartus: „Susilaukus vaiko tas suvokimas pasikeitė, nes supratau, kad mano kūnas yra ir gali kur kas daugiau nei tik atitikti grožio standartus. Aš esu dėkinga Jam, kad išnešiojo ir į gyvenimą atvedė sveiką ir gražų, man stebuklui prilygstantį vaiką. Pagarba sau ir savęs priėmimas. Su gimusiu vaiku gavau kartu ir šią dovaną – šitą suvokimą!“ – džiūgavo Julianos projekto dalyvė Agnė.
Daugiau nei kūnas
Krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė ir viena projekto „Pogimdyminės depresijos prevencija stiprinant besilaukiančių ir neseniai pagimdžiusių moterų psichologinį atsparumą“ įgyvendintojų puikiai žino, ką reiškia moters būsena po gimdymo. „Pastoti, išnešioti gyvybę savo įsčiose ir pagimdyti yra išskirtinė duotybė moteriai, bet kartu ir reikšmingas potyris jos gyvenime. Juk po devynių mėnesių gimsta ne tik naujagimis, bet ir mama!“
Psichologė teigia, kad normalu nėštumo metu patirti įvairių emocijų spektrą, tačiau svarbu, kad pati moteris budriai stebėtų, kas su ja vyksta. Ypač reikalingas ir artimųjų palaikymas.
„Dalis iššūkių, apie kuriuos kalba į konsultacijas atėjusios moterys, yra psichologiniai sunkumai ir juos lydintys emocijų pasikeitimai po gimdymo. Vaikelio gimimas sukuria daug pirmų kartų, o tai, ką darome pirmą kartą, yra nauja ir nepažinta, sukelia tam tikrą nerimo, neužtikrintumo ir nesaugumo lygį. Moteris „matuojasi“ motinystės vaidmenį. Su pasikeitimais ir naujumais moteris išgyvena ir tam tikras netektis: gyvenimo, kuomet daugiausiai buvo atsakinga tik už save, netekimą, nepertraukiamo miego praradimą, laisvės ar laiko tik sau apribojimus ir panašiai“, – apie naujų mamų būseną pasakoja Rūta Mickevičienė.
Psichologė įvardija, kad didelį iššūkį mamomis tapusioms moterims sukelia ir fiziniai kūno pojūčiai ir pakitę fiziologiniai procesai. Pavyzdžiui, skausmingas gimdos susitraukinėjimas, po cezario pjūvio operacijos gyjanti žaizda, tarpvietės plyšimai ir gijimas, mastito susidarymas krūtyse, deginantis pojūtis šlapinantis ar tuštinantis, padidėjęs prakaitavimas, spenelių jautrumas dėl intensyvaus žindymo, plaukų slinkimas, kūno svorio padidėjimas ir taip toliau. „Kol kūnas gyja ir atsistato, moterys jaučia skirtingo intensyvumo skausmą, maudimą, diskomfortą, todėl juda ramiau, lėčiau ir atsargiau. Kadangi mūsų fizinė sveikata glaudžiai susijusi su emocine gerove, pagimdžiusi mama gali išgyventi įvairaus stiprumo liūdesį, nerimą, baimę, nesaugumą, nepatogumą ir panašiai. Ypač dažnais palydovais tampa nuovargis ar pervargimas dėl miego ir poilsio stokos“, – moterų sunkumus įvardija Krizinio nėštumo centro psichologė.
Specialistė pastebi, kad kūno gijimo procesas apsunksta toms moterims, kurios kelia sau didelius lūkesčius, viliasi greitai atsigauti po gimdymo, nepriekaištingai elgtis su vaiku, taip pat nepriekaištingai atrodyti vyrui ir sau pačiai. Apmaudą jaučia ir tos moterys, kurios prisiriša prie, jų manymu, geriausio gimdymo scenarijaus, jį idealizuoja, atmesdamos kitas alternatyvas. Kitos moterys jaučia gėdą, kaltę, beviltiškumą, pyktį, nepasitikėjimą kūnu, priekaištauja sau, jei jų motinystės pradžia skiriasi nuo tos, apie kurią rašoma ar rodoma: jei nepavyksta pagimdyti pačiai ir be nuskausminamųjų, jei lieka randas po cezario pjūvio operacijos, jei nepavyksta sklandžiai žindyti ar trūksta pieno, jei priaugo daugiau svorio nei tikėjosi, jei iš karto nepajaučia stipraus ryšio su vaikeliu…
„Žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą. Kūnas yra tarsi sielos rūbas. Jei moteris savo esmę ir vertę tapatina su kūnu, jei prie jo vaizdo yra labai prisirišusi, jei dirba darbą, kuriame mokama už išvaizdą – tuomet kūno pokyčius ji priims labai skaudžiai. Nebūtinai gimdymo, bet ir senėjimo ar ligos sukeltus kūno pokyčius. Tačiau, jei moteris suvoks, kad ji yra ne tik kūnas, bet ir dvasinė būtybė, kad jos žmogiškoji vertė nepriklauso nuo neišvengiamai besikeičiančio kūno, greičiausiai jo pokyčių taip nesureikšmins. Dar daugiau, ji ir toliau matys nepaprastą kūno galią čia ir dabar patirti gyvenimą per jo teikiamus pojūčius – regą, klausą, uoslę, lytėjimą, skonį – ir įvertins jai suteiktą dovaną – pratęsti gyvybės ratą, kuris suksis, net kai mūsų jau nebebus“, – kalbėjo R. Mickevičienė.
Psichologė pastebi, kad moterys, kurios jaučia dėkingumą savo kūnui už galimybę susilaukti vaikų ir tapti mama bei suvokia, kokį didelį ir prasmingą darbą jis atliko, labiau priima, gerbia savo kūną ir toleruoja jo pokyčius. Anot jos, dažna moteris įvardina, kad tik po gimdymo iš tiesų suvokė kūno vertę ir tapo mažiau reikli jam. Dar daugiau, jos pradėjo labiau įsiklausyti į kūno poreikius, juos atliepti kokybiškiau ir laiku.
„Moters kūnas turi galią savyje nuausti kūną naujai gyvybei, ją išnešioti ir pagimdyti. Jei tai suvoksime, pokyčius pasitiksime atvira širdimi, be išankstinių nuostatų, lūkesčių ar vertinimų, kažkaip ypatingai ir specialiai ruoštis priimti savo naują kūną ir naują „aš“ nereikės. Juk kasdien galime kurti save iš naujo, ieškoti naujo santykio su savimi ir tinkamiausio buvimo būdo sau atleidžiant, atjaučiant, priimant savo poreikius ir žmogišką netobulumą. Kita vertus, svarbu sąmoningai domėtis, kas gali laukti pogimdyminiu laikotarpiu, kaip įsiklausyti į kūno siunčiamus signalus – tai leis geriau pasirūpinti savo ir vaikelio fizine, psichologine sveikata ir, esant poreikiui, nebijoti laiku kreiptis pagalbos“, – kaip priimti save ir savo kūną patarė Rūta.
Psichologė teigia, kad dėl po gimdymo atsiradusių jau anksčiau minėtų fizinių, hormoninių ir psichologinių iššūkių, bent minimalius emocijų, kūno ar elgesio pokyčius patiria kiekviena mama. Tai yra normali žmogiška reakcija į didelį pasikeitimą – vaikelio gimimą ir tapimą mama. Kitai daliai mamų slogi emocinė savijauta gali užsitęsti, sunkėti ar peraugti į psichikos sutrikimą.
Dažniausiai po gimdymo pastebima pogimdyminė melancholija (60–80 proc. moterų), rečiau – pogimdyminė depresija (19,2 proc. moterų), rečiausiai – pogimdyminė psichozė (1–2 moterys iš 1000). Jei pati moteris ar jos artimieji pastebi, kad ji išgyvena nuotaikų kaitą, daug verkia, sutrinka miegas, apetitas, gebėjimas pasirūpinti savimi ir vaikeliu, neigiamai atsiliepia apie save, savo kūną, jį nuvertina, kritikuoja, alina, žaloja, būtina kreiptis pagalbos į specialistus.
Parengė Donata Špokaitė