„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Turbūt ne kartą esame girdėję sakant, kad Dievas mus visada mato ir girdi mūsų maldas. Smalsesni galbūt esame pamąstę ir kaip tai suprasti – argi neregimasis ir visagalis Dievas turi kūną, kad galėtų mus regėti kūniškomis akimis ar girdėti ausimis? Šis pamąstymas skirtas tiems smalsiesiems.
Kadangi smalsieji dažnai būna ir nekantrūs, užbėgsiu už akių ir pasidalinsiu savo atsakymo santrauka – mūsų kalba apie Dievą savo esme visada yra analoginė, ji netaikoma Dievui lygiai ta pačia prasme kaip kūriniams.
Mintis, jog mūsų kalba apie Dievą visuomet yra analoginė, nereiškia, kad mes nepasakome apie Jį nieko tikra ar kad Šventasis Raštas mums meluoja, sakydamas, jog „VIEŠPATS žvelgia iš dangaus, – jis mato visą žmoniją“ (Ps 33, 13) ar kad „Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones“ (Pat 15, 3). Tai nereiškia, kad Biblija apsirinka, kai pranašo Jeremijo lūpomis mus užtikrina: „Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu“ (Jer 29, 12). Šventasis Raštas mums nemeluoja.
Vis dėlto Biblijos kalba nėra matematinė – ji dažniausiai naudoja pasakojimą ir įvaizdžius, kurie padeda suprasti Dievo tikrovę per mūsų žmogiškos patirties prizmę. O mūsų žmogiškoji patirtis visada yra įkūnyta. Įprastai mes kito asmens ir pasaulio nepažįstame kitaip, kaip penkių pojūčių pagalba. Šiuolaikinė kognityvinė lingvistika atskleidžia, kad net ir mūsų mokslinės ar abstrakčios kategorijos visada suponuoja erdvines patirtis. Tarkime, oro temperatūra „kyla“ ar „krinta,“ filosofinės kategorijos „apima“ tam tikras sritis ir panašiai.
Šiame kontekste nenuostabu, kad kai norime pasakyti, jog Dievas yra visur ir visada mums esamas, mus intymiai pažįsta ir myli, tai išreiškiame kalbėdami apie visą matančią Dievo akį ar įdėmų įsiklausymą į mūsų šauksmą.
Vis tik galėtume toliau klausti: jei Dievo „matymas“ ar „regėjimas“ yra metaforos, kuriomis nusakomas Dievo esamumas, pažinimas ir meilė, ką tuomet reiškia sakyti, kad Dievas yra esamas, mus pažįsta ar myli?
Šv. Augustinas: Dievas ir kūniškumas
Sunerimusius, kad tokių klausimų kėlimas yra šventvagiško Apšvietos racionalizacijoms pasidavusio proto negalios simptomas, noriu nuraminti primindama šv. Augustino patirtį. „Išpažinimuose“ šventasis dalinasi, kokią lemiamą reikšmę jo tikėjimo kelionei turėjo proto nušvitimas, kai suprato, kad Dievas – savo dievystėje – nėra nei kūnas, nei materija, nei kažkokia erdvėje begaliniai išplitusi substancija, lyg kokios išretintos dujos.
Iki šio nušvitimo šv. Augustinas sakosi mąstęs apie Dievą kaip apie kokią „kūno masę,“ klaidingai manydamas, kad tai, kas neturi kūno, yra niekas. Jis šitokį mąstymą įvardina kaip „didžiausią ir beveik vienintelę“ savo klaidos priežastį (conf. V, x.19), kurią susiejo su manichėjų jam padaryta įtaka. Tačiau beskaitant Platono pasekėjų raštus, Augustinui staiga nušvito, kad Dievas savyje nėra nei materialus, nei apribotas erdvės ar laiko. Dėl šio „intelektinio atsivertimo“ staiga krikščionybės mokymas jam tapo tikėtinas:
[Paaiškėjo, kad Bažnyčia] neskelbė to, kuo aš ją griežtai kaltinau. Tad sumišau iš gėdos, atsiverčiau ir džiaugiausi, mano Dieve, kad ta vienintelė bažnyčia, Tavo viengimio kūnas, kuriame man, kūdikiui, buvo duotas Kristaus vardas, nesilaiko kūdikiškų kvailysčių, ir sveikas jos mokslas nespraudžia Tavęs, viso ko Kūrėjo, į erdvės tarpą, kad ir kokį didelį, ir nuostabų, tačiau iš visų pusių ribojamą žmogaus kūno pavidalo (conf. VI, iv.5, čia ir kitur vertė L. R.)
Žinoma, šv. Augustinas lygiai taip karštai išpažino, kad Dievas prisitaiko prie mūsų kūniškumo ir būtent Įsikūnijimo slėpinyje, per Jėzaus žmogystę, tampa mūsų tarpininku ir keliu pas begalinį ir žmogaus protu neaprėpiamą Dievą. Tačiau, pabrėždamas Dievo slėpinio gelmę, šv. Augustinas atskleidžia, kad Dievas (savo dievystėje) darbuojasi, ilsisi ar myli kitaip nei žmogus:
Tu visada veiklus, visada besiilsintis, telkiantis prie savęs, bet ne stokojantis, palaikantis, pripildantis ir saugantis, kuriantis, puoselėjantis ir brandinantis, ieškantis, nors Tau nieko netrūksta: Tu myli be užsidegimo, Tu pavydi be nerimo, Tu „gailiesi“ (Pr 6, 6) be gailesčio skausmo, esi rūstus išlikdamas ramus. Tu nori permainų be jokio savo sumanymo pakeitimo (conf. I, iv.4).
Kaip mums liudija šv. Augustinas, Dievo kitoniškumas slėpiningai dera su Dievo artumu mums, Dievo meilė kartu ir primena mūsų meilę, ir ją begaliniai pranoksta. Šv. Tomas Akvinietis šią mintį vėliau išplėtojo savo mokyme apie būties analogiją.
Šv. Tomas: būties analogija
Šv. Tomo Akviniečio mokymo padedami galime priartėti prie atsakymo į anksčiau iškeltą klausimą: ką reiškia sakyti, kad Dievas yra esamas, mus pažįsta ar myli? Iš esmės šv. Tomas susistemina tai, ką šv. Augustinas išsakė poetine ir bibline kalba, kaip antai, sušukdamas: „Mano Dieve, neturėčiau jokios būties, neturėčiau jokios egzistencijos, jei Tu nebūtum manyje. Arba, tiksliau tariant, neturėčiau jokios būties, jei nebūčiau Tavyje, iš kurio yra visa, per kurį yra visa, kuriam yra visa (Rom 11, 36)“ (conf. I, ii.2).
Panašiai svarsto ir šv. Tomas. Remdamasis krikščionišku paveldu, ypač šv. Augustinu, kurį savo teologijos veikaluose jis vadina tiesiog Teologu, Akvinietis kalba apie Dievą kaip mūsų būties šaltinį. Anot jo, Dievas nėra viena iš būtybių (net ir pati aukščiausia), bet jokių sąlygų, erdvės ar laiko neapribota, save palaikanti ir visa kildinanti Būtis, ipsum esse susbistens (Summa theologiae, I, 3.4). Šią Būtį, kaip šv. Tomo lotyniškasis esse atskleidžia, puikiai perteikia veiksmažodis „būti“: Dievas yra begalinis buvimo aktas, įgalinantis būti visa, kas egzistuoja. Kadangi Jame nėra jokio pasidalinimo ar prieštaros, drauge Dievas yra ir begalinis meilės, ir išminties aktas.
Visi sukurti dalykai yra Dievo ne tik intymiai pažįstami, bet ir „išmylimi“ būti kiekvieną akimirką. Jei Dievas jų nemylėtų, jų tiesiog nebūtų. Kadangi jų būtis kyla iš Dievo, visi dalykai savo būdu – tai yra kiekvienas analogiškai savo prigimčiai – dalyvauja Dievo būtyje kaip savo egzistencijos šaltinyje. „Dievas yra“ ir „mes esame“ sakoma analogine prasme: Dievas yra kaip pats begalinis „Būti“, o mes – kaip ribotos, tačiau iš Dievo „Būti“ kylančios būtybės.
Mūsų kalba apie Dievą yra analoginė
Aukščiau trumpai nusakyta „būties analogija“ reiškia, kad sukurtojo pasaulio vaizdiniai ir mūsų giliai įkūnyta kalba gali pasakyti kažką tikra apie Dievą. Kadangi visa dalyvauja Dievo būtyje kaip savo būties šaltinyje, nors ir ribotu savo būdu, kiekvienas kūrinijoje egzistuojantis gėris yra Dievo begalinio gėrio atspindys. Sukurtasis gėris pasireiškia proporcingai kūrinio prigimčiai, o mąstančiose būtybėse – laisvos valios pritarimui ir pasirinkimui (mūsų laisva valia, be abejo, yra sužeista nuodėmės, bet apie tai – ne šį kartą).
Taigi, kai sakome, kad Dievas yra, pažįsta ar myli, turime galvoje, kad Dievas tai daro vienam Dievui tinkamu būdu – begaliniai, neapribotai nei laiko, nei erdvės, nei žmogiškų aistrų, išankstinių nusistatymų ar stokojimo. Tačiau lygiai taip, kaip Dievo buvimas, nors ir begaliniai skirtingas, nėra atribotas nuo mūsų buvimo, Dievo pažinimas ar meilė nėra atriboti nuo kūriniams būdingo pažinimo ar meilės: tarp jų egzistuoja panašumas skirtingume.
Pamąstykime apie tris sakinius: „Dievas mane pažįsta. Mama mane pažįsta. Šitas šuo mane pažįsta.“ Šv. Tomas Akvinietis sakytų, kad žodis „pažįsta“ kiekviename yra pavartotas analogine prasme. Ši analogija nurodo į tam tikrą proporciją: Dievas mane pažįsta proporcingai Dievo prigimčiai (save palaikanti Būtis), mano mama mane pažįsta proporcingai žmogaus prigimčiai, mano sesers šuo mane pažįsta proporcingai šuns prigimčiai. Taigi, Dievas mane pažįsta be ribų, mama – žmogiškai ir taip, kaip tik mamos geba, na, o mielas sesers augintinis, žinoma, mane pažįsta tik tiek, kiek leidžia jo šuniškos galios ir aplinkybės.
Taigi, anot šv. Tomo, kai sakome, kad Dievas mus pažįsta ar myli, mes vartojame analoginę kalbą. Ši kalba mums padeda dviem aspektais. Pirma, kad dėl kūrinijos dalyvavimo Dieve kaip savo būties šaltinyje mūsų vartojama kalba, nors ir sąlygota mūsų įkūnytos patirties, vis tik pasako apie Dievą kažką tikra. Antra, šis tikrumas visada paženklintas panašumo nepanašume, nes Dievo slėpinys visa pranoksta savo tobulumu.
Tad nors metaforine kalba mes ir sakome, kad Dievas mus mato ir girdi, tai nereiškia, kad Dievas mato kūno akimis ar girdi kūno ausimis. Analogine kalba tai reiškia, kad Dievas mus pažįsta ir myli. Bet Dievas šitai daro taip, kaip pajėgia tik vienas Dievas. Dievas mus pažįsta kaip tas, kuris yra arčiau mūsų nei mes patys, besąlygiškai, be ribų, tobuloje meilėje ir gailestingume – be smerkimo, be kaltinimo, be nuoskaudų apnašo. Vienas gražiausių šio slėpinio nusakymų skamba 139 psalmėje:
VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Tavo žinojimas man per nuostabus, –
man per gilus, negaliu jo pasiekti (Ps 139, 1–6).
Psalmininkas toliau mums primena tai, ką neseniai svarstėme šv. Tomo teologijos šviesoje. Dieviškasis mūsų pažinimas pagrindžiamas nuoroda į Dievo kaip mūsų būties šaltinio slėpinį: „Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. (…) Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį“ (Ps 139, 13–16).
Mūsų žodžiai ir Įsikūnijęs Žodis
Tikiuosi, kad ši trumpa ekskursija į krikščioniškosios tradicijos praeitį leido geriau suprasti, kad nei mūsų protas, nei mūsų kalba niekada neišsems Dievo slėpinio. Dievas yra visada daugiau, ką begalėtume apie Jį pasakyti: Dievas nėra apribotas mūsų įvaizdžių, metaforų, simbolių, nors mes be jų ir negalime apsieiti. Net ir tiksliausia kalba apie Dievą visada liks analoginė.
Taigi, psalmininkas yra savaip teisus sakydamas, kad Dievas yra mūsų uola ir tvirtovė (Ps 18, 2). Dievas mus sustiprina, gina, saugo. Tačiau tai nereiškia, kad uola ar tvirtovė yra Dievas. Lygiai taip Šventasis Raštas ir tradicija mūsų neklaidina, kai skelbia Dievą esant mūsų Tėvu. Tačiau atvirkščiai sakyti nebūtų teisinga: tėvas nėra Dievas. Be to, kaip mums jautriai liudija Julijona iš Noridžo, tiek tėvystė, tiek ir motinystė kyla iš to paties Dievo, tačiau Dievas begaliniai pranoksta tiek vieną, tiek ir kitą. Dievas nėra nei akmuo, nei vyras, nei moteris, nors naudodami visus šiuos žodžius galime apie Dievą pasakyti kažką tikro ir svarbaus.
Paradoksalu, tačiau nors Dievas savyje ir nėra kūniškas, galutinis matas ir kriterijus, kuriuo kaip krikščionys pasitikriname mūsų ištarų atitikimą apreikštajai Dievo tikrovei, yra įkūnytas. Šis matas ir kriterijus – pats Jėzus Kristus, kurio žmogiškume Dievas save apriboja, kad pasilenktų prie mūsų ir prakalbėtų į mus mūsų žmogiška kalba. Dievo Sūnus, įsikūnijęs Jėzuje iš Nazareto – mums tebesamas Kristaus mistiniame kūne – yra visą mūsų supratimą ir kalbą apie Dievą formuojantis ir užantspauduojantis Žodis.
Kas Dievas yra, mes regime ir girdime Jėzaus asmenyje, žodžiuose ir veiksmuose, per kuriuos skleidžiasi Dievo karalystės tikrovė. Ši Jėzuje mums atverta karalystė – pasaulis pagal Dievo svajonę – struktūruoja krikščioniškąją patirtį ir yra pagrindinis horizontas, kuriame suvokiama visa kita. Kaip rašė evangelistas Jonas, „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18).